Forumas: temos peržiūra
Kodėl per Vėlines visa Lietuva lekia į kapines, o gyvo žmogaus nemyli? Ar kol žmogus gyvas, tai nevertas, kad jį pamiltume?
Kodėl per Vėlines visa Lietuva lekia į kapines, o gyvo žmogaus nemyli? Ar kol žmogus gyvas, tai nevertas, kad jį pamiltume? Kodėl apie mirusį kalbama tik gerai, arba nieko. o kodėl šito paties netaikyti gyviesiems? Kodėl stovime ant galvos, o ne ant kojų?
Algimantas
2005-10-30 16:36:08
Komentarai
Mano miela sielos SESE, tavo liūdesys yra suprantamas ir žmogiškai pateisinamas, nes tu savo buvusį vyrą mylėjai TIK TAIP, KAIP išmokai mylėti žmogų šitame pasaulyje.Ir jeigu dabar aš tau pulčiau rodyti GAILESTĮ, TAI TAVE DAR LABIAU SUŽLUGDYČIAU, nes imčiau tau sakyti, kokia tu nelaiminga, kaip tau dabar vienai gyventi, tikra vargšelė, užjaučiu tave.
Dėl to šitų žodžių aš tau nerašysiu JOKIU BŪDU, nes aš tau parodysiu GAILESTINGUMĄ, kuris neturi NIEKO BENDRO SU GAILESČIU.
Gailestis žmogų žlugdo ir dar labiau sumenkina, jam tik dar labiau pakerta kojas ir rankas, kad jis nebenori gyventi iš viso. Ko gero GAILESČIO ašarų drauge su tavimi išliejo ne vienas.
Gailestingumas priešingai, SUPRANTA SUNKIĄ ŽMOGAUS PADĖTĮ, TAČIAU NENUSILEIDŽIA IKI TOKIOS PADĖTIES, BET KELIA SKAUSMO IŠTIKTĄ ŽMOGŲ AUKŠTYN, Į ŠVIESĄ.
Dėl to ir tu, mano mylima sielos sese, jeigu skaitysi tai, ką parašysiu dabar TAU, IR TUO PAČIU KITIEMS, ir skaitysi NUOŠIRDŽIAI, pajusi PALENGVĖJIMĄ SAVO PAČIOS VIDUJE.
TUO PAČIU PAJUSI IR TĖVO LENGVĄ BELDIMĄ Į TAVO SIELĄ, KURIS TAVE IR APRAMINO, IR DABAR, KAS AKIMIRKĄ, STIPRINA TAVE, KADA TIK TU PAKELI SAVO SIELOS AKIS Į TĖVĄ, ESANTĮ IR TAVYJE, IR VISŲ MŪSŲ VIDUJE.
Pasikalbėk su TĖVU, kuris yra per savo dvasią - Minties Derintoją - tavo viduje, dėl to tu ir gali būti išgirsta paties Tėvo BET KUR IR BET KADA, KADA TIK JAM ATSIVERSI NUOŠIRDŽIAI.
Pasikalbėk su JUO iškart, kai tik perskaitysi visą mano tau parašytą laišką. Paklausk JO, ar TIESA, ką perskaitei šitame mano laiške, skirtame tau padėti, tave nuraminti, sustiprinti ir kelti tave į šviesą, kad žengtumei be skausmo ir ašarų, bet pilna ryžto ir noro GYVENTI SU TĖVU, KURIS YRA VISADA TAVYJE, IR KURIAM GALI PATIKĖTI VISUS SAVO SKAUSMUS, VISĄ SAVO KANČIĄ, KAD JOS TAU NEREIKĖTŲ NEŠIOTIS SAVO VIDUJE.
Tam jis ir padovanojo savo dvasią į tavo, kaip ir į visų VIDŲ, kad iš kiekvieno paimtų skausmus ir sunkią naštą, kad tik mums nereikėtų KENTĖTI ir gyventi SKAUSME, kad mums perteiktų savo MEILĘ, kad visi gyventume MEILĖJE. TĖVO MEILĖJE. KITOS MEILĖS TIESIOG NĖRA. Kitokia meilė yra tik žmonių APIBŪDINIMAS, KĄ JIE VADINA meile. Tai tiesiog sudaiktintas ir savininkiškas požiūris į savo jausmus, ir tiek, nes tai NĖRA MEILĖ IŠ VISO.
