Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Vienovė yra tik per Kūrėją – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2023 04 29

Mylimieji, mano vardas Algimantas, aš ruošiu Dvasinius Mokytojus, sakau dvasinius mokymus. Lietuviškai – vienintelėje pasaulyje gyvojoje, neturinčioje ritualų Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje. Angliškai – bet kur, kur sumanau, kur man patinka aplinka.
Mes sakome – Kūrėjas mums suteikia ir patyrimus, ir mus pačius, kaip originalias, nepasikartojančias asmenybes, kiekvienas iš mūsų esame dvasinė asmenybė. Mus aišku suklaidina – suklaidina – ir mūsų dabarties mokytojai, kada iškelia šitą materialų pavidalą, žmogaus kūną pavadindami, kad štai yra žmogus, pagal tai, kaip jis atrodo. Bet viduje yra tas tikrasis mūsų asmuo, kurį ir padovanoja, amžiną, Kūrėjas. Tai štai, ta asmenybė ir yra unikali, nėra antros tokios pačios. Net ir gimę dvyniai iš vienos ląstelės, jie yra unikalios asmenybės, visiškai nevienodos. Gali būti panašumas, bet vienodumo nėra. Reiškia, yra įvairovė didžiulė. Visa kūrinija yra įvairi, miriadai Kūrėjo sūnų ir dukrų, ir kiekvienas yra kitoks, skirtingas. Ta įvairovė yra nesuskaičiuojama. Tai ji šiuo akimirksniu yra tokia. O kadangi šeima – Kūrėjo šeima – plečiama dešimtimis tūkstančių kartų didesnė už dabar egzistuojančią, reiškia ta įvairovė dar labiau plėsis. O kaip visa tai suderinti į vienovę, kad būtų tarpusavio supratimas, kad būtų veikla brolystėje, kad būtų veikimas visumos Gerovei?
Yra net ir žmogiškojoje filosofijoje tokia samprata – priešybių vienybės ir kovos dėsnis. Ir kitas teiginys, kad – evoliucija vystosi spirale, ir kiekvienas spiralės vingis atkartoja žemesnį vingį tiktai aukštesniu lygiu. Kaip ta priešybių vienybė pasireiškia evoliucijoje, mūsų planetoje? Kaip tie, kurie yra priešingi, gali būti vienovėje? Tai va štai ta ir įvairovė – kūrinijos įvairovė – kaip ji gali būti tarpusavyje darniai veikianti visumos Gerovei? Iš tikrųjų, kada mes žvelgiame į praeitį, kada žmogus buvo laukinio stadijoje, suderinti interesus neįmanoma, kadangi žmogui pagrindinis dalykas yra maistas, stogas virš galvos, šiluma, kitaip jam – fizinei gyvybei, gresia mirtis. Tai tokioj aplinkoj, kai mąstymas yra siauro pobūdžio, viskas eina per naikinimą, per išlikimą stipresniam. Taip rungiasi ir žvėryje, taip rungiasi ir laukinis. Laukinis, kada jisai pagal savo išmanymą ima kurti įvairius ginklus – tai akmeninius kirvukus, tai svaidykles – kad galėtų susimedžioti maisto. Štai toje aplinkoje ateina ta akimirka, kada net žmogaus gyvybei iškyla pavojus nuo kito žmogaus. Brolystės nėra, yra erdvė fiziniam išgyvenimui. Tai dar viena gentis gali tarpusavyje sutarti, bet jau kita, ji yra svetima. Štai tokiomis aplinkybėmis jau gentis prieš gentį kovoja. Toji vienybė nepasireiškia, yra kova – kova – kaip ir žvėrys stipresni nugali silpnesnį, kad išliktų. Atsiranda dariniai-jungtys tarp genčių, klanai. Aišku, jie pajungia gentį ir tas kas kovojo tarpusavyje tampa viename klane, kaip kelios sujungtos gentys – tarpusavio genčių kova šiek tiek aprimsta. Bet atsiranda pavojus didesnių junginių – klanų – susipriešinimui ir kariavimui jau tarp klanų. Tai šitaip evoliucija ir vystosi, per kovą tos priešybių vienybės – viską apjungia mąstymas. Juk ir gentyje ne iškart ateina mintis, kad galima bendradarbiauti su kita gentimi susijungus į klaną, tai vyksta per kovą. Evoliucija susijungus į aplinkos pažinimą mirtingojo prote, bet ir tarpusavio bendravimą. Tai artimiausias bendravimas yra pasiekus šeimos lygį. Šeima geriau gali tarpusavyje sutarti, negu tarp visos genties narių, gali būti pasiektas toks susitarimas, ar sutarimas. Tas pats ir su gentimi. Vienoje gentyje galima pasiekti sutarimą geresnį, negu tarp atskirų genčių. Aukštesnis darinys – klanai, tarpusavyje gali geriau sutarti tarp genčių, negu tarp dar aukštesnio darinio, tautų, kada klanai susijungia.
