Forumas: temos peržiūra
Materialiomis akimis nematomas pasaulis, kelios mintys kilusios kelionės metu.
Nežinau kaip tiksliai reikėtų pavadinti tas vietas kurios yra vadinamos „monastiri“, žiūrint „lietuviškomis“ akimis turėtų būti vienuolynai, bet suprantant, kad vienuolynai yra tik vienos arba kitos lyčių atstovų uždari gyvenamieji pastatai su maldų namais – susipainiojau. Visa tai priėmiau taip ką mačiau visiškai nesigilindamas į žodžių reikšmę. Visų pirma žavėjausi architektūra, vienu kitu meniniu archainiu kūrinėliu, natūralia (žmogaus ranka nepaliesta) gamta. Mano žmona pastebėjo, kad uždari vienuolynai, kaip ir meniniuose filmuose labai nutolę nuo gyvenamųjų vietovių. Automobiliu tenka važiuoti apie valandą nuo miestelio ir dar vietomis kelio plotis siekia vos du metrus, o apačioje tolimas ir gilus vaizdas. Kalne šen tai ten matyti iš akmenų sudėlioti takeliai eiti daugiausiai dviem. Iki vienuolyno dar tenka eiti pėsčiomis, nes kelias baigiasi ir belieka vos siauras takelis. Pats pastatas įrengtas kalno uoloje, beveik dviejų kilometrų aukštyje virš jūros lygio. Pirmas žvilgsnis kiemelyje nukrypsta į tamsų, dūmine virtusį kambarėlį. Pasirodo, kad jame deginamos žvakutės už mirusius. Mirtina tyla, juodos sienos ir lubos vaizduotėje piešia mistinį ritualinį piešinį. Nežinau kodėl, bet žvakutės neuždegu, nors jų ten apstu, kiek nori tiek imk ir degink. Einu toliau, matau vaikštantį su juodu iki žemės apsiaustu vyriškį, neliesą jo veidą dengė juoda kaip smala barzda, jo žvilgsnis be jokių emocijų, maniau, kad jis mūsų net nemato. Kai kurios pastate patalpų durys tiesiog išskobta skylė įeiti į olą. Patalpos ypatingai mažos vos siekia tris ar keturis kvadratinius metrus, sienos ir lubos išpieštos portretais ir įvairiomis religinėmis scenomis, piešiniai vienas nuo kito atskirti penkių centimetrų juoda juosta. Nėra jokios simetrijos ar „derinamumo“, bet visuma atrodo įspūdingai. Viename mažame kambarėlyje aptinku sėdintį šventiką prie atviro karsto ir virš jo rankoje laikantį metalinį kryžių. Prieinu arčiau ir karste matau puošniu raudonu audeklu aprengtus palaikus (veido dalis uždengta). Sustoju ir nuleidęs sukabintas rankas žiūrinėju patalpą. Netrukus šventikas man nesuprantama kalba kažką pasako dėl mano rankų. Aš jas sukabinu už nugaros, o jis padėjęs kryžių į karstą priėjo prie manęs ir parodė, kad rankas reikia laikyti būtent paprastai nuleidus ir niekaip kitaip. Vėliau jis vėl paėmė kryžių į rankas ir kažką sau toliau tyliai murmėjo (manau, kad meldėsi). Apžiūrėję vienuolyną mes patraukėme į kitas „monastiri“ vadinamas vietas. Pakeliui apie patirtus ir matytus vaizdus daug galvojau. Mintyse kalbėjausi su savimi „koks skirtumas kaip aš stovėjau prieš šventu laikomu ir jau keturis šimtus metų kaip mirusiu šventiku, nejaugi prie jo karsto su palaikais visą parą sėdima ir meldžiamasi??? O kas būtų jei būtų rasti Kristaus palaikai ??? Žmonija gyventų prie jo kaulų ir nebandytų pasitraukti ??? Nesuvokiu, o gal daug ko nežinau. Suprantu, kad ir Urantijos knygoje nėra viskas parašyta apie veikiantį Visatos dvasinį ir materialų mechanizmą, bet tiek kiek esu su pateiktais dokumentais susipažinęs ar skaitęs kitas literatūras man labai daug trūksta informacijos. Aš jos siekiu, bet tikrai būčiau dėkingas jei man padėtumėt be jokių pašiepimų ar išvedžiojimų paaiškinti tokius dalykus, kaip : kurią mirties dieną reikėtų palaidoti mirusį ir kaip jį laidoti ar reikalingas visur naudojamas kryžius su Kristaus ar be Jo simboliu, su kuo mintyse kalbasi ekstrasensai ir kaip jie mato vaizdus, net tuos kurie jau gilioje istorijoje, kas juos supainioja, kad klysta, ką reiškia mirusių pasaulis ? Daug klausimų pynėsi mano mintyse, dalį jų aptariau su žmona bekalbant apie patyrimus viename iš aplankytų vadinamų šventų vietų.
