Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Nejaugi iš tikrųjų Lietuva tokia buvo ryški konstitucinėje plotmėje? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 09 09
Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš įkūriau apreikštąją, gyvąją religiją, Kūrėjo Vardo religiją, Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardu vadinamą. Įkūriau Gyvąją Šventovę taip pat turinčią Kūrėjo Vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė. Ir dabar vyksta gyvosios pamaldos – gyvosios – reiškia, jose nėra jokio ritualo materialia išraiška, tiktai Širdies atvėrimas – Širdies – o akys užsimerkia per tą gyvąją komuniją. Ta gyvoji komunija yra – gyvas bendravimas su Kūrėju. Štai, kokia yra žodžio – komunija – prasmė. Ne tas uždėtas simbolinis Kristaus kūnas, vadinamas ostija, ne, Širdis atverta – ir Kristui, ir Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Štai – gyvoji komunija. O ji vyksta dvasioje tarp dvasinių asmenybių, nes gi mes esame dvasinės asmenybės, Kūrėjas yra Dvasios Šaltinis ir Centras, Pats neturintis formos išorinės, kaip ką mes, pavyzdžiui, turime žmogišką pavidalą, ką turėsime po prisikėlimo sielos tapatybės aukštesniu energiniu dažniu pavidalą besikeičiančiomis formomis, priklausomai nuo mūsų dvasinio turinio, ką mes jausime būsena vis didesnę Kūrėjo Meilę savyje ir pasireiškimą išorėje visumos Šviesos labui – visumos Šviesos labui. Ir kuo mes giliau patirsime Kūrėją, kuo Jį labiau suvoksime platesne, gilesne samprata, kuo geriau pažinsime kūriniją, tiek tą pasaulį, kuriame mes būsime, tiek Visatą, iš pradžių Vietinę visatą, bet iš pradžių dar teks susipažinti su Vietine sistema, Žvaigždynu, Vietine visata – mūsų gimtąja – Kristaus ir Jo Partnerės Nebadonijos sukurta, vėliau kilsime į Supervisatos lygį ir taip toliau, kol pasieksime įgyvendintą mums padovanotą Kūrėjo Likimą, Jo gyvenamąją buveinę – Rojų – kuris yra visos kūrinijos centre.
O dabar aš studijuoju įvairius šaltinius, ir mano šios savaitės studijas užėmė štai šitoji knyga – Pirmasis Lietuvos Statutas. Tai yra – Lietuvos Statuto Slucko Nuorašas. Štai parodysiu, kaip atrodo, štai tas puslapis. Jisai yra rusų kalba, nors vertėjai sako, kad tai yra rusėnų kalba, bet tai yra rusų kalba, senoji rusų kalba. Nuo to gi nepasikeičia, rusai netampa kažkokie kitokie, jeigu juos pavadinsime ar rusėnais, ar rosinais. Štai kitas puslapis – kokia rašysena – kaligrafinė užrašyta. Kas yra tas statutas? Lietuviai ypač, kada prasidėjo Sąjūdžio laikais susidomėjimas politika, kada pradėta kreipti dėmesį į konstituciją, tada atsirado ieškojimai ir istoriniuose archyvuose, tai kas ten buvo tas Lietuvos pirmasis statutas. Ir surado, kad tai yra Žygimanto – Karaliaus Žygimanto, Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto užrašyta ir tos nuostatos, kuriomis turi vadovautis visa valstybė – tiek esantys vaivados, seniūnai, teismo tarėjai, teisėjai, žodžiu, patys gyventojai, jie turi vadovautis, ir taikant tas nuostatas iš šito statuto, turėtų būti, pažeidę tokias nuostatas, baudžiami atitinkamai, kaip reikia žvelgti į valdovą, kas jis toks, kokie nusikaltimai, kurie baudžiami mirtimi. Žodžiu, tai yra tas pirmasis, galima pasakyti, teisinis dokumentas. Tarp kitko, jo originalo taip ir neišliko. Buvo nuorašai, ir jie, tie nuorašai, jau buvo toliau vystomi, tobulinami. Pats statutas buvo pasirašytas tūkstantis penki šimtai dvidešimt devintųjų metų rugsėjo dvidešimt devintą dieną – jis pradėjo galioti. O paskiau buvo antrasis statutas, buvo trečiasis – tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt aštuntais metais, reiškia, šešiasdešimt metų jis buvo tobulinamas, sakykime, gerinamas, ir tada per tą laisvėjimo Sąjūdžio periodą buvo teigiama, kad Lietuvos Statutas, tai yra pirmoji konstitucija visoje Europoje – pirmoji parašyta konstitucija visoje Europoje. Kodėl dabar staiga taip vėlai atsirado tos konstitucijos kituose kraštuose Europoje? Nejaugi iš tikrųjų Lietuva tokia buvo ryški konstitucinėje plotmėje, kad