Ir štai, kada mes turime dėsnio pasireiškimą priešybių vienybės ir kovos dėsnis, tai yra evoliucinis dėsnis. Tiktai žmogiškieji filosofai tą pastebi ir apibendrindami pateikia kitiems pamąstymui. Ir jeigu mes persikelsime į šias dienas, iš tikrųjų dabar tarp mūsų sutarimas yra sunkiai pasiekiamas, kadangi mes kiekvienas žvelgdami pagal savo sampratas į aplinką, priklausomai nuo mūsų charakterio, mūsų išsilavinimo, nuo mūsų aplinkos, net nuo kokį mes turime geną. Mūsų požiūris yra tai platesnis, tai siauresnis, gilesnis, seklesnis, ir dar temperamentas taip pat turi poveikio, kaip mes reaguojam į vienokius ar kitokius įvykius.


Prieš keletą dienų aš buvau parduotuvėje ir – trys kasos – kasoje nė vienos kasininkės. Man tai aišku nepriimtina. Aš visuomet atsiskaitinėju grynais pinigais, bet nėra kam tuos pinigus paduoti. Yra šeši automatai, kur galima atsiskaityti tenai. Aš jų vengiu visą laiką, bet pasirinkimo nėra. Toje parduotuvėje aš jau keletą kartų kėliau šitą problemą – kasoje turi būti kasininkė. Mano yra pasirinkimas ar aš moku grynais, ar einu prie tų aparatų. Ar aš noriu su žmogumi bendrauti, ar su automatu. Tai mano pasirinkimas, o ne Maximos.
Nenorėdamas vėl veltis į tas istorijas, į diskusijas, aš prieinu prie tų aparatų. Jau visas prekes nuskaitė, man reikia mokėti pinigus – nėra kur įdėti tuos pinigus. Nėra. Tai aš klausiu ten tokios prižiūrėtojos, sakau, o kur pinigus įdėti? Sako – Čia tiktai kortelėmis mokėti. Sakau – O kodėl tik kortelėmis? – Taigi parašyta. – Ar tai yra, kad parašyta priežastis, kodėl tas automatas yra tiktai toks – aš neturiu pasirinkimo. Tai jūs, sako, eikite prie kitų automatų, ten galima grynais mokėti. Dabar aš turiu visas prekes jau kažkur neštis į kitą vietą, ir dar iš naujo jas vėl nuskaitinėti. Mano supratimu tai yra netvarka. Yra juk automatai, kurie leidžia pasirinkti – kortele mokėti arba grynais. Ir vėl – čia aš renkuosi – ne automatas man diktuoja.
Šalia jaunas vaikinas taip pat apsipirko, ir jis man sako – Tai ką jūs, negi nemokat skaityti? Parašyta gi, čia tik kortelėmis. Sakau, ne tai kas parašyta, aš neturiu ir poreikio skaityti. Yra priemonė, ji niekada neturėtų iš manęs atimti pasirinkimo galimybės. Aš renkuosi. Reiškia aš turiu teisę mokėti arba pinigais, arba kortele. Aš turiu teisę pasirinkti – kasoje man atsiskaityti, kur kasininkė sėdi ar eiti prie automato. Tai aš, pirkėjas, esu tas, kuriam ir skirta parduotuvė. Ne savininko patogumui, ne didesniam pelnui – man skirta parduotuvė. Mane nustebino, kad vaikinas net nekelia sau klausimo apie kažkokį pirkėjui galimą pasirinkimą. Jisai mosteli, kaip ir ta anksčiau priėjusi prižiūrėtoja – taigi parašyta viskas, ko jūs norite iš manęs? Atėjo kita ten, aukštesnio rango, su kortele, su savo vardu ant krūtinės. Sako – Tai ko jūs nepatenkintas? Sakau – Nepatenkintas, kad nėra man pasirinkimo. Jūs už mane sprendžiate, kaip aš turiu atsiskaitinėti. Nėra kasininkių kasoje, aš noriu su žmonėmis bendrauti, o ne su automatu. – Tai eikite va ten, kur stovi prie kito automato, ir bendraukite. Sakau, jūs nesuprantate, kasose turi sėdėti kasininkė – kasose. Sako – Tai matote, čia yra Maximos nurodymas. Mes nieko negalime. Sakau, tada eikite iš tokios Maximos. Tai sako, tuoj baigiasi darbo laikas ir eisiu namo. Tai tokia štai samprata. Ką tai liudija? Tai liudija, kad ta priešybių vienybės ir kovos dėsnio išraiška šiuo metu yra mus atskirianti vieną nuo kito kuo toliau. Jungties nėra, jokios. O kadangi valdžia viską daro taip, kad apsunkinti mums gyvenimo sąlygas, bet demagogiškai šneka, kad tai yra jūsų labui, jūsų gerovei – štai tie automatai įvedami, kortelės yra jūsų patogumui, jums nereikia eilėje stovėti prie atlyginimo, kad jums kasininkė išmokėtų kas mėnesį ar kas pora savaičių – jūs galite banke jau turėti šitą sumą. Bet tai – man – vėl reikia spręsti ar aš noriu šitaip, kad jūs man į banką pervestumėte, ar aš noriu grynais paimti. Čia man sprendimas turi būti, bet ne jūsų čia primestas man laisvės suvaržymas, kaip aš turiu apsispręsti. Štai dėl to viskas aplinkui ir griūva, nes nėra mąstymo, kaip vaikus mokyti mąstyti. Yra visokiausių prikišta dalykų, kurie niekam nereikalingi – vidurinėje mokykloje, universitetuose. O gyventi – niekas nemoko. Niekas nemoko.
