Forumas: temos peržiūra
Tėvo sistemos veikimas visada yra per mūsų gyvenimo epizodus, kurie yra susieti į vientisus karolius, tik mes šito nematome ir manome,kad įvykiai yra nesusiję.
Tėvo sistemos veikimas visur is visada.
Tai, ką perskaitysite dabar, išplės jūsų požiūrį į tai, kad nieko aplinkoje nebūna, ir būti negali, atsitiktinai ir izoliuotai, nes viskas yra tarpusavyje susiję. Tačiau daugumos, absoliučios žmonių daugumos požiūris į aplinką yra visiskšai suskaidytas į atskirus segmentus, tarp kurių jie nemato jungiamųjų dalių. Jie nemato ryšio tarp savo veiksmų prieš metus, dvejus, dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt, septyniasdešimt metų ir šios dienos jų asmeninių ir realių ligų, kančių, skausmų sieloje, nes jų nieklas ir nemokė šitaip vientisai ir giliai žvelgti į savo gyvenimo epizodus. O jie vis tik yra vienas su kitu susiję iki pat šios akimirkos, ir nuo pat gimimo. Ir bus susiję per visą amžinybę.
Pamėginsiu jums pateikti konkretų šios dienos patyrimo aprašymą, kad nors kiek padėčiau jums suvokti sąsajas tarp atskirų nedideliu epizodų, kurie šiaip pavieniai tarsi nieko nereiškia, bet pamačius jungiamąsias grandis, pamatai GILUMINĮ TĖVO MOKYMĄ NET IR KIEKVIENAME ATSKIRAME EIPIZODE, tačiau, kuris kyla ne chaotiškai, bet susijęs su kitais epizodais, net iš ankstesnių dienų.
Šiandien vienam išgėrusiam 62 metų amžiaus vyrui padėjau pasiekti autobusų stotelę, o tada pamaitinau balandžių ir žvirblių pulką.
Šie du epizodai yra susiję tiek su mano vaikyste, tiek ir su dabartine padėtimi, kad Lietuvos politikų-biurokratų BAIMĖ neleidžia be DIRBTINIŲ problemų amerikietiškiems automobiliams gauti jų techninės apžiūros pažymėjimo.
Kada prieš dvejus metus nusipirkau amerikietišką automobilį, nežinojau, kad pateksiu į tokią padėtį, kad jis negalės praeiti techninės apžiūros dėl dirbtinai sudarytų Lietuvos politikų-biuoratų problemų. Apie tai jau sužinojau vėliau. Dėl to matydamas, kad tai nėra logiška padėtis, ėmiau rūpintis, kad susisiekimo ministras pakeistų savo asmeninį ĮSAKYMĄ ir nediskriminuotų amerikietiškų automobilių, o jų savininkus išlaisvintų iš jo paties įsakymu paspęstų spąstų ir įkaitų padėties. Tuo pačiu tai mažintų ir korupciją,ir kyšininkavimą, nes dabar vairuotojai gauna tą patį techninės apžiūros pažymėjimą duodami kyšį. Tą man sakė patys vairuotojai, kada aš jų paklausdavau gatvėje sustabdęs, stovėjimo aikštelėje prie parduotuvių. Nė vienas neatsakė, kad apsėjo be kyšio.
Susitikau su ministru, su susisiekimo ministerijos sekretoriumi, su kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos viršinintu ir pavaduotoju, su Lietuvos kelių policijos viršininko pavaduotoju, Kelių policijos Vilniaus miesto viršininku, kalbėjausi su Jungtinių Valstijų ambasadoriumi Lietuvai. Man šitoji veikla prasidėjo dar praėjusių metų spalio mėnesį. Ir iki šiol nesibaigė. Ji tęsiasi. Visi pripažįsta, kad padėtis nenormali, bet nusiplauna rankas, sakydami, kad šito reikaluja Europos Sąjungos direktyvos. Tada susiradau Europos Sąjungos direktyvas anglų kalba ir kai kurias išstudijavau, nes jos yra labai ilgos, po keliasdešimt puslapių. Kai kurias vietas pasižiūrėjau, kaip išversta į lietuvių kalbą. Ir radau tokių neatitikimų, kurie labai pakeičia Direktyvos tekstą lietuvių kalba. Susipažinau su Lietuvos saugaus eismo įstatymu, su Lietuvos konstitucija, su Lietuvos vyriausybės įstatymu, su susisiekimo ministerijos nuostatais, su Europos Sąjungos komisijos sudarytis grupės CARS-21 pranešimu ir pasiūlymais Europos komisijai dėl automobilių techninių reikalavimų, su kai kuriais Jungtinių Tautų Ekonomikos Komiteto Europai nutarimais-pasiūlymais dėl automobilių techninių reikalavimų suvienodinimo. Ir šitoji informacija kalba daug kur ne taip, kaip tokius apribojimus kai kurie Lietuvos biurokratai politikaitraktuoja prieš Tėvo valią ir ne eilinių, paprastų Lietuvos žmonių labui, bet turtuolių naudai, kurių interesai nusveria Tėvo Tiesą ir Meilę.
Aš visiems sakiau, kad noriu DORAI, BE KYŠIO PEREITI TECNINĘ APŽIŪRĄ, DĖL TO TOKIA TVARKA YRA NENORMALI, KADA VIENO ŽMOGAUS – MINISTRO – ĮSAKYMAS VALDO VISĄ LIETUVĄ DISKRIMINUODAMAS MAŠINŲ SAVININKUS. Tai prieštarauja Tėvo valiai. Kad nors kiek prašviesėtų jų galvos, padaviau jiems lapelius su savo vardu ir telefonu ir su trumpu Urantijos Knygos aprašymu ir mūsų svetainės adresu, sakydamas, kad tai mano vizitinė kortelė, kitokios neturiu. Tačiau iš svetainės sužinosite ir kuo aš užsiimu, ir kodėl einu ten, kur reikalinga sustiprinti tiesos ir šviesos spindulį.
Jie man visi žadėjo tikrai rpblemą išspręsti, kad šitokia diskriminacinė padėtis nesitęstų. Tačiau vis trūko jiems ryžto, nes nejaučia TĖVO MEILĖS, dėl to BAIMĖ kaustė jų protus – o kas jeigu iš tikrųjų Europos Sąjunga užpyks? Aš juos visus, ypač ministrą, nes tai jo įsakymas, stiprinau, kad būtų ryžtingesnis priimdamas TIESOS SPRENDIMUS VISŲ LABUI.
Tačiau ėjo mėnesiai, o permainų jokių.
Ministras pradėjo vengti kalbėtis su maimi net telefonu. Tada parašiau jam asmeninį laišką, kurį perdaviau per jo sekretorę.
Ėjo nauji mėnesiai, atėjo pavasaris ir jau atėjo laikas ir man važiuoti į techninę apžiūrą. Kas porą savaičių man paskambinus ministerijos sekretoriui ir vis raginant SPRĘSTI PROBLEMĄ, ir ministerijos sekretorius, ir kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos vadovai patvirtindavo tą patį – yra net grupė sudaryta, padėtis analizuojama, problema tikrai kažkaip bus galų gale išspręsta.
Balandžio vidurį nuvažiavau į tecninių apžiūrų centrą Tuvlita, tikėdamasis, kad problema išspręsta. O ji liko neišspręsta ir mašinai, kuri nuvažiavusi tik 33 tūkstančius mylių, nedavė techninės apžiūros pažymėjimo, nes ji skirta AMERIKOS RINKAI, NE EUROPOS. O vienintelis trūkums – KITOKS ŽIBINTŲ STANDARTAS. Mat, Amerikoje kitokia saulė ir mėnulis. Kada Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, tada ji ėmė laikytis Europos naujų automobilių gamintojų sugalvotų standartų, ginančių savo rinką. Todėl, jeigu mano mašina būtų buvusi įregistruota pusmečiu anksčiau, tada šitas pats amerikiečų standartas tiktų. O dabar nebetinka, nes šitaip nusprendė valdininkas – susisiekimo ministras. Ir baigta. Tai neturi nieko bendro nei su saugumu kelyje, nei du mašinos technine būkle. Tai gyrynai politiniai-ekonominiai žaidimai. Tačiau mašinas įvežti iš JAV ministras neišdrįso uždrausti.
Ir jas iš Amerikos veža, nes ten daug pigesnės ir geresnės negu europinės. Ir žmonės nusiperka daug pigiau ir daug naujasnes už europines ir pakliūna į ministro paspęstus spąstus – tų mašinų niekas neregistruoja be kyšio. O tie įregistravę jas parduoda bet kuriam Lietuvos žmogui, kuriam jau reikės rūpintis techninės apžiūros dalykais, net ir nežinant, kad jis jau spąstuose ir apžiūros nepraeis. Dėl politinių susisiekimo ministro ir grupuočių žaidimų.
Dėl to ir duoda žmonės kyšius ir techinę apžiūra praeina už kyšius.
Ir tokios mašinos vis tiek važinės, nes jos daug pigesnės, naujasnės, ir geresnės. Retas kuris norėtų pavažinėjęs amerikoniška vėl sėsti į europietišką.
