Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Mėginimas pažvelgti į kitą planetą, 2009 12 19

Mielieji, Tėvas mane jau gal porą metų moko matyti per atstumą. Šis mokymo procesas mano gyvuliniam protui yra dar toks neįprastas, tad suteikiamų vaizdo projekcijų negaliu pamatyti, kada tik šito pageidauju pats, kai tuo tarpu Tėvo mokymus išgirsti jau mano protas tiek įprato, kad toks abipusis ryšys man tapo kasdiene gyvąja duona.
Kai kuriuos projekcinius vaizdinius esu pateikęs mūsų Forume.
Dabar siūlau naują vaizdinį.
Jau kurį laiką po Rojaus Trejybės pagarbinimo ir maldos aš Tėvo prašydavau, kad jis man suteiktų projekciją į Mėnulį arba į Marsą. Tiesiog parūpo pasidairyti, kur gi pirmieji amerikonai astronautai, ATSKRIDĘ Į MĖNULĮ, pamatė atskridusius žmones ir iš kitų planetų, kas juos labai išgąsdino. Tad, kitaip sakant, ir aš panorau “apsidairyti“ vietoje. Kadangi Minties Derintojo projekcija yra tokia, jog pats AKIVAIZDŽIAI ESI TOJE VIETOJE, tai ir pojūčiai yra atitinkami. Taigi, panorau pasidairyti ir po Marsą, kas gi ten taip medumi patepta, kad taip visus – amerikonus, rusus, kinus – traukia nusiųsti kosmines raketas su žmonėmis.
Tačiau tokių projekcijų nesulaukdavau. Todėl šį kartą paprašiau projekcijos arba į vieną iš šitų planetų, arba BET KUR KITUR, tiesiog suteikti man tokią Minties Derintojo projekciją, kokią esu pajėgus priimti.
Ir netrukus aš ATSIDŪRIAU kažkokioje planetoje, kurioje gyvena žmonės. Buvau kažkokiame mieste. Labai švarios, tiesios, ir labai ilgos gatvės. Statiniai visi tarsi iš kažkokios žalsvos panašios į stiklą medžiagos, bet neperšviečiamos, nors atspindinčios nenusakomą blizgesį, tai tamsiau, tai šviesiau.
Sunku iš karto man apdoroti visą matomą vaizdinį, nes norėjau ir vienoje vietoje pamatyti, ir kitur akys krypsta, ir dar sukasi vėl kažkur, o DAR jausmas neapsakomo susižavėjimo, KUR AŠ ESU, IR KAS ČIA VYKSTA. Tarsi jaustum, kad stovi išsižiojęs ir netiki tuo, ką matai ir kur atsidūrei.
Kadangi jokio garso negirdėjau, taip pat jokio paaiškinimo negavau, todėl mano atpasakojimas gali skirtis nuo tos planetos tikrovės.
Kodėl? Todėl, kad tai, ką mačiau, aišku, kad nesupratau tų žmonių lygiu. O savo lygiu aš galiu padaryti visiškai klaidingus apibendrinimus, nes nesuvokiau jų aplinkos daugiau, negu galėdamas ją palyginti su mūsų aplinka.
Aš stoviu plačioje gatvėje, VIDURĮ GATVĖS. Tačiau nematau JOKIŲ ŠALIGATVIŲ. Nėra jokių automobilių, net keista, kad tarsi būtų negyvas miestas. Gatvė labai ŠVARI. Tokių mūsų miestuose nesu matęs.
