Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Lietuvą gina Kūrėjas! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2023 06 25
Mylimieji, mano vardas Algimantas, aš ruošiu Dvasinius Mokytojus, sakau dvasinius mokymus. Ir dabar sakau, Gyvojoje šventovėje, per gyvąsias pamaldas, vienintelėje pasaulyje neturinčioje ritualų gyvojoje šventovėje, turinčioje Kūrėjo vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė.
Ir dabar vyksta pamaldos. O kas yra pamaldos? Žmonės įpratę laikyti pamaldomis tai, ką jie patiria, mato atėję į bažnyčią, štai čia yra pamaldos. Pamaldos tai yra gyvoji komunija – gyvoji komunija, atverta Komunijos Šaltiniui. Komunija, tai yra bendravimas, atsivėrimas visos kūrinijos Šaltiniui, ką žmogus pavadino Dievu. Šis žodis jau per kartų kartas perteikiamas ir įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose vartojamas, bet tai išreiškia idėją. Geriau reikėtų šiltesnio žodžio, bent jau – Kūrėjas – jis ir tinkamesnis. Net ir žmonės, kurie užsiiminėja kūrybiniu darbu – o kiekvienas darbas turi kūrybos elementų – jis jau tampa Kūrėju, ir jis įpratęs tą pavadinti, kad štai jis, tikras kūrėjas – poetas, rašytojas, inžinierius. O juk yra ta kūryba iš Kūrėjo Šaltinio. Reiškia, ir tas Šaltinis negali būti mažiau kaip Kūrėjas. Jis viską suteikia mums energiniais virpesiais – idėjas, mes jas sau priskiriame, nors idėjos yra iš Kūrėjo.
Išsilaisvinti iš Tarybų Sąjungos buvusios santvarkos – tai buvo Kūrėjo idėja. Ji buvo puoselėjama. Kūrėjas iš anksto numatė, kad bus tokia Lietuva, bus tas kelias, ir Sąjūdžio kelias, ir tas Gyvasis Kelias sujungęs tris Baltijos tuometines respublikas – Estiją, Latviją ir Lietuvą – gyva grandimi. Visa tai buvo Kūrėjo padiktuota, ir atitinkamomis aplinkybėmis Apvaizda suformavo tas aplinkybes ir tos aplinkybės davė vaisių. Be aukų subyrėjo didžiausia dvidešimto amžiaus imperija, Tarybų Sąjunga. Subyrėjo, be aukų. Todėl, kad žmonės meldėsi. Ką reiškia meldėsi? Širdį atvėrė Kūrėjui – atvėrė, nes turėjo bendrą idėją būti nepriklausomi, laisvi. Jie matė kokia galinga jėga yra toji, kuri pavergė juos. Bet jos negali įveikti taip pat prieš pastatydamas jėgą. Ir lietuvių tauta priešpastatė – maldą, komuniją. Ir ji sklido ir gatvėj, ir mieste, ir kaime, ir bažnytkaimyje, ir namuose, sklido nuoširdžiai. Ir štai, visa tai kas buvo tada, ką aš net patyriau būdamas ir tų įvykių verpete. Net būdamas seime, per tas tragiškas dienas sausio 13-ąją, ir kada jau vakare norėjo iš seimo išeiti – neišleido. Sako, viskas, reikėjo išeiti anksčiau, buvo apie šešta valanda vakaro, sako, durys užrakintos ir užminuota. Eikit pasiimkit dujokaukes. Žodžiu, buvo taip nuspręsta, kad reikalingas pilėnų laužas. Jeigu 1940 metais Lietuva neiššovė jokio simbolinio pasipriešinimo šūvio, tada buvo sumanyta vietinės valdžios paversti šitą seimo pastatą pilėnų laužu. Bet vėl, Apvaizda pakoregavo aplinkybes, pakoregavo. Ir Prunskienė, tuo metu buvusi ir premjerė ir parlamento narė, vadovavo delegacijai, kuri išvažiavo vakare į Šiaurės miestelį tartis su generolais, kurie naktį jau buvo priėmę sprendimą pulti parlamentą ir jį aišku, užkurti. Ir ta buvo įtampa, milžiniška įtampa, kai tu išeiti negali, dujokaukės čia, jau kabo ant peties. O dar aš naktį, sausio dvyliktą dieną, prie televizijos mačiau kas ten dėjosi, kai kareiviai