Taigi techninės apžiūros pažymėjimo negavau. Nuvažiavau pas Kelių transporto inspekcijos viršiniką ir vėl jam dėstau, kaip mokinukui elementorišką tiesą – tu turi tarnauti žmogui, o ne kokiai nors, net ir Europos institucijai, kuri rūpinasi automobilių verslininkų pinigais ir pelnu, tik jokiu būdu ne žmogumi. Jis sutinka, bet bijo savo nuomonę sakyti, kuri prieštarautų Europos Sąjungos direktyvoms. Iš jo naudos jokios. Vėl skambunu ministerijos sekretoriui. Vėl rašau laišką susisiekimo ministrui. Per jo referentę perduodu jam net Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, kad padėtų jam išplėsti požiūrį į aplinką, į Tėvomeilę, į Tėvoo šiemą, kurioje esame visi, ne tik verslininkai ir Europos Sąjungos valdžia ir bankininkai, kad jis pamatytų, kad tokiu savo elgesiu, nepadėdamas žmonėms, eina prieš TĖVO VALIĄ, IR TARNAUJA NE ŽMOGUI, BET VERSLUI.
Pasirodo ir Lietuvos parduotuvės, pardavinėjančios naujus europietiškus automobilus pajuto, kad ir jų pelnas mažėja, kai žmonės ėmė pirkti naujesnius bet jau poros ar vienerių metų senumo daug pigesnius automobilus iš JAV, kuriuos čia atgabena kiti Lietuvos smulkūs verlsininkai aukcionuose juos nupirkę po nedidelių avarijų.
Ir vėl man žada reikalus spręsti, tikrai nepalikti žmonių įkaitų padėtyje. Po mėnesio nuvažioju antrą kartą į techinę apžiūrą, manydamas, kad ministras jau tikrai priėmė tokį naują įsakymą, ir dabar jau vis tik gausiu techninės apžiūros pažymėjimą. Tačiau pasirodo nepadaryta nieko. O iš manęs dar pareikalavo mokėti 11 litų už mašinos apžiūrėjimą. Pirmą kartą už tecninę apžiūrą mokėjau 42 litus, ir techniškai tvarkingai mašinai vien tik dėl politinių dirbtinai sukurtų kliūčių pažymėjimo nedavė. O juk pinigų negrąžino. Ir štai dabar antrą kartą nesutinka duoti pažymėjimo, o reiklauja dar mokėti 11 litų. Už ką? Aš jiems aiškinu tą patį, iš pradžių Tuvlitos kontrolieriui, kuris neskiria MINISTRO ĮSAKYMO NUO SEIMO ĮSTATYMO ir man tvirtina, kad šito reikalauja ĮSTATYMAS. Kada jam dar turiu paaikšinti, kad tokio ĮSTATYMO Lietivoje nėra, dėls to ir savivaliauja vienašališkai ministras kaip geriau jam, o ne žmonėms savo asmeniniu ĮSAKYMU. Jam nepasidaro aiškiau dėl mano žodžių. Tada jis nuveda mane pas pamainos viršininką. Bet tuoj pat įskundžia, kad nenoriu mokėti vienuolikos litų, o jau tada ima aiškinti, kad aš nesutinku, su ĮSTATYMO reikalavimais. ĮSTATYMO neatskiria nuo ĮSAKYMO ir pamainos viršininkas. Bet jis pripažįsta, kad p[adėtis nelogiška, ir daug žmonų dėl to nepatenkiti ir kasiden jimes reikšia saov nepasienkinimą, bet jie negali nieo padaryti, turi tokius dokumentus, kuriais ir remiasi kam suteikti Techinės apžiūros pažymėjimą, o kam ne. Aš jam sakau, kad kiekivenas įskaymas turi raidę ir dvasią. Raidė gali žmogų užmušti, o dvasia parpuolusį pekelti. Jūs laikotės raidės, o nematot dvasios, nors iš vidaus jums ir sako,k ad šitaip NETEISINGA. Dėl to aš jums siūlaiu remtis ne tik raide, bet atsižvelgti ir į dvasią, kurią jums sako vidinis jūsų balsas. Tada jis prašo kontrolieriaus mane nuvesti pas direktorių, jeijis sutiks, tada ir techninės apžiūros pažymėjimą duos. Direktoriau nebuvo. Pakvietė iš jo kabinete vykstančio pasitarimo jauną mažesnio rango vadovą. Jis man kalba taip pat apie ĮSTATYMO reikalvimus, o į mano pasakymą, kad nėra jokio ĮSTATYMO, o yra tik VIENO ŽMOGAUS ĮSAKYMAS, nelabai suprata SKIRUMO tarp šių dviejų juridinių dokumentų. Paaiškinu. Aiškinu ir apie įskaymo raidę, ir dvasią. Ir jis sutinka su mano aiškinimu. Tačiau sako DVASIOS jis nepridės kaip dokumento, kurio pagrindu man sutiekė techinę apžūros pažųmėjimą. O kyšį pridės? Jis man tuoj pat užgarantuoja, kad čia niekas kyšių neima, gal kiruose miestuose. Aš nusijuokiu ir sakau, kad kalbinu vairuotojus gatvėse ir klausiu juos. Ir nė vieno nebuvo, kuris būtų gavęs pažymėjimą be kyšio. Tai jis sako, tikriausiai atvažiavę iš kitų miestų, ne čia gavo pažymėjimus. Aš nusijuokiu ir prašau dar daugiau nejuokinti manęs. Tada jis nusiledžia, kad negali garantuoti dėl visų kontrolierių, galbūt kas nors ir paima. Bet labai rizikuoja, nes tuoj išmestų iš darbo. O kas gi ima kyšį nerizikuodamas? Aš jo klausiu: “Ar mano mašina, priregistruota viena diena prieš įstojimą į Europos Sąjungą būtų jau techniškai tvarkinga ir techninę apžiūrą praeitų?“ – “Taip.“ – “O kitą dieną toji pati mašina jau nebetvarkinga?“ – “Nebe,“ – vėl patvirtina jis man. Tada aš jau sakau: “Taip išeina, kad mašina, stovėjusi garaže, net nepajudėjusi, tapo iš techniškai tvarkingos nebetvarkinga, kuria pavojinga važiuoti?“ Tai vėl jis man patvirtina – “Taip.“ Tada jo klausiu: “Tai ar yra šitame logikos?“ – “Ne,“ jis atsako, bet techninės apžiūros pažymėjimo taip ir nedrįsta išduoti.
Kyšių nedaviau savo gyvenime nė vieno karto, ir neduosiu niekada.
Mąsčiau, jog ko gero teks mašiną parduoti, jeigu nieko nesikeis.
Man Tėvas, kada nuo pat pradžių klausdavau, ką man daryti šiuo atveju, visą laiką raminmo ir stiprino, sakydamas, kad viskas bus gerai. O aš jau nebežinojau, kaip gi gali būti gerai, kai techninės apžiūros nepraeinu tiesiog dėl valdininkų ir politikų savanaudiškumo tarnauti verslo grupuotėms. Ir mašina stovi garaže taip nuo pat pavasario. Man Tėvas sako, kad jis juk veikia ir per kitus savo vaikus ir vėl prašo būti kantriam. Tik nežinau, kaip gali būti tas veikimas per kitus Jo vaikus, kai tie jo vaikai, nuo kurių sprendimo priklauso įsakymo pakeitimas, man į akis šneka vienaip, o padaro priešingai. Ir jų paveikti kaip nors kitaip, kaip tik šviesinimu negaliu.
Kelių policijoje man pasiūlė paduoti ministrą į teimą, tačiau aš atsakiau, kad nenoriu jų veikti per teismus, nes visi juridiniai svertai yra biurokratų politikų pusėkje, aš noriu apeliuoti į jų sielą, į meilę ir sprendimų priėmimą VISŲ LABUI, O NE GRUPUOČIŲ labui.
O mintyse sukasi, kad reikėtų parduoti tą mašiną, nes vis tiek nieko nebus gero. Kažkaip nesitiki, kad Tėvo žodžiai pasitvirtintų.
Tačiau netikėtai sužinau, kad verslininkai, kurie gabena automobilius iš JAV, kreipėsi į Seimo ekonomikos komitetą ir šis priėmė nutarimą, siūlydamas susisiekimo ministerijai dar kartą išanalizuto padėtį dėl automobių iš JAV registravimo ir techninės apžiūros. Ir minties nebuvo, kad iš šitos pusės, iš Seimo komiteto, gali ateiti pastiprinimas. O juk atėjo. Ir ministras pats pabijojo pasirašyti naują savo įsakymą. Tad jis tik panaikino savo senąjį įsakymą, o naująjį įsakymą pavedė pasirašyti savo pavaldiniui, kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos viršininkui. Šis dalį apribojimų panaikino, bet dalį dar paliko. Ir būtent tuos, kuriuos paliko galima pašalinti autoelektriko sumanumo dėka. Ir aš tą pradėjau daryti.
