Forumas: temos peržiūra
Apmąstymai po epizodo Romainių Šilo parduotuvėje Kaune praėjusį šeštadienį - 2023 08 12
Ar kyla diena, ar nakties šešėliai traukias, –
Ir sutemos, ir šviesa man bjaurios…
Mana lemtis nežino pokyčių –
Ir liūdesys yr amžinas sielos gelmėj!
Tik ar ilgai keliauninkui kankintis nelaisvėje?
Kada į geresnį pasaulį kilsiu, paliksiu žemiškuosius palaikus,
Į tą pasaulį, kuriame nėra našlaičių, kur tikėjimu gyvena;
Kur teisybės saulės yr nenykstančiame danguje?...
Tada, galbūt, ir paaiškės paslaptingųjų gelbstinčių vilčių esmė,
Kur link ir čia dar siela būdama patekti nori,
Ir tiktai ten, tėvynėje, bus priglausta…
Kaip šviesiai žėri gausybė žvaigždžių virš manęs,
Dievybės gyvos mintys!
Kokia naktis susitvenkė virš žemės,
Ir kaip žemė, žiūrint iš dangaus, numirusi!...
Sukyla audra ir sūkurys, ir blaško lapą apleistą,
Ir man, ir man, kaip negyvam lapui,
Laikas keliauti iš gyvenimo slėnio, –
Išgabenkite mane, eiklieji, išgabenkite našlaitį!...
Tai žymaus devynioliktojo amžiaus rusų poeto Fiodoro Tiutčevo eilėraščio – Vienatvė – pabaiga, kurią aš ir išverčiau dabar, nes man jis yra labai gilus ir prasmingas, dėl to ir noriu juo pradėti savo apmąstymus.
Mintis parašyti būtent šį mokymą paskatino vienas epizodas, kurį patyriau prieš porą dienų Romainių Šilo parduotuvėje. Buvau šokiruotas, pamatęs jauną, gal dvidešimt penkerių metų, vyrą su trejų-ketverių metų sūnumi vaikštantį parduotuvėje su tokiais purvinais statybininko drabužiais, kad man užėmė kvapą. Tokių dalykų jau daug metų nebuvau matęs. Anksčiau Vilniuje į IKI parduotuvę Jasinskio gatvėje ateidavo daug statybininkų iš netolimų statybų, ateidavo nusipirkti maisto pietums per pietų pertrauką. Bet tokia padėtis palaipsniui išnyko, daugiaaukščiai biurų statiniai buvo pastatyti, tad statybininkai persikraustė į kitas vietas. O gal jie tapo kultūringesni? Vargu, ar tapo tokie. O gal ir parduotuvės apsaugos darbuotojai pradėjo juos įspėti, kad nešvariais drabužiais nevalia eiti į parduotuvę. Jau daug vėliau aš Žvėryno parduotuvėje skelbimų lentoje perskaičiau ilgą tekstą Maksimos taisyklių. Skaičiau labai įdėmiai visas taisykles. Taigi jose yra punktas, kad su nešvariais, galinčiais kitus pirkėjus ištepti drabužiais, pirkėjai neaptarnaujami.
