Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kas yra dvasingas žmogus? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2023 05 13

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Ruošiu aš Dvasinius Mokytojus – visai planetai. Atėjo laikas, kad būtų jų planetoje. Tų nušvitusių Kūrėjo sūnų ir dukrų, kurie jaučia Kūrėją – Širdimi jaučia – atrastą savyje. Tai yra realus atradimas, prieš tai ieškojus, ir atradus – tu jau žinai, kad atradai. Tai yra sąmonės būsena, virpesių iš Kūrėjo gaunamų pripildytas vidus. Turinys yra Kūrėjas – Kūrėjas – kurį reikia atskleisti taip pat virpesiais, savuoju gyvenimu – gyvenimu visumos Gerovei. Dvasinius mokymus aš sakau gyvosiose pamaldose, vienintelėje pasaulyje mano įkurtoje gyvojoje šventovėje, turinčioje Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardą. Tai Kūrėjo vardas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Man dabar kilo mintis, kada aš klausiausi garbinimo maldos-garbinimo komunijos, dabar vykstančios mūsų Gyvosiose pamaldose – mes prisijungę per skaipą šiuo metu – klausiausi garbinimo, kuris liejasi iš urantų Širdžių, ir tiesiog viduje džiugesys – kokios šviesios, harmoningos yra Kūrėją garbinančios maldos! Jų negalima sugalvoti, jos tiesiog liejasi tą gyvą komunijos akimirką. Ir kilo man mintis – kas yra dvasingas žmogus? Kaip galima apibūdinti dvasingą žmogų? Paprastai galbūt ką nors paklausus gatvėje kas yra dvasingas žmogus, ko gero toks klausimas ne kiekvienam būtų suvokiamas. Galbūt sakytų – tai kunigas, jis gi bažnyčioje su Dievu bendrauja. Kitam gal būtų svarbu mintys, lakios mintys, sakytų poetas galbūt dvasingas, rašytojas, filosofas. O dvasingas žmogus, tai yra tikras žmogus. Tikras – dėl to, kad jis gyvena Tikrovėje. Dvasingumas tai nėra kokia nors išimtinė kategorija, kuri sklinda iš kunigo lūpų, ar iš poeto širdies. Dvasingumas, tai yra gyvenimas Tikrovėje. Tikrovės Šaltinis ir Centras yra Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Būtent iš Jo Energijos sukurtos yra visos visatos. Visos. Paprastai mes suprantame visata tai yra – viena. Bet kūrinijoje yra įvairių visatų. Yra Supervisatos, yra Vietinės Visatos. Šitie visi dariniai, žmogiškuoju žodžiu neturi tokio akivaizdaus apibrėžimo arba skirtumo. Dėl to mums nėra suprantama kuo skiriasi Supervisata nuo Vietinės Visatos. Mes, urantai, tą jau žinome, bet žinome irgi, iš Apreiškimo – iš Urantijos Knygos – štai šito Apreiškimo – Urantijos Knygos Apreiškimo. Jis didžiulis – daugiau negu du tūkstančiai puslapių. Visa kūrinija, ji nuostabiai tvarkingai skrieja aplink visos kūrinijos Centrą – tai yra Kūrėjo Buveinė, tai yra Rojus. Iš jo pasklinda energija, visa trauka. Ir būtent trauka išlaiko žvaigždynus, visatas kosminėje erdvėje, kad jie neišsilakstytų. Ir visa tai yra iš Kūrėjo. Tai yra Tikrovė. Kūrėjas yra Šaltinis ir Centras. Todėl dvasingas žmogus ir žino iš apreiškimų, iš Gyvosios komunijos su pačiu Kūrėju, gaunamų Kūrėjo mokymų, žino kokia yra ta kūrinija. Žino kokia yra Tikrovė, kokios nemato materialus žvilgsnis. Bet būdami dvasiomis, t.y dvasinėmis asmenybėmis, mes vidine būsena, savuoju dvasiniu protu žinome daug daugiau, negu mato mūsų materialus žvilgsnis. Ir tai jau yra užuomazga to tikrojo žmogaus, kurio gyvenimas yra taip pat Kūrėjo atspindys. Tai yra Tikrovės pasireiškimas Kūrėju, gyvenime veiksmais. Todėl, dvasingas žmogus gyvena savo gyvenimą, realų savo gyvenimą – ne kito. Nesmalsauja kaip ten kitas ką daro, ne. Jis gyvena savo gyvenimą, kurio pakartoti kitas negali. Nukopijuoti neįmanoma, nes mes esame kiekvienas nepakartojamų patyrimų sankaupa. O patyrimai yra visuomet priimant sprendimus ir juos įgyvendinant. Tai mums reikia suprasti, kokius sprendimus verta priimti, ir kokių verta atsisakyti. Tas Tikrovės žmogus, jis junta iš vidaus, iš Kūrėjo. Nes, prieš tai sakiau, jis gi yra atradęs Kūrėją savo viduje, jis žino būsena – ir tvirtai žino – kad atrado Kūrėją viduje. Ir tada jis bendraudamas su Kūrėju gauna tuos patarimus, kokį sprendimą geriau priimti atitinkamomis aplinkybėmis.