Dėl to šiandien nuvažiavau į Gariūnų turgų ieškoti pakabinamo priešrūkinio užpakalinio raudono žibinto. Gariūnų turgaus teritorija didžiulė. Tad kol susiradau reikiamą vietą, gerokai paklausinėjau žmonių, kur pardavinėjami autožibintai. Ten dabar pastatyti milžiniški paviljonai, kuriuose kaip kalėjimo kamerose įrengtos kišeninio dydžio kioskeliai. Beidamas į tą naująjį paviljoną pamačiau ant žemės numestą beliažą, iš kurio mėsa buvo išimta. Aš maisto, net ir kitų išmesto, nepalieku, visada paimu, net namuuose, kada ką nors išmeta į šiukšlių dėžę, išimu ir nunešu netoli gyvenančiam kiemsargiui šuniukui. Dažnai nešiojuosi kuprinėje sausainių pakelį, kurį nuperku jam, kad sutikęs turėčiau kuo pamaitinti.
Pakėliau nuo žemės šitaip išniekintą beliažo pyragėlį, įsidėjau į maišelį, pamaniau paliksiu tam šuniukui. Aš turiu vieną vietą prie medžio netoli gatvės ir šalia jo kiemo, kur jam ir palieku lauktuvių, kada jo nebūna arti, kad pasikviesčiau prie savęs.
Perėjau per tą ilgą paviljoną, bet rūko galinių raudonų žibintų nėra. Jais prekiauja tik vienas žmogus. O man sakė, kad tiek daug čia galima pasirinkti. Vakar mieste nusipirkau vieną tiokį žibintą, bet jis nevisiškai toks, kad tiktų. Jam reikia bamberyje skylę išpjauti. O šito nelabai noriu daryti. Ką gi, einu atgal prie mašinos. Tik netikėtai žvilgsnis užkliūva, jog šalia, yra kitas naujas toks pat paviljonas, ant jo parašyta Audiniai, trikotažas, slūlai, ar panašiai, tik nieko bendro su autodetalėmis. Pasižiūriu atidžiau. Tikrai, žibintai. Toliau irgi autodetalės. Prieinu prie pardavėjų ir klausiu, ar čia siūlai ar tikri žibintai. Jie juokiasi. Sako, kad tikra nesąmonė, niekaip negali turgaus valdžiai išaiškinti, ką jie pardavinėja, o tai išeina taip, kad pusė paviljono prekiauja detalėmis, o reklama kabo vien tik apie apatines kelnaites. Ir nieko jie negali padaryti. Ir manęs prašo, kad aš pasakyčiau vedėjai savo nuomonę.
Pereinu per paviljoną, sau reikiamo žibinto taip ir nesuradęs. Keliose vietose dar pasijuokiu, kad metalinius lietuviškus siūlus pardavinėja. Jie man nuoširdžiai dėsto savo problemą ir prašo nueiti pas vedėja. Klausiu, kur jis sėdi. Sako prie vartų. Einu jos ieškoti. Prie vartų nesimato jokio panašaus statinio, kad jame sėdėtų vedėja. Tada man parodo viena pardavėja du apsaugos darbuotojus, sako jie žinos. Prieinu prie jų. Predadu klausti, kur galiu surasti vedėją. Jie iš karto sako: “A, tai jūs dėl rinkimų?“ Sakau ne dėl rinkimų, o dėl absurdo, kurį pamačiau. Ir nupasakoju savo patyrimą, baigdamas: “Man ir į galvą nešovė mintis eiti ieškoti lempų ar kitų detalių mašinai, kur per visą paviljono viršų didžiulėmis ryškiomis raidėmis parašyta AUDINIAI, TRIKOTAŽAS, SIŪLAI. Dėl to ir ėjau tik tą paviljoną, ant kurio parayšta DETALĖS. Tik atsitiktinai pasižiūrėjau praeidamas ir netyčia akis užkliuvo už žibinto. Užkliuvo dėl to, kad jo ir ieškojau, tik ne tokio. Tai aš atidžiau pažvelgiau, ir tikrai pamačiau, kad ten vien žibintai. Tada jau įėjau per atdaras duris į vidų. O ten vien tik detalės. Tai juk šitaip jūs klaidinate ir pirkėją, kuris ieško konkrečiai detalių, bet tikrai ne trikotažo ir audinių paviljone, kai mato, jog šalia yra milžiniškas užrašas ant kito paviljono DETALĖS. Štai šitą, norėjau pasakyti vedėjai, kad suteiktų teisingą informaciją ir pirkėjo, ir pardavėjo labui.“ Jie man sako abu, kad šitą tikrai pasakys vedėjai.
Tada einu į mašiną ir važiuoju į savo servisą. Į amerikietiškų automobilių nedidelį servisą, kurio savininką pažįstu ir bendrauju su juo labai nuoširdžiai jau keletą metų. Nuvežiau jam ir Kelių transporto inspekcijos viršininko naujo įsakymo tekstą, atspausdintą VALSTYBĖS ŽINIOSE, ir paklausiau, kaip ir ką jis gali padaryti mano mašinai. Pasikvietė jis savo darbuotoją elektriką, apžiūrėjo mašiną, pasvartstė, ir sako: “Padarysime, palik mašiną jau iš karto.“
Grįžtu iki Lūkiškių aikštės autobusu. O tada nueinu į IKI parduotuvę prie Liubarto gatvės tilto. Iš jos išeinu ir ketinu eiti per tiltą, nes už tilto trys šimtai metrų ir namai. Tačiau prie tilto laiptų sutinku sunkiai ant kojų pastovintį vyrą, kuris paklausia rusiškai, kaip jam nuvažiuoti į vieną kvartalą. Paaiškinu. Tada klausia, kaip nuvažiuoti į kitą vietą, kuri yra jau už miesto. Aš jo paklausiau, ar jis įsivazduoja, kurioje vietoje yra. Sako, kad ne. Aiškinu, kad nuo čia jam tikrai bus sunku nuvažiuoti. Pasiūlau palydėti jį iki sustojimo. Padedu jam lipti laiptais, laikydamas už alkūnės, o kita ranka jis laikosi už turėklų. Lipa sunkiai, nes tikrai padaugino išgerti, o ir nebejaunas. Vidury tilto jis manęs klausia, o kaip nuvažiuoti į trečia vietą, dar toliau už miesto, jau apie dvidešimt kilometrų. Visos trys vietos viena kryptimi. Aš jo klausiu, ar jis ten gyvena? Sako ne, bet mikroautobusas į šitą vietą važiuoja per jo gyvenvietę. Būtent jis manęs klausdamas, kaip nuvažiuoti į antrąją vietą ir sakė savo gyvenvietės pavadinimą. O mikroautobusas važiuoja nuo Žaliojo tilto. Aš jam sakau, kad tada geriau važiuoti troleibusu, o kai išlips iš troleibuso, tada stotelėje ir sustabdys tą mikroautobusą, nes vis tiek jis važiuos tuo pačiu keliu. Eiti iki Žaliojo tilto geri trys kilometrai, o dabartinėje padėtyje toks atstumas jam bus per didelis. Bet jis sako, kad nueis, tik kad parodyčiau, kur eiti. Tačiau matau, kokia jo padėtis. Tikrai bus sunkiai jam įveikiamas toks žygis. Tada sakau, kad jį palydėsiu, jeigu jau tik nuo ten jis nori važiuoti. Einam sakau paupiu, bus nors kiek arčiau.
Eidami kalbamės. Jis Stanislavas. Jam šešiasdešimt dveji metai. Paskutniai metai, kada jis dar dirba, išeis į pensiją kitais metais. Dirba santechniku.