buvo apspangę ir narkotikų galbūt prisigėrę. Aišku, tai dėl vadų įsakymų. Ir jie ėjo su armatūros strypais, gal maždaug pusės metro ilgio, visi. Ginklų neturėjo, su armatūros strypais. Ir kaip kumštis jie skleidėsi, ir mus, apjuosus centrinį televizijos įėjimą, tiesiog besiskleisdami – o mes susikabinę už rankų buvom – išjungtos šviesos gatvėj, tamsu, tiktai nuo privažiavusių karinių mašinų, prožektoriai, išplėšę iš tamsos žmones. Ir štai jie eina į tą apjuosusią įėjimą keliomis virtinėmis žmonių, ir trauko tas grandines, ir paskiau patys atsistoję, o mus išstūmę nuo televizijos pastato. Ir kai aš sakiau, rusiškai sakiau – ką jūs darot? – o tie vaikinai kokia aštuoniolikos-devyniolikos metų – jie jokios reakcijos nepateikia, stiklinės akys. Ir tai natūralu, kad tai narkotizuoti. Ryte jau buvo visiškai kiti pakeisti, maždaug trisdešimtmečiai, jie patyrę ten, galbūt ir Afganistane pauostę karinių veiksmų. Tai štai, būdamas parlamente aš jau žinojau, kad tie narkotizuoti kareiviai, jie nepasigailės nė vieno. Laužą padarys. Ir maždaug apie pusę devynių vakaro pasklinda žinia – šiąnakt nepuls – ir viską atrakina, ir išleidžia žmones, kurie buvo parlamente. Štai tada aš ir pajutau kokia yra laisvė, aplinkui yra kariuomenė, bet laisvė, kad tu išeini iš keturių sienų erdvės, kuri apriboja, tu negali pabėgti. Ir kita vertus, aplinkybės sumodeliuotos Apvaizdos, kad generolų priimti įsakymai būtų pakeisti. Koks gali generolas kaitalioti įsakymus savo – tai neįprasta kariškiams. Bet jeigu paveikia protą Minties Derintojas, Apvaizda, ta jėga transformuoja mąstymą, kad jis priima tokį sprendimą. Ir visa tai padaryta ne šiaip sau, kad ta imperija sugriūtų be aukų, bet, kad Lietuva suklestėtų kaip Kūrėjo pasirinktoji tauta – nešti Jo Gyvą Šviesos žodį Urantijos planetai. Tada aš nebuvau Gyvajame Kelyje, aš nežinojau, kad aš atsidursiu tame Gyvajame Kelyje, kad aš jus sutiksiu kažkada. Bet aš buvau aktyvus sąjūdyje, televizijoje, ir aš tada jaučiau, kad yra aukštesnė jėga – aukštesnė, kuri turi tą įtaką žmogaus protui, bet žmogus gyvendamas iliuzijoje, jis visus nuopelnus prisiskiria sau. Ir tada jisai per iškilmingas progas, iškilmingose salėse ima įteikinėti visokius medalius, ordinus, net ir Sausio 13-osios medalius, irgi, įteikinėja, kai čia Kūrėjo dėka subyrėjo ta imperija – ne žmogaus dėka. Žmogus neturi tokios galios, kad tai paveiktų priimtus jau sprendimus, kad jie būtų atšaukti. Ypač tokiu lygiu, kur yra, sakykime, klausimas – ar subyrės ar ne toji galia? Tai kaipgi sistema savęs negins, iki paskutiniųjų ji gins. Bet, yra aukštesnė galia. Ir kada aš pradėjau sakyti – ypač atvažiavęs į paskaitas Kaune, aš mačiau didžiulį skirtumą, kaip aš vedu užsiėmimus Vilniuje, ir Kaune – Urantijos Knygos studijų užsiėmimus. Kaune, aš tiesiog gyvenau tuo užsiėmimu. Vilniuje – tai buvo intelektualūs užsiėmimai. Ir štai tada, Kaune, aš prisimenu pirmą kartą aš pasakiau – Lietuvą gina ne ginklai, gina – Kūrėjas. Tada aš sakiau dar Tėvas, Tėvo galia – apvaizda saugo ir Lietuvai nereikia jokių ginklų. Nereikia jokios kariuomenės, nereikia jokių išlaidų kariuomenei, bet reikia pasitikėjimo Apvaizdos apsauga. Tai reiškia, pirmiausia turi būti atrandamas Tėvas savo viduje, štai kur yra apsauga. Štai kur yra tikroji galia, pranokstanti materialų net atominį ginklą.