Taigi, Šilo parduotuvėje aš tarsi persikėliau jau į mano užmirštą tolimą praeitį. Kada prie kasos kelių pirkėjų eilutėje tas vyras atsistojo už manęs, aš mąsčiau, ar jam pasakyti savo sampratą. Aš numačiau, kad gali kilti iš jo pusės susierzinimas, tačiau dar kelis kartus pasižiūrėjęs į tą stambų jauną, sakyčiau per daug svorio turintį vyrą, mat panašu, kad valgo daug ir riebiai, juda mažai, nes nuo darbo pavargsta, bet darbe tiek kalorijų neišeikvoja, tad svoris ir prilipo jam iš visų pusių. Visas apsirengęs juodai. Tik tas juodumas visas aptaškytas ir dažais, ir betono skiediniu, ir dulkėmis, ir dar kažkuo. Todėl tikrai kontrastas milžiniškas, ir koks gi rodomas pavyzdys savo sūneliui. O diena – šeštadienis – statybose niekas nedirba, tad čia jis gal namuose ką nors stato sau, o persirengti nesupranta. Nusprendžiu pasikalbėti su juo. Dar paskutinę akimirką pažvelgiu į jo trikotažinius marškinėlius, ar tikrai jie yra ištepti, o gal tai jau mados viršūnė, kas dabar tampa irgi jau įprasta visaip išteplioti – ir drabužius, ir kūnus – bet matau, kad tai statybos pėdsakai ant drabužių, o ne mados požymiai. – Ar galėčiau į jus kreiptis su nedideliu prašymu? – Vyras iš netikėtumo išraudo, ir kažkaip nedrąsiai ištarė – Galite, ko norite? – Man atrodo, kad tokioje vietoje, turėtų būti dėvimi ne tokie drabužiai, turėtų būti tinkamesni drabužiai negu jūsų. – Ko jūs man nurodinėjate, kaip aš turiu apsirengti. Kur parašyta, kad aš čia negaliu ateiti su darbiniais drabužiais? – Tiesiog elementari kultūra diktuoja, koks drabužis čia nedera. Kiti žmonės gali ir išsitepti savo švarius drabužius. – Žiūrėk, kur tau reikia žiūrėti eilėje... – Aš tau tą sakau, norėdamas tau gero ir padėti… – Eik, eik, jeigu ne vaikas, aš tau parodyčiau jau… – ir vaikas sužiuro į tėvą, o už to vyro stovinti moteris net atsitraukė nuo jo. – Matai, tu jau rodai agresiją… – Žiūrėk savo eilės, aš tau parodyčiau, jeigu ne vaikas… – Aš dar pasižiūrėjau į jo akis – visos įniršusios, pilnos agresyvumo, o rankos spaudžias kumščiais. Taigi mane apgynė tas mažylis trimetis jo sūnelis savo buvimu.
Sumokėjau už prekes ir nusinešiau jas pasidėti ant stalo, kad susidėčiau į kuprinę. Ir jas bedėdamas vis pažvelgdavau link jo. Jis turėjo praeiti pro mane išeidamas iš parduotuvės, norėjau vėl pamatyti jo žvilgsnį, gal kiek aprimusį. Jis praėjo į mane nepasižiūrėjęs. Nuėjo į prabangų visureigį labai šviesios spalvos, panašios į samanas visą laiką saulės deginamas.
Eidamas vis mąsčiau, kokia šio epizodo prasmė. Tai tiesiog geras patyrimas, kuris tik patvirtina mano nuolat kartojamus – jau tris dešimtmečius – tuos pačius teiginius – be Kūrėjo, atrasto savyje, gyvulinis protas degraduoja tiek intelektualiai, tik dvasiškai. O degraduodamas jis agresyvėja, tampa irzlus, dar labiau nekantrus ir įžeidus, tad neišvengiamai bus tik daugiau agresijos visur – namie, darbe, gatvėje, tarpusavio santykiuose, visiškai atrodytų nekaltoje vietoje, staiga kaip degtukas įsiliepsnos konfliktai visur.
Štai, Tiutčevas, savo gilumines mintis reikšdamas poezijoje nebuvo toks populiarus poetas kaip Puškinas ar Lermantovas. Bet jį skaitė ir labai vertino giliai mąstantys. Ir net kiti rusų žymūs rašytojai ir poetai – Puškinas, Nekrasovas, Turgenevas, Dostojevskis, ir kiti žymūs Rusijos veikėjai jį laikė vienu svarbiausių rusų literatūros minties galiūnų.