Kalbamės apie viską – gyvenimą, Dievą, gėrį. Jis vis padejuoja, kad jam sunku su kojomis, jos prastai klauso. Ir ne tik dabar. Aš jo paklausiu, ar jis tik į Dievą. Ir ne žodžiais, bet širdyje. Sako, kad tiki. Tada aš jį mokau, “Kasdien savo paprastais žodžiais pasikalbėk su Juo, kaip aš dabar kalbuosi su tavimi, tik nuoširdžiai. Tėvui svarbu tavo nuoširdumas, o ne kokius tu jam pasakysiu žodžius.“
Tada jis man papasakoja, kad jo žmona tikinti. Jie abu lenkai. Mes kalbamės rusiškai. Aš jam aiškinu, kad jeigu ji eina į bažnyčią ir išeina iš jos geresnė ir labiau mylinti, tai gerai, reiškia ji pabendravo su Tėvu. O jeigu išeina vis tiek prislėgta ir pykstanti, tai tik atliko ritualą, ir nieko daugiau. Toks žmogus Tėvo negirdi, dėl to jam ir sunku gyventi. Jis man sako, kad šitą supranta. Vėl man pasiskundžia, kad sunku eiti, kojos nelaiko. Aš paklausiu, ar norėtų, kad pasimelsčiau už jį ir kad jam būtų ir lengviau ir kojos sutvirtėtų, ir ne tik dabar, bet ir visą laiką. Jis du ar tris kartus sako: “Taip taip noriu.“ Sakau jam: “Stanislavai, duok savo ranką.“ Paimu jį už rankos ir garsiai pradedu rusiškai melstis: “Mylimas Tėve,.aš garbinu Tave, iš meilės Tau. Ir dabar aš vykdau Tavo valią, kaip Tavo pasiuntinys, kuriam Tu suteikei įgaliojimą Tavo vardu mokyti ir gydyti mano sielos brolius. Dėl to dabar aš kreipiuosi į Tave, kad Tavo meilės virpesius galėtų pajausti, savo viduje Tave patirti mano sutiktas naujas sielos brolis, Stanislavas, kuriam dabar sunku. Aš noriu Tavęs prašyti, nes Tu mane įgaliojai šitą daryti visiems mano sielos broliams – nešti Tavo gyvą žodį, ir šviesti juos Tavo meile, kurią aš jiems visiems ir dalinu ir lygiai taip padedu, kaip mano siela Tau atsivėrusi skleidžia Tavo meilę visiems, kad mano naujas sielos brolio, Stanislavo, kojos sustiprėtų, ir ne vien tik jo asmeniniam labui, bet kad jis sustiprėjęs galėtų daryti gerus darbus kitiems ir visiems savo sielos broliams...“ Stanislavas vis labiau verkė, kuo toliau sklido manno maldos žodžiai. Kada maldą užbaigiau, atsimerkiau, ir pažvelgiau į Stanislavą, mačiau, kad ašaros tekėjo upeliu. Aš jo paklausiau, ar jis pajuto Tėvo veikimą savo viduje. Jis taip tvirtai atsakė, kad net aš pasižiūrėjau į jį dar atidžiau: “Taip, taip jaučiau, tikrai buvo labai gera.“ Jis tarsi akimirksniu labai prablaivėjo, ir žingnis sustiprėjo ir palengvėjo. Aš jo paklausiau, ar lengviau ir tvirčiau žengia kojos: “Taip taip, daug tvirčiau.“ – “Tai Tėvas tave šitaip sustiprino jau dabar. O toliau bus dar geriau.“
Taip besikalbėdami apie Tėvą ir mūsų gyvenimą, visą laiką man laikant Stanislavą už alkūnės, kad jam būtų lengviau žengti, mes artinomės prie Žaliojo tilto. Jis turi dvi suaugusias dukras. Pasakojo apie save ir vis paklausdavo, kaip galės man atsidėkoti. Aš jį raminau, kad nereikia nieko atsidėkoti. Tėvui mes visi turime dėkoti, kad gauname iš Jo galimybę padėti vieni kitiems. Aš paklausiau, ar jo dukros turi kompiuterį. Sako, kad viena turi. Tada sakau, jog galiu duoti lapelį su vienu adresu internete, kur dukra supras, kaip ten patekti ir pati galės paskaityti daug šviesių dalykų. Aš jam eidamas pasakojau apie Jėzų, apie jo man perteiktą apreiškimą KALBU JUMS VĖL. Apie dar didesnę knygą – Urantijos Knygą, apie mūsų gyvąją Rojaus Trejybės šventovę ir gyvas pamaldas iš sielos, be maldaknygių ir iškaltų maldų tekstų. Jis vis nusistebėdavo, kaip šitaip gali būti, paprašydavo gar kartą ką nors pakartoti. Taip beveik per pusvalandį priėjome ir Žaliąjį tiltą. “Čia mano autobuso sustojimas,“ tarė Stanislavas, nors jokio sustojimo ženklo nemačiau. Buvo nedidukas megėjiškai sukaltas suoliukas, be jokios atramos. Atsisėdome. Stanislavas paklausė, kur aš gyvenu. Paaiškinau. Jis ėmė man vėl dėkoti už pagalbą ir pasakė, kad norėtų dar susitikti su manimi. Aš paklausiu, kodėl jis norėtų susitikti. “Todėl, kad jūs suteitėte man tokią pagalbą, aš net negaliu tuo patikėti.“ – “Tai tokia Tėvo pagalba ir dėkokime Jam, kad Jis visada suteikia kieno nors petį, kad galėtume į jį drąsiai atsremti. Ir dabar Jis tau pasiuntė mano petį, kad atsiremtum.“
Prie mūsų priėjo dvi moterys. Aš jų paklausiau, ar iš čia tikrai važiuoja autobusas. Jos tą patvirtino. Tada aš jų paklausiau, ar jos galėtų padėti šitam vyrui, kuriam sunku pačiam dar gerai judėti tvrtu žingsniu, įlipti į autobusą, kad jis neliktų čia. Tada jos paklausė, ar jis serga? Paaiškianu, kad jį sutikau prie Liubarto tilto, iki tol nepažinojau. Jis pasiklydo, nes šiek tiek padaugino alkoholio. “Tai, kad jis visiškai blaivus.“ Aš joms nieko nesakiau apie maldą ir Tėvo pagalbą. Tačiau, kada jos mane užtikrino, kad tikrai padės jam, tada apkabinau viena ranka Stanislavą, o kita – mano kitoje pusėje sėdinčią moterį, ir juokaudams pasakiau, kad dabar Stanislavą perduodu iš savo rankų į šitų dviejų nuostabių moterų rankas, jomis pasitikėdamas. Atsisveikinau su visais trimis ir nuėjau per Žaliąjį tiltą pėsčiomis į Žvėryną.
Prie centrinio knygyno prisiminiau, kad turiu Gariūnuose surastą išniekintą kažkieno nešvento požiūrio į duoną ir maistą beliažinį pyragėlį, kurį nešuosi šuneliui. Ir tuo pat metu, man sustojus, atskrido keli žvirbliai. Pamaniau, kad gerai būtų ir juos pamaitinti. Ir ėmiau trupinti pyragėlį. O žvirbliai, nors iš linksmai čirškėjo, bet ne šiaip sau, o reikalaudami kiekvienam savo kąsnelio. Ir jeigu kąsnelis jau ant šaligatvio, tai prasideda dėl jo kova, su susistumdymu. Ir pasičiupęs tokį, kurio negali iš karto suvalgyti, tuoj puola nuo būrio į šalį, kad tik niekas kitas neatimtų. Net į krūmus nulįsdavo, kad tik pasislėptų nuo savo bičiulių. Netrukus pasirodė pora balandžių. Tačiau balandžiai savo lėtumu kovą akivaizdžiai vikruoliams žvirbliams pralaimi. Kol balandis pasilenkia, tai žvirblis dar net nepriskridęs, sugeba priskiristi ir pasičiupti tokį kąsnelį balandžiui iš po nosės – tikras karvelis savo lėtu mąstymu ir veikimu tas balandis.
Ir tik kada ėmė skristi kiti balandžiai, kada jų jau susirnko apie trisdešimt, tik savo mase jie jau ėmė nugalėti menkučius žvirblius, kurie sugebėdavo net tokį gabaliuką nusiskraidinti po krūmais, kuris prilygo gal pentadaliui paties žvirblio kūno. Ir sugebėdavo laikyti tą savo kąsnį ne apžiojęs visą, o įsikandęs, įsikibęs į to gabalėlio patogesnę snapu suimti vietą. Tuo tarpu balandis tik tokį kąsnelį nurydavo, kurį apžiodavo, ir nurydavo net nekramtęs. O didesnio kąsnelio taip, kaip žvirblis, nusiskraidinti nesugebėdavo, ir turėdavo iš savo snapo išleisti ir susikapoti snapu į maženius kąsnelius, jeigu tik kiti balandžiai tuo metu nesutrukdys to padaryti, nes stipresnis ir didesnis balandis galės ir didesnį kąsnelį ir apžioti ir nusitempti sau kitam iš po nosės. Tačiau žvirblis lengvai nusiskraidindavo tokį kąsnelio, kokio nepajėgdavo apžioti net ir balandis, nors jų kūno dydžio skirtumas yra milžiniškas.
Prie manęs balandžiai jau priėjo tiek arti, kad aš buvau tarp jų. Ir tada vienas ėmė išsiskirti. Tikras gražuolis. Visi kiti kažkokie apipešioti, gal nuo užteršto maisto, gal nuo dažnų tarpusavio peštynių. Buvo ir toks, kuris iš viso atrodė beveik pusiau apipešiotas ir pašiauštas. Aš jam vis numesdavau kąsnelį atskirai, kad nebūtų nuskriaustas. Ir tada pasirodė Gražuolis. Bet ne tik pasirodė. Jis vienintelis pakildavo tankiai modamas sparnais, skrisdavo tiesiai į mane, kad atkreiptų mano dėmesį. Ir aš jį pastebėjau. Tačiau, kada jam numesdavau kąsnelį, jis nespėdavo jo pasiimti, nes kiti pasičiupdavo greičiau už jį. Ir kiek jam bemečiau, jis vis likdavo be kąsnelio. Tačiau jis buvo atkaklus ir vis kildavo ir modamas sparnais prašė mano dėmesio, kuris pasirodo nebuvo toks įdėmus. Aš mačiau jo blizgančias plunkstas, tarp jų ir žalsvas, pilkas, melsvas, nuostabiai gražias akis. Dėl to ir pavadinau Gražuoliu. Jis toks ir buvo. Aš padėjau trupinį ant savo delno ir ištiesiau jam asmeniškai, kada jis skrido į mane. Tačiau modamas sparnais prie pat delno sukeldavo oros sroves – vėją – kad tą patį trupinį ir nupūsdavo nuo mano delno. Ir vėl jis atitekdavo kitiems. Tačiau Gražuolis nepasidavė. Kiek pabuvęs tarp visų, vėl kildavo pas mane. Tuomet aš padėjau ranką su kąsneliu ant šalia buvusio suolo. Čia jis galėjo užskristi, o kiti neskrido. O kai nutūpdavo, tai tą kąsnelį atiduodavau jam tiesiog nuo delno. Jis gavo pirmą kąsnelį. Jeigu kuris kąsnelis jam buvo per didelis ir nukrisdavo tarp suolo medinių lentučių ant metalinio rėmo, jam buvo sunku pasilenkti žemiau iki rėmo, ir palietęs kąsnelio tik viršų, jį nustumdavo nuo rėmo ant šaligatvio,. Kur jau kiti jį pasigriebdavo nieko nelaukdmi. Po kelių tokių nepavykusių mėginimų aš ėmiau žiūrėti, kodėl jis šitaip išmeta kąsnelį. Ir pamačiau, kad jis buvo visiškai be vienos kojos “pėdos.“ Buvo tik daug trumpesnė už sveiką koją lygi kaip pagaliukas jo kažkada sužalota kita koja, o gal iš prigimties buvo tokia, nes pabaigoje ji turėjo kažkokį surambėjusį apvalų, kaip rutulys išplatėjimą.