Štai dabar žmonės dėlioja į YouTub‘ą įvairius, sakykim, diversinius aktus, kurie vyksta Ukrainoje, kai buvo su ta užtvanka susprogdinta, kiek užlieta miestų. O jeigu būtų visa tai daroma su Apvaizdos apsauga, nebūtų susprogdinta. Reiškia, tie miestai nebūtų apsemti, bet turi būti įtikėjimas, o įtikėjimo neduoda cerkvė, nes ten, Ukrainoje, rusai kariauja su ukrainiečiais, tie patys yra stačiatikiai – stačiatikiai. Reiškia, jie tiki į Jėzų, tiki į Tėvą, į tą Šventąją Trejybę, vieni kitus žudo ir griauna tuos įrenginius, kurie kitiems sukelia daugybę milžiniškų skaudžių pasekmių. Reiškia, tai nėra jų Širdimi ir Širdyje atrastas Kūrėjas. Jie išpažįsta Dievo idėją, bet jie neturi Kūrėjo atrasto savo Širdyje, kaip Asmenybės, kaip Asmens. Reiškia jie tada nesupranta, kad yra aukštesnė galia, intelektualiai pripažįsta, bet jie širdimi šituo negali patikėti, kad kažkas iš tikrųjų gali apsaugoti ir nereikalinga kariuomenė, nereikalingi ginklai – šituo jie negali patikėti. Šituo negali patikėti ir Lietuvos kunigai, vyskupai, kardinolai, negali šituo patikėti popiežius. O juk kelias yra vienas – Gyvasis Kelias – Gyvasis Kelias. Visi ėjo pranašai siųsti Kūrėjo, mirtingieji, visi skelbė tą pačią – Gyvą Šviesos žodį – Kūrėjo žinią, reikia vykdyti Dievo Valią, klausyti Dievo Įsakymų. Tą patį sakė ir Jėzus. Tik jis apibūdino, kad atraskit dangaus karalystę Širdyje – dangaus karalystę atraskit. Tą patį sakė kiti pranašai, tą patį sakė Mahometas, tą patį sakė Sai Baba, tą patį sakau ir aš. Atraskit Kūrėją savo Širdyje, nekils jokių problemų. Ir kas priešinosi visiems pranašams – per visus amžius priešinosi turtingieji, kurie turėjo valdžią ir turtą, materialia išraiška. Jiems save sulyginti su beturčiais yra milžiniškas smukimas, viduje, intelektualiai jį pripažinti, kadangi nėra atradę Kūrėjo savo Širdyje, jie neturi dvasinio meilės pojūčio, kad kiekvieną vertintų meilės žvilgsniu, kaip savo brolį ar sesę dvasioje. Štai, problemos atsiranda, kai nėra atrastas Kūrėjas viduje. O kadangi intelektas siūlo savus sprendimus, tuomet reikia ir didesnių turtų, didesnių teritorijų, didesnių valdžios postų ir net pasaulio didesnio gabalo, kad jis priklausytų nuo tavęs. O dabar kas yra sujaukta jau visų tų banksterių, kad visas pasaulis priklausytų jau jiems. Visa žmonija, kad jie būtų vergų, tarnų statuso, o jie būtų valdovai. Bet ir prieš juos yra ta pati aukštesnė galia, apvaizda ir Kūrėjas. Štai kodėl žydų tauta, nužudžiusi Sūnų Kūrėją, įsikūnijusį į Jėzaus iš Nazareto tapatybe, prarado statusą išrinktosios Dievo tautos, nes ji Dievo pasiuntinį, kurio visa viršūnė fariziejai, rabinai, nepripažino. Ir pamatę, kad jų turtams ir padėčiai milžiniška yra pavojaus išraiška, reali išraiška, jie sumanė jį nužudyti. Tą patį buvo sumanę padaryti ir su Mahometu – nužudyti jį, turtingieji. Mahometas turėjo keturiasdešimt-šešiasdešimt pasekėjų, kada pradėjo skelbti savo žodį tarp savo artimų giminaičių, dar ne viešai. Ir pamatė turtingieji, kad čia ne pakeliui jiems. Ir tada norint, kad neaugtų įtaka, sunaikinti fizine prasme.