Su meile
Raimondas
Raimondas Druskininkai
2008-08-15 22:10:20
Komentarai
Gini tai kas tau dėl neišmanymo yra brangu ir nori , kad nepataikytų akmeniu ,nors tų akmenų tuo labiau niekas ir nemėto ,tai eilinį kartą prisidengi anonimiškumu.Taigi eilinį kartą baime ne meile.Reiškia pasitikėjimo tuo ką gini nėra , priešingu atveju anonimas nebūtum.Ar meilės pasireiškimas yra kryžių statymas , o jų nustojimas juos statyti , bet ne griovimas to kas kažkada pastatyta jau yra nemeilė.rimantas ( Kaunas )
2008-08-19 11:05:29
Jo, tikrai negražiai jūs elgetės.
Tai ką dabar darysite - griausite koplyčias ar mokysitės nemėtyti į kaimynus akmenų?
Bo šitame forume moko naikinti kryžius ir svaidytis. Dar gerai būtų, kad akmenimis, tai gi ne - mėšlu... Ir tavo, brolau, pirmi žingsniai labai dera prie šitos svetainės fono...
sorry...
2008-08-19 10:15:14
Ačiū, Vaidai. Mano patirti vidiniai jausmai buvo identiški tam apie ką tu kalbi. Tiesą pasakius, būdamas prie paskelbtu šventu vienuolio palaikų nieko nejaučiau išskyrus norą apžiūrėti aplinką ir nors mažą akimirką pajusti senovinį dvelksmą, pamatyti kaip gyveno prieš keturis šimtus metų kalniečiai. Jokio patalpos šventumo aš nei pastebėjau nei jaučiau, nes visiems sakau, kad nėra konkrečios šventos vietos - jos man visos šventos, nes Dievas tai sukūrė iš meilės ir jam tai yra brangu., o mes lakstom paskui savo sugalvotus ritualus ir iškart kur kam kas pasirodo statome kryžius, koplyčias ar kitus statinius, klaupiamės prie jų, o grįžę į namus metam į kaimyno pusę akmenį.
Su meile
Raimondas
Raimondas Druskininkai
2008-08-19 09:14:13
Labas, Raimondai, įdomu skaityti žmonių patyrimus, pamąstymus, keliamus klausimus. Šiandien mąsčiau girdėdamas gamtą apie laidą per tv, kaip bandos instinktas padėdavo išgyventi bandai. Taip ir dabar žmonės jaučiasi saugiau, grupėje ir išgyvena kažkaip, nors tuomet net nėra keliami klausimai, net nesusimąstoma ar jei rūko/svaigalais svaiginasi labai daug žmonių tai ar čia gerai, ar blogai?
02
Dar man kyla mintys apie žmogaus proto uždarumą, kada žmogus susigalvoja ritualus ir daiktus, kad tik juos turint ar tik juos atliekant "ateis Dievo malonė" - bet kas vyksta tai tik tais momentais, žmonės susigalvoja tas pačias salygas, patys atsiveria Dievo gerumą priimti į save, kuomet savo pačių susigalvotas sąlygas įvykdo. KEISTA KAD DIEVAS YRA GERAS, NESVARBU ŽMOGUS ATLIEKA RITUALĄ AR NE, TURI SĖKMĘ NEŠANTĮ PAKABUKĄ PRIE RAKTŲ AR NE, TAIP? Tas keistumas ir netikėjimas, neatsivėrimas - turi daiktą ir galvoji su protu "va dabar tai jau aš nusipelniau Dievo malonės, ar sekmės".
03
Man žmogaus kūnas, yra kaip senuose raštuose vadinama "vežimas", "sielos vežimas", kitaip sakant automobilis. Tai jeigu jūs keliate klausima, ką daryti su žmogaus kūnu po jo sielos iškeliavimu kitur - aš jums užduosiu klausimą, ką daryti su realiu žmogaus automobiliu jam išvykus į kitą žemyną, planetą ar kitą nebematerialų būvį, kur tos transporto priemonės jam nebeprireiks?
Bet kurį darbą galima sudvasinti, jeigu tai turi kokios nors reikšmės ar prasmės, visa tai yra gerai. Susirinkdami prie išskridusio lėktuvu į kitą žemyną žmogaus automobilio žmonės gali apmąstyti jį, jo ateities planus, pabendrauti tarpusavyje. Tai prasminga. Nors nebūtinas automobilis atrodytų, svarbu kad tie žmonės susirinktų ir pasidalintų savo suvokimais, norais, įspūdžiais ir planais. ar panašiai.
04
"Suprantu, kad ir Urantijos knygoje nėra viskas parašyta apie veikiantį Visatos dvasinį ir materialų mechanizmą, bet tiek kiek esu su pateiktais dokumentais susipažinęs ar skaitęs kitas literatūras man labai daug trūksta informacijos."[-Raimondas] Man Urantijos Knygoje yra nuosekliai aprašoma visa kūrinija, ir pati esmė Gyvenimo, Dievo, ir viso kas svarbiausia. Kai žmogus jaučia skonį, žino kas sveika iš maisto produktų - receptų gali būti tūkstančiai ir tūkstančiai. Tai ar reikia kad visi tūkstančiai būtų užrašyti? Manau Urantijos Knyga parašyta labai išmintingai, nes atlieka savo kaip pagalbinės priemonės funkciją gerai.
05
Pagal Urantijos Knygą, ir sutapimus ir realaus pasaulio - mirusieji pažadinami trečiąją Dieną, o iki Rojaus yra milijardais skaičiuojamo laiko tobulėjimas kylant vis arčiau Rojaus. Labiau išsivysčiusiuose pasauliuose, kur tų mirtingųjų suvokimas šviesesnis leidžiama ir grįžti aplankyti buvusiojo pasaulio, ar pranešti žinią tiems kurie dar liko. Mūsų planetoje Urantijoje, tokie pranešimai ir grįžimas atgal - kad būtų tarsi prisirišimas prie šios sferos, vietoj augančio kilimo nėra kolkas leidžiami. Tai ir kas daroma su to žmogaus kūnų, manau to žmogaus likimo angelas sargas papasakoja kaip įvyko laiduotuvės, kaip žmonės susirinko, kokias mintis/palinkėjimus jie perdavė. Tai prasminga ir yra sustiprinimas kylančiąjam turbūt.
06
Yra skirtingos savybės materialių kūnų, priklausomai nuo formos. Pvz bukas daiktas netraukia taip elektrinio krūvio, kaip traukia neigiamą krūvį smailus daiktas ties savo smaigaliu. Piramidės veikia energetiškai. Egiptietiškas kryžius veikia energetiškai, kaip veikia lygtais ir "jėzaus nužudymą" simbolizuojantis kryžius, galbūt maloniau būtų matyti "jėzaus gyvenimą ir mokymus" simbolizuojantį daiktą. Nors juk ne daiktuose esmė. Bet net ir toks kryžius numanau kad gali veikti teigiamai energetiškai. Kaip ir žegnojimasis jis gal nieko nereiškia kaip ritualas vien fizine prasme galima galvot, bet esu girdėjęs kaip veikia tie paspaudimai ties pečiais ir kakta.. kaip tai nuveda žmogų į kitokią būseną. Tai ir paprasti dalykai gali būti aiškinami labai sudėtingai. Ir kuomet koks dvasinis mokytojas pasako paprastą pamokymą, aš stebiuosi kiek svarbus ir kiek reikšmingas, kiek pranokstantis visų įsivaizdavimus yra tas paprastas pamokymas.
07
Mirusiųjų nėra, su Dievu yra gyvenimas. Juk Jėzus ir atėjo pranešti gerosios naujienos (lot. evangelion). Amžinas gyvenimas, koks amžinas ir prasmingas yra Dievas. Mirti gali tik siela, kuomet ji sąmoningai renkasi blogį. Kolkas tiek. Myliu. Sudie.
Vaidas
2008-08-17 14:01:11
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]