Forumas: temos peržiūra
Pusbrolio Edmundo jubiliejus. 2023-06-30
Mielieji, prieš porą dienų dalyvavau Biržų rajone pusbrolio septyniasdešimtmečio jubiliejuje. Čia noriu trumpai pasidalinti savo pastebėjimais iš tos dienos patyrimų.
Važiavau per Panevėžį, tai, kad išvengčiau miesto labirintų, iš karto pasukau į aplinkkelį. Deja, kaip visada Lietuvoje informacija kelyje labai nekvalifikuota, nes sankryžoje atsidūriau ties pasirinkimu Šiauliai-Ryga. Aš jau kelis kartus buvau važiavęs šiuo keliu ir žinojau, kad į Šiaulius kelias išsiskiria iš Rygos-Pasvalio-Biržų krypties, o čia rašo abu miestus vienoje lentelėje. Biržų ir Pasvalio iš viso nėra, tarsi jie nebeegzistuotų iš viso. Pavažiavau kelis kilometrus ir matau jau tik užrašą Šiauliai, jau ir Ryga nustojo egzistuoti. Apsisukti nėra kur. Dar nuvažiavau kelis kilometrus ir radau kaip apsigręžti ir kad nebeklaidžioti be rodyklių matau užrašą Panevėžys, tad suku į miestą, nors jau žinojau, kad ten bus problema apvažiuoti remontuojamą gatvę, o kito išvažiavimo iš paties miesto nėra. Ir iš tiesų matau tolumoje jau užtvertą gatvę ir nuorodą – apylanka – suku pagal nuorodą, bet kitoje sankryžoje ji jau dingusi, tai kur sukti kairėn ar dešinėn, priklauso nuo intuicijos. Kadangi aš jos neturiu, tai kad nesukčiau galvos užvažiuoju į mašinų stovėjimo aikštelę prie Maksimos ar kažkokios kitos parduotuvės, pasiklausti žmonių. Mano navigatorius Panevėžio akyse nematęs, man atsisakė padėti iš pat pradžių sakydamas sukti tolyn ir į priešingą pusę jau man ir pažįstamose gatvėse. Kaip tik matau mašinoje sėdintį vairuotoją su keleive ir klausiu, kaip apvažiuoti remontuojamą gatvę į Pasvalio-Biržų pusę. Jis sako, kad važiuočiau paskui jį, nes jis kaip tik atvažiavo iš Pasvalio ir dabar jau grįžta atgal. Važiuoju kaip galiu greičiau, kad neatsilikčiau, gatvelės siauros kaip kaime, o jis iš viso nežiūri, kad greitis turėtų būti penkiasdešimt kilometrų per valandą ir ne daugiau. Pasuka jau į kažkokią magistralę su skiriamąja žalia juosta, ten daugiau mašinų atsiranda tarp jo ir manęs, tad man reikia nepamesti tos baltos mašinėlės iš akių, o jis kuria nežiūrėdamas, kad sakė man padės išvažiuoti – gal pamiršo. Pasuka į siaurą gatvelę, jau per kažkokį privačių namų kvartalą, kur, aišku, jog tai jau ne apylanka, bet jam gerai žinomas kelias, kuriuo galima pasinaudoti šiuo kartu. Ir kada, kelis kartus išsisukinėjęs, atsiduriu tiesioje gatvėje suvokiu, kad čia jau toji pati uždaryta remontui gatvė, o remontuojama dalis jau liko už nugaros. Čia jau ir man aišku, ne tik mano vedliui, kuris jau buvo dingęs iš akių. Taigi, sakyčiau, kad pasinaudojau Apvaizdos suteiktu navigatoriumi, kuris išvairavo mane iš tų gatvelių – tik spėjau Dievui išpažinti nuodėmes – Dieve, nepyk, dovanok, atleisk, kaltas, nusidėjau, viršijau greitį, kad nepamesčiau iš akių to ir taip plono siūlo galo. – Na su Dievu tai susitariau, vis tik Išminties Šaltinis, žino, ko aš čia taip kaubojiškai elgiuosi Panevėžyje, tik nežinau, kaip bus su filmavimo kameromis, jeigu jos užfiksavo mano nuodėmę, čia jau vargu ar bus gailestingumo ir atlaidumo.
