Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Jėzus - ne dogma, kokia ji pavertė žmonės ir šita dogma vadovaujasi ir šiandien, bet gyvas asmuo, mokęs gyvo bendravimo su Tėvu.

Labai atidžiai perskaitykite, ką pateikia šita ištrauka iš URANTIJOS DOKUMENTO, ir pamąstykite, ar jūsų samprata apie Jėzų yra GYVA, O NE DOGAMATINĖ, KOKIĄ PERŠA NAUJASIS TESTAMENTAS.
Šiandien Naujasis Testamentas gyvena saulėlydį, dėl to nesilaikykite įsikibę, kas NEGYVA, o atsverkite Tėvui, kuris yra jūsų, kiekvieno viduje, ir kuriam nereikia nei jūsų atgailos, nei jūsų aukų, nei pasiaukojimo, bet kuriam vienintelė įmanoma dovana yra JŪSŲ NUOŠIRDUS ATSIVĖRIMAS IR MEILĖ.
Ir tik tada jūs suvoksite, kad jums šiandien sielą gali pagirdyti ir pamaitinti tik TĖVO MEILĖS GYVASIS VANDUO IR GYVOJI DUONA, IR NIEKAS DAUGIAU.
Šita pačia duona maitinosi ir Jėzus, ir šitą patį gyvajį vandenį ir jis gėrė ir mus mokė gerti ir maitintis tiktai GYVU RYŠIU SU GYVUOJU TĖVU.
Dėl to STUDIJUOKITE URANTIJOS KNYGĄ IR JĖZUAS KRISTAUS APREIŠKIMĄ ŠIŲ LAIKŲ ŽMONĖMS - KALBU JUMS VĖL - IR DRĄSIAI BEDRAUKITE SU TĖVU, TIK NUOŠIRDŽIAI, KLAUSINĖDAMI APIE VISKĄ, IR APIE KĄ TIK ŠIRDIS GEIDŽIA, DRYKITE TĄ BE BAIMĖS, NET IR TAIP, KAIP TĄ DARĖ IR JĖZUS.
Mes visi turėtume tapti jėzumis. Tai pats mažiausias laiptelis, kokio gali siekti jūsų atsivėrusi siela. Mažesnio laiptelio ji tiesiog NENORI SIEKTI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meie,
Algimantas
ANTROJI PAMOKSLAVIMO KELIONĖ
ANTROJI viešojo pamokslavimo kelionė po Galilėją prasidėjo sekmadienį, spalio 3-ąją, 28 m. po Kr. gim., ir truko beveik tris mėnesius, pasibaigusi gruodžio 30-ąją. Šitoje kelionėje dalyvavo Jėzus ir jo dvylika apaštalų, kuriems padėjo naujai suburtas 117 evangelininkų korpusas ir daugybė kitų susidomėjusių asmenų.
Prieš išvykstant šitą sekmadienio rytą, Andriejus ir Petras paprašė Jėzaus suteikti paskutiniuosius nurodymus naujiesiems evangelininkams, bet Mokytojas nesutiko, sakydamas, jog tvarkyti tokius reikalus, kuriuos gali deramai atlikti kiti, nėra jo sfera. Po atitinkamų svarstymų buvo nuspręsta, kad nurodymus turėtų duoti Jokūbas Zabediejus. Kada Jokūbas baigė kalbėti, tada į evangelininkus kreipėsi Jėzus: "Dabar eikite savo darbą dirbti taip, kaip jums buvo nurodyta, o vėliau, kada parodysite, jog esate kompetentingi ir ištikimi, tada aš jus įšventinsiu tam, kad skelbtumėte karalystės evangeliją."
