Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – AŠ vesiu tautą taip, kaip veda Kūrėjas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2023 08 06
Mylimieji, mano vardas – Algimantas, aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, pradėjęs nuo Lietuvos. Įkūriau Gyvąją šventovę, Gyvąją religiją, Kūrėjo, apreikštą Kūrėjo nurodymu. Atstovauju Kūrėjui šitame pasaulyje, kaip Kūrėjo ambasadorius ir Jėzaus apaštalas. Jau trisdešimt metų einu sąmoningai Gyvuoju Keliu, dvasiniu Keliu.
Šiandien mes susirinkę naujose Gyvosios šventovės patalpose, kitoje vietoje. Čia tiek šviesos, atrodo, kad angelai yra pašvietę mums. Ir aš norėčiau ir jums parodyti, kaip atrodo mūsų aplinka, kokia šviesa sklinda. Pabandysiu pasukti kamerą, jeigu vaizdas nebus toks – matot, tarsi du ženklai yra – kaip čia pasidarė iš vieno du, ar ne? – čia gi visa siena. Veidrodžiai – jūs dabar matote mus veidrodyje, atspindyje. Dabar pamatysite, kaip atrodo jau nebe atspindyje, realiai. Tai nauja vieta. Kūrėjo suteikta, kad mes turėtume kur garbinti Kūrėją – garbinti, ir tuo pačiu išreikšti savo meilę, dėkingumą ir pasišventimą Jam.
Kūrėjo Šviesa yra visoje kūrinijoje. Aš jums po trupučiuką parodau tų kompiuterinių vaizdų, kokia atrodo kūrinija. Ir vakar, kada vyko Gyvosios pamaldos ir mes buvome prisijungę per skaipą, aš pirmą kartą viešai išpažinau, kad Kūrėjas man suteikė misiją Jam atstovauti visoje planetoje, kaip Jo ambasadoriui. Ir tuo pačiu Jis išreiškė nuostatą, kad ateis toji akimirka, kai teks vadovauti Lietuvai. Kada Jis pasakė, tada nebuvo dar nė vieno išvažiavusio į užsienį lietuvio. Lietuvoje dar buvo arti keturių milijonų gyventojų. Ėjo metai, dešimtmečiai – išsijungė videokamera. Iš naujo teks pakartoti įrašą – nevisą.
Tai štai, kada Kūrėjas pirmą kartą man pasakė, kad aš atstovausiu Jam, visoje planetoje, ruošiu Dvasinius Mokytojus – aš neturėjau supratimo ką reiškia ruošti Dvasinį Mokytoją. Aš Jam sakydavau – Aš negaliu nieko mokyti, nes aš pats neturiu kokių nors ypatingų sugebėjimų ar žinių, kad galėčiau kitus mokyti. Jo atsakymas man būdavo toks – Turėk kantrybės, atsiverk Man giliau ir tu pradėsi mokyti žmones taip, kaip mokau Aš. Tu būsi Mano balsas. Ir mokysi taip, kaip niekas šitoje planetoje dar nemokė, ir nemoko. Ir taip pat vadovausi šitam kraštui atstovaudamas Man, kad būtų galima šitą kraštą, kaip pavyzdį rodyti, kokia yra Manoji Tvarka, kuriama šitame pasaulyje. Negalima apimti viso pasaulio per akimirką, kad būtų įmanoma Šviesoje, meilėje, tamsoje, gyventi visuose kraštuose. Šviesa skleidžiasi palaipsniui. Bet, kaip Kūrėjas man sakė – Kūrėjo Šviesa skleidžiasi per kiekvieno atvertą Širdį. Reiškia ir turi būti rengiami Dvasiniai Mokytojai, kad išgirstų tokias tiesas, tokią Šviesą, daugiau Kūrėjo sūnų ir dukrų. Kad jie pajaustų viduje dvasinį užtaisą, ir tada pasikeičia būsena. Ir toje būsenoje jau drauge su Kūrėju atliekami paprasti materialūs darbai, atliekami visiškai kitokia energija, kitokia intencija, ir kitokiu energijos panaudojimu. Visur yra Kūrėjo Meilės Galios virpesių pasireiškimas, net ir atliekant fizinį darbą, šitame