Pasvalyje norėjau pasižvalgyti, kaip atrodo man pažįstamos vietos, kuriose jau seniai bebuvau. Na, kur turiu pirmiausia prisistatyti. O gi bažnyčion. Apsidairyti joje. Aš gi užaugau Utenoje – kaip mes sakydavome – klebono žemėje, prie bažnyčios. Tad bažnyčia ir kapinės man buvo kaip gimtosios vietos – jau paaugus, o vaikas būdamas labai nemėgau stovėti per pamaldas, dar kad būtų buvę galima atsisėsti, bet suoluose sėdėdavo gal garbingesni, man su bobute taip ir nepavykdavo atsisėsti, dėl to aš ją vis klausdavau, kada baigsis pamaldos, kada eisim namo. O ji man sakydavo – turėk kantrybės, stovėk tyliai, nesisukinėk.
Pasvalio bažnyčia neseniai suremontuota, visa tviska kaip nuotaka, iki pat aukštų lubų ilgos baltos juostos puošia vidų, ruošiasi kažkokiom šventėm. Dar pora darbininkų darbuojasi lauke, matau ir kunigas kažką jiems aiškina. Aš apėjau bažnyčios vidų, pafotografavau. O tada priėjau prie lentynos su žurnalais. Pora numerių žurnalo ARTUMA. Pavarčiau vieną. Sudomino vienas kunigo interviu, kuris Vatikano didžiojoje bazilikoje buvo įšventintas į vyskupus. Jis yra antrasis lietuvis įšventintas į vyskupus Romos Didžiojoje bazilikoje – pirmasis buvo įšventintas 1965 metais, bet gyvenęs Amerikoje. Pamaniau šitą žurnalą pasiimsiu už auką, paskaitysiu grįžęs. Pavarčiau ir kitą numerį. Ir dar suradau pirmajame žurnale žinutę ir nuotrauką, kunigo, kuris iškeliavo balandžio pradžioje ir kuris buvo būtent tas mano dėstytojas, subūręs vertimo grupes iš anglistų, germanistų, romanistų, ir lituanistų ir mane įtraukė į vertėjų grupę man net nežinant. Labai nuoširdus ir labai linkęs bendrauti žmogus. Ir jau baigęs studijas, jam vis nusiųsdavau pasveikinimą su Kalėdomis ir Naujaisiais Metais, kelis kartus buvau pas jį namuose Žirmūnuose, kur buvo vien knygos, knygos, ir stalas su pora kėdžių, dar gal lova kažkur miegoti kitame kambaryje.
Mane labai nustebino, kada jis, jau man baigus universitetą ir dirbant Televizijoje ir radijuje, sužinojau kad būdamas penkiasdešimt penkerių metų įstojo į kunigų seminariją. Aš jį buvau sutikęs kaip tik tuo metu, kada jis jau buvo kunigu, o aš studijavau Urantijos Knygą anglų kalba. Natūralu, kad norėjau jam parodyti tokią didžiulę knygą apie Dievą, apie Jėzų. O jis man sako – Algimantai, būk atsargus, saugokis Šėtono spąstų. Yra Biblija, o kitos knygos, neatitinkančios Biblijos tiesų, gali ir būti tie spąstai, patrauklūs, kad priviliotų, o tada neišsipainiosi iš jų.
Štai taip Pasvalio bažnyčioje rastame žurnale aš tarsi ir susitikau paskutinį kartą su buvusiu savo nuoširdžiu dėstytoju, žvelgdamas į nuotrauką ir skaitydamas tokią žinią apie didžiulio entuziasto iškeliavimą, prisimindamas jį kuo šilčiausiomis emocijomis.
Sugrįžęs – jau švarus – į pasaulį, pafotografavau bažnyčią iš lauko. Užėjau ant Lėvens upės tilto ir nufotografavau upę - visą užžėlusią meldais, vargšė Lėvuo, niekas jos nebevalo, tuoj vanduo pasmirs nuo pradėjusių pūti augalų, pavirs į pelkyną. Sunku matyti tokį trumparegišką valdžios aplaidumą ir atsainumą savo aplinkai.