Šitos kelionės metu drauge su Jėzumi keliavo tiktai Jokūbas ir Jonas. Petras ir kiekvienas kitas apaštalas pasiėmė maždaug po tuziną naujų evangelininkų ir su jais palaikė gaudų ryšį tuo metu, kada šie pamokslavo ir mokė. Kada tik tikintieji būdavo pasirengę įžengti į karalystę, tada apaštalai suteikdavo krikštą. Per šituos tris mėnesius Jėzus ir du jo kompanionai daug keliavo, dažnai per vieną dieną aplankydami ir du miestus, kad pasižiūrėtų, kaip dirba evangelininkai, ir kad juos padrąsintų jiems stengiantis sukurti karalystę. Visa šita antroji pamokslavimo kelionė iš esmės buvo skirta tam, jog šiam naujai parengtam 117 evangelininkų korpusui būtų suteiktas praktinis, Dovydas Zabediejus nuolatinę būstinę karalystės darbui turėjo įrengęs savo tėvo namuose Betsaidoje. Tai buvo informacijos centras Jėzaus darbui žemėje ir estafetės punktas pasiuntinių tarnybai, kuri Dovydo buvo organizuota tarp dirbančiųjų įvairiose Palestinos dalyse ir gretimuose regionuose. Visa tai jis padarė savo paties iniciatyva, bet pritarus Andriejui. Šitame sparčiai augančio ir besiplečiančio karalystės darbo informacijos skyriuje Dovydas buvo įdarbinęs nuo keturiasdešimties iki penkiasdešimties pasiuntinių. Nors jis ir buvo įsidarbinęs šitokiu būdu, bet iš dalies save paremdavo šiek tiek laiko paskirdamas ir savo senajam žvejojimo darbui.
1. PLAČIAI IŠPLITĘS GARSAS APIE JĖZŲ
Iki to laiko, kada stovykla Betsaidoje pasibaigė, garsas apie Jėzų, ypač kaip apie gydytoją, buvo pasklidęs po visas Palestinos dalis ir per visą Siriją ir aplinkines šalis. Savaičių savaitėmis po to, kada jie iš Betsaidos išvyko, sergantieji ir toliau atvykdavo ir, kai Mokytojo nesurasdavo, tai iš Dovydo sužinoję, kur jis yra, išvykdavo jo ieškoti. Šitos kelionės metu Jėzus sąmoningai nedarė jokių vadinamųjų išgydymo stebuklų. Nežiūrint šito, dešimtys sergančiųjų dėl tokio gilaus įtikėjimo, kuris juos privertė ieškoti pasveikimo, atstatomosios galios atgavo sveikatą ir laimę.
Maždaug šitos misijos metu – ir tai tęsėsi per visą likusį Jėzaus gyvenimą žemėje – ėmė pasireikšti ypatinga ir nepaaiškinama gydančiųjų reiškinių serija. Per šitą trijų mėnesių kelionę daugiau negu vienas šimtas vyrų, moterų, ir vaikų iš Judėjos, Idumėjos, Galilėjos, Sirijos, Tyro, ir Sidono, ir iš kito Jordano upės kranto buvo šitaip nesąmoningai Jėzaus išgydyti, o sugrįžę namo, prisidėjo prie to, kad garsas apie Jėzų dar labiau išplistų. Ir šitą jie darė nežiūrint to, kad Jėzus kiekvieną kartą, kada tik pamatydavo vieną iš šitų spontaniškų pasveikimų, tada šiam išgijusiajam tiesiai paliepdavo "nepasakoti nė vienam žmogui."
Mums niekada nebuvo atskleista, kas gi atsitikdavo šitais spontaniško arba nesąmoningo išgijimo atvejais. Kaip būdavo išgydoma, Mokytojas savo apaštalams niekada nepaaiškino kaip nors kitaip negu keliomis progomis paprasčiausiai pasakė: "Aš jaučiu, jog iš manęs pasklido energija." Vieną kartą, kada jį palietė sergantis vaikas, jis pasakė, "Aš jaučiu, jog iš manęs pasklido gyvybė."