Mes turime problemą, kada reikia suderinti – yra du smegenų pusrutuliai – dvasinį, ir materialų mūsų pasireiškimą mūsų aplinkoje. Mūsų niekas nemokė dvasiškai mąstyti, gyventi dvasingą gyvenimą. Sakysite bažnyčia turi tą atlikti priedermę? Tai būtų per siaura priedermė. Bet bažnyčia yra ne dvasinė institucija. Nors institucija yra galbūt dvasinė, bet ji yra nedvasinga. Ji kalba apie Dievą, bet tie, kurie taria šitą žodį, patys nėra atradę Kūrėjo savo viduje, Širdyje ir Širdimi. Reiškia, jie neturi tokio patyrimo, kad galėtų kitą nukreipti dvasinga kryptimi – dvasinga – tai yra Tikrovės kryptimi. Tada atsiranda įvairios dogmos, kurias ir sudeda – pavyzdžiui, ir į Bibliją sudėta daugybė dogmų. Ir apie tą patį Kūrėją, kuris baudžia, naikina, žudo, keršija tiek individui, tiek tautoms. Žodžiu, tokio Kūrėjo egzistuoti negali. Bet kada nėra kokio nors stipresnio šaltinio, negu Biblija, žmonės net dvidešimt pirmajame amžiuje tiki šituo šaltiniu – tie, kurie lanko bažnyčią. Tačiau bažnyčia, kaip institucija, jinai nėra dvasinga. Ji rūpinasi savo organizacija.
Aš vakar Youtube pasižiūrėjau, kaip viename bažnytkaimyje, Alytaus rajone, išlydėjo kunigą. Įrašas įdėtas dabar, šviežiai, bet tos apeigos buvo prieš metus laiko, praėjusių metų birželio mėnesį. Ir štai išlydi tą kunigą, kuris atliko kunigo pareigas keturiasdešimt šešerius metus, ir tada paskiria naują vietoj jo kunigą. Tai štai, nuo vyskupo atvykęs atstovas, jis sako – tokiu ir tokiu vyskupo sprendimu yra atleidžiamas iš tokių pareigų, kitas yra paskiriamas. Žodžiu, vyksta tos organizacijos įvairūs formalūs žingsniai – vieną atleidžiant, kitą paskiriant. Dvasingumas neturi institucinių ribų. Tai yra būsena – būsena – atitinkanti Kūrėjo Tikrovę. Kada tiktai imama formuoti įvairias, sakykim, institucijas, kurios reikalauja atitinkamo valdymo-tvarkymo, atitinkamų struktūrų, reiškia toje institucijoje dvasingumas išgaruoja-ištirpsta, nes reikia vykdyti tos organizacijos atitinkamas nuostatas, tos organizacijos. O kokios yra tai nuostatos? Kokias priima tos organizacijos vadovybė. Štai popiežius, jis rūpinasi ne dvasingumu, bet jis rūpinasi visa bažnytine struktūra. O tai neturi nieko bendro su dvasingumu. Todėl eilinis tikintysis gali būti dvasingesnis daug kartų, negu popiežius, nes jis gyvena tą paprastą gyvenimą ir bendrauja su Kūrėju Širdimi, jeigu jis ją atveria. Ir jis jau bus daug tikroviškesnis negu popiežius, kuris tiesiog kaip lėlė aprengta atlieka ritualus ir su dvasingumu bažnyčia absoliučiai neturi nieko bendra. Ir tie, kurie užima atitinkamas struktūras – padėtis atitinkamose struktūrose su dvasingumu neturi nieko bendro. Nes dvasingas žmogus – tai yra Tikrovės žmogus – tą struktūrą iškart paliktų. Pasakytų – ačiū, aš išeinu, nes aš matau, kad tai man per siauri rėmai. Aš noriu būti su Kūrėju, aš noriu būti pats savimi. O dabar aš turiu paklusti kažkokiems įstatams, kažkokioms popiežiaus bulėms, kaip man mąstyti apie vieną ar kitą Kūrėjo pasireiškimą, kurį aš juntu viduje. Patiriu. Tai man yra viskas. Mano patyrimas viduje, o ne kokie nors organizacijos hierarchų nustatyti apibūdinimai, kaip reikia žvelgti į Kūrėją. Dėl to dvasingas žmogus ir dvasingumas, tai yra Tikrovė iš Kūrėjo, kiek ji ima įsiviešpatauti tame tikrame žmoguje – būsena – būsena. Kiek