Žiūriu į pastatus, ir pamatau, kaip prieš mane “atsidaro“ durys. Bet ne varstomos ir ne į šonus slenkančios durys, o tiesiog NETIKĖTAI ATSIRANDA TOJE VIETOJE NEBE SIENA, BET ERDVĖ, ir iš pastato išeina PO VIENĄ DU VYRAI. Ne iš karto, kaip eina drauge, bet vienas po kito. Labai aukšti, sakytum gal trijų metrų ūgio, labai liekni, ir labai elastingos laikysenos. Ūgis yra santykinis, nes galiu palyginti tik su pastatų aukščio proporcijomis. Tai jie neatrodo, kad būtų kaip skruzdėlės maži. Abu su kostiumais, su kaklaraiščiais, arba tai, ką aš palaikiau kaklaraiščiais. Tamsiaplaukiai, bet veido bruožų negaliu negaliu išsikirti. Noriu pamatyti ir juos, bet mano dėmesys pakrypsta ir į kitus dalykus, kurių labai daug, ir visus maga pamatyti geriau.
Pastatai GALBŪT atitiktų mūsų keturių-penkių aukštų namus, tačiau jie neturi matomų aukštų, nes visi iš žalsvos tarsi stiklinės medžiagos ir nėra jokių langų, pagal kuriuos būtų įmanoma nustatyti aukštų skaičių. Iš pradžių dar mėginau tą daryti lygindamas su mano dabar matomais nuostabiais ir grakščios architektūros statiniais mūsų tokius sunkius ir niūrius statinius net ir naujosios architektūros, bet, vėl, kiti dalykai patraukė mano dėmesį.
Toli toli gatvėje, pamačiau kažkokį tamsų sviedinį, kuris pralėkė be jokio garso pro mano akis. Iš pradžių į tai nekreipiau tiek dėmesio. Net pamaniau galbūt man pasirodė, nes greitis buvo toks didelis, kad nespėjau ir suvokti – KAS TAI BUVO.
Mane stebino, kad nebuvo jokių praeivių, ir jokio eismo gatvėje. Aš galėjau stovėti vidurį gatvės be jokios baimės, kad kažkas gali mane suvažinėti. Net mintis nebuvo kilusi, kad gali kažkas užvažiuoti.
Tada kitas toks kamuolys, ar sviedinys netikėtai atlėkė man iš už nugaros ir be jokios INERCINĖS JĖGOS STAIGA SUSTOJO VIETOJE, ties pastato “ATSIDARIUSIOMIS DURIMIS“ ir vienas iš tų dviejų iš pastato išėjusių vyrų apėjo šį sustojusį kamuolį-rutulį-sviedinį, tiesiog stinga žodžių, kad įvardinčiau šį objektą. Vyras apėjo jį iš galinės pusės ir atsistojo tarp manęs ir šito objekto tiesiai prieš šį objektą. Labai netikėtai ir šitame objekte atsirado, ne atsidarė, bet TIESIOG ATSIRADO ĮĖJIMAS, kaip ir pastate, tiesiog ATSIRADO ĮĖJIMAS Į ŠĮ OBJEKTĄ. Vyras įėjo į vidų. Jis nesusilenkė, bet įėjo visu savo ūgiu. MAN BUVO TOKS VIDINIS JAUSMAS, KAD TEN GALI BŪTI DAR KELI ŽMONĖS PAGAL JO DYDĮ.
Ir mano dėmesį patraukė NEPAPRASTAAS VYRO JUDESIŲ GRAKŠTUMAS. Jis viską darė labai oriai, neskubėdamas, bet ir ne lėtai. Darė taip, tarsi jis GYVENTŲ VEIKSMU. JOKIŲ NEREIKALINGŲ JUDESIŲ IR JOKIOS DĖMESIO SKLAIDOS Į KITUS OBJEKTUS; VISKAS SUTELKTA Į VEIKSMO AKIMIRKĄ. IR JIS GYVENA TA AKIMIRKA JOJE VISAS PASINĖRĘS.
Tačiau aš jutau iš šito vyro VISO MATOMO elgesio nepaprastą ENERGIJĄ. JIS MĖGAUJASI AKIMIRKOS PROCESU. IR TĄ DARO NATŪRALIAI, GYVENDAMAS JA.
Lygiai taip, kaip netikėtai atsirado įėjimas į šį rutulį, taip greitai jis ir pradingo. Rutulys vėl buvo “pilnas“ – t.y. be erdvės, kad galėtum į jį įeiti. Ir man net aiktelėjus iš nuostabos jis per akimirką nuskrido kulkos greičiu be jokio įsibėgėjimo ir be jokio garso.
Aš negirdėjau jokio miesto triukšmo, mačiau tik vaizdą. Tačiau, kada šis rutulys nuskriejo, kad aš jutau, tarsi būčiau išsižiojęs iš nuostabos, kad taip be įsibėgėjimo galima tokiu greičiu skrieti, ir dar su keleiviu, ar net keliais keleiviais, ir mano viduje buvo ŽINOJIMAS-JUTIMAS, kad šis objektas skrieja be jokio išorinio garso.
