Forumas: temos peržiūra

Algimanto mokymas-išplėtimas apie dvasinį guru, išklausius Valdo pasakojimą apie sutiktą draugą, pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 07 29

Kadangi iš tikrųjų žmogus, neatradęs Kūrėjo – jis degraduoja, nėra kitaip, kaip tu galėtum net ir tam pačiam lygyje užsikabinti, kad jį išlaikytum. Jokie jogai, jokie guru negali išsilaikyti net ir savo ankstesniame lygyje – jie degraduoja.
O proto ir fizinio kūno įvaldymas, jis nepapildo dvasios, nes dvasia numatyta tam, kad būtų kuriamas Gėris drauge su Kūrėju – visumos labui – ir ne bet kaip, bet Meilės Galia – ir taip, kaip veda Kūrėjas ir toje kartoje, ir toje vietoje, ir toje akimirkoje! Todėl, kada jogai užsiiminėja ten, sakykim, savo – savo lygiu apmaldydami savo sąmonę, jie gali pasiekti daug ką, bet daug kas yra ir sukurta fantazijomis, ko iš tikrųjų ir jokie jogai nepatiria. Tai štai tų septynių šimtų metų gyvenimo, arba ten ir Krišnos – Krišna nebuvo ir įsikūnijęs toks – bet jiems tai yra, na, samprata, kad tai yra kažkoks buvęs įsikūnijimas. Krišna niekada nebuvo įsikūnijęs, ir po septynis šimtus metų ten niekas negyveno iš tų jogų, bet jie gali teigti ką nori.
Net jeigu jūs skaitysite atidžiau Urantijos Knygą, ir giliau, tada jūs suprasite, kaip buvo keičiami ir žmogaus gyvenimo trukmės tarpsniai, kai jie buvo prilyginami ten, kad gyvena po devynis šimtus, septynis šimtus, aštuonis šimtus metų – bet tai yra, kas prilygsta žmogaus gyvenimui maždaug septyniasdešimt metų! Tai buvo iškreipti tie faktai, na, ne faktai, tiesiog matų skaičiavimas. O tie, kurie gyveno iš tikrųjų ten po keletą šimtų metų buvo – Ieva, Adomas. Penki šimtai trisdešimt metų – Adomo, penki šimtai devyniolika, man atrodo, Ievos metų. Tada tie palikuonys, kurie buvo iš pirminių Tarpinių Būtybių iš tikrųjų gyvendavo ilgalaikį gyvenimą, bet prisijungę prie maišto, jų gyvenimo trukmė trumpėjo palaipsniui vis mažiau, mažiau, mažiau. Bet ėjo, sakykim, ten tūkstantmečiai, tai 200 000 metų vis tiktai intervalas, ir štai vėliau susilygino su vidutiniu ir kitų mirtingųjų gyvenimo amžiumi. Bet legendos išliko – išliko, kad gyveno tie nužengę nuo dangaus žmonės, kurie iš tikrųjų taip ilgai išsilaikydavo, ir tai paskiau persikėlė net ir į kitus, sakykim, šaltinius – rašytinius šaltinius. Tai štai atsirado ir tie iškraipymai ir kas yra ir Bhagavad Gitoje ten. Tai nėra, nėra tiesiogine prasme, neturi būti suprantami teiginiai.
Tai štai dabar tie jogai, kaip tavo draugas sako – Štai tavo akys neatspindi to, ką atspindi jogo akys. – Jogai apskritai gyvena saviizoliacijoje – jie negyvena visuomenėje! Jie yra savanaudiškumo tam tikras pavyzdys, kaip savo puikybės jie neįveikė. Vardan puikybės jie ir užsibrėžė sau tikslą įvaldyti savo protą, savo tas visas tam tikras neigiamas emocijas – bet čia yra ne Kūrėjo Meilės Galia atradus Jį viduje. Ir gyvenant visuomenėje – gyvenimas! Bet savo puikybę iškėlus virš Kūrėjo – dėl to ir neigia, kad Kūrėjo nėra, kaip jie gali pripažinti? Kaip tavo draugas gali nesierzinti, kai tu kalbi apie Kūrėją, kurį jis neigia? Tai yra maišto jau pradinis – pradinis žingsnelis į prieangį. Jeigu dar labiau jį suerzintum, tai jisai pradėtų tave pulti. Ir čia jau būtų iš tikrųjų, jeigu turint omeny platesnį požiūrį, kaip Kūrėjo sūnaus pamišimas – pamišimas, kad jis nesuvokia, kad yra jo Tėvas ir Motina – Kūrėjas. Ir dėl to savo pamišimo jisai puola kitą, kuris sako – aš tau noriu papasakoti apie Tėvą ir Motiną. Tai štai jų žvilgsnis yra toks, na, jeigu jūs jaustumėte tą, kas yra pamišėlio žvilgsnis, tai jis ir yra – jis nesupranta aplinkos, jisai yra atitolęs, tiktai jo sutrikęs protas.
O jogas tai, čia gi jogų yra vėl, ten keliolika įvairių gradacijų, ne visi ten užsikasa ir prabūna kažkiek tai jau užkasti, nekvėpuodami – atjungia kvėpavimą. Tai jų irgi yra laipsniai, kurį ten pasiekt reikia – ten visokios jogų rūšys. Tai štai jiems irgi yra tarsi savoje sferoje lenktynės – lenktynės savo išpūsto ego. Ir jie tada toje terpėje turi tų pasekėjų, kurie negali taip atsidėti ir izoliuotis nuo visuomenės. Tuomet jiems lieka nieko kito, kaip tiktai žavėtis tais, kurie iš tikrųjų yra matomi materialiam žvilgsniui, ir kokio lygio jie nėra apvaldę šito proto, tai tada jiems belieka pripažinti, kad štai tą, ką daro jie – tai jie mato, tai yra patyrimas, ir tuo pačiu akivaizdus įrodymas – žmonija šito nepasiekė, tu taip pat šito nepasieki, tai kokia tavo čia, žinai, vertė – o aš tai turiu, matau tą vertę prieš mane! Todėl jo sampratos yra siauros, egoistinės ir save izoliuojančios, dėl to jisai sektantas štai tiesiogine prasme, nors jis tave pavadina sektantu, o jisai nenori išplėsti savo požiūrio. Sektantas yra tas, kuris sueina į futliarą, ir jame gyvena. Mūsų požiūris – mes priimame aplinką, bet mes su ja nesusitapatiname. Mes ir į tuos jogus žiūrime iš aukščiau apimdami juos Kūrėjo Žvilgsniu, kad tai vaikai dar klaidžiojantys – klaidžiojantys savo puikybėje!
Tai jeigu, pavyzdžiui, jūs turite tų, kurie yra unikalūs savo fiziniais gabumais, pavyzdžiui, krepšinyje – jie gauna milijonus, ir labai jauni būdami. Tai ką, jie yra unikalūs visumine prasme? Ne, tik tos tam tikros sferos apimtimi – su jais negali susilyginti kiti.
O biznieriai jau iš to padaro verslą, ir tada apmoka, kad tas verslas, jiems suteikiantis milžiniškas pajamas, na, turėtų irgi akstiną, kad tokie surasti unikalūs ir dar jaunesni atsirastų jų rinkoje. Ir kuo jaunesnis, tuo geriau, tuo bus daugiau pritraukta naujų – aukojančiųjų pinigus už didelius reginius fizine prasme. Tai tas pats bet kuri sporto šaka! O kad iškelti visa tai, sugalvojama įvairi ideologija, kad čia bendradarbiavimas ir bendravimas – tai yra olimpinės varžybos, ir jos buvo Kuberteno dėka – jos buvo tam, kad atsirastų bendravimas ir bendradarbiavimas – ir jose profesionalai nebuvo įleidžiami. O dabar viską biznieriai išvertė, kaip išvirkščius kailinius – dabar ten mėgėjų nėra, nes lygis toks, kad ten reikalingi ir dopingai, ir milžiniški pinigai – ir bendravimo nebeliko. Liko viskas uždara, užslaptinta. Tai irgi puikybės patenkinimas – štai, gauna tą medalį ir atvažiuoja, ir čia jau gauna premijas – štai, puikybė apmokama!
Ir jogų puikybė taip pat apmokama! Yra daugybė tų, kurie juos seka, ir tai jiems yra tam tikras pasipuikavimas ir atlygis. Ir jie džiaugiasi, kad kiti seka, bet jiems neišeina to pasiekti, ką jie yra pasiekę. Ir visos tos, aš esu gi irgi skaitęs tų knygų apie tai, kas yra, kaip išeina ten žmonės ir pavirsta statulomis, kurios paskiau atgys atitinkamu laiku. Na, ir šituo – šituo tiki žmonės, kurie skaito tas knygas – perka ir sukrauna vėl tuos atitinkamus turtus tiems, kurie rašo tokias knygutes. Taip kad mes ir esame tie, kurie patyrimu atradę Gyvąjį Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – žengiame turėdami savo vietą aplinkoje be saviizoliacijos, bet likdami joje – ir likdami, kaip Tėvas veda iš vidaus – patirdami tą vedimą, kad padėtume tai aplinkai. Mūsų tikslas yra padėti tai aplinkai, kad Kūrėjo Evoliucinis Planas būtų įgyvendintas! Dėl to mes ir kalbame ir tarpusavyje, ir suprantame, ką mes sakome – ir tada mes matome, kokia yra milžiniška atskirtis ir tarp tų užsidariusiųjų įvairiose sektose.
Dabar aš čia paskaičiau Vakaro Žiniose, vakar parduotuvėje pavartęs – Lietuvoje atsirado, gal nežinau, kiek jau čia metų, bet dabar jų, bent iš to interviu, tai pasakė, kad jų yra tūkstantis, ir jie vadina save – suverenai. Kadangi Dievas yra suverenas visų – Jis kaip savininkas visų. Tai šitie suverenai esantys čia, pasaulyje, jie nepripažįsta jokių – jokių suvaržymų – yra žmogaus teisės. Jie remiasi Pasauline žmogaus teisių apsaugos konvencija, deklaracija, šalies Konstitucija. Bet jie atsisako pilietybės bet kokios valstybės, nes valstybė negali suvaržyti jų žmogaus teisių, ir laisvių. Ir žodžiu, dabar iškilo problemų ir policijai, kaip su šituo nauju reiškiniu susidūrus, kurio dar nebuvo anksčiau – jie užregistravo religinę bendruomenę suvereno – ir kaip su jais tvarkytis, kur čia yra ta riba, kur yra pažeidžiamos kitų žmonių teisės, kad nebūtų pažeistos šitų tūkstanties suverenų žmonių teisės – precedento dar nėra. Tai ten pasisakė vienas advokatas, tai jis sako – čia dar, žodžiu, viskas, turi viskas palaipsniui pasireikšti per konkrečias bylas, nes dabar net ir nėra numatyta, nes būtent tas, kuris čia davė interviu, tai jis ten vienas iš vadovų tos bendruomenės, kurią įregistravo juridiškai – turi visus įstatus, turi ten valdymo visas, reiškia, struktūras, ir jis nori atsisakyti Lietuvos pilietybės – jis kitos šalies atsisakęs pilietybės. Bet kad žmogus būtų be jokios valstybės pilietybės – Žmogaus teisių apsaugos deklaracija, na, nesuteikia tokios galimybės. Ir dabar Lietuva nežino, kaip patenkinti jo tą prašymą paimti iš jo tą Lietuvos pilietybę. Tai štai, žodžiu, yra tas kelias, kur žmonės siekia kažko, kas jiems atrodo iš šalies trupučiuką, na, nepriimtina, nes suvaržo – suvaržo tam tikrus jų teisėtus, jų samprata, veiksmus, sprendimus. Teisingai galbūt jiems atrodo, bet kita vertus jie pripažįsta, kaip tas advokatas sako – naudingus sau įstatymų teiginius, o kurie jiems nenaudingi, tuos atmeta, kadangi jie yra suverenai. Tai štai tokia dviprasmiška padėtis iš tikrųjų – tu nepripažįsti valstybės įstatymų, o registruoji tą pačią bendruomenę remdamasis tais valstybės nepripažįstamais įstatymais. Tai tu pats sau prieštarauji! Reiškia, tu suvaržai save! Tai koks tu suverenas? Ir dar to neužtenka. Jis nori atsisakyti Lietuvos pilietybės, bet įvedė bendruomenei pažymėjimus – norint įstoti į tą bendruomenę reikia mokėti 74 eurus, ir tada gauna tą pažymėjimą. Tai reiškia, jis įveda kažkokį tai analogą pilietiškumui, ne tai, kad noriu aš ateinu į tą bendruomenę, noriu neateinu – ne, tu rašai pareiškimą, o nepilnamečiai vaikai savaime jau yra tos bendruomenės nariai, jeigu tėvai tapo tos bendruomenės nariais. Bet jie pasirašo, duoda priesaiką. Tai miniatiūroje yra tie patys įstatymai, kuriuos jie nori laužyti – valstybės jiems jų samprata primestus įstatymus. Reiškia, be Kūrėjo jie nesuranda jokios išeities net ir savo lygiu, ir kartoja tą patį, ką valstybė tiktai platesniu mastu padarė, jau seniai suvaržydama įvairias neigiamas žmonių emocijas. Dėl to šiandien yra draudžiamieji įstatymai daugiausia. Bet kadangi konkrečiai dabar pasaulinėse struktūrose sėdi šėtonininkai, kurie viską griauna, eina prieš Kūrėją, tai jų suvaržymai yra taip, kaip faraono, arba vergvaldžio suvaržymai – kad žmogus neturėtų nieko, nieko laisvo daryt be jų atsiklausimo. Bet kadangi yra tam tikras dar moralinis kažkoks laiptelis, tai dar nedaro taip visiškai jau be prošvaistės jokios Šviesai – bet bus naujos politikų kartos, kurios darys – darys baisesnius dalykus!
Tai štai visi tie jogai, jie atsitraukia – atsitraukia, ir išeina iš tos aplinkos. Natūralu, jų centrinė nervų sistema yra atsiribojusi nuo aplinkos didesnio poveikio. Lygiai taip pat, kodėl jogai yra daugiausia Indijoje, ne Kinijoje, ne Tibete, kur ten dvasiniai dalykai yra jau iškeliami, tariamai iškeliami? Iš tikrųjų ten dvasinių dalykų nėra Tibete, kaip ir Nepale nėra – bet važiuoja gi iš Lietuvos ten ieškoti Eldorado. Tai štai šita prasme – Indijoje, kadangi turi didžiausią patyrimų, kaip žmonijos lopšio vieta ilgiausią istoriją! Dėl to ten yra aplinka palanki tiek klimato požiūriu, tiek tolerantiškumo požiūriu. Kitur, jie būtų Kinijoje – jie būtų seniai susodinti į kalėjimus. Kinijoje yra viena komunistų diktatūra, Indijoje yra parlamentinė – parlamentinė ir tariamai demokratinė aplinka. Bet kadangi yra gilios daugiareliginio tradicijų ir visuomenės susiskaldymo tradicijos, tai dėl to ten pripažįstami jogos, kaip milžiniški, pasiekę žmonės šitame pasaulyje, aukščiausioje viršūnėje.
Ir štai tas tavo draugas, jis yra, kaip voro voratinklyje pagauta musė – jis iš jo negali išsinarplioti – ir vis daugiau ir daugiau, kuo jis daugiau blaškysis, tuo daugiau tas voratinklis jį suklijuos, kad jis ten praras tą savo spurdėjimą – ir voras ją puikiausiai suvirškins. Tai štai tavo – tavo, žodžiu, dvasinio guru ateitis. Perduok jam linkėjimus, ir ilgų gyvenimo septynių šimtų metų!

Komentarai