Ir savo Vienatvės eilėraštyje Tiutčevas yra iki pilnatvės paniręs į apmąstymų gelmę. Jis jaučia savo sielos skausmą dėl tokio pasaulio, kuriame pilna našlaičių, kuriame daug skausmo, neteisingumo, jam nepriimtina toliau likti šitame pasaulyje, kai jam akivaizdu, kad jis yra tik laikinas keliauninkas šitame pasaulyje –
Ar kyla diena, ar nakties šešėliai traukias, –
Ir sutemos, ir šviesa man bjaurios…
Mana lemtis nežino pokyčių –
Ir liūdesys yr amžinas sielos gelmėj!
Tik ar ilgai keliauninkui kankintis nelaisvėje?
Jo sielos siekis persikelti į geresnį pasaulį. Jis nebenori kovoti su neįveikiamu neteisingumu, pasityčiojimu, prievarta, agresija jo paties šalyje. Ir jis yra tikras, kad tame pasaulyje yra tikėjimas, kuriuo yra gyvenama, todėl ten ir žėri saulės, ir ne bet kokios saulės žėri ir šviečia, o žėri teisybės saulių šviesa.
Kada į geresnį pasaulį kilsiu, paliksiu žemiškuosius palaikus,
Į tą pasaulį, kuriame nėra našlaičių, kur tikėjimu gyvena;
Kur teisybės saulės yr nenykstančiame danguje?..
Jis gyvena viltimi, išėjimo viltimi, ne baimės keliamu nusivylimu. Jis kelia sau ne buitinius kasdienius klausimus, bet egzistencinius klausimus – o kokia gi tos Vilties prasmė, iš kur ji iš viso yra, kaip surasti atsakymus į daugybę kylančių klausimų apie savo ateitį, štai dėl to jam ir kyla tokios mintys – akivaizdu jos kyla iš jo Minties Derintojo jam teikiamų mokymų fragmentų, kada jis teigia, jog ten – tėvynė, o pačios žvaigždės yra ne kas kita, kaip Dievybės gyvos mintys. Argi tai ne mūsų – urantų – nuolatiniai teiginiai dvidešimt pirmajame amžiuje. Tiutčevo teiginiai yra dviejų šimtų metų praeitis mūsų dabartyje. Ir tai tik patvirtina ir mūsų Rojaus Tėvų apreiškimų teiginius, kad dvasiniai dalykai yra amžini, jie nepavaldūs laiko tėkmei.
Tada, galbūt, ir paaiškės paslaptingųjų gelbstinčių vilčių esmė,
Kur link ir čia dar siela būdama patekti nori,
Ir tiktai ten, tėvynėje, bus priglausta…
Kaip šviesiai žėri gausybė žvaigždžių virš manęs,
Dievybės gyvos mintys!
Tiutčevo sielos skausmas toks gilus, kad jam atrodo, jog mūsų planeta, žvelgiant iš dangaus Šviesos aukštybių, atrodo numirusi, todėl jis ir prašo jį, našlaitį, kaip negyvą blaškomą audrų lapą pasiimti iš šio pasaulio gyvenimo slėnio ir jį priglausti tame geresniame pasaulyje, kur tikėjimu gyvenama, kuriame nėra našlaičių skausmo.
Kokia naktis susitvenkė virš žemės,
Ir kaip žemė, žiūrint iš dangaus, numirusi!..
Sukyla audra ir sūkurys, ir blaško lapą apleistą,
Ir man, ir man, kaip negyvam lapui,
Laikas keliauti iš gyvenimo slėnio, –
Išgabenkite mane, eiklieji, išgabenkite našlaitį!..
Dabar susiekime Tiutčevą su mano perteiktu epizodu Šilo parduotuvėje. Ar joje atsidūręs poetas net ir namuose ką nors statydamas, prireikus ko nusipirkti parduotuvėje, važiuotų į ją tokiais drabužiais, kokius dėvėjo anas jaunas vyras? O ar jis irgi būtų tam jaunam vyrui būtų išdrįsęs pareikšti tokią teisybę savosios įžvalgos gelme? Taip, jis irgi būtų savo įžvalgą išreiškęs, nes tai irgi būtų jo teiginių pasireiškimas tokioje aplinkoje, kokia jis nėra patenkintas, ir dėl to ir rašo tokius giluminius teiginius savo kūryboje – Minties Derintojo pagimdytoje. Kada vidus tiek sklidinai prisipildo aukšto energinio dažnio virpesių, bet tik pilnai, kad jis ir išsiveržia į išorę atitinkamu žodžiu-darbu visų Gerovei ir mūsų Rojaus Tėvų Šlovei.