Tai, sakykime, va, ką turi katalikai – turi Bibliją. Čia yra pamokoma, kaip gyventi. Bet kur tie mokytojai, kurie vadovaujasi šituo šaltiniu? Musulmonai – turi Koraną. Čia yra gyvenimo pamokymai, kaip reikia gyventi. Ir tai pateikiama per kartų kartas. Nei daug nei mažai – Biblijai du tūkstančiai metų. Koranui – daugiau negu pusantro tūkstančio metų. Tai kas tai yra? Tai yra patyrimai kartoms, kur ta evoliucija ir vystosi spirale, bet atkartoja žemesnės spiralės tam tikrą pasireiškimą aukštesniu lygiu. Lietuviai ką turi? Jie buvo baudžiavoje, prieš tai turėjo savo caraičius, kuriuos vadino kunigaikščiais didžiaisiais, bet visą laiką jie buvo kaip vergai. Mąstymo laisvo niekada nebuvo formuojama. Nebuvo skatinamas laisvas mąstymas. Carizmo imperija du šimtai metų, Rusijos carizmo imperijoje – net lietuvių kalba buvo uždrausta. Mąstymo jokio nėra, baudžiauninkai. Išsilaisvino – vėl, tai pilietiniai karai, tai Tarybų Sąjungos visa ta intervencija į Lietuvą. Vėl, mąstymas yra užgožiamas, pajungiamas ideologijai. Dabar tą daro Briuselio valdininkai. Lietuvoje niekada nebuvo Vedlių. Aišku, buvo tam tikro lygio. Buvo Jonas Basanavičius, buvo Vileišis, buvo Krėvė, buvo Vydūnas – mąstytojas. Bet Vedlių, kurie vestų tautą jau užimdami oficialias vadovų pareigas – nebuvo. Net ką aš jums kalbėjau apie žydų karalių Dovydą, kuris su Viešpatimi ėjo ir gulti, ir kėlėsi. Jis tautą šviesino-mokė. Septyniasdešimt viena jo giesmė įtraukta į Psalmyną. Įsivaizduokite, kuris dar karalius rašytų giesmes, kurios jau prieš tris tūkstančius metų skambėjo – skambėjo – šlovinant Viešpatį. Štai Vadovas tautos. Tokių Vadovų nėra. Reiškia, nėra vienovės toje kovoje, kuri dabar vyksta labai aršiai, ir toji arši kova tęsis, nes dabar yra pati viršūnė, kuri griauna net ir tai, kas buvo anksčiau teigiama pasiekta visuomenėj. Viskas yra griaunama. O mąstymas niekada nebuvo lavinamas. Niekada nebuvo mokoma analitiškai mąstyti, susieti kas kūrinijoje yra priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimą, kad mes žinotume kokia yra priežastis, kokį mes atliekam veiksmą ir kokia yra pasekmė. Be tokios mąstymo gelmės niekada nebus žvilgsnis kreipiamas į Šaltinį, į Kūrėją, esantį mūsų viduje, nes vienovė kyla iš To, kuris mums teikia įvairovę. Iš To Vienintelio Šaltinio – iš Kūrėjo. Vienovė yra tik per Kūrėją. Nėra kito būdo suvienyti tai, kas yra įvairovė, miriadai aplinkoje veikiančių mūsų dvasinių brolių ir sesių ir gamtos pasireiškimu. Ne tik mūsų pasaulyje, bet visoje kūrinijoje.
Štai mano mylimieji, reikia mąstyti. O kad mąstytų žmogus, reikia jį mokyti – mokyti mąstyti. Tam ir reikalingi Dvasiniai Mokytojai, dėl to aš juos ir ruošiu, pradėjęs nuo Lietuvos. Ruošiu visai planetai, nes aš esu Kūrėjo ambasadorius šitai planetai, ir Jėzaus apaštalas, net ir jo Partnerės Nebadonijos apaštalas. Štai, mano mylimieji, trumpai, drūtai. Viskas. Amen.

Komentarai