Nesant Mokytojo tiesioginio paaiškinimo apie šitų spontaniško išgydymo atvejų prigimtį, mums būtų rizikinga imtis aiškinti, kaip tokie pagijimai buvo įgyvendinti, bet mums bus leistina pateikti savąją nuomonę apie visus tokius išgydymo reiškinius. Mes manome, jog didelė dalis iš šitų akivaizdžių išgydymo stebuklų, įvykusių Jėzaus žemiškosios tarnystės metu, buvo dėl to, jog tuo pačiu metu egzistavo trys galingi, stipriai veikiantys, ir tarpusavyje susiję poveikiai, kurie buvo tokie:
1. Tos žmogiškosios būtybės, kuri atkakliai ieškojo pagijimo, širdyje esantis stiprus, viešpataujantis, ir gyvas įtikėjimas, o taip pat ir tas faktas, jog šitokio pagijimo buvo trokštama daugiau dėl dvasinės naudos, o ne dėl grynai fizinio pasveikimo.
2. Įsikūnijusio ir gailestingumu valdomo Dievo Sūnaus Kūrėjo, kuris iš tikrųjų savo asmenyje turi beveik beribes ir belaikes kūrybines gydančiąsias galias ir išskirtines teises, didžiulės paguodos ir užuojautos egzistavimas, drauge su tokiu žmogiškuoju įtikėjimu.
3. Šalia tvarinio įtikėjimo ir Kūrėjo gyvenimo taip pat reikėtų pastebėti, jog šitas Dievas-žmogus buvo Tėvo valios įasmeninta išraiška. Jeigu, susidūrus su žmogiškaisiais poreikiais ir dieviškąja galia juos patenkinti, Tėvas nenorėdavo, jog būtų priešingai, tai šie du tapdavo vienu, ir būdavo išgyjama žmogiškajam Jėzui sąmoningai ir nesuvokiant, bet tą nedelsiant suvokdavo jo dieviškoji prigimtis. Tuomet, daugelio iš šitų išgydymo atvejų paaiškinimas turi būti surandamas didingame dėsnyje, kuris seniai mums yra žinomas, o būtent, Ko Sūnus Kūrėjas trokšta ir amžinasis Tėvas nori, tas YRA.
Tuomet, mūsų nuomonė yra tokia, jog asmeninėje Jėzaus akivaizdoje, tam tikros gilaus žmogiškojo įtikėjimo formos tiesiogine prasme ir tikrai kai kurias visatos kūriančiąsias jėgas ir asmenybes, kurios tuo metu buvo taip artimai susietos su Žmogaus Sūnumi, priversdavo išgydyti. Todėl tai yra patvirtintas faktas, kad Jėzus savo akivaizdoje iš tiesų dažnai leisdavo žmonėms išsigydyti patiems savo galingo asmeninio įtikėjimo dėka.
Didelė dalis kitų stengėsi pagyti grynai savanaudiškais tikslais. Turtinga našlė iš Tyro, su savo palyda, atėjo ieškoti pagijimo nuo savo ligų, kurių turėjo daug; ir kada ji sekė paskui Jėzų po Galilėją, tada ji nuolat siūlė vis daugiau ir daugiau pinigų, tartum Dievo galia būtų kažkas, ką būtų galima nupirkti už didžiausią kainą. Bet ji niekada nesusidomėjo karalystės evangelija; ji siekė būtent tiktai savo fizinių negalavimų išgydymo.
2. ŽMONIŲ POŽIŪRIS
Jėzus žmonių protą suprato. Jis žinojo, kas dėdasi žmogaus širdyje, ir jeigu jo mokymai būtų likę tokie, kokius jis pateikė, jeigu vienintelis komentaras būtų buvęs tas įkvėptas aiškinimas, kokį suteikė jo žemiškasis gyvenimas, tai karalystės evangeliją pasaulio visos nacijos ir visos religijos būtų greitai pasiėmusios. Ankstyvųjų Jėzaus pasekėjų geranoriškos pastangos, nukreiptos į tai, kad jo mokymus iš naujo pateiktų taip, kad jie taptų priimtinesni kai kurioms nacijoms, rasėms, ir religijoms, atvedė į tai, jog šie mokymai tapo dar mažiau priimtini visoms kitoms nacijoms, rasėms, ir religijoms.