Kas nori romantinio jausmo sustiprinimo, tas skaito Puškino ar Jesenino eiles, kas nori teisingumo ir Aukščiausiojo apmąstymo, tas skaito Tiutčevo eiles. Taip, kaip dabar žmonija nebeskaito rimtų knygų, o jaunimas ypač toli yra nuo knygų, tai ir dvasiniai mokymai nebus skaitomi, o tuo labiau nebus jie taikomi praktiškai savo kasdieniame gyvenime net juos perskaičiusiųjų. Tad būtent didžiąja dalimi dėl to ir kils daug daugiau sukrėtimų gamtos stichijų dažnesniu ir galingesniu pasireiškimu karščiais ir sausromis, liūtimis ir potvyniais, drebėjimais ir ligomis.
Tą išprovokuoja žmogaus viduje esantys žemo dažnio energiniai virpesiai.
Štai dėl to mes – urantai – ir turime mūsų Rojaus Tėvus ir Gyvąjį Kelią, kad būtume gyvi Rojaus Trejybės-AŠ ESU – sūnūs ir dukros, ryžtingai ir drąsiai pasireiškiantys visumos Gerovei taip, kaip jaučia Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimą iš vidaus.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2023-08-14 13:37:40
Komentarai
Mylimieji dvasios broliai ir sesės – urantai – taip gera jus buvo pamatyti šiandieną Gyvojoje mūsų šventovėje, kad dar ir dabar, jau grįžusi namo, mintimis esu su jumis, šventovėje. Ir kas gali būti nuostabiau, kaip pagarbinti Kūrėją drauge. Tikrai taip viduje sustiprėjame, kad tik Kūrėjo virpesiai ir gali mus nešti ta Gyva Jo Mylinčių Virpesių Upės tėkme, kuri nesustabdoma, ir vis stipriau gali būti juntama, jei tik mes patys labiau pasitikėsime mūsų Tėvais, ir savimi.Į šventovę šiandieną atvažiavau kiek kitokiomis aplinkybėmis nei įprastai. Jau beveik savaitė, kaip atostogauju, o tos atostogos man prasidėjo šiokiu tokiu fizinės sveikatos sunegalavimu. Gerklės skaudulys neleido džiaugtis atostogomis, kaip būtų galima esant visiškai sveikam, o ir dar dieną prieš šventovę, pabudau vos galėdama pramerkti akis, mat ir jos apsirgo. Su vaikais atostogauju pas močiutę, kaime. Dar visa savaitė liko atostogų, ne tik džiaugiantis – kas gali iš mūsų – ežero šiltu vandeniu, smagiomis maudynėmis, bet ir darbu. Tikrai ne be reikalo yra patarlė – darbas žmogų puošia. O ir kiek galima gulėti paplūdimyje, kad ir atostogos. Todėl aš ir mėgaujuosi rytine intelektualia mankšta protui, studijuodama dvasinius šaltinius, taip gaudama energijos dienai. Tačiau mane vis tik kiek neramino, o kaip gi aš sekmadienį atvyksiu į šventovę, kai iš tos mano Dzūkijos, būtent kaimo, nevažiuoja autobusai šiandien, taip, kad pėsčiomis iki autobuso galėčiau ateiti, įsėsti, ir Kaunan. O ir dar tie nestiprūs labai, bet vis tiek juntami fiziniai negalavimai. Artimieji man siūlė visokius vaistus, akims – kitaip, žinok, nepraeis. O mano mintis viena – noriu į šventovę. Kūrėjas mano vaistas, ir juk būtent šventovėje sustiprėti galiu taip, kaip niekur kitur būdama. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Dar prieš atostogas kreipiausi į Kūrėją ir Jo apvaizdą, kad sudėliotų man aplinkybes taip, kad aš galėčiau atvykti į šventovę šį sekmadienį. Ir mano dideliam džiaugsmui, Apvaizda ir pasirūpino, man visiškai netikėtai, kad į Lietuvą kelių dienų viešnagei grįžusi pusseserė, kurią mačiau prieš daugiau kaip penkerius metus iš viso, dabar, viešėdama čia, pati pasisiūlė mane pavežti iki Alytaus, iš kur jau be problemų laiku parvažiuosiu į Kauną, spėsiu 16-ai valandai, į pamaldas. O ir sveikata žymiai pagerėjo rytą, prieš išvykstant garbinti Kūrėją. Ir aš žinau, kad tai nėra atsitiktinumas, o viskas sustyguota taip, kuo tavo paties vidus pulsuoja tomis akimirkomis.