darbe yra ta Gyvoji Kūrėjo Energijos virpesių banga. Kodėl yra visos kūrinijos, kuri yra materiali, pamatas – dvasia, nėra materija. Jeigu mes imsime planetą, planetų yra skirtingų dydžių, ir tas dydis turėtų atrodyti, štai, didesnė planeta jau turi didesnį pagrindą. Visatos taip pat yra nevienodo dydžio, jos skiriasi, bet visai planetai, visai visatai, visai kūrinijai, dvasinis pamatas yra nepakeičiamas. Kūrinija, kokia bebūtų – didesnė, mažesnė, dabar ji plečiama milžinišku mastu, nepalyginti su tuo, kas yra šiandien organizuota ir apgyvendinta visata. Ir tai išplėstai visatai, tai išplėstai kūrinijai, taip pat dvasinis pamatas yra dvasinis – ne materialus, nors visos visatos yra materialios. Tiktai cheminiai elementai yra skirtingi, bet jie yra materialūs. Ir tai yra todėl, kad pamatas yra Kūrėjas, Jis yra dvasia. Jis negali turėti pavidalo, nes jeigu Jį įrėminsi į pavidalą, Jis tame pavidale bus apribotas. O Jisai turi visą laiką ir pačią kūriniją plėsti, ir tų vaikų miriadą skaičių taip pat didinti, kad išplečiama kūrinija turėtų atitinkamų veiklų gerinti, šviesinti išplėstą kūriniją. Reiškia, Jis turi sutalpinti visus vaikus savyje. O jeigu Jis bus apribotas atitinkama materialia arba net dvasine forma energinių virpesių, tada Jisai nebebus Energijos Šaltinis, Jis bus jau to Šaltinio tam tikra apraiška, vienokia ar kitokia išraiška. Tegu ir labai plačia, bet Jisai jau turės tą išraišką apribotą. Kūrėjas neturi ribų, nes Jis yra Šaltinis – Begalybės Šaltinis, Amžinybės Šaltinis įvairių savybių, Gėrio, Meilės, Grožio, Teisingumo. Todėl Kūrėją galima pasiekti, kadangi Jis neturi formos, iš bet kokio kūrinijos kampelio. Jis yra prieinamas irgi, virpesiais, nuoširdumu. Jeigu tik Kūrėjas turėtų atitinkamą formą, tada didžiulė dalis, ypač žemiausios kategorijos Kūrėjo sūnų ir dukrų dar turinčių materialų pavidalą, mirtingųjų, ir siektų pamatyti būtent tą Kūrėjo formą ir tada tiktai galėtų pajausti Kūrėją. Kol nematytų, sakytų ne, aš negaliu Jo pajausti, man reikia sustiprinančio žvilgsnio. O kada yra dvasios užtaisas, tai čia būtinas Įtikėjimas, vidinis Kūrėjo atradimas ir tada energiniai virpesiai liejasi iš Kūrėjo, ir tas sūnus ar dukra patiria tą pojūtį. Jis patyrimu paliudija Kūrėjo tikrumą, realumą. Man Kūrėjas yra realesnis, negu mano paties kūnas, negu aš matau aplinkui einančius žmones. Aš matau tuos žmones, bet aš matau, kad jie yra negyvi dvasioje – negyvi – nes jie nepabudę dvasioje. Kūrėjas yra dvasia, Jis ir jų, kiekvieno, yra dvasinis pamatas. O jis gi yra viduje, tas pamatas. Reikalingas pažadinimas. Vardan to aš ir ruošiu Dvasinius Mokytojus, kad būtų galima tiems žmonėms, kurie vaikšto, dirba ir turi savo sampratas kas yra gėris, kas yra meilė, kas yra gailestingumas, teisingumas, bet dvasioje miegantys, todėl viską iškreipia. Ir dėl to yra iškreiptas teisingumas, iškreiptas meilės supratimas, iškreipiama tada ir tam tikra organizacija, pavadinta šeima, tarp vyro ir moters. Atsiranda nuokrypų vis daugiau ir daugiau. Tai štai, Dvasinis Mokytojas yra pradinis segmentas bet kokioje vietoje. Pats Kūrėjas yra Dvasins Mokytojas.