Vežiausi apie penkiasdešimt Apreiškimo knygų ir tris Urantijos Knygas, priklausomai nuo aplinkybių, gal bus norinčių jas skaityti. Tad pamatęs vyresnio amžiaus – jau pensijos sulaukusių – gausų būrį – apie dvidešimt – sėdinčių lauko kavinėje, pamaniau, gal jiems pasiūlyti, juk tiek jų daug, visi pasipuošę, aiškiai matyti, kad kažkoks susitikimas. Bet dar nusprendžiau pereiti gatve toliau, o tada sugrįšiu ir paimsiu knygų. Šalia bibliotekos pamačiau ant durų užrašą – grąžinamos knygos – ir plyšys kaip į pašto dėžutę – mesti knygas vidun. Nustėrau, negalėjau patikėti, kad tokia nužmoginimo netvarka pasivijo ir bibliotekas – jau nebereikia su žmogumi pabendrauti, pamatyti žvilgsnį gyvų akių, o ne robotų. Kaip tik matau moteris pasidėjo ant suolo krūvą knygų. Pasisveikinu ir klausiu - kas dabar dedasi, kai net knygas meta per plyšį, kai nebemato bibliotekininko akių, nebesikalba. Tuoj išvis žmogiškumas dings, bus automatai ir robotai, o žmogus jų vergas. – O man tai patogu, aš sumečiau knygas ir neštis nebereikia, einu tvarkyti kitų reikalų. O tada ateisiu naujų knygų, pasiimsiu ir eisiu į autobusų stotį, važiuosiu namo. – Ar toli gyveni? – Saločiuose. – Tai čia prie Latvijos sienos, aš važiuoju į Biržus ir galiu tave nuvežti iki namų su visomis knygomis. – Tai kad ne tas kelias. – Aš sugrįšiu atgal iki sankryžos ir tada pasuksiu į Biržus. – Aš dar turiu reikalų čia. – O dvasines knygas ar skaitai? – Ne, aš esu laisvamanė. – Tai kaip tik tinka taip laisvai mąstantiems skaityti tokias dar labiau mąstymą plečiančias knygas apie Kūrėją, apie Energiją, apie Visatą, apie Jėzų. Tu netiki bažnytiniu Dievu, o yra Šaltinis visos Energijos. Žiūrėk, įsipjauni pirštą, o žaizda užgyja pati. Taip Kūrėjo sumanyta, kad ląstelės atsistatytų pačios. Joks žmogus to padaryti negali. O aš tau parodysiu nuostabią knygą, kuri tavo mąstymą išplės. Tik ji mašinoje, štai ten. Tuoj atnešiu. – Paėmiau dvi knygas. Kitą pasiūlysiu tiems prie stalų sėdintiems. Kada aš jai pasiūliau paklausyti, koks turinys – ir perskaičiau kelis pavadinimus, iškart išgirdau – Oi, ne, ne, neimsiu, jokiu būdu neimsiu. – Bijai išplėsti savo mąstymą, o sakaisi esi laisvamanė. Ne, esi labai užslopinto mąstymo. O ši knyga tau labai padėtų pažvelgti į tikrovę giliau. – Ne, ne, nereikia man tokios knygos. – Ramybės tau ir sudie.
Palengva priėjau prie tos didelės grupės, pasisveikinau ir paklausiau, ar priimtų dovanų šias dvi knygas. – Viena moteris sako – Ar dar kas šiais laikais dalina dovanas ir už jas nereikia mokėti? – Taip, dalina, ir aš siūlau jas jums dovanų, kas nebijos jos priimti. Aš šitą knygą užrašiau, kaip man diktavo Jėzus, be jokių pataisymų per du mėnesius. – Vienas vyras sako – Čia jau reikia mūsų vadovei parodyti, kaip ji pasakys, taip ir bus. – Negi ji gali už jus nuspręsti, ką jums skaityti. Argi jūs ne savarankiški, juk ne vergai esate. – Bet vadovė kaip pasakys, taip ir pasielgsime. – Vadovė sėdėjo už gretimo staliuko. Ji atsiliepė, kad tokia knyga domintų kitą šitame būryje esančią moterį, kuri sėdėjo dar toliau prie kito staliuko. Aš abi knygas padėjau ant krašto staliuko ir pasakiau – dovanoju abi Jėzaus knygas, o jūs tarp savęs susitarkit, kam atiteks jos. Pasiteiravau, kokia proga jie susitiko. Paaiškino, kad prieš penkiasdešimt metų baigė Joniškėlio, kuris yra už penkiolikos kilometrų, technikumą, tad šio jubiliejaus proga ir susitinka. Palinkėjau prasmingų susitikimo akimirkų ir atsisveikinau.