Rutulys skriejo iš pradžių pakilęs virš gatvės paviršiaus galbtūt 2-3 metrus, ir per akimirką jis jau ėmė kilti ir net susiliejo su horizontu. Tuo pačiu metu iš to paties mano pastebėto labai ilgos gatvės horizonto, kuris jau buvo virš pastatų, ėmė artėti kitas rutulys, kuris taip pat be jokios inercinės judėjimo jėgos sustojo kitoje gatvės pusėje, šiek tiek tolėliau nuo manęs, kad man jau reikėjo žvelgti į priekį, kad pamatyčiau, kas bus dabar. Ten taip pat pasikarotjo ĮĖJIMO ATSIRADIMO reiškinys, kažkas išlipo, bet šitą pačią akimirką visiškai šalia manęs sustojo dar vienas toks rutulys, į kurį įlipo antrasis vyras, kurį mačiau išeinantį paskui tą pirmąjį vyrą, kuris ką tik nuskriejo.
Dabar mano dėmesį patraukė pats objektas. Jis atrodė tarsi būtų pagamintas iš akmens. Jo tokia buvo išorinės sferos struktūra. JOKIŲ LANGŲ, JOKIŲ RATŲ, JIS TIESIOG “KABO ORE“ GAL 10-15 centimetrų aukštyje.
Antrasis vyras lygiai taip pat labai elastinga eisena, be jokių nereikalingų galvos judesių į šalis, be jokio savo dėmesio išsklaidymo labai lengavai įėjo į šį rutulį.
Kadangi buvau visiškai greta, tai man parūpo pažvelgti į vidų. Ir tas mano PAPILDOMAS DĖMESYS UŽBAIGĖ VISĄ VAIZDINĮ.
Kol buvau kaip filtras, sugeriantys vaizdinį tokį, kokį mačiau, tol to jo projekciją ir mačiau, o kada tik atsirado per daug STIPRUS DĖMESIO SUTELKIMAS, tai jis ir užteršė mano filtrą – vaizdinio nebemačiau. Ir buvo KEISTA sugrįžti iš tokio puikaus miesto, kuriame apsilankiau, bet kurio veikimo principo paaiškinti negaliu. Suvokiau tik tiek, kad ten energijos įvaldymas yra tokio lygio, kad apie jokią miestų ar iš viso atmosferos taršą ir kalbos nebegali būti, kada nė dulkelės nemačiau visoje gatvėje. Jis tiesiogine prasme blizgėjo pažvelgus tam tikru kampu.
Lygiai taip pat suvokiau, kad tie žmonės negali turėti ir jokių ligų, sprendžiant pagal tų matytų žmonių kūno išsivystymą, jų eisenos lengvumą, laikyseną, dėmesio sukoncentravimą tam, ką tuo metu daro, nesiblaškymą, jokios įtampos neturėjimą.
Nė vienas žmogus rankoje nieko nesinešė. Mat, kada sustojo kitoje gatvės pusėjė toks rutulys ir kada išlipo gal du žmonės, jie rankose taip pat nieko neturėjo. Mane tai nustebino, kad labai jau dalykiška jų apranga, o rankos visiškai laisvos nuo bet kokio kompiuterio ar kokio nors dokumentų pluošto, ar šiaip, kokio nors krepšio, kuprinės, ar panašaus daikto, kur būtų sudėti kokie nors dalykiniai dokumentai. Ir tuo pačiu metu buvo toks jausmas, kad viskas vyksta labai SKLANDŽIAI, tarsi diriguojant nematomai rankai – ir transportas pasirodo laiku, ir keleivis nepatiria spūsties, ir jokių mašinų judėjimo, jokių transporto kamščių ir jų sukeliamų stresų, taršos, vėlavimų.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009 12 19