Tačiau čia ir yra didžiausia dabartinės žmonijos sumaterialėjimo problema, kad žmogus žmogų, ar gyvulį, MYLI TIK ŽMOGIŠKAI-SAVININKIŠKAI, KAIP DAIKTĄ. Ir kada jo netenka, tada jam kyla milžiniška kančia, skausmas, jam slysta pagrindas iš po kojų. Gyvenimas nustoja prasmės. Jis nebeturi jėgų tam atsispirti. Ir ne vienas puola į narkotikus, alkoholį. Kad tik užglušintų smegenis ir nejaustų aplinkui tuštumos ir tamsos, kuri žiojėja žmogaus viduje. Dažnas puola į depresiją. Būna ir nusižudo, nebeištvėrę tokių vidinių kančių.
Ir vien tik dėl to, kad tokie žmonės savininkiškumo vargystėje buvo praleido vaikystę, ir niekas jų nepamokė, kaip gi iš jos išsivaduoti sulaukus jau suaugusiojo gyvenimo, atradus savo viduje TĖVĄ, SU JUO PABENRAUJANT SAVAIS ŽODŽIAIS, PASIKALBANT SU JUO APIE SAVO KASDIENYBĘ, KAD TIK ŽMOGUS IMTŲ PATIRTI TĖVO MEILĘ SAVYJE. O tada užgulė jau kitos problemos, kiti rūpesčiai. O čia dar, žiūrėk, ir šeima atsirado. Nebe tas galvoje, kai tiek rūpesčių. Tik spėk suktis.
Ir staiga atrama dingo. Ir žmogus pajuto, kad jis yra visiškai bejėgis ir pasimetęs, kaip vaikas be tėvų ir pasiklydęs miške. Baisu. Nyku. Jokio takelio nematyti. Ir temsta jau. Nebežino, kur ir į ką remtis. Ir net remtis nebenori.
Tu dabar esi kaip toks mažas pasiklydęs miške vaikelis. Ir net nesuvoki, kad savo viduje turi ŠVIESĄ, KURI TAU JAU ŠVIEČIA. Tik ATIGRĘŽK Į JĄ. SAVO VIDUJE. NUOŠIRDUMU.
Kiek suprantu tu dar neturėjai su savo buvusiu vyrų vaikų, todėl dar nesi patyrusi MOTINOS MEILĖS PASIREIŠKIMO SAVO VAIKAMS.
Tačiau ir motinos dabartinė meilė savo vaikams yra TIK INSTINKTO LYGIU KAIP DAIKTUI, KURĮ GALIMA MĖTYTI, VĖTYTI, VEJOTI, BAUSTI, VIEN TIK IŠ SUSIGALVOTOS MOTINIŠKOS MEILĖS, KAD SAVO VAIKUI JI NORI GERO. Arba priešingai - vaikui leisti daryti viską, IRGI IŠ VADINAMOSIOS DABARTINĖS MOTINIŠKOS MEILĖS, kad jis išaugtų kaip žvėris, viską aplinkui save paminantis po kojomis.
Tai irgi motinos DABARTINĖS VADINAMOSIOS meilės pasireiškimas savo vaikams, tik ne tokios TIKROSIOS MEILĖS, kokia yra ir jai, motinai, iš tikrųjų suteikta iš Tėvo - augti drauge su vaiku, iš meilės jam aiškinti viską suprantamais žodžiais, bendrauti su vaiku nuoširdžiai VISADA, o ne atstumti ir užsiimti vien savo reikalais, kad tik savo aplinkoje tokią motiną ar tėvą įvertintų kaip sėkmės pasiekusį žmogų išoriniu vertinimu.
Tokia VADINAMOJI meilė iš viso net nekvepia meile, nors ją meile vadina ir psichologai, ir psichiatrai, ir mokytojai, ir vaikai, ir tėvai. Tačiau jie KLYSTA. Visi.