jis yra veiklus toje Tikrovėje, kiek jis junta pats savyje gyvastį su Kūrėju. Gyvą ryšį komunijoje. Kiek jis prisipildęs Kūrėjo virpesių paskleidžia visumai ir būsena jausdamas meilę. Meilę jausdamas, nes ta būsena ir yra iš Šaltinio ir Centro, iš Kūrėjo. Ji tiesiog kaip atlygis už pastangas, už atsivėrimą Kūrėjui, atradus Jį savyje. Ir įvyksta po kurio laiko gimimas iš dvasios, kai materialus kūnas dar yra, bet įvyksta gimimas iš dvasios. Tai yra milžiniškas vidinis, branduolinis, šiluminis sprogimas. Ir štai ydos ima pasikeisti paties Kūrėjo Charakterio Savybėmis. Tiesiog atsiranda Gailestingumas, Tiesos supratimas, kosminė Įžvalga, Išmintis, Teisingumas, Meilė, Kantrybė. Siekis gyventi savimi Šviesos gyvenimą, brolystėje. Ir štai tada tos ydos, kaip pyktis, kerštas, neapykanta kam nors, mėginimas viešpatauti kitų atžvilgiu, išnaudoti kitą, nuskriausti kitą, galbūt net apvokti kitą – štai šitos ydos dingsta, kaip nušluotos. Ir tada tu nebegali daryti kitam pikto, net mintyse. Konfliktai, iš esmės, ištirpsta Kūrėjo Meilėje. Tiesiog tu nebesiveli į tuos konfliktus, o išmintingai pasitrauki. Reikia branginti Kūrėjo tiekiamą Energiją. Nereikia ginčytis, nereikia tuščiai švaistyti Kūrėjo teikiamą tokią brangią energiją. Ir išmintis tada iš vidaus tau pasako – su tokiu žmogumi tada neverta palaikyti ilgalaikių ryšių. Tai yra savęs naikinimas. O tu turi kosmine Įžvalga apimti visumą ir atiduoti save tiems, kurie šito nori nuoširdžiai. Pabrėžiu – nuoširdžiai. Ne liežuviu, bet nuoširdžiai, Širdimi. Štai toks gyvenimas ir yra Tikrovės gyvenimas, toks ir yra dvasingas žmogus. Ir tada nebėra priežasčių kilti kokiam nors konfliktui. Net buitiniam konfliktui nebėra priežasčių. Jau nekalbu apie kokius nors didesnius konfliktus, kada vienas prieš kitą pakelia ranką, arba ima kariauti vieni prieš kitus, žudydami vieni kitus.
Štai, aš jums skaičiau ir Dovydo giesmes, karaliaus Dovydo. Noriu pacituoti.

Dovydo malda. Būk man gailestingas, Viešpatie,
nes visą dieną šaukiuosi tavęs.
Pralinksmink savo tarną,
nes tau, Viešpatie, meldžiuosi.
Juk Tu, Viešpatie, geras ir atlaidus,
kupinas ištikimos meilės visiems,
kurie Tavęs šaukiasi.
Klausykis, Viešpatie, mano maldos,
išgirsk mano maldavimą pasigailėti.
Vargo dieną šaukiuosi tavęs,
nes Tu išklausai mano maldą.
Nėra tokio kaip tarp dievų, Viešpatie!
Nė vienas nėra padaręs, ką tu padarei.
Visos tautos, kurias tu sukūrei, ateis ir lenksis tau, Viešpatie;
Jos šlovins tavo vardą.
Juk tu didis ir darai nuostabius darbus;
tu vienas esi Dievas.
Mokyk mane savo kelio, Viešpatie,
ir aš juo ištikimai pas Tave eisiu;
Mokyk mano širdį pagarbiai bijoti tavo vardo.
Dėkosiu tau visa širdimi, Viešpatie, mano Dieve,
ir šlovinsiu tavo vardą per amžius.
Juk didi tavo ištikimoji Meilė man,
ir tu išgelbėjai mano gyvastį iš Šeolo – ( Algimanto pastaba – čia pragaro turima minty) gelmių.
Dieve, įžūlūs žmonės sukilo prieš mane,
niekšų būrys tyko mano gyvasties;
tai žmonės, kurie Tavęs negerbia.
Bet tu, Viešpatie, esi gailestingas ir malonus Dievas,
visada Kantrus, visada geras ir ištikimas.
Pažvelk į mane ir būk man gailestingas,
suteik jėgų savo tarnui
ir išgelbėk savo tarnaitės sūnų.
Parodyk man savo gerumo ženklą,
kad mano priešai matytų ir gėdytųsi,
nes tu, Viešpatie, mano pagalba ir paguoda.