Apaštalas Paulius, stengdamasis, jog kai kurios jo laikmečio grupės į Jėzaus mokymus žiūrėtų palankiai, parašė daug pamokymo ir perspėjimo laiškų. Kiti Jėzaus evangelijos mokytojai elgėsi panašiai, bet nė vienas iš jų nesuvokė, jog vėliau kai kuriuos iš šitų užrašymų sudės draugėn tie, kurie juos pateiks kaip Jėzaus mokymų įkūnijimą. Ir todėl, nors vadinamoji krikščionybė iš tikrųjų iš Mokytojo evangelijos turi daugiau negu bet kuri kita religija, bet ji taip pat iš tiesų turi daug ir to, ko Jėzus nemokė. Šalia to, kad į ankstyvąją krikščionybę buvo įtraukta daug mokymų iš persų misterijų ir didelė dalis graikų filosofijos, buvo padarytos dvi didžiulės klaidos:
1. Siekimas evangelijos mokymą tiesiogiai sujungti su žydų teologija, kaip tą iliustruoja krikščioniškoji atpirkimo doktrina – tas mokymas, kad Jėzus yra paaukotasis Sūnus, kuris patenkins Tėvo griežtą teisingumą ir nuramins dieviškąjį įniršį. Šitie mokymai kilo iš pagirtinų pastangų karalystės evangeliją paversti priimtinesne netikintiems žydams. Nors šitos pastangos nebuvo sėkmingos, kas susiję su žydų pritraukimu, bet joms pavyko supainioti ir atstumti daug nuoširdžių sielų per visas vėlesniąsias kartas.
2. Mokytojo ankstyvųjų pasekėjų antroji didžiulė klaida, ir tokia, kurią atkakliai kartojo visos vėlesniosios kartos, buvo tai, jog krikščioniškasis mokymas buvo taip visiškai organizuotas apie Jėzaus asmenį. Šitas per didelis Jėzaus asmenybės pabrėžimas krikščionybės teologijoje pasidarbavo taip, kad užgožė jo mokymus, ir dėl viso šito žydams, mohametonams, indusams, ir kitiems Rytų religininkams buvo dar sunkiau priimti Jėzaus mokymus. Mes nenorėtume sumažinti Jėzaus asmens vietos tokioje religijoje, kuri galėtų turėti jo vardą, bet mes nenorėtume leisti to, jog tokie svarstymai užgožtų jo įkvepiantį gyvenimą arba kuo nors pakeistų jo išgelbstinčią žinią: Dievo tėvystę ir žmogaus brolystę.
Jėzaus religijos mokytojai į kitas religijas turėtų žvelgti pripažindami tas tiesas, kurios yra laikomos bendromis ( kurių didelė dalis kyla tiesiogiai arba netiesiogiai iš Jėzaus žinios), tuo tarpu jie turėtų susilaikyti nuo tokio pabrėžtino skirtumų akcentavimo.
Nors, tuo konkrečiu metu, Jėzaus šlovė ir rėmėsi jo kaip gydytojo reputacija, bet tai nereiškia, jog šitokia ji ir išliko. Laikui bėgant, jo vis daugiau ir daugiau ėmė ieškoti dėl dvasinės pagalbos. Bet paprastų žmonių dėmesį tiesiogiai ir nedelsiant patraukdavo būtent fiziniai išgydymai. Jėzaus vis daugiau ėmė ieškoti moralinio pavergimo ir protinio nusilpimo aukos, ir jis pastoviai juos mokydavo išsilaisvinimo kelio. Tėvai stengėsi gauti iš jo patarimą dėl savo sūnų valdymo, o motinos ateidavo pagalbos dėl to, kad galėtų vadovauti savo dukroms. Tie, kurie sėdėjo tamsoje, ateidavo pas jį, o jis jiems atskleisdavo gyvenimo šviesą. Jis visada buvo pasirengęs reaguoti į žmonių skausmą, ir jis visada padėdavo tiems, kurie ieškodavo jo paramos.