Algimantas
2009-12-19 20:23:03

Komentarai

Man kilo keli pastebėjimai/klausimai. Nebuvo užsiminta apie gamtą, jeigu tai miestas tai net ir pas mus mieste yra medžiai, o čia tik pastatai ir gatvės. Jeigu eismas toks mažas, vadinasi tos planetos populiacija labai maža, bent lyginant su mūsų. Galbūt visoje planetoje gyvena tik keli milijonai. Judėjimo technika - tokia pat kaip galime pastebėti ir mūsų danguje, judėjimas be pagreičio. Ir tai, sakyčiau, nesiremia daugumai mūsų žinomais fizikos dėsniais, bet yra tarsi šokinėjimas/teleportacija tarp paralelinių tikrovių - tas pats ką darome ir mes, tik neįsiterpiant papildomų tarpinių tikrovių. Kitaip sakant aukštesnio lygio energijos valdymas, atitinkantis jų ATSAKOMYBĖS valdyti šią energiją lygį.
Kartą išgirdęs pasakojimą apie planetą kuri visa skirta tik gamtai, su kalnais, galbūt upeliais ir vien gamtos vaizdiniais - be pastatų, tik su durimis - kurios naudojamos taip kad įeinant pro tas duris atsiveria nauja erdvė - kuri sutalpinta santykiu su planetos erdve taip, kad planetoje tai neužima jokios vietos. Yra tik durys, bent kaip atrodo iš išorės. Tai man labai priminė, kaip Urantijos Knygoje aprašytos gyvenamųjų pasaulių ar tai kažkokios kitos sferos, nepamenu kurios tiksliai. Nes kaikuriose visgi tų statinių yra. Tai man kilo idėja, gal ir Urantijos Knygoje panašius dalykus turėta omeny, tačiau tiek plačiai neužsiminta. Dėl mums prieš beveik šimtmetį nežinomų reiškinių. (Minėtos planetos civilizacija, pasak jų susitelkusi keliuose kosminiuose laivuose aplink planetą - o pati planeta palikta rekreaciniais/turizmo tikslais, vien išsaugojant jos gamtą). Kol kas tiek.

Vaidas
2009-12-19 21:48:23



Oi kiek mes dar visko nežinome,ojojoi,dėkui Dievui kad žmonės įsidrąsina skaityti UK,kurioje apreikštoji tiesa apšviečia žmonių protus.Pajutę šviesos šaltinį,kuris eina iš TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS,žmonių sielos atsigauna,ateina džiaugsmingas nemirtingumo pojūtis,kuris pakelia žmogų tarsi ant sparnų,sparčiau pradeda veikti Minties Derintojas, kuris yra neįkainojama dangiškojo TĖVO dovana.