Jėzus, kada atėjo į šitą pasaulį prieš du tūkstančius metų – jo statusas yra Sūnaus Kūrėjo – dabar jau Šeimininko Sūnaus Kūrėjo – jis įsikūnijo save padovanodamas šitam pasauliui ir savo sukurtai Vietinei Visatai – save padovanodamas, reiškia nusileisdamas iš nepaprastai aukšto energinio dažnio virpesių į tą materialų pavidalą, kurį mato kiti. Jeigu jis būtų kaip dvasia, jis būtų likęs nematomas. Jis galėtų bendrauti tik su tais, kurie galėtų atvėrę būti ir pabudę dvasioje, ir kurie nebūtų išsigandę matydami dvasiniu žvilgsniu, koks yra tikrasis Jėzus, pagal savąjį statusą Sūnus Kūrėjas. Tam neparengtas mirtingasis, kupinas baimės, jeigu jis nematytų formos tik girdėtų energinę moduliaciją virpesių tokią, kad girdėtų balsą kažkokį, be formos, jis netektų amo. Jis bijotų, manytų, kad išprotėjęs. Tai štai, dvasinis pamatas yra daug aukštesnis, negu materialus. Dėl to kūrinija negali būti ant materialaus pamato, net pati būdama materiali. Turi remtis į aukštesnį pamatą t.y. į Kūrėją. Bet remiasi ne pati kūrinija, kaip tokia, fizine materija, bet kūrinijos gyventojai, Kūrėjo sūnūs ir dukros. Jie, būtent jie kuria atitinkamą gerbūvį kiekvienoje visatoje, kiekvienoje planetoje. Bet jeigu jie kuria tai, kaip bendrakūrėjai su Kūrėju, gerovė yra sklidina Kūrėjo meilės. Jeigu nors kiek, net ir dvasios lygiu esančioms asmenybėms – jau nebe mirtingiesiems, nebe sieloms, ne sielos tapatybės lygiu, bet dvasios tapatybės lygiu – jeigu iškyla intelekto viršus virš dvasios, toje asmenybėje dvasingumą nustelbia puikybė, o tai jau yra yda. Puikybė, kuri užgožia ir patį Dvasios Šaltinį, Kūrėją, viduje tos asmenybės. Ir ta asmenybė tada pradeda iškelti save, vietoj to, kad ji iškeltų Kūrėją, šlovintų, garbintų Kūrėją. Ne dėl to, kad Kūrėjui reikėtų šito garbinimo, tiesiog yra meilės galia iš vidaus pabudusiai asmenybei susilieti su šituo Šaltiniu iš kurio ir geria tą meilę tas pabudęs asmuo. Dėl to jis ir bendrauja, palaiko komuniją su Kūrėju. Dėl to ir yra tas garbinimas. Garbinimas tai ne žodis, tai yra susiliejimas virpesiais, tik mes taip pavadiname mus pačia žemiausia energine forma, kokią nors išreikštą mintį, pagarsinant žodžiu, kad kitas suprastų-išgirstų. Kada mes bendraujame su Kūrėju individualiai, asmeniškai, mes galime mintimis bendrauti, bet tai irgi išraiška tam tikrų virpesių, bet galima virpesiais susilieti, betarpiškai, pranokstant mintį ir garsą.
Tai štai, kada puikybė ima skleistis asmenybėje, prasideda palaipsnis, ne iš karto, Kūrėjo net neigimas. Save tas asmuo ima aukštinti, ir net nustelbia patį Kūrėją. O tada, dar vienas žingsnis, maištas prieš Kūrėją, beprotybė, intelektuali ir dvasinė, ir pasekmės atitinkamai. Tai šiandien mūsų planetoje yra tokia vis tiktai padėtis, kai reikalingi, nepaprastai, atsivėrę dvasioje, Kūrėjo sūnūs ir dukros. Kad teisėjas būtų teisingas, kad šalies vadovas būtų ne tiktai išmanus, turintis gilią Įžvalgą-kosminę Įžvalgą, kad žinotų kuria kryptimi vesti tautą ir šalį. Bet kad jis būtų atradęs viduje Kūrėją, Širdyje ir Širdimi. Kad jis gautų tą vedimą, tautos vedimą, iš Kūrėjo, nes Kūrėjas yra visų tautų, visų savo sūnų ir dukrų Tėvas ir Motina. Reiškia, mylintis tėvas – įsivaizduokite, kiek jisai rūpinasi kiekvienu šeimoje esančiu vaiku. O juk Kūrėjas yra Meilės Šaltinis. Reiškia iš Jo išteka visos kūrinijos meilė dvasiniais virpesiais. Tai paties aukščiausio energinio dažnio virpesiai, jie pranoksta materiją. Ir jeigu toks vadovas, kupinas Kūrėjo Meilės, jisai gali pakelti tautą, kurios nepakels niekas.
Aš šiandien per radiją išgirdau tokią dainelę, kaip mažylis prašo – mamyte, nupirk man žirgą. Aš josiu ginti gimtą Lietuvą. Ir mamytė jam nuperka medinį arkliuką. Jis sako – mamyte, jis yra medinis. Nupirk man žirgą, aš josiu ginti Lietuvą. Čia galbūt tremtinių daina. Bet iš tikrųjų, vaikas nori ginti šitą kraštą, nuo ko? Nuo neteisingumo, nuo išnaudojimo, nuo to, kas pažeidžia jo širdelę – nuo meilės naikintojų. Bet, deja, negalima žirgeliu apginti Lietuvos, jį gali apginti tiktai atsiveriantys Kūrėjui ir atradę Kūrėją mano dvasiniai broliai ir sesės. Kito kelio nėra Lietuvoje, save išsaugoti. Tik per Kūrėjo atradimą savo Širdyje ir Širdimi, per Šviesos prisipildymą kuo daugiau, ir atsidavimą Kūrėjui vedimui iš vidaus. Čia yra vienintelis – vienintelis – kelias. Tai yra Kūrėjo sumanyta Evoliucija. Tai yra Šviesos gyvenimas Visumos Gerovei, kiekvienam pažadintam dvasioje Kūrėjo sūnui ir dukrai. Štai toks Vedlys, toks šalies Vadovas, jisai išreiškia Kūrėjo Valią, pats suliejęs savąją valią su Kūrėjo Valia, jis tampa jau Kūrėjo Charakterio savybių pasireiškimu šitoje tautoje. Ir tauta – nuoširdūs žmonės – pajunta virpesiais pasitikėjimą šitam tautos Vedliui. Ir tokia bus Lietuva, kada aš vesiu tautą taip, kaip veda Kūrėjas.
Tarp kitko, aš dabar studijuoju nuostabią monografiją – Jonas Basanavičius. Basanavičiaus asmenybė yra tokia milžiniška savo gelme. Jam lygaus aš nematau nė vieno per visą Lietuvos istoriją – nė vieno. Ar bus Vydūnas, ar Valančius, ar Vaižgantas, Donelaitis, Marcinkevičius, Saja, Martinaitis.. Ne! Tai yra klodų klodai, kur jis stovi pripildydamas visą tautą. Kiek jis rūpinosi tautos reikalais – nebuvo nė vieno tokio. Nė vieno, prilygstančio jam. Ir būtent jis, gindamas kalbą, pasakė – be kalbos negali būti tautos. Jis pasakė - nereikia tų lenkiškų – sz, cz. Reikia įvesti normalias raides – č, ž. Ir buvo įvestos jos į abėcėlę, ką dabar naikina. Tai yra svetimybės!
Tauta turi būti švari, tyra, turinti savo istoriją, papročius, bet ji turi būti dvasioje laisva su Kūrėju – tik su Kūrėju! Bet kokia ji turėtų būti – aš jums pasakysiu jau vėliau. Amen.
2023-09-07 16:01:37
Komentarai
„Kadangi kita diena buvo Sabatas, tai Jėzus išėjo atskirai su šiais septyniasdešimčia ir jiems pasakė: „Aš iš tikrųjų džiaugiausi drauge su jumis, kada jūs sugrįžote atnešę gerų naujienų apie tai, jog toks didžiulis kiekis žmonių, pasklidusių po visą Galilėją, Samariją ir Judėją, karalystės evangeliją priėmė. Bet kodėl gi jūsų nuotaika buvo taip stebinančiai pakili? Argi jūs nesitikėjote, kad jūsų žinia pademonstruos galią ją atnešus? Argi jūs išeinate su tokiu nedideliu įtikėjimu į šitą evangeliją, jog sugrįžtate, stebėdamiesi jos veiksmingumu? Ir dabar, nors aš nenorėčiau slopinti jūsų džiūgavimo dvasios, bet aš norėčiau jus tikrai griežtai įspėti dėl pasididžiavimo, dvasinio pasididžiavimo, subtilybių. Jeigu jūs galėtumėte suprasti Liuciferio, to piktybinio blogio, nuopuolį, tuomet rimtai saugotumėtės bet kokios dvasinio pasididžiavimo formos““.(Urantijos knyga, 163 dokumentas, 6 punktas „Šių septyniasdešimties sugrįžimas“ 1807 pusl. paskutinė pastraipa – 1808 pusl. pirma pastraipa)
Su Kūrėjo meile
Laura
Vilniete
2023-09-08 11:29:10
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]