Kada pats Kūrėjas buvo žemėje, įsikūnijęs mirtingojo materialaus kūno pavidalu, tada buvo neišvengiama, jog turėtų vykti kokie nors nepaprasti dalykai. Bet jūs niekada neturėtumėte žiūrėti į Jėzų per šitų vadinamųjų stebuklingų atsitikimų prizmę. Išmokite į stebuklą žvelgti per Jėzų, bet nedarykite klaidos žvelgdami į Jėzų per stebuklą. Ir šitas perspėjimas yra pateisinamas, nežiūrint to, kad Jėzus iš Nazareto yra vienintelis religijos įkūrėjas, kuris atliko viršmaterialius veiksmus žemėje.
Labiausiai pritrenkiantis ir pats revoliucingiausias Mykolo misijos žemėje bruožas buvo jo požiūris į moteris. Tokiu metu ir tokioje kartoje, kada viešoje vietoje vyras neturėjo sveikintis net ir su savo žmona, Jėzus išdrįso pasiimti moteris evangelijos mokytojomis, kada buvo vykstama į trečiąją kelionę po Galilėją. Ir jis turėjo absoliučią drąsą, kad šitaip pasielgtų rabiniško mokymo, kuris skelbė, jog "įstatymo žodžius geriau jau sudeginti negu perduoti moteriai," akivaizdoje.
Per vienos kartos gyvenimą Jėzus moteris iškėlė iš amžių nepagarbios užmaršties ir vergiško sunkaus darbo. Ir toje religijoje, kuri tam neturėdama pagrindo išdrįso pasiimti Jėzaus vardą, gėdingiausias dalykas yra tai, kad ji neturėjo moralinės drąsos pasekti šituo kilniu pavyzdžiu.savo vėlesniojoje nuostatoje moterų atžvilgiu.
Jėzui bendraujant su žmonėmis, jie matydavo, kad jis yra visiškai laisvas nuo to laikmečio prietarų. Jis buvo laisvas nuo religinių prietarų; jis niekada nebuvo nepakantus. Savo širdyje jis neturėjo nieko, kas būtų panašu į visuomeninį priešiškumą. Nors jis ir laikėsi to, kas buvo gera jo tėvų religijoje, bet jis nesuabejodavo dėl to, kad ignoruotų žmogaus sukurtas prietarų ir suvaržymų tradicijas. Jis išdrįso mokyti, kad gamtos katastrofos, laiko nelaimingi atsitikimai, ir kiti sukrečiantys įvykiai nėra dieviškojo teismo bausmės ar Apvaizdos paslaptinga dieviškoji tvarka. Jis pasmerkė vergišką atsidavimą beprasmiškiems ritualams ir demaskavo materialistinio garbinimo klaidingus įsitikinimus. Jis drąsiai skelbė žmogaus dvasinę laisvę ir išdrįso mokyti, jog materialaus kūno mirtingieji iš tikrųjų ir realiai yra gyvojo Dievo sūnūs.
Jėzus pranoko visus savo protėvių mokymus, kada kaip teisingos religijos požymį drąsiai pakeitė švarias rankas į tyras širdis. Jis vietoje tradicijos pateikė tikrovę ir nušlavė bet kokias tuštybės ir apgaulės pretenzijas. Ir vis tik šitas bebaimis Dievo žmogus nedavė valios griaunančiai kritikai arba neparodė visiškos nepagarbos savo laikmečio religiniams, visuomeniniams, ekonominiams, ir politiniams papročiams. Jis nebuvo karingas revoliucionierius; jis buvo pažangus evoliucionierius. Tai, kas buvo, jis imdavo griauti tiktai tada, kada tuo pačiu metu savo bičiuliams pasiūlydavo geresnį dalyką, kas turėtų būti.
Jėzus savo pasekėjų paklusnumą pasiekdavo šito nereikalaudamas. Tiktai trys žmonės, kurie gavo jo asmeninį pakvietimą tapti jo mokiniais, jį priimti atsisakė. Žmones jis patraukdavo ypatinga galia, bet jis nebuvo diktatoriškas. Jis kėlė pasitikėjimą, ir nė vienas žmogus niekada neįsižeidė dėl to, kad jis duodavo nurodymą. Savo mokinių atžvilgiu jis turėjo absoliučią valdžią, bet dėl to nė vienas iš jų niekada neprieštaravo. Jis leido savo pasekėjams jį vadinti Mokytoju.
Mokytoju žavėjosi visi, kurie buvo su juo susitikę, išskyrus tuos, kurie laikėsi giliai įsišaknijusių religinių prietarų, arba tuos, kurie manė, kad jo mokymuose jie mato politinius pavojus. Žmones pritrenkdavo jo mokymo originalumas ir autoritetingumas. Jie stebėjosi jo kantrybe, kada jis bendraudavo su atsilikusiais ir sunerimusiais klausiančiaisiais. Jis įkvėpė viltį ir pasitikėjimą širdyse visų tų, kurie patyrė jo tarnavimą. Jo bijojo tiktai tie, kurie su juo nebuvo susitikę, o jo nekentė tiktai tie, kurie jį laikė kovotoju už tokią tiesą, kuri turėjo lemtį pašalinti blogį ir suklydimą, o šitą jie buvo pasiryžę išlaikyti savo širdyse bet kokia kaina.
Tiek draugams, tiek priešams jis turėjo stiprią ir ypatingai keliančią susižavėjimą įtaką. Minios sekdavo paskui jį savaitėmis, kad tik išgirstų jo paguodžiančius žodžius ir pamatytų jo paprastą gyvenimą. Atsidavę vyrai ir moterys Jėzų mylėjo beveik viršžmogiška meile. Ir kuo geriau jie pažino jį, tuo labiau jį mylėjo. Ir visa tai tebėra tiesa; net šiandien ir per visus ateities amžius, kuo daugiau žmogus pažins šitą Dievą-žmogų, tuo labiau jį mylės ir seks paskui jį.


Algimantas
2008-07-28 14:34:25

Komentarai

Gerb. Alksnį , tie tavo pamąstymai su Biblijos žodžiais yra visai geri ir įdomūs , jie aišku , kad turi didelę dvasinę vertę ir moko žmones , kaip rasti kelią link Dievo Tėvo . O ko mokė Viešpats Jėzus Kristus ?
Žmonija ir krikščionija visada mažai akcentuoja - ko mus mokė , kokius pamokymus kalbėjo Jėzus Kristus savo mokiniams . Mūsų Viešpats Jėzus Kristus kalbėjo ir mokė savo mokinius ir sakė kalbas ištisoms minioms , kaip rasti kelią į Dangaus Karalystę . Ir tai buvo viena iš pagrindinių temų šimtams susitikimų ir kalbų . Visų temų akcentas - žemiška brolybė ir besąlygiška meilė Dievui Tėvui . Ir tai ir yra tikrasis viso tikėjimo pagrindas .
Meilė ir brolystė tarp žmonių ( tegu bus pradžioje nors tarp krikščionių ) ir besąlygiška meilė tik Dievui Tėvui . Apie Šv. Vakarienę buvo pasakyta , kad tai tegu būna , kaip prisiminimo ženklas . Ir viskas , ir nieko daugiau . Ir jokių misterijų ir jokių ritualų .
Nejaugi taip sunku įžvelgti Šv. Rašto visų knygų ir visų Evangelijų pagrindinę mintį - meilę Dievui Tėvui ir savo artimui . Apie tai ir sukasi visi pamokymai , visi apreiškimai ir visos parabolės . Net dešimtyje Dievo įsakymų , taip pat akcentuojama tik ištikimybė Dievui ir meilė savo artimui .
Urantijos knyga , taip pat ištisai išrašyta apie Dievo Tėvo , Jo Sūnų Kūrėjų , Amžinojo Sūnaus , Begalinės Šv. Dvasios ir milijardų angelų ir archangelų begalinę , nesavanaudišką meilę savo kūriniams , tvariniams ir kitoms tapačioms broliškoms esybėms . Nes toks yra pagrindinis Dievo dėsnis - Dievas yra meilė ir visa kurinija yra sukurta ir laikosi gyva tik per Dievo Tėvo meilės dėsnį .