Kada suvokiau, kokia iš tiesų sunki yra Gražuolio kiekviena akimirką ieškant maisto, vis pralaimint sveikiesiems, ir kada mačiau, kaip jis spindi savo gerumu, nes negali būti toks kaip kiti ir siekti kovoti su kitais, tai jis kitokiu elgesiu suformavo savo kitokius instinktus ir įgūdžius pristaikyti, kad išgyventų.
Aš pasimeldžaiu už jį, man rinkosi akyse ašaros, matant Gražuolio visiškai kitokį elgesį. Jis nepergyveno, kad nenukriebė kąsnelio, nes niekada ir nesistengį jį nugriebti, nes jau žinojo, kad pralaimės tokią kovą su sveikaisiais. Jo veikla buvo nukreipta ne kenkti kitiems, kad gautų sau, nugriebiant kas yra šalia kitų, bet atkakliai ieškoti maisto toliau negu gali surasti būdamas būryje.
Būtent dėl to jis turėjo gerai išvystytus sparnus. Jis tiesiog atrodė kad ore stovi vietoje plasnodamas savo nuostabaus grožio sparnais. Aš nemačia niekada šitaip vietoje skrendančio balandžio. O Gražuolis ore beveik kybojo vietoje, kai kiti vaikštinėjo po žemę. Ir jis galėjo drąsai savo bičiuliams pasakyti “Gimęs skraidyt, kybot ore negali.“
Nuo tol ėmaiu atiduoti kąsnelius asmeniškai Gražuoliui. Ir jis ėmė juos iš mano rankos. Buvo nuostabus pojūtis, kad ir Gražuolis gauna maistą. Ir dar daugiau. Gauna tiesiai iš rankos, kai jam nereikia kovoti su sveikais savo bičiuliais, gauna asmeniškai.
Maitinau ir džiaugiausi, kad Gražuolis buvo toks atkaklus ir sumanus, kad atkreiptų mano dėmesį į save ne tik paviršutiniškai, bet giluminį dėmesį į jo elgiasį tarp kitų balandžių.
Ir dabar galiu tikrai pasakyti, kad jo nuostabi išvaizda yra dėl to, kad jis nesivelia į peštynes su kitais, bet yra priverstas maisto ieškoti atokiau. Dėl to jis daug geriau įvertina aplinką ir moka prie jos prisitaikyti ne tik kaip bandos narys, bet ir kaip “balta varna.“ Jis negyvena tokio streso būsenoje, kaip kiti, kovojantys ir dėl valdžios ir dėl maisto kaip lygūs. Jis su jais, net ir silpniausiais, negali rungtis. Ir jo ląstelės taip pat reaguoja į tokią mažesnio streso aplinką, ir plunksnos atrodo žvilgančiomis, kaip paties nuostabiausio balandžio, kurį prižiūri pats nuostabiausias ir mylintis šeimininkas.
Ėjau namo ir dėkojau Tėvui, Amžinajam Sūnui-Motinai-Broliui, ir Begalinei Dvasiai-Motinai-Sesei už visus patyrimus, dėkojau už tokį nuostabų vedimą dar nuo pačios vaikystės, kai dar neturėjau ir penkerių metukų, tai gindamas savo vyresnį pusbrolį nuo jo mamos užsipuolomo, kad jis blogai mokosi, kad jis net pravirkjo, kas manė tiek paveikė, jog aš pribėję prie jo motinos, mano motinos sesers, spyriau jai į koja, nes nežinojau, kaip apgintį savo verkiantį septyneriais metais vyresnį pusbrolį. Aš nesupratau priežasčių, kodėl jo motina pravirkdė jį, aš tada dar nesupratau, kas yra mokykla, kas yra pažymiai, bet iš vidaus suvokiau, kad jeigu pusbrolis pradėjo verkti dėl to, kad jį užsipuolė, tai norėjau jį apginti, jam padėti. Man atrodė, kad mano teta dėl to buvo kalta, todėl ir įspyriau jai į koją. Aš puikiai prisimenu jos žodžius: “Žiūrėk, koks gynėjas ir užtarėjas atsirado.“ – Aš irgi per ašaras atsikirtau įsikabinęs į jos suknėlę “O ko tu lendi prie jo, nelįsk prie jo...“
Jeigu ne Tėvo vedimas iš vidaus aš ir nebūčiau pajutęs, mano akimis žiūrint, tokio neteisingumo mano pusbrolio atžvilgiu. Ir nebūčiau nei spyręs tetai, nei reagavęs į pusbrolio ašaras, ar mažai kas ir kada lieja ašaras. Nebūčiau ir dabar siekęs susisiekimo ministro įsakymo dėl amerikietiškų automobilų pakeitimo, nebūčiau sulaukęs ir dalinio šito įsakymo pakeitimo Tėvui vis raginant kantriai eiti pirmyn ir laukti, ir nebūčiau važiavęs į Gariūnus, o tada į servisą, nebūčiau tuo metu atsidūrės parduotuvėje, kad iš jos išėjęs sutikčiau Stanislavą, nebūčiau jo palydėjęs iki autobuso sustojimo prie Žaliojo tilto, nebūčiau malda stiprinęs jo ir padėjęs jam patirti Tėvo buvimą jo paties viduje, nebūčiau dvasiškai jo švietęs, nebūčiau atėjęs prie centrinio knygyno, ir nebūčiau Tėvo taip nuostabiai pamokytas tokiu nuostabiu susitikimu su Gražuoliu balandžiu.
Ir mano susitimas su Stanislavu irgi įvyko dėl, kad jis perdaug išgėrė. Jis man aiškino, kad jį čia atvėžė draugai ir paliko, sakydami eik pirmyn ir surasi sustojimą. Tačiau jis vietoje sustojimo surado mane.
Jo susitikimas su manimi jau nuvo numatytas Tėvo nuo pat Stanislavo gimimo ir mano gimimo. Ir kiekvienas atskiras įvykis, kiekvienas epizodas sukeldavo naujų įvykių ir epizodų virtinę kiekivenam asmeniškai ir artino šitą mūsų susitikimą. Ir visi tie ankstesni įvykiai ir epizodai buvo reikalingi mums abiems, kaip ir pats susitikimas – Stanislavui, kad gautų sustiprinimą ir didesnę šviesą apie Dievą, kad jis patirtų pagalbą iš Tėvo, o man – kad galėčiau perteikti Tėvo didesnę šviesą ir tarnaučiau Jam padėdamas Stanislabui iš meilės.
Dėl to žvelkite į KIEKVIENĄ epizodą, įvykį ne kaip izoliuotus vieną nuo kito, bet kaip suvertus karoliukus ant nematomo siūlo. Būtent nematomas siūlas ir yra Tėvo vedimas iš vidaus, kuris mus ir atveda į vienus ar kitus epizogus asmeniniame gyvenime priklausomai nuo mūsų ankstesnių asmeninių apsisprendimų.
Ir kuo daugiau atsiremsime į Tėvą, esantį mūsų kiekvieno viduje, tuo daugiau patirsime meilės ir šviesos savo kelyje.
Tą šiandien aš ir patyriau per visą dieną. Net ir susitikime su nepaprastu balandžiu, Gražuoliu, nors ir be vienos kojos, bet patraukusiu mano žvilgsnį savo sugebėjimu spindėti ir savo elgesiu man suteikti didesnį kūrinijos tvarinių pažinimą.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008 08 06
23.45
Algimantas
2008-08-07 12:50:24
Komentarai
Dar iki to laiko kol svetaineje nebuvo talpinami irasai, negaledama dalyvauti del siek tiek per didelio atstumo, o teleportuotis dar negaliu:), labai noredavau zinoti kas vyko Sventoveje arba urantijos grupeje. Dauguma su kuriais kalbedavau negaledavo prisiminti kas vyko pries kelias valandas ir tikindavo mane, kad neprisimena nieko, net pamokslo. Man is pradziu atrode, kaip taip gali buti? Tada pradejo man siusti irsus: diskuose arba per skype'a. Ir taip suzinodavau vis daugiau, na o siuo metu jau visi, kas tik nori gali irasus klausyti. Klausydama mokausi ne tik ziniu poziuriu ir izvalgos gilinimu, bet ir forma, kuria yra perduodama patirciu pasidalinimai arba pamokomasis zodis. Pastebejau, kad dar urantai negriuna is savo kedziu, kad dalintusi patirtimis ir zinoma sakytu pamokomaji zodi. O per kelias 'tylejimo praktikas', kai net Algimantas jau neisvere ir tare siek tiek tvirtesni zodi uz toki pasyvuma man sukele daug juoko ir tada pagalvojau, jei buciau Vilniuje tikriausiai snekeciau tiek kad visiems ikyreciau ir nusprendziau, kad gal ne veltui mane istreme i sita sala, kad kitiems netrukdyciau. o jei tokia mandra, tai publikos turiu daugiau nei galiu - dvylika milijonu. Sakyti patirti, tai atpasakoti ja ir cia nieko nera tokio ko negali padaryti bet koks zmogus. Pasakoji tai kas nutiko ir tiek, o tu patirciu ir mano pamastymu tiek, kad atrodo gali sneketi ir sneketi ir galo nebus. Kad sakyti pamokomaji zodi jau reikia gerai apgalvoti, o tam jau reikia ideti pastangu. Ir viena diena taip klausydama irasu pradejau sakyti pati sau, nu negerai jie sako, blogai sako ir tuoj pat supratau, kad negaliu per daug kritikuoti, nes dar nesu ir pati to dariusi. Gime mintis pasakyti pamokomaji zodi, bet del atstumo man ruostis nereikejo, nes pasakyti negaliu. Tai ta subrandinta mintis taip ir liko uzmesta kazkur pasamoneje.Kai susiruosiau vaziuoti i praejusiu metu Samburi, tai ir minties nebuvo apie pamokomaji zodi, reikejo sugalvoti kazka, ka sakysiu tenai.
Kol vaiksciojau i mokykla man kildavo klausimas, na kam tie nagrinejimai, kam tie rasiniai reikalingi, nes zinojau, kad rasytoja ar kokia kritike tikrai gyvenime nebusiu, o jie atimdavo tiek daug laiko ir be pasiruosimo gero rasinio niekada neparasysi. Nezinau kodel, bet visada ruosdavausi ir kitiems dalykams laiko nelikdavo. Puikiai mokejau skaityti is atvirkscios knygos, kas stebino mano klasiokus. taip pat buvau viena is geriausiu ziopciotoju ir geriausiai sufleruodavau ir mokytojai manes nepagaudavo ir taip kuo puikiausiai ismokdavau kitas pamokas jau pamoku metu gelbedama klasiokus.
Kai pradejau skaityti Urantijos Knyga supratau kam buvo reikalingi tie rasinai ir kam buvo reikalinga analizuoti kurinius.
Kai liko tik trys dienos iki mano skrydzio atgal, tuo paciu atvykstant dar i Vilniu ir i Sventove, man kilo mintis: reikia p a s a k y t i pamokomaji zodi. Nes juk taip nuosirdziai visus kritikavau, kad blogai sako, tai bus proga paciai pasireiksti. O ka sakysiu nezinojau. Patyliukais galvojau, kad jei ka galiu ir nesakyti, juk niekas mano minciu nezino, bet buvo didelis noras kazkaip ta padaryti. Ir va preaejau pro mano vaikystes namus ir tiek visokiu patirciu iskilo ir ta patirtis su vienu kilogramu ir simtu gramu pasirode labai tinkama. Ryte atsikelusi pries iseinant is namu Liudui pasakiau, kad 'sakysiu pamokomaji zodi', bet jis nieko man neatsake, o man ir nelabai reikejo. Jis net neklause, o apie ka ruosies kalbeti? Reiskia nelabai tikejo, kad man kas iseis, netikejau ir as pati.
Zinojau tik viena, kad reikia meginti sakyti ir galiu pasakyti taip kaip iseis, juk Sventove taip pat yra mokykla. Mokykla i kuria vaiksciojau kazkada ir daug ko nesupratau, o juk mokytojai del to nepyko. Na vertino ir rase pazymius ir tiek.
Pirma ka zinojau, kad pirmas blynas jei ir yra prisviles tai nieko, bet kiti ir puresni ir skanesni, subtiliau iskepti buna.
Nusprendziau, kad sakyti reikia labai trumpai, neilgiau kaip septynias minutes. Matote, jei pasnekovas sneka nuobuodziai, klausytojai gali demesi islaikyti tik apie septynias minutes.
Mano sakyta patirtis turi ir kitu nuansu, kuriu as nepasakiau del vienos priezasties. Man jie pasirode tada ne esme. Nors dabar pamatysite, kad butent yra viena is esmiu, kai viskas yra sujungtas ir pati tema sako, kad viskas turi jungtis, kaip karoliukai. Situ dalyku jums nesakiau, kad netesti laiko. Pamokomasis zodis turi tureti tokia galia, kad zmogus palikes sventove galetu prisiminti ta morala, kuris turi didinti jo supratima, todel patirtis yra lengvai prisimenama. O prisiminus patirti galima prisiminti ir tai kas yra nesuvokiama nors is dallies arba pilnumoje, nuo to koks yra to zmogaus intelektas ir gilumine dvasine izvalga.
Kai mano mama paprase nupirkti viena kilograma cukraus ji pasake taip: nueik ir nupirk viena kilograma cukraus, o uz l i k u s i u s saldainiu. Ir vienas mazas nuansas, kai mano mama paziurejo i pinigine, ten matomai nebuvo vieno rublio. Isimdama triruble ar penkine,neprisimenu kuri, ji turejo pakeisti ir prasyma. NUPIRK VIENA KILOGRAMA CUKRAUS IR SIMTA GRAMU SALDAINIU.
Idomu, kas padare, kad mano mamos pinigineje nebutu vieno rublio, o po daugybes metu pasinaudodama sita patirtimi pasakyciau ir savo pirma pamokomaji zodi. As puikiai prisimenu ir dar daugybe kitu nuansu, kurie nemaziau yra vaikiskai idomus, bet as ju nesakiau del vienos priezasties. Pamokomasis zodis turi pradziamokslui buti trumpas ir gerai apmastytas.
Kadangi ypatingai nesiruosiau, todel ji sakiau ir kazkiek isitempusi, bet kai tik pabaigiau ir pradejo kalbeti kiti, man pradejo begti mintys, kuriu as neissakiau. Ir per sitos patirties sakyma ir nors mazyte baime yra didziulis kliuvinys, nes uzdarome laisva minciu tekejima, kas ivyko ir man.
Tik gilinimas rysys su Rojaus Trejybe gali duoti vis geresnius rezultatus ir vidini pasitenkinima bei ramybe.
Rita
2013-11-10 11:38:44
Baimė.Baimė ir TĖVO VEDIMAS.Vedimas,kuriame kiekvienoj akimirkoj susiduri su priežąsties-veiksmo-pasekmės dėsniu..Nekalbėsiu šioje temoje daug,bet gal kai kam pravers ir mano asmeninė patirtis,kuri sako,kad ir man problema buvo praeiti technikinę amerikietiško automobilio apžiūrą.Ant tiek dabar tapo aišku,kai perskaičiau šią temą jau užvakar.Egzistuoja toks tikrai neišmintingas sprendimas,kaip posūkio žibintų įtaisymas ant"sparnų".Tai dar galima būtų suprasti,bet juk lenkiantis ar persirikiuojantis automobilis turi rodyti posūkį.Tai matoma ir iš galo,ir iš priekio.Bet kam rodyti posūkį šone?Nebent norime taranuoti kitą automobilį ir lenkdami susigretiname ir"perspėjame"kito automobilio vairuotoją-Na palauk,tuoj aš tave....Bet mielieji,juk aiškiai parašyta,kad prieš lenkdamas vairuotojas įsitikina,kad gale važiuojantis ir prieky vairuojantis NERODO posūkio,todėl gali lenkti ir grįžti į tą pačią juostą tik tada,kai galinio vaizdo veidrodyje matai VISĄ aplenktą automobilį..Kur logika,kai laikai vairavimo egzaminus?Pateiktuose klausimuose parašyta-kokie žibintai geriausiai apšviečia kelią,ksenoniniai ar kitokie.Atsakymas-ksenoniniai..Bet jų neleidžia naudoti.Vėlgi,atveriamas kelias pasipinigavimui,nes jau dabar LEIDŽIAMA juos naudoti,jei tai įeina į gamyklinę komplektaciją.Bet juk būtent ksenonai ir pramuša geriausiai,kuomet eina gausūs sniego kąsniai.Bet ir priešrūkiniai TURI būti.Jei jų nėra komplektacijoje,tuomet mes turime paversti originalų į mutantą.Arba ta nesąmonė,kuomet tarp stopų ir gabaritų turi būti 10cm.tarpas.Ir ne mažesnis.Tai ką,mes esame žvairi,kad neatskirtume stopų nuo gabaritų,ir nesidvejintų akyse?Tuomet mes negalime vairuoti.Bet jei įsigyjame akinius ir regėjimas stabilizuojasi?.Kiek vargo turėjo praeiti mano gimdytojas,kol įregistravo savo automobilį ir praeiti technikinę apžiūrą..Keitė kardinaliai vos ne iki variklio..Ką aš tuo noriu pabrėžti,mielieji.Ogi mūsų ir viršūnėlių neturėjimą ryšio su TĖVU-ROJAUS TREJYBE,GYVOJO RYŠIO..Ir kas bent jau man atrodo taip,kad kuo aukštesniame poste sėdi valdininkas,tuo jis toliau nuo TĖVO ATRADIMO SAVYJE..Tuom pat aš pasakau-ANTIMORALINIŲ IR ANTIŽMONIŠKŲ ĮSTATYMŲ LAIKYTIS NEPRIVALAU..Tegul skalpuoja,nes ir pastarąsias dienas tiek nesąmonių išgirdau,kol sutvarkė automobilį,kad tikrai,jei ne Jėzaus-kas ciesoriaus ciesoriui,tai tikrai išrėžčiau jiems visą tiesą,ką apie baudžiavą galvoju.Bet ar suprastų tai jėgos struktūrų mėsmalė?..Temos pradžią aš skaičiau garsiai,bet kuo toliau,tuo labiau mane žavėjo ir Stanislavo atsivėrimas ir ypač tas Gražuolis..Čia aš likau išsižiojęs tikrąja to žodžio prasme.KOKIA GELMĖ..TĖVAS VEDA TAIP,KAIP IR MES JAM ATVERIAME SAVO SIELAS..PRIEŽĄSTIS-VEIKSMAS-PASEKMĖ.IR TĖVAS-TREJYBĖ ATRAMA IR PASITIKĖJIMAS JAIS..Ramybės jums
Arūnas
2010-03-31 21:48:14
Šis mūsų mylimo sielos brolio - mūsų dvasinio mokytojo Algimanto nuoširdus pasakojimas kažkodėl liko visiškai neišdiskutuotas, nors ši tema kaip kad buvo aktuali ir labai svarbi prieš porą metų, taip ji yra nemažiau svarbi ir šiandien, o aktuali ji išliks dar ilgam, net ir ateinančioms kartoms, nes kartų kaitoje, jų dvasinės evoliucijos raidoje vis labiau augs sielos troškimas vykdyti Tėvo-Rojaus Trejybės valią, gyventi,vis labiau atsiduodant Tėvo vedimui iš vidaus. Ir tai apims vis didesnę ir didesnę žmonijos dalį. Ateis metas, kai žmonijos mastu tai taps savaime suprantama, visiškai natūrlia kiekvieno žmogaus vidine būsena, ir kasdienės gyvensenos būdas formuosis kiekvienam savo viduje nuolat jaučiant betarpišką dvasinį artumą jau nuo pat kūdikystės, ankstyvosios vaikystės Tikriesiems Tėvams - Rojaus Trejybei - Vienam Dievui, nes ateis metas, kai kiekvieno sielos mažojo broliuko ar sesutės gimimas iš dvasios dar ankstyvoje vaikystėje taps naturaliu ir visuotiniu, visus džiuginančiu reiškiniu, ir nebus jau toks taip dažnam nesuvokiamas, kaip yra šiandien.
Žmonijai vis labiau įsisavinant atnaujintų kosminių visatos ryšių galimybes ir nuoširdžiai trokštant gyventi ne vien tik savo, bet visų visuotiniam labui, netgi visos kūrinijos šeimos labui, kiekvieno sielos brolio ir kiekvienos sielos sesės gyvenimas virs vis labiau teisiu, vis labiau panašės, netgi taps tokiu gyvenimo stiliumi, kokio mus mokė ir kaip pats gyveno mūsų Vyresnysis Sielos Brolis Jėzus, mūsų Vietinės Visatos Sūnus Kūrėjas Mykolas, savęs padovanojimo Urantijoje misijos metu.
Tai buvo trumputis, labai neišsamus žvilgsnis į ateitį, kuri neišvengiamai ateis. Tačiau kad jos, tos nuostabiai nušvitusios žmonijos ateities jau šiandiena matomi kontūrai vis ryškėtų ir vis akivaizdžiau pasireikštų net jau ir mūsų kartos kasdienybėje iš tiesų turėtume ne tik labai gerai "teoriškai" įsisąmoninti tiesą, kad tik vienas vienintėlis Dievas, kuris jau buvo dar iki kūrinijos ir niekada nebuvo nei vienos akimirkos, kada JO nebūtų buvę. Ši išskirtinė išimtis yra NUOLAT ESANTIS visiškai BE PRADŽIOS IR TODĖL NE ATSIRADĘS, BET ESANTIS,IR ATSIRASTI NIEKADA NETURĖJĘS PRIEŽASTIES, kuri suteiktų pradžią, BET ir "ši išimtis" - DIEVAS - savyje YRA jungiantis TRIS LYGIAVERČIUS EGZISTENCIALIUS ASMENIS IR ASMENYBES IDEALIAI DARNIOJE IR NEIŠARDOMOJE DVASINĖJE JUNGTYJE - YRA PIRMINĖ IR STABILIAUSIA SISTEMA, kuri pati iš begalinės dieviškosios meilės tapo PRIEŽASTIMI ATSIRASTI JŲ SISTEMOS - VIENO DIEVO sukurtai visai beribei, gyvai, ir amžinai augančiai ir evoliuciškai sisteminiu pagrindu besivystančiai kūrinijai, gyvai ir sistemiškai funkcionuojančiai sistemų sistemai, kurios reikšminga ir visos kūrinijos ir KŪRĖJŲ labai mylima dalele yra ne tik mūsų Vietinė Visata, bet ir jos numylėta mūsų planeta nuostabioji Urantija, labiausiai suvargusi, ir vis dar dižiąja dalimi skendinčią sektantiškoje tamsoje, nes ji labiausiai yra nukentėjusi dėl gerai žinomos Liucifieriaus, Šėtono ir Kaligastijos išdavystės ir net 200 000 metų užtrukusio maišto. Todėl vienintėlė iš milijardų tokių kaip mūsų apgyvendintų ir evoliucinių planetų visai nesenai tapo apdovanota nepalyginamos vertės, visoje kūrinijoje unikaliais, Apreiškimais, per kuriuos mes jau turime galimybę pažvelgti į neaprėpiamą kūriniją ir būti supažindintais su jos kūrėjais - MŪSŲ TIKRAISIAIS TĖVAIS, VISOS KŪRINIJOS CENTRAIS IR ŠALTINIAIS ir neygi visa tai gyvai patirti. Šie mano samprotavimai taip pat yra, ir nuoseklūs, ir sistemiški, ir neatsitiktiniai, nes jie yra turintys priežastį ir mano asmeninio pasirinkimo sprendimą, ir neišsigalvoti, nes gyvais patyrimais jau ir patvirtinti.
Visa, kas benutiktų, kas atsirastų arba pradingtų, visa, kas didelis ir visa, kas mažas, ir visa, kas gera ir kas bloga - visa paklūsta visuotiniam priežasties - veiksmo - pasekmės dėsniui, todėl atsitiktinumams vietos nebelieka. O tai reiškia, kad mes būdami sąmoningi ir sąmoningai suvokdami šią tiesą ir turėdami neįkainojamas mus mylinčio Tėvo dovanas, drauge su laisvos valios dovana įgyjame teisę rinktis ir spręsti, kaip gyventi, kokiu keliu eiti, sąmoningai ir su meile priimti mums skirtą LIKIMĄ, ar JO atsisakyti. Taigi, viskas yra mūsų VALIOJE, o kad būtų vaizdžiau leisiu sau šiek tiek kitaip išreikšti priežasties - veiksmo - pasekmės dėsnį. Ar labai toli nuklysiu, jeigu įvardintume kaip "visuotiną kryptingos pažangos ugdymo" dėsnį. Tad, konstatuodami, kad šis dėsnis apibrėžia tik vieną nenutrūkstamos grandinės grandį, nes kiekvienos priežasties atsiradusi pasekmė tuoj pat tampa naujo veiksmo priežastimi, kuri gimdo naują veiksmą ir taip mūsų sprendimais formuojama grandinė, kuri gali tęstis ir niekada nesibaigti per visą amžinybę ir tai bus nuostabus gyvenimas kūrinijos šeimoje, kaip mes ir vadiname - "Tėvo vedimu iš vidaus". O jeigu mūsų sprendimai bus sąmoningi, bet alternatyvūs Meilės įstatymui, visiškai priešingi GĖRIO, TIESOS, TEISINGUMO, GAILESTINGUMO, IŠMINTIES-PROTO, BROLYSTĖS Dvasiai ir atitinkami bus sprendimai, kurie kaskart ves į vis liūdnesnes pasekmes ir visiškai niekas nesistebės, kad tokio žmogaus "saviugdos" viena grandis nebeatlaikys spaudimo ir vieną gražią dieną grandinėlė nutrūks. Nutrūks, nes buvo gyvenama ne Tėvo vedimu iš vidaus, bet užsispyrusiai paklūstant neišmintingam, nusivilimų ir pagiežos apnuodytam evoliuciniam gyvuliniam protui. Ir šis kelias nebuvo kieno nors primestas. Tai buvo laisva valia pasirinktas sprendimas. Todėl aš siūlau šia tema dar padiskutuoti, nes tema apie Tėvo valios vykdymą yra labai plati ir ypatingai svarbi siekiant vis aukštesnio dvasingumo laiptelio ir ugdant savo naująjį charakterį per naujus patyrimus.
Na, o ar galima išvengti nepageidautinų pasekmių, ne užmaskuojant kosmetiškai priežastis, bet jas naikinant? Šis klausimas ne iš kriminalistikos srities.