Ar gali motina samdyti vaikui auklę? Mylinti motina - NE. Savanaudiška motina - TAIP.
Tačiau, kiek motinų šiandien samdo aukles, kiek samdo namų darbininkes, kad kambarius išplautų, valgyti padarytų, nes patys tų namų šeimininkai - vyras ir žmona - mat, neturi laiko. Tai tik atsikalbinėjimas.
O juk visą namų šeimos gyvenimą reikėtų paversti TIESIOG ŽAIDIMU SU SAVO VAIKAIS, IR NET KAIMYNŲ VAIKUS PASIKVIEČIANT, IR DRAUGE VISI IR KAMBARIUS TVARKYTŲ, IR VALGYTI VIRTŲ. Tai ir būtų ŠEIMOS GYVENIMAS IŠ MEILĖS TĖVUI, NES JAME BŪTŲ KVIEČIAMAS VISADA DALYVAUTI IR TĖVAS.
Jis ir taip DALYVAUJA, TIK PER SAVO DARBUS, KANČIAS, RŪPESČIUS, INTRIGAS, IR BARNIUS ŽMONĖS TĖVO TIESIOG NEMATO, KAD JIS YRA VISUR, IR NET JŲ VIDUJE.
Dėl to jie ir nespėja nieko padaryti, dėl to ir pavargę nuolat, dėl to ir serga, dėl to ir patenka į avarijas ir net žūsta.
Ir visa tai vien tik dėl to, kad SAVO VIDUMI NĖRA ATSIVĖRĘ TĖVUI, NĖRA JO ATRADĘ SAVYJE. Nors į bažnyčią nueina, bet ten jų niekas nemoko, KAIP ATRASTI TĖVĄ SAVYJE, KAIP SU JUO BENDRAUTI BE JOKIŲ KUNIGŲ, BE JOKIŲ TARPININKŲ, KAD DARBAS BŪTŲ DŽIAUGSMINGAS, KAD VAIKAI AUGTŲ SU MEILE, KAD VYRAS MYLĖTŲ DIEVIŠKA MEILE SAVO ŽMONĄ, O ŽMONA VYRĄ IR SAVO VAIKUS, O VAIKAI TĖVUS, O TĖVAI PAMILTŲ TĖVO MEILE VISUS ŽMONES, IR MOKYTŲ VAIKUS ATRASTI TĖVĄ SAVYJE, KAD IR ŠIE MYLĖTŲ VISUS TĖVO MEILE.
Ir tada šeimos būtų kuriamos ne kaip dabar, iš vien tik fizinės traukos priešingos lyties atstovui, iš išskaičiavimo, iš nesupratimo, ką daro.
Dabar šeimos kuriamos visiškai nepasirengusių šeimos gyvenimui žmonių ir visiškai ne iš TĖVO MEILĖS, KAD BŪTŲ ŠVIESINAMA ŽMONIJA, IR NET VISA KŪRINIJA, SUKŪRUS ŠEIMĄ IR DRAUGE SU TĖVU KURIANT IR AUKLĖJANT NAUJUS TĖVO SŪNUS IR DUKRAS, KAD KITOS KARTOS TURĖTŲ DVASINGESNĘ VISUOMENĘ, KURIOJE DAR GILIAU IR PLAČIAU PASIREIKŠTŲ TĖVO MEILĖ PER KASDIENIUS KIEKVIENO DARBUS VISUMOS LABUI.
Štai tau, mano miela sielos sese, YRA SUTEIKTAS naujas Tėvo iššūkis - atsiverk JAM savo viduje ir atiduok visą savo skausmą iš vidaus JAM. Visą kančią išliek TĖVUI, kad Jis tave nuramintų iš vidaus ir tu galėtum pažvelgti į aplinką ŠVIESIU IR KUPINU TĖVO MEILĖS ŽVILGSNIU, KURIS MATO PRASMĘ GĖRIO DARYME VISŲ LABUI, O NE GYVENIMO SU SKAUSMU AKIMIRKOJE NEMATANT TĖVO ŠVIESOS IR NEJAUČIANT JO MEILĖS SAVYJE.