Visi kiti kosminiai dėsniai yra tik išvestiniai iš Pagrindinio Dievo Tėvo dėsnio . Ir jie egzistuoja ir labai gerai funkcionuoja tik todėl , kad viskas sukasi , arba jungiasi ir sąveikauja tarpusavyje tik dėka Pagrindinio dėsnio .
Aišku , kad tik nedaugelis ieško tų tikrųjų tiesų , kuriomis remiantis sukurta Kurinija ir per kurias egzistuoja visas gyvenimas . Lėkštas , ritualinis , tradicinis mąstymas yra užvaldęs milijonus protelių ir jie giedos vieną ir tą pačią giesmę visą gyvenimą . ,, Nieko mes nenorime keisti , kaip paliko kažką mums mūsų tėvai , tuo mes ir tikėsime.,, Visas pasaulis , kaip jau žiniasklaida rašo iš įvairių tribūnų , pamažu ritasi link lemtingos katastrofinės ribos . Ką tai beliestų ar ekologiją , ar energetiką , ar mitybą . Dvasingumas žmonėse susimaišęs su materialistiniu ,, ego'' neduoda nei tikro dvasinio pažinimo , nei tikro , ramaus gerbūvio. Visi pasiėmę Šv. Rąštą žiūri , skaito , vienas kitam baksnoja jo citatomis ir ką tai duoda ?
Praktiškai tik trupinėliais dangiškų tiesų visa žmonija šimtmečiais yra maitinama .




Petras
2008-07-30 12:08:34



"Viešpaties žodis išlieka per amžius" (Biblija, 1Petro 1,25)
Matai, Algimantai, Naujasis Tetsamentas nepatiria saulėlydžio. Šiandien milijonai žmonių gyvena nuodėmės vergystėje, ir jiems reiklaingas Dievo Žodis, kad jie turėtų galimybę susitaikyti su Kūrėju. Dievas nenori, kad kas pražūtų, bet trokšta, kad kuo daugiau žmonių atgimtų iš naujo ir tuo būdu gyventu bendrystėje su Juo.
Evangelijos skelbimas tai nėra tiesiogiai žmonių darbas. Tai yra Dievo darbas, per kurį vargšas, prasikaltęs ir pražuvęs, pragaro vertas nusidėjėlis, tikėjimu nuoširdžiai priima Viešpatį Jėzų Kristų į savo širdį ir gyvenimą, įgyja naują prigimtį, tampa Dievo vaiku ir pradeda naujai gyventi. Šio darbo atlikimas neįmanomas per urantijos knygą, nes pats, Algimantai, supranti, kad šios knygos paskirtis yra kitokia.
"Urantinis atgimimas" yra visiškai kitoks atgimimas, negu kuris aprašytas Naujajam Testamente. Realus, tikras atgimimas yra antrasis gimimas, kitaip sakant tai yra dvasinis gimimas. Fizinis gyvenimas prasideda su gimimu. Dvasinis gyvenimas taip pat prasideda su gimimu, bet neįsijungiant į bažnyčią, neperskaitant Urantijos kng. ar pasidarant religingu. Algimantai, negali į Dievo šeimą įsijungti, bet turi į ją (Dievo šeimą) užgimti. Tikro krikščionio negalima padaryti. Tikrieji krikščionys yra nepadaromi, jie užgimsta.
Fizinis gyvenimas yra naujos gyvybės atėjimas į šį pasaulį su jos tėvų prigimtimi. Kada tu gimei pirmą kartą, tu pasidarei nuodėmingos prigimties dalininku, kurią gavai iš Adomo. Ir tik atgimdamas iš naujo, pasidarai dieviškosios prigimties dalininku. At taip yra ir su tavimi. Ar tokį atgimimą skelbia urantija? Ar tu išties turi dievišką prigimtį?

alxnis
2008-07-28 15:24:44



[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal