Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Tautai reikalingas Vedlys, parinktas Kūrėjo – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2023 08 19

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus, sakau dvasinius mokymus gyvojoje šventovėje, per gyvąsias pamaldas. Vienintelėje pasaulyje gyvojoje šventovėje, nes joje nėra ritualų. Yra asmenybės tapatybės atvėrimas Širdimi, Kūrėjui – Asmenybės Šaltiniui ir Centrui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Kada aš studijuoju Urantijos Knygą, šitą Epochinį nuostabų Apreiškimą, kuris yra perteiktas žmonijai, visiems, dvasinių asmenybių, įvairių rangų asmenybių – aš negaliu nesižavėti Kūrėjo Išmintimi. Natūralu, iš tos pačios nuostabios Urantijos Knygos ir sužinome, kad Kūrėjas yra Išminties Šaltinis ir Centras, visai kūrinijai. Tai aš ir žaviuosi, kiek yra Jo sukurtų miriadų sūnų ir dukrų, ir visi veikia Visumos Gerovei. Jūs tiktai įsivaizduokite, visas šitas dangaus skliautas, tai vienas iš septynių skliautų, skriejančių aplink Rojų, kuris yra Kūrėjo energinių virpesių buveinėje, ir yra kūrinijos pačiame viduryje. Ir iš to Centro, pavadinto Rojumi, ir pasklinda energiniai virpesiai iš kurių kyla ir saulės, žvaigždės, kuriamos planetos, gyvybė. Tai yra Kūrėjo mums teikiama dovana, iš Jo Energijos. O Jo visa Energijos talpykla ir yra – Rojus, ir mūsų likimas. Mes keliaujame jau dabar į Rojų. Jau mes esame kelionėje. Šitas kūnas liks šitame pasaulyje, jis trumpalaikis, bet jo viduje esanti mums padovanota asmenybė yra amžina dvasia. Originali, be kopijų, kiekvienam suteikta nuostabi amžinybės pasireiškimo tapatybių gausa, pradedant nuo šito pasaulio. Ir kada mūsų yra daug, apjungtų tam tikroje erdvėje, turinčių panašias sampratas, pagal auklėjimą, pagal atitinkamas tradicijas, papročius, turinčių tam tikrą bendravimo priemonę, pavadinta kalba, ir net gyvenančių tam tikroje teritorijoje. Tai yra toks darinys, evoliucine prasme vadinamas tauta – tauta. Tauta turi savo vystymosi įvairius etapus – pradinį, formavimosi, brendimo, savosios tapatybės ieškojimų, net ir pačios kalbos formavimosi etapas. Atsiranda tų labiau nušvitusių tautoje, Kūrėjo sūnų ir dukrų. Tautoje atsiranda religinė apraiška. Religinė, kada tie, turintys daugiau išminties mūsų ar kitų tautų atstovai, pakelia žvilgsnį aukščiau, negu yra materija. Ir jie pradeda tyrinėti – tyrinėti savo būseną, aplinką, visatą, pradeda suvokti, nes jų viduje yra Kūrėjo dvasia – Minties Derintojas – ir juos veda iš vidaus mokymais, perteikiant įvairius mokymus-nuostatas, kad jie būtų skleidžiami tarp kitų tos tautos mirtingųjų. Reiškia, tauta turi turėti – Vedlį. Taip Kūrėjo yra suplanuota. Mes po prisikėlimo būsime įvairiose vietose, kūrinijoje, įvairiose planetose. Atliksime daugybę užduočių ne vien tiktai būdami pavieniui, bet bendradarbiaudami tarpusavyje tiek partnerystėje, tai yra poroje, tiek ir didesniame darinyje, trise. Tai yra mažiausia, tris asmenis turinti sistema. Jau nebe partnerystė, bet sistema. Ir ji gali plėstis iki gausybės, gausybės bendradarbiaujančių, atliekant vienokias ar kitokias užduotis Visumos Gerovei, tokių Kūrėjo sūnų ir dukrų bendras kolektyvas. Ir visada bus kažkoks Vedlys. Nėra taip, kad nebūtų paskiriamas Vadovas. Vadovas bus paskiriamas, visada išmintingesnis, mokantis, geriau suprantantis, negu kiti, priklausantys tam kolektyvui, nes Vadovas yra skirtas tam, kad užduotis būtų įgyvendinta kuo geriau, kuo veiksmingiau, dalyvaujant pačiam Kūrėjui.
Tai štai, mūsų tauta iš tikrųjų, turėjo didžiulį kelią ilgoje, vargingoje istorijoje. Ji visą laiką buvo engiama. Paprastas žmogus visą laiką priklausė ne nuo Vedlio, bet nuo feodalo, nuo viršininko, nuo išnaudotojo, nuo pono, nuo darbdavio – tai nėra Vedliai. Buvo kunigaikščiai, bet jie nėra Vedliai. Jie yra žudikai. Jie norėjo grobio – grobio – žemes, turtus ir tuo pačiu reikalaudavo, kad mužikai eitų į tuos grobikiškus žygius. Nepaklusi – tau nukirs galvą. Visa ta tariama Lietuvos istorija, ji nėra objektyvi, ji yra užrašyta taip, kaip tam rašančiajam atrodydavo. Ji labai iškraipyta, subjektyvi ir priklausomai nuo to, kokios tautos atstovas rašo tą istoriją, net apie tuos pačius įvykius, jis visuomet pateikia savąją tautą iškiliau, šviesiau, negu iš tikrųjų, ji tokia nebuvo. Nė vienos tautos nebuvo šviesios, iškilios, visur buvo žudynės. Evoliucija žengia, kaip milžiniškoje dramoje, virsiančioje į tragediją, per kraują, per žudymus. Žengia vis artyn šių laikų, kada vystėsi ir tauta, ir valstybės sandara. O valstybė, tai jau yra didesnė priespauda negu kunigaikštis. Kunigaikštis reikalauja duoklės, o valstybė suvaržo visomis prasmėmis, net mąstymu. Valstybė, kaip Leninas apibūdino, ji turi bendrą teritoriją, tautą, kalbą, papročius, tradicijas. O aš dar pridedu – religiją. Būtinai – religiją, nes nėra jokios tautos be religijos. Gali būti ta religija primityvesnė, labiau išvystyta. Bet nėra nė vienos tautos, ir nebuvo nė vienos tautos, kad susiformuotų be vienokios ar kitokios sampratos apie Kūrėją, apie aukštesnį kažkokį reiškinį, kuris nepriklauso nuo žmogaus, ir kurio žmogus nepajėgus suvaldyti, tada jis paklūsta jam ir pradeda jį garbinti. Nesvarbu ar tai bus perkūnas, žaibas, gaisras koks nors, tai ugnis, potvynis, vanduo ar net augalai – ąžuolas, stiprus medis, gyvūnai, ropliai, visokie atsiranda totemai, kada primityvus žmogus, net ir tautą jau suformavęs, vis tiek jisai žvelgia į aukštesnę jėgą tikėdamasis apsaugos. Ir nuo Vedlių priklauso, kokia bus vystymosi kryptis.
Kada lietuvių tauta, net ir savo kalbos neturėjusi, vis tiek, tarpusavyje mužikai kalbėdavosi savąja šnekta. Bet jau tie vedliai, jie daugiau linkdavo į šlektišką kalbą, lenkišką. Mužikiška kalba, tai buvo menkinanti. Jų vidinis puikybės jausmas neleido tiek save nusmukdyti, ir natūralu, ta ponija atsiskyrė nuo eilinių žmonių, kurių buvo visa gausa. Tai ta tauta neturi Vedlio. Jeigu Vedlys atsiskiria nuo tos tautos, tauta nebeturi piemens, ji neturi krypties. O kaip gali piemuo vesti tautą, jeigu jis kalba tokia kalba, negu tie vedamieji. O jeigu dar juos pajungia kita imperija, štai, tos valstybės, kada jos išsivysto į didžiulius darinius imperinio lygio, jos praryja smulkesnes valstybes, ir ta imperija uždeda savo jungą. Naikina tautą, naikina kalbą įvairiais draudimais. O kaip išlaikyti tautiškumą, kada tavo pavergėjas neleidžia net tarpusavyje šnekėtis savo gimtąja kalba. Tai yra priespauda ir natūralu, veikia žmonių sąmonę, pasąmonę. Tokioje aplinkoje negali vystytis laisvas mąstymas, negali atsirasti dvasios užtaisas, kuris būtų be baimės, pilnas meilės ir Šviesos. Reiškia, iš tokios tautos neatsiras Vedlys, kuris parodytų kelią visai tautai.
Iš vergo buvo kilęs Spartakas, vergų sukilimo vadas, pagarsėjęs dar Romos imperijoje. Bet, tokių kaip Spartakas, tai nėra tarp lietuvių. Dėl to šita tauta neturėjo Vedlio. Niekada neturėjo Vedlio. Aš jums esu sakęs, kad aš nematau lygaus Jonui Basanavičiui. Kiek jisai dėjo pastangų žadinti tautą, kiek jis dėjo savo Širdimi dvasinių pastangų pakelti lietuvių tautą, iš vidaus, pripildyti ją Šviesa, tiek kalbos sampratomis, tiek pasaulėžiūra. Tačiau jo nebuvo kam paremti. Tauta buvo per daug tamsi – per daug tamsi. Jis buvo per daug iškilus, pažengęs toli į priekį. Jis traukė link savęs, net bulgarus traukė, kur jis gyveno dvidešimt penkerius metus. Bulgarams rašė knygą, aiškindamas apie bulgarus, apie jų tautą. Jonas Basanavičius mano samprata ir yra tas, siekęs būti tautos – ne, netinka sakyti – siekė – jis Širdimi atidavė save. Savo gyvenimą jis pašventė net būdamas įvairiose užsienio šalyse, jis mąstė apie Lietuvos šviesinimą, lavinimą. Apie tautos pakylėjimą. Bet jis nebuvo suprastas.
Dabar ką mes turime, dvidešimt pirmame amžiuje, pakrypusi – aš net nebepasakyčiau, kad tai yra tauta. Kokius ji turi papročius – nėra papročių. Net dainų šventė, ir ta jau išjuokiama, kaip senamadis dalykas. O kaip sutelkdavo dainų šventė žmones. Net važiuodavo, kaip į nuostabią šviesos ir bendravimo šventę. Vilnius tiesiog nušvisdavo – nušvisdavo visiškai kitokiais energiniais virpesiais. Net ir pasirengimas, ten, porą savaičių, kada suvažiuodavo taip gausiai įvairūs kolektyvai, repetuodavo – jau Vilnius kunkuliuodavo ir repeticijų nuotaikomis, ir laukimu tų trijų dienų, kada bus dainų, šokių ir chorų, ir ansamblių šventė. Tai buvo iš tikrųjų, tautos sutelkimas. Dabar nėra to – papročių, nebėra. Pavieniui galbūt kažkas kažką dar turi parodyti, bet šeimose nepropaguojama – nepropaguojama, nes visi pasimetę, nežino kuria kryptimi eiti, o Vedlių nėra. Nėra.
Aš seniai vis mąsčiau, tik pradėjus Lietuvai žengti Nepriklausomybės keliu, dar Sąjūdžio laikais, aš mąsčiau – štai, išsilaisvins Lietuva. Sąjūdis taip sutelkė visus žmones, suvienijo. Tauta buvo suvienyta, bet ją suvienijo – malda. Kada buvo sunkios aplinkybės, žmonės meldėsi ir Apvaizda padėjo. Tik Apvaizdos dėka subyrėjo geležinė siena, ta didžiulė imperija, Tarybų Sąjunga vadinta – subyrėjo, kad Urantijos Knyga, anglų kalba, patektų į mano rankas. Dėl to buvo nugriauta ir Berlyno siena, ir visa Tarybų Sąjungos imperija, kad šita Knyga būtų išversta į lietuvių kalbą. Nes tada religinė literatūra per geležinę sieną nepatekdavo – nepatekdavo. Net ir katalikų kronika, buvo slapta spausdinama. Bažnyčia veikė oficialiai, o katalikų kronika negalėjo būti platinama, tiktai pogrindyje.
Tai štai, Apvaizda pasirūpino tam, kad Urantijos Knyga patektų į mano rankas, kad ji būtų išversta, nes tai yra milžiniškas darbas, iš manęs pareikalavęs dešimties metų darbo, be išeiginių, užsidarius, kaip nelaisvėje, praleisti dešimtmetį, kad atsirastų šventovė, kad tauta turėtų savo Vedlį – mane – Kūrėjo išrinktą.