Fredas
2010-03-01 13:01:04



Mielieji, Tėvas mane jau gal porą metų moko matyti per atstumą. Šis mokymo procesas mano gyvuliniam protui yra dar toks neįprastas, tad suteikiamų vaizdo projekcijų negaliu pamatyti, kada tik šito pageidauju pats, kai tuo tarpu Tėvo mokymus išgirsti jau mano protas tiek įprato, kad toks abipusis ryšys man tapo kasdiene gyvąja duona.
Kai kuriuos projekcinius vaizdinius esu pateikęs mūsų Forume.
Dabar siūlau naują vaizdinį.
Jau kurį laiką po Rojaus Trejybės pagarbinimo ir maldos aš Tėvo prašydavau, kad jis man suteiktų projekciją į Mėnulį arba į Marsą. Tiesiog parūpo pasidairyti, kur gi pirmieji amerikonai astronautai, ATSKRIDĘ Į MĖNULĮ, pamatė atskridusius žmones ir iš kitų planetų, kas juos labai išgąsdino. Tad, kitaip sakant, ir aš panorau “apsidairyti“ vietoje. Kadangi Minties Derintojo projekcija yra tokia, jog pats AKIVAIZDŽIAI ESI TOJE VIETOJE, tai ir pojūčiai yra atitinkami. Taigi, panorau pasidairyti ir po Marsą, kas gi ten taip medumi patepta, kad taip visus – amerikonus, rusus, kinus – traukia nusiųsti kosmines raketas su žmonėmis.
Tačiau tokių projekcijų nesulaukdavau. Todėl šį kartą paprašiau projekcijos arba į vieną iš šitų planetų, arba BET KUR KITUR, tiesiog suteikti man tokią Minties Derintojo projekciją, kokią esu pajėgus priimti.
Ir netrukus aš ATSIDŪRIAU kažkokioje planetoje, kurioje gyvena žmonės. Buvau kažkokiame mieste. Labai švarios, tiesios, ir labai ilgos gatvės. Statiniai visi tarsi iš kažkokios žalsvos panašios į stiklą medžiagos, bet neperšviečiamos, nors atspindinčios nenusakomą blizgesį, tai tamsiau, tai šviesiau.
Sunku iš karto man apdoroti visą matomą vaizdinį, nes norėjau ir vienoje vietoje pamatyti, ir kitur akys krypsta, ir dar sukasi vėl kažkur, o DAR jausmas neapsakomo susižavėjimo, KUR AŠ ESU, IR KAS ČIA VYKSTA. Tarsi jaustum, kad stovi išsižiojęs ir netiki tuo, ką matai ir kur atsidūrei.
Kadangi jokio garso negirdėjau, taip pat jokio paaiškinimo negavau, todėl mano atpasakojimas gali skirtis nuo tos planetos tikrovės.
Kodėl? Todėl, kad tai, ką mačiau, aišku, kad nesupratau tų žmonių lygiu. O savo lygiu aš galiu padaryti visiškai klaidingus apibendrinimus, nes nesuvokiau jų aplinkos daugiau, negu galėdamas ją palyginti su mūsų aplinka.
Aš stoviu plačioje gatvėje, VIDURĮ GATVĖS. Tačiau nematau JOKIŲ ŠALIGATVIŲ. Nėra jokių automobilių, net keista, kad tarsi būtų negyvas miestas. Gatvė labai ŠVARI. Tokių mūsų miestuose nesu matęs.
Žiūriu į pastatus, ir pamatau, kaip prieš mane “atsidaro“ durys. Bet ne varstomos ir ne į šonus slenkančios durys, o tiesiog NETIKĖTAI ATSIRANDA TOJE VIETOJE NEBE SIENA, BET ERDVĖ, ir iš pastato išeina PO VIENĄ DU VYRAI. Ne iš karto, kaip eina drauge, bet vienas po kito. Labai aukšti, sakytum gal trijų metrų ūgio, labai liekni, ir labai elastingos laikysenos. Ūgis yra santykinis, nes galiu palyginti tik su pastatų aukščio proporcijomis. Tai jie neatrodo, kad būtų kaip skruzdėlės maži. Abu su kostiumais, su kaklaraiščiais, arba tai, ką aš palaikiau kaklaraiščiais. Tamsiaplaukiai, bet veido bruožų negaliu negaliu išsikirti. Noriu pamatyti ir juos, bet mano dėmesys pakrypsta ir į kitus dalykus, kurių labai daug, ir visus maga pamatyti geriau.
Pastatai GALBŪT atitiktų mūsų keturių-penkių aukštų namus, tačiau jie neturi matomų aukštų, nes visi iš žalsvos tarsi stiklinės medžiagos ir nėra jokių langų, pagal kuriuos būtų įmanoma nustatyti aukštų skaičių. Iš pradžių dar mėginau tą daryti lygindamas su mano dabar matomais nuostabiais ir grakščios architektūros statiniais mūsų tokius sunkius ir niūrius statinius net ir naujosios architektūros, bet, vėl, kiti dalykai patraukė mano dėmesį.
Toli toli gatvėje, pamačiau kažkokį tamsų sviedinį, kuris pralėkė be jokio garso pro mano akis. Iš pradžių į tai nekreipiau tiek dėmesio. Net pamaniau galbūt man pasirodė, nes greitis buvo toks didelis, kad nespėjau ir suvokti – KAS TAI BUVO.
Mane stebino, kad nebuvo jokių praeivių, ir jokio eismo gatvėje. Aš galėjau stovėti vidurį gatvės be jokios baimės, kad kažkas gali mane suvažinėti. Net mintis nebuvo kilusi, kad gali kažkas užvažiuoti.