Su meile,
Tomas VLN
2010-03-29 18:33:16
Tik neišsigąskite mieli urantiečiai , kad mano rašinyje nerasite TO , ko pilni jūsų rašiniai . Aš tai parašiau ne dvasinga kalba , kad parodyčiau forumui , kaip apie tą patį galima kalbėti , neminint ŠVENTENYBIŲ . MOKU ir žinau , kad galima tai aptarti ir Urantijos dvasia , bet pabandykite , kada ne kada , pamąstyti visai paprastai , kad visi jus suprastų .
Sėkmė , tai tam tikros rūšies magnetizmas . Sėkmės lydimi žmonės turi magnetinę jėgą -charizmą . Jie kaip magnetas pritraukia žmones , daiktus , įvykius ir niekas neišsprūsta jiems iš rankų . Patirti sėkmę gali tik tas žmogus , kuris turi aiškų tikslą . Kad tavo sėkmė artėtų ir ateitų , reikia kad tu būtum palankių įvykių centre , plius dar turi turėti nuojautą , šeštą jausmą. Kai mes kalbame apie vieno ar kito žmogaus sėkmę , reiškia , kad to žmogaus vidinio pasaulio jausmai yra darnoje su išoriniu pasauliu , kuriame jis turi autoritetą , mažesniame ar didesniame kolektyve , ar globalesniu masteliu . Svarbiausia turėti savo viziją . Vizija - tai aiškus savo kelio , savo tikslo , savo svajonės realus matymas , kurios dar nėra . Tačiau pasitelkiant savo geležinę valią , sutelkiant visą dėmesį ir mintis , pasitelkiant reikiamus bendraminčius , vizijos ,,apsėsti’’ žmonės sugeba ją realiai ir praktiškai įgyvendinti .
Sėkmė priklauso nuo sugebėjimo rasti priėjimą prie savo partnerių , kolegų , auditorijos klausytojų ir sugebėti išlaikyti dominuojantį psichologinį ir emocinį ryšį , nes mano sėkmė , daug kuo priklausys ar sugebėsiu motyvuoti savo partnerius , kolegas ar auditorijas , tam tikslui ir tai vizijai , kuri mane veda . Jeigu norime motyvuoti žmones , kolektyvus savo idejai , savo vizijai , mes turime išmokti spinduliuoti savo jausmus taip , kaip tie žmonės gali mus pajausti ir suprasti . Sėkmė - tai visai ne turtinės siekamybės ir nuosavybės objektas , sėkmė tai dinamiška ir veržli upė , kuri srūva ir srūva , iš tavęs , iš manęs , iš mūsų proto minčių ir norų , subalansuotų su išoriniu pasauliu . Norint patirti sėkmę , mes visu savo mąstymu turime persikūnyti į šalia esančius klausytojus ar savo partnerius , kad savo entuziazmą ir jausmus sutapatintume su jų troškimais , su jų vizija . Turime žinoti , kokie motyvai mūsų klausytojus ar partnerius verčia pritarti ir būti šalia , o kokie motyvai jiems yra visai neidomūs ir abejingi . Tas kuris nori paskatinti kitą žmogų veikti , klausytis jo , mokytis iš jo - turi pats spinduliuoti vidine dvasine jėga , meile ir entuziazmu , kad tuo uždegtų , ,,užkrėstų’’ visus savo partnerius ar klausytojus .
Mūsų vizijos , uždegtos aistra , kurios lydimi siekiame sėkmės , sugriauna visa užtvaras į sėkmę . Tie žmonės , kurie netiki savo vizija , jos niekada ir neįgyvendins . Tik entuziazmas ir vidinė dvasinė aistra savąjai vizijai , priverčia žmones iki galo , iki kraštutinumų panaudoti savo galimybes , arba net peržengti jas .
Nepaprastai svarbu, ne tik nuolatos , dėmesio centre , laikyti savo tikslą , bet ir turėti realų aplinkos vaizdą ir joje dominuojančius faktorius , kaip jie galėtų mūsų vizijai , mūsų tikslui , daryti poveikį . Viskam ir kiekvienam , kam skirta nueiti tam tikrą kelią , reikia sulaukti savojo laiko . Tačiau nuolatos reikia mokytis ir vystyti smalsumą pasaulio naujovėmis ir visa kas geriausia , pasiimti iš jų .
Su meile Emilis - Petras
Petras
2010-03-30 20:33:38
Gerai sakai, Tomai, kad viskas vyksta tik dėsningai. Aišku, kad gerais keliais (ROJAUS TRIJŲ ŠALTINIŲ IR CENTRŲ keliais) eidamas, blogai neužbaigsi. Bet ar visi žino, kad visada nukenčia tas "dorasis ir sąžiningasis", o piktieji visada klęsti? Aš nežinau ir ne aš vienas, bet dauguma tikrai žino. Turbūt jiems vaikystėje pasakų niekas neskaitė, o užaugę jie nesidomėjo tokiomis knygomis kaip Biblija, Urantija ir kt. Todėl jie ir nesupranta, kad jeigu jie ir toliau "žinos" tai taip ir bus jiems pagal žinojimą.
Rimantas V
2010-03-31 14:00:02
"Visame savo mokyme Jėzus būtinai vengė atitraukiančių dėmesį smulkmenų. Jis nevartojo įmantrios kalbos ir vengė paprasčiausio poetinio žodžių žaismo vaizdingumo. Kaip taisyklė, gilias prasmes jis išreikšdavo paprastais žodžiais." UK 1771 p.
***
Petrai, tavo rašinys parašytas Urantijos knygos dvasioje. Kalba turi būti paprasta ir suprantama. Taip kalbėjo ir mūsų Mokytojas.
***
Jėzus mokė: ne vien duona yra gyvas žmogus. Tai reiškia, kad ne vien materialiais turtais turi domėtis žmogus, bet ir dvasiniais. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia domėtis materialiais. Asmenybė turi būti subalansuota ir tada nebus problemų šitame ir kituose lygiuose.
Rimantas V
2010-03-31 09:35:39
Mielas Petrai [xx], labai nesinori kritikuoti tavo nuomonės, kaip tu sakai, paprastam žmogui sprantama kalba išdėstytą aiškinimą. Negali nepritarti siekiui kuo paprasčiau ir aiškiau kalbėti apie sudėtingus dalykus, bet negalima visiškai atitrūkti nuo esminių tiesų, kurių kilmės šaltinis yra vienintėlis geografiniame visos kūrinijos Centre Rojuje visada esanti Rojaus Trejybė-visos kūrinijos vienintėlis Dievas ir Jame-mylintis Tėvas, apie kurio DVASINĮ VEDIMĄ netgi jau ir šio gyvenimo keliu ir kalbama šioje temoje. Net dvasinėms būtybėms ruošiant Urantijos Knygos Apreiškimą, buvo siekiama žmonijai jį perduoti tiek supaprastintą, kad tik jis mūsiškių kartų žmonėms būtų bent kiek suprantamas, struktūriškai aiškaus ir netgi maksimaliai panaudojant mūsų skurdžios kalbos žodžius, bet vis tik maksimaliai stengiantis, kad šis supaprastintas minties dėstymas būtų kuo tikslesnis ir kuo mažiau iškraipantis esančios tikrovės tiesą. Tuo tarpu tavasis aiškinimas jau tiek "supaprastintas", kad tiems, kurie niekada nesidomėjo izoterika, tavoji kalba tikriausiai taip pat bus ne įkandama, nebus suvokiama.
Todėl visiškai atsietai nuo šio forumo urantiškos dvasios bandyti paaiškinti keliamą problemą yra bergždžias ir nedėkingas veiksmas, nes tai yra plaukiojimas paviršiuje, kur yra daugybė kelių ir klystkelių, kurie jokiu būdu nesistiebia LINK DVASINĖS SĖKMĖS, todėl dažniausiai baigiasi taip vadinama įprastine "žmogiška nesekme". Ne šiaip sau yra atsiradęs ir prigijęs posakis: "norėjau kaip geriau, išėjo kaip visada..." Iš tiesų viskas vyksta vien tik DĖSNINGAI, BE jokių įsivaizduojamų ATSITIKTINUMŲ, tačiau taip "plaukiojant paviršiumi", mielas Petrai [xx], pilnavertį ir prasmingą gyvenimą Tėvo vedimu Kūrinijos Tikrovėje iškeičiame į iliuziją, kurią nesuklysime labai paprastai pavadindami ATSITIKTINUMŲ KARALYSTE, kurioje tiesiog "reikia mokėti" gyventi, ne tik, kad išgyventum, bet, kad ir geriau už kitą gyventum, nes gi visi žino, kad visada nukenčia tas "dorasis ir sąžiningasis", o piktieji visada klęsti, o kodėl žmonija visumoje degraduoja, visi mato, bet niekas tokio fenomeno priežasčių suprasti vis dar negali. Visi aiškinimai iš bet kokios srities atsieti nuo ROJAUS TRIJŲ ŠALTINIŲ IR CENTRŲ yra tušti ir beprasmiai, nors vien tik intelektualūs civilizacijos pasiekimai yra dideli ir akivaizdūs, bet jie yra neturintys tikrojo dvasinio pamato, todėl beveik visada atsisuka prieš žmoniją, nei jai tarnauja.
Su meile,
Tomas VLN
2010-03-31 13:31:29
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]