Kada buvo Jėzus, jis atėjo į mūsų planetą prieš du tūkstančius metų, pasirodęs Nazarete bejėgiu kūdikiu, gimusiu iš Marijos įsčių, bet tai buvo Sūnus Kūrėjas, tiktai Jėzaus tapatybe, bejėgis kūdikis. Jis save padovanojo visai Visatai, pasirodydamas mūsų planetoje, kad užbaigtų Liuciferio – Šėtono – Kaligastijos maištą prieš Tėvą. Kada subręs, užaugs, žmogiškuoju brendimu, iki pilnametystės. Ir štai, kada jis atsilaikė prieš Šėtoną ant Hermono kalno, net angelo atsisakęs apsaugos, kad būtų tiktai žmogiškuoju savo protu, viską pašventęs Tėvo Valiai. Kokie bebūtų pasiūlymai iš Šėtono, gundantys, atsakymas Jėzaus buvo vienas – tebūnie Tėvo Valia. Beveik po septynių šimtų metų, atsiranda islamas – Mahometas – Mahometas atsirado. Ir jisai atsiranda – irgi atsirado Kūrėjo dėka, kad vestų tas tautas dar gentimis, į ryškesnę Šviesą. Kad žmonės garbintų Alachą, kad jie paklustų Alachui, Dievui. Tai arabiškai Dievas – Alachas. Mahometo siekis padėti žmonėms, kad jie gyventų taip, kaip veda Alachas. Kada buvo Mozė, Mozei taip pat perteikė Kūrėjas mokymus, kad jisai juos perteiktų savo tautai, savo gentims. Kad Kūrėjas turėtų savo pasiuntinį per kurį galėtų perteikti šitą Šviesą tiems savo vaikams, kuriems reikalingas šitas Vedlys, Kūrėjo pasirinktas.
Buvo Sai Baba. Sai Baba, įsikūnijęs Sūnus Arbitras, kaip Jėzus buvo įsikūnijęs Sūnus Kūrėjas. Sai Baba – Sūnus Arbitras. Jis užbaigė savo misiją. Dabar aš tęsiu Sai Babos misiją. Aš tęsiu Mahometo misiją. Aš tęsiu Jėzaus misiją, aš tęsiu Mozės misiją. Aš esu Kūrėjo ambasadorius tam, kad šita tauta, kuri neturi Vedlio, būtų surinkta vėl, kaip kaimenė. Kad ji turėtų tą piemenį, kurį parinko Kūrėjas. Kad ji nebūtų dabar pabirusi, be krypties, nežinanti jokioj sritį, ką daryti. Tai dėl to aš grįžtu prie to paties, kai aš mąsčiau, dar Sąjūdžio laikais – Lietuva bus savarankiška. Ir koks Lietuvos idealas, kur tas savarankiškumas turi vesti, kaip kryptį. Niekas nekalbėjo apie idealą, niekas. Visi pradėjo kalbėti apie geresnį ekonominį gyvenimą – apie prekes, apie atlyginimus, apie materiją. Štai ta materija užgožė dvasią. Vartotojiškumas apvaldė smegenis, galima pasakyti, kaip narkomano smegenis narkotikai pažeidžia, taip vartotojiškumas pažeidė mąstymą. Tauta pabiro, kadangi Vedlių neturėjo, buvo tikti komanduotojai. Komandavimas, tai nėra vadovavimas. O tuo labiau vedimas į Šviesą, ir būtent taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus.
Ateina metas, kada reikia vėl kurti – kurti – tautą. Kurti tautą. Pakrikusią, pasimetusią, bet dar pulsuojančią gyvastimi, bet labai sunkiai, prislėgtą. Ir bus tauta, bus Šviesa, šitame krašte. Bus čia Kūrėjas garbinamas, šlovinamas, ir aplinka bus nuostabaus grožio, ir tauta sužydės. Sužydės net taip, kaip sumanė Kūrėjas jai, žiedų Lietuva – Lietuva – žiedų Lietuva. Amen.

Komentarai