Ir dabar, mes esame Gyvajame Kelyje, kuriame buvo ir Jėzus, ir Mahometas. Mes esame šitame Gyvajame Kelyje jau kaip pasirinktosios Kūrėjo lietuvių tautos sūnūs ir dukros, kad šitame kelyje mes būtume ryžtingi, drąsūs, savuoju gyvenimu, nes be jūsų nėra daugiau nieko. Matot, kad visi tarpusavyje kariauja, fizine prasme naikindami. Paimkite, tie, kurie nugrimzdę į misticizmą – įvairūs krišnaitai, budistai, joga užsiiminėjantys – jie turi tą savo sferą, siaurutę sferą, trupučiuką protą apramina tam kartui, jie neturi perspektyvos jokios, jokios žvilgsnio išraiškos. Jie nesuvokia kas yra kūrinija, kas yra Kūrėjas. Jie neturi patyrimo ką reiškia atrasti Rojaus Trejybę savo Širdyje ir Širdimi.
Jeigu jūs paklausite, ar tu žinai kas yra gyvosios pamaldos, kas yra gyvoji komunija, jums niekas nepaaiškins. Nei krišnaitai, nei budistai, nei bet kokie kiti krikščioniškų sektų atstovai, nei vienas. Reiškia jūs esate ta vienintelė tauta, kuri turi tą saujelę, kad evoliucinis procesas nebūtų nutrauktas, kad nereikėtų deportuoti iš planetos žmonių, dematerializavus juos, perkėlus į kitą planetą ir toliau vėl materializavus, kad tęstų savo evoliucinį kelią. Kad šita planeta nuo pradinio gyvybės plazmos įterpimo, vis tiktai būtų pripažinta, kad evoliuciškai pavykusi, nors ir eksperimentinė, nors ir patyrė maištą – du šimtus tūkstančių metų, nors ir dabar patiria tų šėtoninių jėgų visą sujauktą politiką, ekonomiką, šeimyninius santykius, tarpusavio santykius, kad vis tiek evoliucinis procesas lietuvių tautos švytėjimu – buvo sugrąžintas į Kūrėjo vagą, tą, kurią Jis ir buvo numatęs. Žodžiu, jūs esate tie dabar atstovaujantys lietuvių tautai, ne šiaip sau kaip lietuviai, turi tradicijas, ne, kaip Kūrėjo pasirinktos tautos atstovai, turintys atsakomybę, evoliucinį procesą tęsti būtent taip, kaip Kūrėjas sumanė ir kaip veda iš vidaus. Iš jūsų ir bus pareikalavimas, didesnis, negu iš tų, kurie neturi tokio supratimo, ir kuriems niekas to neaiškina. Be manęs niekas ir neaiškina niekur, nei Amerikoj, nei Afrikoj, niekur neaiškina. Reiškia, iš jūsų Širdžių turi ir pasklisti jūsų sprendimai, jūsų komunija su Kūrėju, jūsų gyvenimas. Su tuo ir sveikinu. Amen.
2023-07-30 16:00:06
Komentarai
Tikrai, mūsų šalį Kūrėjas saugo ir gina, nes Jis yra Lietuvą parinkęs „aukštam uždaviniui“.Dar Vydūnas akcentavo dvasinę tautos ir jos žmonių laisvę, tautos žmonių augimą „iš vidaus“, jų sąmoningėjimą, žmoniškumą bei žengimą „Aukštybės mums skirtu taku“.
Štai kokį sveikinimą Lietuvai, 1918 m. vasario 16 d. paskelbusiai nepriklausomybę, išreiškė Vydūnas:
„O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tiktąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra parinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. <…> manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausių žmoniškumo reiškėjų”. (Ištrauka iš Vydūno laiško Lietuvos Tarybai, 1918 m. balandžio 19 d.)
Su Kūrėjo meile :)
Laura
Vilniete
2023-08-08 16:28:04
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]