Štai, Dovydo žodžiai maldoje prieš tris tūkstančius metų, karaliaus poste, kada jį nori nužudyti. Jis prašo, tiesiog maldauja – Viešpatie, padėk, padėk. Ar Dovydas buvo dvasingas? Ne, nebuvo. Jisai turėjo didžiulį atsidavimą Viešpačiui. Atsidavimas – nereiškia dvasingumo. Aš jau prieš tai minėjau – dvasingumas tai yra gyvenimas Tikrovėje, kasdien, juntant tą būseną. Tai štai, kai jį prispaudžia – turiu minty Dovydą – sunki padėtis, sudėtingos aplinkybės, jis sako – aš garbinsiu Tave, padėk man, išgelbėk mane iš tų niekšo rankų, kurios siekia mano gyvasties. Bet gi jis pats yra išžudęs daugybę žmonių. Jis, kaip karalius, jis nugalėjo kitas gentis. O nugalėjo tai ne šiaip pasikalbėjęs ir savo argumentais nusvėręs kitų argumentus. Ne. Žudymu. Būtent dėl to – bent pagal Bibliją – Kūrėjas ir neleido statyti namų, nes, sako, tu daug nužudei žmonių. Man namus pastatys tavo sūnus, Saliamonas. Tai štai, ar gali dvasingas žmogus žudyti? Tegu jis ir užima karaliaus postą, tegu jis nori nugalėti kitas gentis. Ar jis bus dvasingas turėdamas tokių norų, priimdamas tokius sprendimus ir juos įgyvendindamas? Aišku, ne. Jis negyvena Tikrovėje. Jis turi daugybę norų-siekių, juos įgyvendina, kad jį vėl aplinka vertintų tos aplinkos standartu – bijodami, nes jis galingas. O tada jisai atsiveria ir tam Kūrėjui, kiek jis gali atsiverti. Taip, tai rodo jo troškimą, jo atsidavimą Kūrėjui, bet jam stinga Įtikėjimo ir tos išminties iš Kūrėjo, kosminės Įžvalgos. Protas veikia Kūrėjo kryptimi, tai puiku. Bet dvasingumo jisai jam dar nesuteikia. Jis būsena šito dar nepaliudija, kad gyventų tokį gyvenimą, kokį diktuoja Kūrėjas. Nes nėra Kūrėjo, kuris baustų kitus, naikintų dėl to, kad jie daro pikta tam pačiam Dovydui. Kiekvienas turi laisvą valią, ir Kūrėjas leidžia priimti sprendimus, tiek į blogio pusę, tiek į Gėrio pusę.
Štai dėl to ir reikalinga parengti Dvasinius Mokytojus, kad jie apšviestų žmones koks Kūrėjas, gyvendami patys Tikrovės gyvenimą, būdami tikri, dvasingi, nes turi atradę savyje Tikrovės Šaltinį – Kūrėją. Ir patys tampa Tikrovės spindesiu aplinkoje. O jau to spindesio ryškumas ir priklauso nuo to, kad yra gyvas komunijos ryšys su Kūrėju, Tikrovės Šaltiniu. Kuo jis bus gilesnis, tuo augs stipresnis ryšys. Augs pasitikėjimas Kūrėju ir savimi. Tas tikras žmogus vis stipriau pradės spindėti, net ir tokiomis aplinkybėmis, kurios visos yra iliuzinės, nors visi tas aplinkybes laiko tikrove. O šitą Tikrovės sūnų ar dukrą, laiko iliuziniu. Viskas atvirkščiai yra. Net ir tokiomis aplinkybėmis tikrasis žmogus – ir tikras žmogus – turi išlikti savimi, su Kūrėju. Ir dar stipriau pajausti tą gyvą ryšį su Kūrėju, tą Gyvąją komuniją, kad Kūrėjas taptų tokiu Centru, tokiu Šaltiniu viduje, kur niekam kitam nebeliktų nė menkiausios kertelės. Viskas būtų pripildyta Kūrėjo Meilės Galios energinių virpesių, paties aukščiausio dažnio. Štai toks žmogus ir yra Tikrovės žmogus. Tokiu žmogumi buvo Jėzus. Ir mes turime tą patį Jėzaus Vektorių, Jėzaus gyvenimo kryptį. Jėzaus gyvenimas, tai yra ne kopijavimas, bet pajuntant savyje tą, ką pajuto Jėzus. Ir tada, kada būsena bus viduje Jėzaus, mes ir būsime tikri žmonės, Kūrėjo sūnūs ir dukros. Dabar mes žengiame į tą būseną. Ir aš linkiu jums visiems – būkite Kūrėjo vaikais, sūnumis ir dukromis, vis stipriau paliudydami Kūrėją savo būsena, kurią jūs atspindite savuoju gyvenimu. Amen.

Komentarai