Tada nuvažiavau iki parko, pasižiūrėti plačiausios Lėvens vietos, ar ji irgi apaugusi taip meldais. Deja, visa tokia melduota. Viena jauna moteris atėjo su dviem laistytuvais pasisemti iš upės vandens, aš jai sakau – Visa upė beveik stovi vietoje, tėkmę stabdo tanki upės augmenija.
– Tai, kad savivaldybė nieko nedaro, kad būtų upė valoma. – Bet juk ir patys gyventojai galėtų susiorganizuoti, ir tikrai daug apvalytų ir be savivaldybės, geriau būtų visiems. – Taip, bet niekas neorganizuoja. –Aišku, turėtų atsirasti koks nors organizatorius. – O kuo Pasvalyje žmonės užsiima pragyvenimui? – Yra sūrio gamykla. Aš ten ir dirbu. – Aš dar tarybiniais laikais buvau toje sūrinėje, filmavau su užsienio televizijos kompanija, gyvenau tuomet Vilniuje, o dabar persikrausčiau į Kauną. Tai tuo metu sūrinės direktorius pavaišino sūriu, kuris atrodė skonio kaip pyragas. Ir jis aiškino, kaip jis brandinamas po trisdešimt ir šešiasdešimt dienų. – Dabar viskas daroma kad tik greičiau. – Tai reiškia, jog naudojami cheminiai stimuliatoriai, kad spartintų visą brendimo procesą. Dabar viskas visur taip vyksta – kuo greičiau ir kuo daugiau pelno gauti, o kokia kaina žmogaus sveikatai – visai jiems nesvarbu. Pasaulis dabar vis labiau sujaukiamas, kad žmones galima būtų valdyti, sėjama baimės sėkla. Ypač tariamos sveikatos apsaugos srityje. Toji pseudopandemija buvo sąmoningai organizuota, kad būtų sutraukyti ir kuo labiau ryšiai, kad žmonės pasimestų, neturėdami darbų, pragyvenimo šaltinio. Aš jai papasakojau apie Liuciferio-Šėtono maištą ir dabartinę padėtį tų nesirodančių viešai šėtonininkų, savo rankose turinčių visus finansus. – Kaip įdomu. – Aš matau, kad tu esi nuoširdi, ir nori žinoti daugiau. Aš pasakiau savo vardą, ji pasisakė savo. Ir jai papasakojau aną epizodą, kaip moteris atsisakė iš manęs priimti Jėzaus knygą. – O aš tai priimčiau. – Aš tau ją padovanosiu, ir ne tik ją, dar ir daugiau knygų. – Nuėjau į mašiną, paėmiau visas keturias Apreiškimo knygas ir dar Urantijos Knygą. Šiek tiek paaiškinau apie Urantijos Knygą. Ir ji taip godžiai gėrė žodžius. Ir paklausė – Gal aš galėčiau nors kiek sumokėti už knygas? – Aš tau jas dovanoju. – Bet kažkaip norėčiau atsilyginti. – Didžiausias man atlygis bus, jeigu jas skaitysi, ir skaitysi Širdimi. Ir jos tau tikrai padės tiek, kiek neįsivaizduoji.
Aš jai pasakiau, kad ruošiu Dvasinius Mokytojus, kurių dėka ir bus suteikiama pagalba žmogaus protui šviesėti. Ji palinkėjo man sėkmės šitame darbe, pasiėmė visas knygas ir nunešė namo.
Biržuose, degalinės aikštelėje persirengiau "šventuoju” kostiumu – na, žinot tuo, kurį vilkėjau per Rojaus Trejybės-AŠ ESU Vėliavos pakėlimą mano kieme. Nuvažiavęs pusbrolio aiškinimo telefonu dėka į dvaro teritoriją buvau nustebintas dvaro statinių gausos, ir dabartinių, ir senoviškų, net tikras veikiantis vėjo malūnas, tvenkinys, teniso kortas, krepšinio aikštynas, viešbutis, konferencijoms patalpos, senoviškos pirkios, restoranas su savo virtuve ir savais produktais. Žmonių susirinko labai gausiai iš įvairių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, net Italijos, gal apie šešiasdešimt ar net daugiau. Iš jų tebuvau matęs tris pusbrolius ir pusseserę, kiti nematyti ir nepažįstami. Kaip vėliau supratau jau tariant sveikinimus jubiliatui, kad buvo ir medikų kurso ano meto studentų, ir bendradarbių, ir sodo kaimynų. Beje, kaip tik vienas toks kaimynas, kada pasisakiau savo vardą jam, sako, kad mes pas Edmundą sode net kalbėjomės, ir jam patiko mano aiškinimas apie Visatą. Tai aš jam ir sakau, gal nori tokių knygų skaityti. – Žinoma. – Aš jam padovanojau tas keturias Apreiškimo knygas. Žodžiu, visas atsivežtas knygas išdovanojau, ir jas priėmė su didžiuliu džiaugsmu. Dalį knygų atidaviau, kad Edmundas pats gal pamatys, kad verta pasiūlyti kam nors. O Urantijos Knygą padovanojau pusseserei, kuri man prisipažino, kad mano paveikta, įstojo studijuoti anglų kalbos, aš jau buvau baigęs anglų kalbos studijas, mat ji dešimčia metų jaunesnė.
Kada jau rinkomės į restorano salę, tai prieš įeinant į ją visiems dar pasiūlė vyno. Kadangi aš alkoholio negeriu, tai pasiūlyto gėrimo atsisakiau. Vienas iš pusbrolių tą pastebėjo, tai greitai iš kažkur atnešė vandens taurę. Ji man buvo labai reikalinga, nes tą dieną mažai buvau vandens vartojęs, nes kelionėje rasti tualetą sunku. Lietuvoje nėra daug poilsio aikštelių su tualetu, o degalinėse irgi ne visose rasi tualetą pasinaudoti. Tačiau mane nustebino moterų ištatuiruotos rankos. Tiesiog nustėrau. Štai čia tai jau tikra pandemija, ne pseudo, tu jau turi žymę, jos nenuvalysi. Kaip su tokiomis rankomis gali imti kūdikį, juk tai poveikis tam mažyliui žemų virpesių dažnio, kuris nuolat lydi jį iš paties artimiausio ir mylimiausio šeimos asmens. O kada vakaro vedėjas, kuris tikrai labai stengėsi, pradėjo kalbėti per mikrofoną, garso lygis per garsiakalbius labiau tiko arenai, o ne restorano salei. Tačiau dar liūdniau buvo pradėjus jam dainuoti – muzika griaudėjo taip smarkiai, kad stelbė jo žodžius, o aš net pajutau kojomis iš kolonėlių sklindančius virpesius. Man buvo akivaizdu, kad aš ilgai neištversiu tokios triukšmingos aplinkos. Aš visą laiką gyvenu tyloje arba retkarčiais pasiklausau Lietaus radijo ar Puko radijo kokių laidelių, bet mano garsas yra nedidelis, o čia sprogste sprogsta. Dainos gražios, bet geriau, kad jos būtų dainuojamos be mikrofono, o savo natūraliu balsu, arba jau tokiu sureguliuotu garsu, kad neveiktų centrinės nervų sistemos milžinišku stresu.
Kada vedėjas pasiūlė paragauti šeimininkės patiekalų, aš pajutau, kad pats laikas tarti man savo žodį. Aš jo paprašiau mikrofono ir pasiūliau pagarbinti Tėvą ir pasimelsti prieš valgant – jeigu jūs sutiktumėt, aš pasimelsčiau garsiai. - Daug balsų atsiliepė – Gerai, sutinkam. – Aš pagarbinau Tėvą, meldžiausi, kad jis būdamas visų, ir mūsų kiekvieno Tėvas, kaip ir Kristaus Tėvas, mums kiekvienam yra atsiuntęs savo dvasią nuo pat vaikystės, ir veda mus iš vidaus į didesnę Šviesą ir Meilę, nes ir Jis Pats yra Energijos Šaltinis ir Meilės Šaltinis; meldžiausi, kad ir šis maistas pripildytų Gyvybine Energija materialaus kūno ląstelę, o visas šis susiėjimas būtų prasmingas kiekvienam.
Po maldos, buvo tyla, o veiduose švietė pritarimas, ir tą pajutau Širdimi.
Devintą valandą atsisveikinau su Edmundu ir jo žmona, su kitais pusbroliais, pussesere, su jų vaikais, ir su kai kuriais kitais, kurių visai nepažįstu, kurie man tiesė ranką, o aš juos apkabinau, tiesiog tokia buvo broliškumo būsena mano viduje. Pusbroliai mane atlydėjo iš salės iki mašinos, tad išvažiavau į kelią jau po devynių. Grįžau pro Panevėžį aplinkkeliu, nes žinojau, kad rodyklės į Kauną ir Vilnių tikrai bus. Taip ir buvo. O važiuojant dar aplinkkeliu prasidėjo liūtis, kai beveik nieko negalėjau matyti kur važiuoti, tai sulėtinau greitį iki septyniasdešimt kilometrų per valandą, tokiam orui tikrai didelis greitis, o vilkikai mane prisiviję jau lipte lipa, kad važiuočiau greičiau. Kur galėjau, traukiausi šonan, tegu sau lekia. Vienu metu buvo prasidėjusi ir kruša, kai lietaus gabaliukai daužė mašinos stogą ir langą. O po ratais nuo sunkiasvorių vilkikų įspaustos asfalte vagos pilnos vandens, tad mašinos valdymui tikras peilis, kai ratai nebeliečia asfalto paviršiaus per pilnas vagas vandens. O iš priekio važiuojantys vilkikai ne tik aptaškydavo dar didesne banga langus, bet ir nuo jų šviesų ir vandens purslų ant lango viskas susimaišydavo, kad rodėsi tuoj pamesiu kelią. Tokiu keliu važiavau apie aštuoniasdešimt kilometrų, įvažiavus į magistralę Klaipėda-Kaunas-Vilnius lietus baigėsi. Kaip ir mano kelionė.
Kitą dieną buvau kaip sudaužytas, nieko negalėjau daryti. Gulėjau be jėgų išsekęs. Gėriau vien vandenį iki pat pirmos valandos nakties. Šiandien jau stipriau, bet toli gražu nuo normalios būsenos. Kadangi kambariuose temperatūra trisdešimt laipsnių karščio, pradėjo galvą skaudėti, įjungiau kondicionierių, bet jis gerai vėsina laiptinę, nes joje ir yra pakabintas, o kambariuose, ypač antrame aukšte, kur karščiau nuo metalinio stogo, tad uždariau visas duris į kambarius nuo kondicionieriaus, palikau atviras tik darbo kambario duris, kad mažesnė būtų vėsinama apimtis, tai dabar jau atvėso keturiais laipsniais – iki dvidešimt šešių.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2023-06-30 20:09:14
Komentarai
Mieli urantai, kokiu nuostabiu patyrimu su visais pasidalino Algimantas. Kiek daug Kūrėjo Šviesos Algimantas paskleidė ne tik dalyvaudamas pusbrolio jubiliejuje, bet ir važiuojamas į jį - kai pakeliui sustojo Pasvalyje ir užkalbino ten sutiktus žmones, nors ir trumpai, bet pabendraudamas su jais bei padovanodamas su savimi turėtas Apreiškimų knygas. Tiesa, ne visi jas priėmė, bet nereikia dėl to nusiminti – reiškia tie žmonės dar nėra pasiruošę savo dvasiniam praregėjimui.Mieli urantai, imkime pavyzdį iš Algimanto, skleiskime visi Kūrėjo Šviesą platindami Algimanto išleistas Jėzaus ir Kūrėjo Apreiškimų knygas. Dabar vasara, atostogų metas, važiuodami į kurortinius miestelius, į kaimo sodybas, į sodus, į susitikimus įvairiomis progomis su giminėmis, draugais, ar tiesiog lankant gražias Lietuvos vietas – pasiimkime su savimi nors po keletą Apreiškimų knygų. Gal sutiksime tokius žmones, kai pajausime iš vidaus, kad kilo noras kam nors iš jų vieną ar kitą padovanoti, truputį pabendraujant, papasakojant apie knygas, apie Algimantą – tai būtų nuostabi patirtis kiekvienam iš mūsų. Aišku, sutinkame ir sutiksime visokių žmonių, bet svarbiausia nenuleisti rankų ir toliau veikti drauge su Kūrėju visų Šviesos labui.
Algimantas viename iš savo pamokomųjų žodžių yra pasakęs – „Skaitykite Kūrėjo Apreiškimus, tas knygas, kurios skirtos gi ne šiaip sau, kad būtų lentynose nugultos dulkėmis...“
Todėl būkime tarsi Algimanto apaštaliukai, kurie neša žmonėms Apreiškimų knygas – neša žmonėms Kūrėjo Šviesą :)
Gražių, prasmingų visiems patyrimų su Kūrėju :)
Laura
Vilniete
2023-07-19 16:17:42
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]