Tada kitas toks kamuolys, ar sviedinys netikėtai atlėkė man iš už nugaros ir be jokios INERCINĖS JĖGOS STAIGA SUSTOJO VIETOJE, ties pastato “ATSIDARIUSIOMIS DURIMIS“ ir vienas iš tų dviejų iš pastato išėjusių vyrų apėjo šį sustojusį kamuolį-rutulį-sviedinį, tiesiog stinga žodžių, kad įvardinčiau šį objektą. Vyras apėjo jį iš galinės pusės ir atsistojo tarp manęs ir šito objekto tiesiai prieš šį objektą. Labai netikėtai ir šitame objekte atsirado, ne atsidarė, bet TIESIOG ATSIRADO ĮĖJIMAS, kaip ir pastate, tiesiog ATSIRADO ĮĖJIMAS Į ŠĮ OBJEKTĄ. Vyras įėjo į vidų. Jis nesusilenkė, bet įėjo visu savo ūgiu. MAN BUVO TOKS VIDINIS JAUSMAS, KAD TEN GALI BŪTI DAR KELI ŽMONĖS PAGAL JO DYDĮ.
Ir mano dėmesį patraukė NEPAPRASTAAS VYRO JUDESIŲ GRAKŠTUMAS. Jis viską darė labai oriai, neskubėdamas, bet ir ne lėtai. Darė taip, tarsi jis GYVENTŲ VEIKSMU. JOKIŲ NEREIKALINGŲ JUDESIŲ IR JOKIOS DĖMESIO SKLAIDOS Į KITUS OBJEKTUS; VISKAS SUTELKTA Į VEIKSMO AKIMIRKĄ. IR JIS GYVENA TA AKIMIRKA JOJE VISAS PASINĖRĘS.
Tačiau aš jutau iš šito vyro VISO MATOMO elgesio nepaprastą ENERGIJĄ. JIS MĖGAUJASI AKIMIRKOS PROCESU. IR TĄ DARO NATŪRALIAI, GYVENDAMAS JA.
Lygiai taip, kaip netikėtai atsirado įėjimas į šį rutulį, taip greitai jis ir pradingo. Rutulys vėl buvo “pilnas“ – t.y. be erdvės, kad galėtum į jį įeiti. Ir man net aiktelėjus iš nuostabos jis per akimirką nuskrido kulkos greičiu be jokio įsibėgėjimo ir be jokio garso.
Aš negirdėjau jokio miesto triukšmo, mačiau tik vaizdą. Tačiau, kada šis rutulys nuskriejo, kad aš jutau, tarsi būčiau išsižiojęs iš nuostabos, kad taip be įsibėgėjimo galima tokiu greičiu skrieti, ir dar su keleiviu, ar net keliais keleiviais, ir mano viduje buvo ŽINOJIMAS-JUTIMAS, kad šis objektas skrieja be jokio išorinio garso.
Rutulys skriejo iš pradžių pakilęs virš gatvės paviršiaus galbtūt 2-3 metrus, ir per akimirką jis jau ėmė kilti ir net susiliejo su horizontu. Tuo pačiu metu iš to paties mano pastebėto labai ilgos gatvės horizonto, kuris jau buvo virš pastatų, ėmė artėti kitas rutulys, kuris taip pat be jokios inercinės judėjimo jėgos sustojo kitoje gatvės pusėje, šiek tiek tolėliau nuo manęs, kad man jau reikėjo žvelgti į priekį, kad pamatyčiau, kas bus dabar. Ten taip pat pasikarotjo ĮĖJIMO ATSIRADIMO reiškinys, kažkas išlipo, bet šitą pačią akimirką visiškai šalia manęs sustojo dar vienas toks rutulys, į kurį įlipo antrasis vyras, kurį mačiau išeinantį paskui tą pirmąjį vyrą, kuris ką tik nuskriejo.
Dabar mano dėmesį patraukė pats objektas. Jis atrodė tarsi būtų pagamintas iš akmens. Jo tokia buvo išorinės sferos struktūra. JOKIŲ LANGŲ, JOKIŲ RATŲ, JIS TIESIOG “KABO ORE“ GAL 10-15 centimetrų aukštyje.
Antrasis vyras lygiai taip pat labai elastinga eisena, be jokių nereikalingų galvos judesių į šalis, be jokio savo dėmesio išsklaidymo labai lengavai įėjo į šį rutulį.
Kadangi buvau visiškai greta, tai man parūpo pažvelgti į vidų. Ir tas mano PAPILDOMAS DĖMESYS UŽBAIGĖ VISĄ VAIZDINĮ.
Kol buvau kaip filtras, sugeriantys vaizdinį tokį, kokį mačiau, tol to jo projekciją ir mačiau, o kada tik atsirado per daug STIPRUS DĖMESIO SUTELKIMAS, tai jis ir užteršė mano filtrą – vaizdinio nebemačiau. Ir buvo KEISTA sugrįžti iš tokio puikaus miesto, kuriame apsilankiau, bet kurio veikimo principo paaiškinti negaliu. Suvokiau tik tiek, kad ten energijos įvaldymas yra tokio lygio, kad apie jokią miestų ar iš viso atmosferos taršą ir kalbos nebegali būti, kada nė dulkelės nemačiau visoje gatvėje. Jis tiesiogine prasme blizgėjo pažvelgus tam tikru kampu.
Lygiai taip pat suvokiau, kad tie žmonės negali turėti ir jokių ligų, sprendžiant pagal tų matytų žmonių kūno išsivystymą, jų eisenos lengvumą, laikyseną, dėmesio sukoncentravimą tam, ką tuo metu daro, nesiblaškymą, jokios įtampos neturėjimą.
Nė vienas žmogus rankoje nieko nesinešė. Mat, kada sustojo kitoje gatvės pusėjė toks rutulys ir kada išlipo gal du žmonės, jie rankose taip pat nieko neturėjo. Mane tai nustebino, kad labai jau dalykiška jų apranga, o rankos visiškai laisvos nuo bet kokio kompiuterio ar kokio nors dokumentų pluošto, ar šiaip, kokio nors krepšio, kuprinės, ar panašaus daikto, kur būtų sudėti kokie nors dalykiniai dokumentai. Ir tuo pačiu metu buvo toks jausmas, kad viskas vyksta labai SKLANDŽIAI, tarsi diriguojant nematomai rankai – ir transportas pasirodo laiku, ir keleivis nepatiria spūsties, ir jokių mašinų judėjimo, jokių transporto kamščių ir jų sukeliamų stresų, taršos, vėlavimų.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2009 12 19

Algimantas
2009-12-19 20:23


Arūnas
2010-01-27 12:50:56



Man asmeniškai labai patiko Algimanto patyrimas/regėjimas, nes mėgstu labai fantastiką ir visada mėgau..., o jei tai tikrovė Algimantai tikrai įdomu būtų sužinoti kokia gi tai buvo planeta?

Linas J
2009-12-22 22:53:42



* Algimantai, sveikinu tave ir visus tavo forumo lankytojus su šv.Kalėdomis, linkiu kad visų širdys prisipildytų Dieviškos Meilės,nes ši Meilė myli visus vienodai.Dievas siunčia savo Meilę į visų širdis, bet ne visi vienodai Ją priima ir augina savyje. Bet Dievas yra Tiesa, tad linkiu gyventi tiesoje ir meilėje.Dalinkitės vienas su kitu savo patirtimi, bet neteiskite ir nekritikuokite vienas kito. Taip elgdamasis žmogus parodo save. Kiekvienas žmogus privalo save kontroliuoti.O dabar, Algimantai, atsakysiu į tavo klausimą, kur tavo siela pabuvojo.Mes visi čia žemėje esame trečiame energetiniame kūne, ketvirtas kūnas yra skaistykla, dar vadinama ligonine. Čia sielos yra išgydomos, išskaistinamos, kad galėtų pereiti į penktą energetinį kūną t.y į dangaus karalystę. O tau Algimantai ir parodė, kur tavo siela dabar yra.Tu buvai vienas ir nematei žmonių,kadangi sielos ligoninėje gydomos. Kaip danguje, taip ir žemėje.Rutulys, kuris atskrido su žmonėmis, tai buvo vadovai, kuriems pavesta pagydytas, išskaistintas sielas paimti iš ten.Jie prisiartino prie tavęs, norėdami tave pasiimti, bet tavo ir jų vibracijos neatitiko ir jie negalėjo tave paimti, todėl dar turi savo sielą skaistinti. O iš čia tik žingsnis į dangaus karalystę. Tad linkiu kuo geriausios sėkmės tau ir visiems.Kiekvienas žmogus turi savo skaistyklą ir tik jis gali savo sielą išskaistinti,išgydyti.Pažadėtoji dangaus karalystė jau čia ir dabar.Švč.Trejybė su Motina - Begaline Dvasia čia ir dabar žemėje su jumis.Mes su Visais Šviesos Herarchais dirbame pakankamai sunkiai, naikindami blogį,sukurtą žmogaus.Todėl noriu labai visų paprašyti.Dirbkite kiekvienas su savimi,su savo mintimis.Blogas mintis paverskite meile ir šviesa.Prieš kalbant pagalvokite ką kalbėsite, kad neįžeisti kito žmogaus. Jeigu jūs ko nežinote ir nesuprantate tai nereiškia, kad kitas to nežino.Gerbkite Dievą savyje ir kitame. Juk Jo gyvybė pulsuoja kiekviename iš mūsų.Dar noriu pasakyti štai ką.Šiame ketvirtame energetiniame kūne, t.y skaistykloje, kada siela skaistinama, ji jau išvysta šviesą ir jai daugiau duodama žinoti. Žmogus tai pajutęs, šio dvasinio įkvėpimo, galvoja labai daug žinantis ir pradeda mokyti kitus. Iš čia ir gimsta netikrieji pranašai. Apatiniai trys energetiniai kūnai yra gyvuliniai, ketvirtas -skaistykla, penktas - dangaus karalystė.Dangaus karalystėje yra pusdieviai. Tik Kristaus sąmonėje, tampama Dievu. nes KRISTUS YRA KERTINIS AKMUO. LIETUVOS GEDIMINO STULPAI - VARTAI Į DANGAUS KARALYSTĘ. Išgryninkite save ir ženkite drąsiai per šiuos vartus į palaimos ir ramybės šalį. Linkiu visiems sėkmės, ryžto,meilės ir valios.Mylėkime ir gerbkime vieni kitus.Saugokit savo sielas, nepražudykite.Myliu jus visus labai, labai ir noriu visus parvesti Į DIEVO KARALYSTĘ, jei tik jūs to panorėsite.PRIKELKITE SAVO DVASIĄ. O TADA PRISIKELS IR LIETUVOS DVASIA. BŪKITE LAIMINGI! Su meile ir pagarba Motina Judita Marija-Begalinė Dvasia.

Liuda
2009-12-27 18:15:22



Mielieji, aš jums pateikiau Tėvo dvasios - Minties Derintojo - man suteiktą per VIRŠSĄMONĘ, O NE PER PASĄMONĘ - projekciją, kuri yra viena iš ne taip jau ir mažai mano priimtų projekcijų.
Tai sudaro tik DALĮ mano mokymo, kurį suteikia Tėvas ir kuris man bus reikalingas tolimesniame mano kelyje. Tačiau šita mano mokymo stadija yra tik pačioje pradžioje ir vaizdo projekcijos priėmimas yra tik mažytė dalelė to, ką REIKĖS SU JA DARYTI, IR KOKIU BŪDU DARYTI.
Tą aš jums sakau dėl to, kad NORS TRUPUTĖLĮ išplėsčiau jums KONTEKSTĄ, KAD JŪS NEDARYTUMĖTE SKUBOTŲ IR KLAIDINGŲ SAVO IŠVADŲ.
MAN TĖVAS PARODĖ PROJEKCINĮ VAIZDINĮ MIESTO DALYKINĖS DALIES. Todėl gamta, vandens telkiniai, poilsio zonos, gyvenamieji bei pramoniniai miesto kvartalai man nebuvo parodyti.
Todėl mane stebina jūsų tokios skubotos ir dar apibendrinančios išvados.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,


Algimantas
2009-12-20 17:45:33




Manau , kad regėjimuose yra užkoduota kokia tai informacija . Būtų gerai , kad tau Algimantai , pavyktų iššifruoti šios planetos vietą ir jos gyvybės išsivystymo laipsnį . Gal dar ir kai ką svarbesnio būtų galima sužinoti . Kodėl ten nėrą medžių , gėlių , žolės ir pan.
Gerai , kad tavo regėjimai yra kosminio pobūdžio , nes mūsų žmonių žinios ir domėjimasis kosminias ojektais tikrai yra apverktinoje padėtyje .
Tikriausiai daug kas žmonijoje ir tuo pačiu mūsų Žemės planėtoje galėtų vykti ir kitaip, jeigu žmonija daugiau domėtusi dangaus kūnais ir jų fizinėmis savybėmis : kaip atstumai , temperatūros , apšvietimas , madžiaga ir pan . Dabar gi MILIJARDAI žmonių dangų suvokia , kaip Saulės ir Mėnulio vietą , o apie žvaigždynus supranta tik kaip dvylika astrologinių ženklų , net nesuvokdami nei jų vietos kosminėje erdvėje , nei atstumų šviesmečiais . Mažai kas suvokia ir mūsų planetą Žemę , kaip vienintelę gyvybės oazę šalia Saulės žvaigždės . Vargu ar kas domisi , kad ši žvaigždė yra mūsų Saulė , kuri yra gyvybės skatintoja mūsų Žemei , artimiausioje Galaktikoje , tarp daugybės kitų žvaigždynų . Vargu ar kam rūpi , kaip mes su visa Saulės sistema ( su aštuoniomis apie Saulę besisukančiomis planetomis ) neriame šimtu kilometrų per sekundę greičiu į atvirą ir nežinomą kosmosą . Ir taip diena iš dienos , metai po metų , milijonai metų po milijonų , mes skrendame su savo miela Žeme per atvirą , šaltą ir grėsmingą kosmosą .
Labai geras tavo Algimantai regėjimas , tik būtų prašymas iššifruoti , šio regėjimo tikslą , jeigu pavyktų . Linkiu sėkmės ir laimės .

Petras
2009-12-20 15:13:59



[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal