Forumas: temos peržiūra

Kaip aš galiu atsakyti – tai kokia ta gyvenimo Prasmė?

Vakar vakare man skaitant apreiškimą Meilės Galia, į kambarį įėjo mano sūnus Matas, atsigulė ant lovos, dirstelėjo į mane ir klausia – Mama, kokia gyvenimo prasmė? – Daryti gėrio darbus kitiems.
Ar užtenka – tokio – atsakymo vaikui? Ar tai pakankamas paaiškinimas, kuris padiktuoja supratimą, tai kokia ta gyvenimo prasmė? Kada buvau tokio pat amžiaus, kaip dabar mano sūnus, vasaras leisdavau pas močiutę. Nuolat iš jos girdėdavome pamokymą – Svarbiausia vaikai būti geru žmogumi, niekam nieko nedaryti blogo. Elkitės su kitais taip, kaip norėtumėt, kad su jumis elgtųsi – mokė močiutė. Ir tas mokymas tuo metu, mums dar nesuprantant, tikrai pasėjo savo sėklą tolimesniam mūsų, vaikų, supratimo apie gyvenimą formavimuisi. Kitaip sakant, tai mus ugdė būti supratingesniais, atlaidesniais, viduje. Tai šiandien jau gali suprasti, kaip svarbu nors tokią Šviesos mintį girdėti vaikui. Tačiau, tai tik mažytė įžanga, į daug platesnes vandenyno gelmes.
Šiandien Gyvojoje šventovėje mūsų susirinko mažiau nė įprastai. Tačiau, viduje mes jutome tokią ramybę ir brolystę tarpusavyje, kad ne vienas tą ir paliudijome jau po gyvųjų pamaldų. Kūrėjo virpesiai tokia nuostabi palaima viduje, kad būtent tai ir yra tikrasis gyvas mokymas. Ir ko tu bemokytum kitus, visada sugrįši į šitą patyrimą – Kūrėją savo viduje.
Taigi, kodėl nepakankamas paaiškinimas yra – daryti gėrio darbus kitiems. O todėl, kad lieka neaišku, tai kaip daryti tuos gėrio darbus? Kas tie gėrio darbai? Nuo ko man pradėti? Savaime vaikui, o ir ne tik vaikui, bet ir suaugusiam, nieko nežinančiam apie Gyvąjį Kelią, kils daugybė klausimų. O į juos nesugebant atsakyti – susierzinimas. Vadinasi, tiek iš tokio mokymo – tai ne mokymas – tai tik sausa frazė, jeigu ji nebus išplėsta. O kas kitas, be urantų, ją gali papildyti?
Matui taip netikėtai uždavus man klausimą – kokia gyvenimo prasmė? – aš akimirką mintyse pamąsčiau, sau, ką atsakyti? – Daryti gėrio darbus kitiems. O kad darytum gėrio darbus kitiems, turi to gėrio prisipildyti iš kažkur. O iš kur tu jo prisipildysi? Iš Gėrio Šaltinio. Vadinasi reikia daugiau bendrauti su Kūrėju, Jį atrasti. – O tai kokia prasmė bendrauti su tuo Kūrėju? – kad žinotum kaip gyvenime elgtis. Kokį kelią pasirinkti kryžkelėje. Pažiūrėk, net ir visko turintis žmogus, materialia prasme, jis jaučiasi nelaimingas. Jis vis ieško, ir neranda ramybės. Nes jis nejaučia to gyvenimo prasmės, jo turtai nepadaro juo laimingu. Dėl to net ir nusižudo žmonės, taip ir neradę tos ramybės. – Iš gretimo kambario pasigirdo sesės raginimas, eiti drauge pasivaikščioti. – Gerai mama, einu su Viktorija. Iki!
Matui išėjus, aš pasilikau su savo apmąstymais. Toliau tęsiant studijas, radau daug atsakymų, kurie mane sustiprino ir leido apmąstyti giliau Mato klausimą, ir mano atsakymą, kad vis tiktai, net ir toks paaiškinimas, nėra pakankamas. Taip, visada bus Šerdis – atrask Kūrėją savo viduje. Bet iki to – atrask – juk atsiveria tokie klodai, tokia gausybė niuansų, per kuriuos reikės kiekvienam einančiam Gyvuoju Keliu pereiti. Ir vis tiek nėra kito Kelio, kuris taip mokys, guos, kai tau sunku, suras atsakymus į tavo keliamus klausimus, ir švelniai ragins rinktis.
Kodėl maldoje taip nedrąsiai ištariame – Mylimas Kūrėjau, duok man daugiau iššūkių, kuriuos trokštu drauge su Tavimi įveikti, kad stiprėtų manasis dvasinis stuburas. Noriu žengti drauge su tavimi, koja kojon, taip, kaip vedi Tu. Ar tokia maldos dalis yra drąsiai išsakoma? Ar nejuntamas vidinis nepasitikėjimas, ir tas jausmas, kad bijai tų iššūkių. Ar neaplanko kartkartėmis tas jausmas, kad vietoj to, kad eitum Gyvuoju Keliu, eini – šalia – Gyvojo Kelio. Kiek – Gyvas – Kūrėjas yra tavo viduje, kad atsakytum vaikui, ir ne tik vaikui, kad mano gyvenimo Prasmė yra – Kūrėjas. Tiesiog Kūrėjas. Daryti viską su Juo ir Jam. Gyvenu taip, kaip veda mane Jis. Aš neturiu kitokios prasmės, ir niekam jos kitokios nebėra ir negali būti. O jeigu yra, tai jis dar ieškojimų kelyje. Dar jis turės daug ko atsisakyti, bet ne per prievartą, nes Kūrėjas nieko neprievartauja, tai bus tavo paties tokia vidinė būsena, kad tu negalėsi kitaip gyventi. Tiesiog negalėsi. O kol tu klausi – tu ieškai – tai kur Tas Kūrėjas, kur ta Prasmė?
Mokymas, kurį tu iš pradžių iš Dvasinio Mokytojo išgirsti – tu turi pats norėti atsiverti Kūrėjui, niekas už tave to nepadarys – o tik po ne vienerių metų, per daugybę laiptelių-patyrimų, vis labiau ir labiau imi suprasti šių žodžių gelmę, kad viską – viską – lemia tavo paties vidinė būsena, kurią formuoja dideliu laipsniu ir aplinka, bet, kiek tu nepasiduosi jos tamsiems pančiams, o viduje sau pripažinsi – pats sau – kad, kad ir kas atsitiktų, kad ir kokios aplinkybės bus, aš noriu likti su Tavimi, Mylimas Kūrėjau. Štai tai ir nulems, tavoji vidinė būsena, žengsi tvirtai Gyvajame Kelyje, nesidairant aplinkui, ar mindžikuosi šalia Gyvojo Kelio, taip ir nesupratęs tos gyvenimo Prasmės.

Kuo anksčiau mirtingasis pajaus, kad be Gyvosios šventovės jis nesustiprės tiek, kad išsilaikytų Gyvajame Kelyje, tuo geriau bus jam pačiam. Tuo geriau bus aplinkai. O mes visi juk sakome, kad norime, jog nebūtų tokios slogios aplinkos, kad būtų daugiau gerų žmonių, nuoširdžių, kad vieni kitiems padėtų, kad vieni kitus labiau suprastų. Bet visa tai ir prasideda čia, Gyvojoje Šventovėje, mokantis brolystėje gyventi, kai suvienija mus ne kas kitas, o Pats Kūrėjas, Širdyje ir Širdimi. Amen.

Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė. Vita

Komentarai