Nors iki Kauno, pusantros valandos kelionė nėra ilga, ir visada kiek teko važiuoti ji būdavo sklandi, bet šiandien vienas matytas epizodas autobuse, privertė susimąstyti. O ir prisiminiau būtent šioje temoje aprašytą Algimanto patyrimą.
Autobusas pasitaikė – mažas. Ech, viduje susiraukiau. Tokiu karščiu, oro tokiame autobusėlyje trūksta, o vietos tarp sėdynių tiek mažai. Tačiau užsimerkusi pagarbinau Kūrėją, ir padėkojau, kad turime net ir tokias aplinkybes, kurios ne visada gal patogios, fiziniam kūnui. Kiek pavažiavus, į autobusą įlipo aukštas, vidutinio amžiaus vyras, kuris sausakimšame autobusiukyje, ieškojo vietos atsisėsti. Veido bruožai – pikto vyro, pamaniau. Kelioms moterims pasikeitus vietomis, kurios dviese užėmė keturias sėdynės – tiesa, dar labai mielas katinėlis, tai trise – vyriškis atsisėdo prie lango, dabar jau vienas, užėmęs dvi sėdynes, nes dar gi krepšys, kitoje. Praėjus kelioms minutėms, jis atsisuko į už jo sėdintį aukšto ūgio vaikiną, ir agresyviu balsu kreipėsi į šį – Seniuk, nespardom į sėdynę. – Mažai vietos, kojos netelpa. – Klausyk, seniuk, tai nereiškia, kad reikia man spardyti į sėdynę. Mes supratom vienas kitą, ką? – itin agresyviu balsu kalbėjo jis. Vaikinas daugiau nieko neatsakė. Daugiau kaip valandą jis sėdėjo matyt nė nepajudėdamas, nes vietos, iš tiesų, aukšto ūgio žmogui – per mažai. Tačiau juk galima buvo jam ir mandagiai paprašyti, nebūtina taip, grasinančiai. Vis tik, jei būtų galėjęs, būtų taip ir paprašęs – mandagiai. Jam prabilus, pajutau kaip autobuse pasikeitė virpesiai, akimirksniu. Pagarbinau Kūrėją, ir pasimeldžiau, kad neįsiliepsnotų konfliktas. Atvažiavusi į Kauną 14 valandą, vaikščiodama Laivės alėja, mąsčiau sau – kaip gerai, kad mes, urantai, renkamės į šventovę! Kaip reikalinga malda, kuri padeda tokiai aplinkai! Agresyvėjančiai, greitai įsiliepsnojančiai, ir gal net, kai kada nevaldomai. Keičiasi ji, ir labai greitai. O koks pavojingas yra įsižeidimas, mąsčiau. Būtent gyvulinio proto tokia reakcija, gali suklaidinti mirtingąjį mūsų dvasinį brolį ar sesę, net ir Gyvajame Kelyje, kur anksčiau dėtos pastangos, šiandien gali likti net ir bevaisės, jeigu taip ir nesugebėsi pakilti aukščiau savojo gyvulinio ego. O įžeistas gyvulinis protas labai greitai ima kaltinti kitus, matyti kituose problemą, bet tik ne savyje. Ir priešingai, nuoširdi asmenybė pripažįsta, kad suklydo, jei suklydo, ir nori lipti laipteliu aukščiau, nestovėti vietoje, juo labiau degraduoti.
Prieš devynerius metus, Visuminė Dievybė AŠ ESU, savo mokyme apie dabartinę žmoniją sakė – Ir dabar jūs turite naujų, ir dar labiau už kompasą jums prieinamų elektroninių prietaisų, kurie jums padeda surasti net konkretų namą jums nepažįstamame miete, o negalite surasti kelio į savo paties vidų. Tai kokia visos jūsų materialios civilizacijos pasiekimo vertė ir prasmė, jeigu jūs prikūrėte įvairiausių prietaisų, kurie tik dar labiau jus pavergė, ir dar labiau įsuko jūsų gyvenimo labirinto vektorių, kuris vis sparčiau sukasi aplink savo ašį, kad jūs net prarandate net ir ankstesnių kartų puoselėtas ir skleistas Gėrio ir Grožio sampratas?
Štai, dvasiniai mokymai nesensta. Ar jie pasakyti prieš dvidešimt-dešimt metų, ar sakomi šiandien – tai toji pati Šviesa. Bet surasti kelią į savo paties vidų, šiandien dar sunkiau, nors Šviesos mokymus pasaulis turi, jau tris dešimtmečius.
Taigi, džiaugėsi mano Širdis, kad mes, urantai, šiandien, Kristaus žemiškosios gimimo dienos išvakarėse – o jau kai įkelsiu savo pamąstymus, bus ir rugpjūčio 21-oji – susirinkome pašlovinti Kūrėją, taip keldami virpesius aplinkos, kuri negailestingai degraduoja, bet aš tikiu, mūsų, urantų, milžinišku indėliu, jau šiandien ir ateityje. Nes kas kitas, jei ne mes, paklosime, ir klojame, šviesesnio gyvenimo pradžią, ateities kartoms, nors ir turės jos pereiti dar daugiau nė, kad mes šiandieną.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė. Vita
vvita
2023-08-21 01:00:08
Man visada atrodė, kad, jei rūbai švarūs ir neturi blogo kvapo, o kokie jie bebūtų - nenauji, susiūti ar net lopyti yra to žmogaus reikalas. Karts nuo karto girdėdavau vienokių ar kitokių vertinimų dėl rūbų kokybės, lyginti jie ar tiesiai iš skalbimo mašinos ir visada pamąstydavau, kaip geriau. Supratau, kad tai priklauso nuo daugybės aplinkybių ir žmogaus psichinės būsenos, auklėjimo, tradicijų ir t.t. Visada gražu matyti žmogų puikiai atrodantį. Mačiau vieną video, kai moteris atrodo labai elegantiškai ir visi gatvėje esantys, tiek vyrai tiek moterys į ją žiūrėjo keistai. Ir sau turėjau tik vieną paaiškinimą - žmonės neturi laiko daugiau gerai atrodyti, geriau gulės prie TV nei skalbs, lygins. Eis į populiariausio pasaulyje atlikėjo koncertą, nors tai nieko bendro su pasaulio gyventojų nuomone tas atlikėjas neturi. Viskas yra meluojama. Jauniems blogiau, nežino kokį pasirinkimą daryti. Arba eina su banda. Tas vyras agresyviai sureagavo dėl to, kad sakantysis jam neturi jokios reikšmės. O jei tai būtų darbdavys arba šeimos narys, nuo kurio priklauso palikimas...ar kita nauda - jo reakcija būtų visai kitokia. Gyvulinis protas yra dar ir geras kalkuliatorius - išskaičiuoja.
Rita
2023-08-14 16:58:39
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]