Dabar tu esi NAŠLAITĖ, NORS TĖVAS YRA TAVYJE. Tik Jo tu dar neatradai. Dėl to tau taip sunku, kada nebėra šalia tavęs to žmogaus, kuris tau buvo atrama. Ji dingo. O į ką nors kitą atsiremti tau baugu, nes skausmas iš vidaus neleidžia pajudėti, pažvelgti išorėn, kur tavęs LAUKIA NUOSTABŪS DARBAI IR ŠVIESOS KELIAS.
Šis kelias yra Tėvo nutiestas KIEKVIENAM. Tik labai retas kuris jį pastebi. O dar rečiau juo išdrįsta žengti. Dėl to ir gyvena žmonės skausme ir kančioje ir šeimose. Jie tiesiog PANIŠKAI BIJO vienas kitą prarasti, nes jie nežino, kad yra PATIKIMA ATRAMA JŲ VIDUJE, KURI NIEKADA NEPASITRAUKS, KAD NETEKTUM PUSIAUSVYROS IR PARKRISTUM. Priešingai, visi kiti gali pasitraukti, net patys mylimiausi žmonės gali išduoti tave, o tai daug skaudžiau negu TAVOJI NETEKTIS, mano miela sielos sese.
Tėvas niekada nepasitrauks.
Dar daugiau - Jis vis labiau ir labiau ragins, ir VISADA RAGINO IR RAGINA KAS AKIMIKRĄ, remtis į Jį ir tik į Jį, kad tik nebūtų vidinio skausmo ir kančios.
Tačiau šiandien šito nemoko niekas nei šeimoje, nei mokykloje, nei bažnyčioje, nei darbe, nei gatvėje. Dėl ir ir diegiamos nuo pat vaikystės KLAIDINGOS sampratos apie šeimos vaidmenį, apie vyro ir žmonos vaidmenį - kaip tėvų - savo vaikms ir vieno kitam.
Dėl to šeimos ir neturi atramos - TĖVO.
O be Tėvo šeimoje meilės joje tiesiog irgi negali būti. Jos nėra, kad ir kaip kas pavadintų tarpusavio santykius, bet tikrai nebus meile pagrįsti šie santykiai. Žmonės gali pavadinti tai ir meile, nes jie ją tik taip supranta, tik taip patiria. Bet tai nebus MEILĖ.
Tiesiog tarp tokių žmonių - vyro ir žmonos - NĖRA DIEVIŠKOS MEILĖS PASIREIŠKIMO. Yra tik instinktai, pareiga, moralė, ir dar kažkokio iškreipto tėvų auklėjimo, mokyklos, gatvės, darbo, aplinkos įtakos pasireiškimas. Bet DIEVIŠKOS MEILĖS NĖRA.
Kadangi dabartinė visuomenė yra iš viso iškreipusi savo sampratas, kas yra meilė, tai nieko nuostabaus, kad net ir tu rašai, jog pati nežinai, ar tai buvo tavo meilė savo vyrui.
Meilė yra meilė. Ir ji nei pati yra daiktas, nei ji yra požiūris į daiktą.
Meilė yra TĖVO POJŪTIS-PATYRIMAS SAVYJE.
VISIEMS JI YRA JAUČIAMA VIENODAI - NEPRIKLAUSOMAI NUO ŠEIMYNINIŲ RYŠIŲ AR KRAUJO AR ĮSTATYMO KELIU NUMATYTOS GIMINYSTĖS.
Dėl to DIEVIŠKA MEILĖ NETURI NIEKO BENDRO NEI SU INSTINKTAIS, NEI SU SEKSU, NEI SU MALONUMŲ SIEKIMU SAU.
Šiandien žmogus, visoje Urantijoje, net nežino, KAS YRA MEILĖ. Ir jis susigalvojo pats, kad savo instinktų pasireiškimą pratęsiant giminę pavadintų meile.
Tai tokia kreiva samprata, kad ji atitinka tik LAUKINIO-URVINIO žmogaus lygį. Jis irgi turėjo tenkinti savo gyvulinius instinktus, ir jų dėka pratęsdavo žmonių giminę. Tačiau jis nesamprotavo, kad jis MYLI. Jis savo mąstymu atitiko savo išsivystymą ir savo aplinką.
O šiandien žmogus, kuris materialioje civilizacijoje pasiekė tokių laimėjimų, kad urvinis laukinis išeitų iš proto, jeigu staiga kas jį tuo metu būtų perkėlęs į mūsų dabartinės civilizacijos sąlygas, savo dvasiniame išsivystyme nuo urvinio net atsilieka, aišku, santykinai, nes tai, kas urviniam buvo tik instinktų patenkinimas, ir kas tikrai taip ir buvo, tai dabartinis žmogus LABAI DAŽNAI, nors nevisada, pavadina MEILE. Bet su meile tai neturi nieko bendro.
Meilė yra VIENA. Ir ji yra IŠ TĖVO DIEVIŠKA MEILĖ.
Ir toji pati Tėvo meilė yra tiek savo vaikams, tiek savo vyrui ar žmonai, tiek savo kaimynams, tiek savo priešams, tiek visai žmonijai, tiek visai kūrinijos šeimai, kurios aguonos grūdelio didį visame aguonų maiše sudaro mūsų planetos žmonija.
Dėl to negali būti taip, kad žmogus, patiriantis Tėvo meilę savyje, nežinotų, ar jis myli kitą žmogų ar abejoja. Kol yra abejonė, tol MEILĖS NĖRA. Kada yra meilė, abejonė JAU yra dingusi.
ŠTAI DĖL KO TU TURI ATRASTI TĖVĄ SAVYJE, KAD GALĖTUM DRĄSIAI PASAKYTI: AŠ MYLIU TAVE, TĖVE, IR MYLIU VISUS LYGIAI TA PAČIA TAVO MEILE,
O kol Tėvo dar nesi atradusi, kol kančia tave kankina po buvusio vyro mirties, perskaityk šiuos mano tau parašytos maldos žodžius, labai nuoširdžiai ir suvokdama jų dvasinę prasmę, ne tik pačių žodžių reikšmę:
MYLIMAS TĖVE, AŠ TROKŠTU RAMYBĖS SAVO SIELAI, NORIU PATIRTI TAVO MEILĖS TIKRUMĄ SAVO VIDUJE, KAD GALĖČIAU PRISIDĖTI PRIE TAVOSIOS MEILĖS SKLEIDIMO GĖRIO DARBAIS, NET IR DRAUGE SU TAVIMI KURDAMA TAVO MEILĖS PAGRINDU ŽEMIŠKĄJĄ ŠEIMĄ, KURI ATITIKTŲ TAVO VALIĄ IR KURIOJE TU BŪTUM MŪSŲ VISŲ VEDLYS, KAD MES TAPTUME ŠVYTURIU KITOMS ŠEIMOMS, KAIP SU TAVIMI SKLEISTI MEILĘ SAVO VAIKAMS IR JUOS AUKLĖTI TAVO SŪNUMIS IR DUKROMIS, KAD MŪSŲ VISŲ BENDRI DARBAI KELTŲ VISĄ ŽMONIJĄ MEILEI IR GĖRIUI, KAD ATEINANČIOS KARTOS GAUTŲ IŠ MŪSŲ GERESNĮ GYVENIMĄ NEGU MES JĮ GAVOME IŠ SAVO TĖVŲ. MYLIMAS TĖVE, AŠ NEŽIANU NUO KO PRADĖTI, NEŽINAU, KAIP ĮVEIKTI SKAUSMĄ, ŽUVUS MANO BUVUSIAM VYRUI, BET AŠ NEPASIDUOSIU TOKIAM PARALYŽIUI, KADA NIEKAS MAN NEMIELA, AŠ Į TAVE KREIPIUOSI PARAMOS, KURIOS NEJAUČIU, IR KURIĄ MANO SIELA TROKŠTA PAJAUSTI, NES MAN ALGIMANTAS PARAŠĖ LAIŠKĄ IR JAME AIŠKINO, KAD AŠ PATIRSIU PALENGVĖJIMĄ. AŠ NORIU ŠITO PALENGVĖJIMO, KAD GALĖČIAU VYKDTYTI TAVO GĖRIO IR MEILĖS VALIĄ VISUMOS LABUI. AŠ MELDŽIU TAVE, KAD TIK GALĖČIAU PATIRTI ŠITOS SUNKIOS NAŠTOS, KURIĄ JAUČIA MANO VIDUS, NUĖMIMĄ, KAD MAN PALNGVĖTŲ, NES ŠI NAŠTA YRA PER SUNKI MAN VIENAI NEŠTI BE TAVOSIOS PARAMOS, KURIOS AŠ DAR NEGALIU PAJAUSTI. DĖL TO IR MELDŽIU, KAD MANO SIELA NORS KIEK NURIMTŲ IR GALĖČIAU PAJAUSTI TAVO PAGALBĄ, IR PRADĖTI PASITIKĖTI TAVO TIKRU BUVIMU MANO VIDUJE, KAD TU NIEKAD MANĘS NEPALIEKI, O VISADA PADEDI. AŠ ATIDUODU SAVO SUNKUMUS TAU, O SAU PASILIETU TAVO MEILĘ, KURIĄ NORIU PATIRTI JAUČIAMĄ VISIEMS, NET IR MANO IŠĖJUSIAM MANO BUVUSIAM VYRUI, UŽ KURIO PRISIKĖLIMĄ IR TOLIMESNĮ ŽANGIMĄ PAS TAVE IRGI MELDŽIU ŠIĄ AKIMIRKĄ, O PATI TROKŠTU ŠVIESOS IR MEILĖS SKLEIDIMO VISIEMS IR VISADA JAUČIANT TAVO VEDIMĄ SAVO VIDUJE. AŠ MELDŽIU, KAD GALĖČIAU VIS TVIRČIAU ATSIREMTI Į TAVE, KAD GALĖČIAU PAJUSTI TAVE, IR PRADĖTI PASITIKĖTI TAVIMI. ŠITO AŠ DAR NEJAUČIU, BET NUOŠIRDŽIAI ŠITO NORIU IR SIEKIU. TEGU BŪNA TAVOJI VALIA. AMEN.
Mnao miela sielos sese, atsimink, žodžiai ir mintys nėra tiek svarbu, kiek svarbu nuoširdumas, kurio pagrindu sakomi žodžiai ir mąstomos mintys.
Telydi tave rmaybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-10-16 14:22:56
dekui labai uz atsakyma. is tiesu siek tiek palengvejo. aciu.
pagarbiai,
e.s.
neas
2008-10-17 15:09:23
laba diena, kreipiuosi i pona algimanta.. perskaiciau Jusu mintis, is dalies sutinku, bet...
pries pora savaiciu palaidojau zmogu, vyra, kuris man buvo labai artimas. nznau ar tai buvo meile, bet budama su juo kuriau ateiti ir jauciausi neapsakomai gerai. deja, jis zuvo. man 22 metai. isgyvenu labai sunkiai. nematau ateities, jis mano mintyse nuolatos, absoliuciai. taip, turbut ji myliu labiau uz visus esancius gyvuosius zemeje. yra teigiama siela nemirtinga, jus ta taip pat rasete, sutinku, bet kaip man toliau gyventi? jo siela klajoja kazkur, o man reikia kurti gyvenima is naujo? kurti seima? gimdyti vaikus? man norisi is ilgesio numirti. kad kuo greiciau ta jo siela sutikti. ir argi as elgiuosi egoistiskai?.. tai neegoizmas, o jausmai, mintys, prisiminimai, neigyvendinti planai, manau...
neas
2008-10-15 16:57:14
NT: "Mirusius ... laidoja "mirusieji""
"Gyvieji "... užkasa kūnus .
Vėlynės susikaupimo diena bet tikrai ne kapinėse.
Šimtus kartų SVEIKIAU namie ar bažnyčioj pasimelsti už tuos , kurie išėjo anapilin , nei tabūnais belstis į kapines ir savo mintimis visas sielas kviestis prie savo palaikų - ot tai jau šventę mes JIEMS padarome.
Kol visa tai remiasi skausmu arba vaizdavimu nieko doro nebus.
Donis
2006-11-03 07:45:01
norėjau maldą sukalbėt,bet jaučiu burną semia,nėra kada, reikia irkluoti.Ten kur sausiau.Po vandeniu kapai gerai atrodo.Akmenys ypač.Daug jų,skenduolių.Su užrašais ir datomis apie esybių būtį.Būreliui ešerių linksmybės -nupoliruotam sunkume save jie pirmą kart išvydo.
Tvanas
2006-10-31 19:07:54
Ramių visiems švenčių, aplankykime artimųjų kapus, prisiminkime juos maldoje, sušildykime tuo pačiu ir savo širdis nors truputį. Bendrumo ir meilės jausmas tarp gyvųjų nuo to tik sustiprėja.
Tik nepuoškim kapų dirbtinėm gėlėm, jos tai tikrai negyvos.
Jonas
2006-10-31 18:42:11
nu ką hebryte, senis teisus, a kur jūs visi pasidėjot, po kapines išsilakstėt? Šalta ten, šlapia. Nu argi gyvam žmogui tokią dieną tenai lankytis? Matot, net oro geresnio nepapūsta. Gaila gėlyčių,- suzmeks supus ant kapų,- tiek ir to grožio. Kai su vienais giminaičiais nevažiavau, tai kiti iš Lietuvos galo skambina ir dienos horoskopą cituoja: nepasiduok egoizmui ir palaikyk kuo artimesnius santykius su gimine. Važiuok, sako, taip reik,sako, visi žinom, kad ten nieko nebėr, bet vistiek. Pasišnekėsim, į kitus pažiūrėsim, o paskui pavarysim kalbų. Nu gal taip tiesiai ir nesako, bet būna būtent taip. o dar būna, kad gerai išsiėda automobiliuose, kol kapus pasiekia. Negi ištversi žmogau namie tokią prastą dieną. Tai nors ant kapų pas numirėlius.Teisus senis hebryte ir ne tik dėl to. Ir dėl 1995 m. Į urantinį traukinį deja nespėjau,- mat iki B taško pėsčiomis atkeliavau. Bet teisus senis. Turiu informacijos, o jos šaltiniai, ir labai seni, žymi tuos pačius metus. Be to, dar turiu ir apmatus apreiškimo, kuris seks po urantinio. Viskam savas laikas. Negi manot kad dievas ką nors daro netaip? Viskas taip. O dabar norėtųs į kokius saitus dirstelėt, bet neliko jų. Nupūtė. o geri buvo. Žinau, nupūs ir mane. Tam ir vėjas... Iki bičiuliai
gordijus
2006-10-29 15:13:36
Tukstanti kartu pakartotas melas tampa ...tevu
%
2006-10-29 10:28:07
Tiems, kas supranta, tesupranta dar giliau.
Ar tradicija gyva ar negyva suvokti labai lengva - tik gyva tadicija dar labiau kiekvieną iš mūsų suartina su Tėvu, atrastu savyje, ir tarpusavyje, kaip to atrasto savyje Tėvo vaikus, priklausančius MŪSŲ MILŽINIŠKAI VISATOS ŠEIMAI. O tai veda į gilesnį tarpusavio meilės virpesių skleidimą vieni kitiems, ir visiems. Gyvos tradicijos laikytis beržaisi visa siela, ne protas, joje yra meiės šviesa ir džiaugmas, ne liūdesys ir kanqčia, gyva tradicija kelia ant sparnų didesniam gėriui, o ne dar daugiau suspaudžia ir suriečia baimėje. Gyva tradicija turi GYVĄ TURINĮ, O NE NEGYVĄ DOGMOS IŠPAŽINIMĄ IR TUŠČIO RITUALO ATLIKIMĄ, KURIS NEPAGIRDO IŠTROŠKUSIOS SIELOS GYVU VANDENIU.
Kadangi tokių tradicijų šiandien visoje žmonijoje NĖRA, jums tą labai sunku suvokti, kas gi yra gyvoji tradicija, kada gyvenate tarp negyvų.
Augantys ir kuria tas tradicijas, dar tik kuria, nes jos yra tik pačiose užuomazgose. Mūsų šventovė - Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus - kuria GYVO DVASINIO BENDRAVIMO SU TĖVU IR TARPUSAVYJE GYVĄ TRADICIJĄ.
Ir lygiai taip pat aš kuriu naują gyvą tradiciją, kada kiekvieną savo paskaitą, savo bet kokį užsiėmimą pradedu Tėvo PAGARBINIMU. Ir to mokau ir jus, ir visus, su kuriais bendrauju gatvėje, parduotuvėje.
Ir ateis laikas, kada kiekviena pamoka, kiekvienas parlamento posėdis, prezidento susitikimas, kiekviena mokslinė konferencija, kiekvienas šeimos rytas prasidės GYVO TĖVO GYVO GARBINIMO GYVA TRADICIJA.
Ir tą darys VISI. VISAME PASAULYJE. IR NEBUS NEI KATALIKŲ, NEI PROVOSALVŲ, NEI PROTESTANTŲ, NEI MUSULMONŲ, NEI BUDISTŲ, NES BUS TĖVO VAIKAI, BROLIAI IR SESERYS.
Aš jus mokau NE GRIAUTI, O KURTI TAI, KAS YRA GYVA, ATRADUS GYVĄ TĖVĄ SAVYJE. Kada JĮ ATRASITE SAVYJE, TADA TAS, KAS NEGYVA NUSTOS IŠ VISO EGZISTUOTI, IR KALĖDŲ, NAUJŲJŲ METŲ, VELYKŲ, VĖLINIŲ, ŽOLINIŲ IR KITOKIŲ NEGYVŲ ŠVENČIŲ TIESIOG NEBEREIKĖS, NES JOS BUS KAIP IŠAUGTI VAIKO DRABUŽĖLIAI.
Ar jūs vis dar mėginate žaisti su lėlėmis, mašinytėmis, ir dėvėti vaikiškus rūbelius? Dvasine prasme TAIP. Dėl to ir mokau jus GYVO RYŠIO SU TĖVU, KAD PRADĖTUMĖTE PATYS PATIRTI SKIRTUMĄ TARP TO, KAS GYVA IR KAS NEGYVA, ATRADĘ TĖVĄ SAVYJE.
Kol šito kelio užsispyrusiai atsisakinėsite, tol vienas kitą ėsite ir skaudžiai kentėsite, kai jus ės kiti. Ir visa tai yra tik negyvų ir rituainių tradicijų vergovės pasekmė.
Tėvui reikalingos jūsų gyvos sielos ir jūsų ryžtingos ir atkaklios pastangos bendraujant su Juo, kad ir kitiems galėtumėte padėti atrasti Tėvą savyje ir kurti GYVAS TRADICIJAS, KURIOS YRA IŠ TĖVO, O NE ŽMOGAUS PROTU IŠKRAIPYTOS IR DAR DIEVO VARDU PRIDENGTOS. Tėvui tokių jūsų "mirusių" sielų nereikia, Jis žadina jas GYVENIMUI SU JUO.
Algimantas
2006-10-29 08:41:22
Algimantai, kaip tu patikrini, ar ritualas, ar tradicija yra gyva ar negyva?
Štai sakai, Vėlinės, Velykos, Kalėdos, Naujieji Metai - tai vis negyvos tradicijos ir ritualai. Ir dar sakai - "Tie, kas nori augti, tie auga. Ir būtent jie ir kurs GYVAS TRDICIJAS IR GYVUS RITUALUS". Gal galėtum paminėti, kokią gyvą tradiciją ar ritualą tie "augantys" jau yra sukūrę? Gal aš nepastebiu ar neatskiriu? Ar tiesiog jie dar nepriaugo, taip sakant, per žali?
Šiaip jau griauti yra lengviau nei kurti. Gal todėl tu pats ir jauti pagundą užsiimti tradicijų griovimu? :)
Jonas
2006-10-28 18:11:46
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.