ji buvo vienintelė tokia šviesi valstybė? Ne. Lietuva sudėliojo, ne Lietuva, bet sakykime, Žygimantas – Karalius, Kunigaikštis Didysis – sudėliojo tam tikras teisines nuostatas, kaip turėtų gyventi žmogus kasdienoje, jeigu ten kokį daiktą kas pavogė, kaip turi įrodinėti, kaip, jeigu žmogų apšmeižė, kaip turi vėl įrodinėti, kaip sodiečiai turi paliudyti. Žodžiu, visa tai ir krikščioniškos šalys, ir musulmoniškos valstybės jau turėjo daug šimtmečių, bet jiems nereikėjo tos konstitucijos, kaip tokios. Štai Biblija, žydams – Mozės Penkiaknygė, tai yra Senasis Testamentas, ir dar daugybė ten iki dvidešimt su viršum knygų – Talmudas – tai yra konstitucija jiems, nes būtent apie tuos pačius dalykus kalba ir Mozės Penkiaknygė. Penkiaknygė – tai yra tos nuostatos, kurias ant Sinajaus kalno Mozei perteikė Jahvė-Dievas, ir kaip gyventi toms žydų bendruomenėms, gentims, judėjams, kaip gyventi toje aplinkoje, kai aplinkui yra priešiškos gentys, jiems gi dar reikia keliauti iš faraono vergovės į Pažadėtąją žemę – keturiasdešimt metų tyruose kelionės – kaip reikia elgtis, kaip reikia garbinti Kūrėją, kaip reikia melstis, ko prašyti, kaip prašyti – viskas yra parašyta – kokios bausmės, ką daro kiekvienas atitinkamas statusas toje žydų bendruomenėje, kiekvieno statusas yra apibūdintas, ir jie gyveno tais teiginiais. Didele dalimi jie ir šiandien laikosi, nors jau yra atmiežti tie teiginiai, bet daug žydų, kurie yra ortodoksai, tie, sakykime, konservatoriai, jie laikosi tos Penkiaknygės. Ne visi žydai, pavyzdžiui, pritaria Talmudui, nes tai jau kitų pranašų knygos, tai papildo Mozės Penkiaknygę, bet jie jau šito nelabai nori laikytis ir vadovautis tais dalykais, bet tai yra tas dokumentas kaip pamatas. Štai toji konstitucija – žydams, judėjams, o vėliau ir kitoms krikščioniškoms valstybėms. Biblija ir dabar žmonėms yra, tikintiesiems, labai svarbus šaltinis. Musulmonams, taip, štai čia yra – Koranas. Viskas surašyta, ką reikia daryti kasdieniame gyvenime – net vedybos, skyrybos, turto dalinimas, vaikų auginimas – viskas yra pateikta, sureguliuota – kokios bausmės už kažką, pažeidus Korano nuostatas, Alacho nuostatas, ne šiaip sau, žmonių priimtas balsų dauguma. O, jeigu ten kvailiai sėdi ir balsuoja, priima, tai ką, išmintingi žmonės turi tų kvailių priimtų nuostatų laikytis ir jomis vadovautis? Ne. Juk Mahometas ne veltui buvo, kaip musulmonai jau sako, didžiausias pranašas.
Tai štai, Lietuva juk buvo pagoniškas kraštas. Jie neturėjo tokių šaltinių, kuriais vadovautųsi. Turėjo daugybę gentinių dievų, stabų, juos šlovino, garbino. Ugnis jiems buvo irgi Dievas, Perkūnas – Dievas, viskas yra gamtoje – reiškiniai, įvairūs medžiai – garbinama, kiekvienoje vietoje, sakykime, savas stabas, ir nebuvo tos bendruomenės, kuri galėtų turėti savus kažkokius tai teisinius bendrus dokumentus. Lietuva buvo pati vėliausia Europoje priėmusi krikščionybę – tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt septintais metais tiktai. Patys, ilgiausiai išsilaikę pagoniškame tikėjime, buvo žemaičiai. Ir štai keturiolikto amžiaus pabaiga, bet jeigu tu priimi tą su kalaviju atneštą, kryžiuočių primestą krikščionišką tikėjimą, tai nereiškia, kad tu iškart tampi tuo įsitikinusiu tikinčiuoju į Jėzų, į visų Tėvą, ne, čia tiesiog nusilenkia vietiniai kunigaikščiai tai primestai, sakykime, stipresnei jėgai nusilenkia, paklūsta jiems ir toliau lieka tais pačiais pagonimis. Žiūrėkite, ir dabar net pagonybė atgyja. Dvidešimt pirmame amžiuje! Vėl Sajūdžio laikais pagonys vėl pradėjo savo reikšti nuostatas jau viešai, nebebijodami persekiojimų, ką tarybiniais laikais jie vengė daryti, nes tuomet juos būtų baudę, tai gal slapta kažkur ten susirinkdavo mažos kokios nors saujelės tų pagoniškų ritualų besilaikančių mūsų dvasinių brolių ir sesių. Tai štai, ta šalis šešiolikto amžiaus pirmame trečdalyje dėl to ir buvo sumanyta tuometinio Didžiojo Kunigaikščio ir Valdovo, Žygimanto, surašyti tas nuostatas, kad būtų vienodai visame krašte jų laikomasi.
Šiandien mes turime naują Apreiškimą – Urantijos Knygą – kur yra esminis dalykas atskleidžiamas – Kūrėją, kaip kūrinijos Šaltinį ir Centrą, sudaro tos Rojaus Trejybės Asmenybės, o mes jau dabar žinome išplėstą sampratą ir Visuminė Dievybė, kaip Ketvirtoji, esančios Keturios Egzistencialios – be pradžios – Asmenybės Absoliučioje dvasinėje vienovėje, neturinčios jokios išorinės formos, jokio kūno. Štai tas Vedlys – ne kunigaikštis, ne parlamentas, ne karalius – Kūrėjas veda – Kūrėjas – ir štai, kokia yra ta kūrinijos struktūra. Čia kalba (Pirmojo Lietuvos Statuto Slucko Nuorašas) apie valstybę – apie valstybę – apie valdovą. Čia kalba (Koranas) apie Alachą, kaip Visagalį, vieną Alachą, kuriam nereikia kitų vaikų, kad jie dar jam padėtų, nes jis pats gali viską padaryti, ko jam reikia. Čia kalba (Biblija) apie išsilaisvinimą iš vergijos, kaip padeda Jahvė tiems, einantiems tyruose, šešiems šimtams tūkstančių iš faraono nelaisvės pabėgusių žydų, vedamų Mozės, ir, kaip jie turi gyventi ir šitame kelyje, ir vėliau su kitomis gentimis, ir su kuriomis kariauna, kaip jie turi pasitikėti Jahve. Štai, o čia yra (Urantijos Knyga) visa kūrinijos sandara-struktūra, kokios yra visatos, kokios yra planetos, žvaigždynai, kaip jie sukuriami iš Kūrėjo Energijos. Tai yra atskleidžiamas toks milžiniškas kūrinijos vaizdas, tokia milžiniška kosminė erdvė, ir joje nėra tik vienintelis Sūnus, yra miriadai Kūrėjo Vaikų, kurie turi savo atitinkamą veiklą, kad šviesintų kūriniją, kad įsisavintų Kūrėjo teikiamą Energiją, kad Evoliucinis Kūrėjo Planas, sumanytas visai kūrinijai, visiems Kūrėjo Vaikams, būtų įgyvendintas kiekviename pasaulyje! O juk tų pasaulių vien su žmonėmis yra septyni trilijonai! O dar, kur yra Vietinėse sistemose, po prisikėlimo pradžia sielos tapatybe, Žvaigždyne esami universitetai įvairiuose pasauliuose, taip pat sielos tapatybe iki pasiekiama Vietinės visatos sostinė ir ten užbaigiamas sielos tapatybės lavinimo etapas, tampant jau amžinąja dvasia ir pereinant į aukštesnį Supervisatos lygį. Štai tas lavinimas mirtingojo jau sielos tapatybės lygiu ir dvasios lygiu, jis yra orientuotas į Amžinybę – tik į Kūrėją – tik į Kūrėją – ne į karalių, ne į valdovą – į Kūrėją – Šaltinį ir Centrą – mūsų Rojaus Tėvus, iš Kurių sklinda ir Meilė, ir Gailestingumas, ir visos Amžinos Vertybės – Tiesa, Teisingumas, Tikrovė, Kosminė Įžvalga, viskas, kas verčia, daro aplinką gražesne, veikiant kiekvienam Kūrėjo sūnui ir dukrai, bendradarbiaujant Brolystėje ir pasireiškiant visumos Gerovei, visumos labui.
Evoliucija tam ir sumanyta Kūrėjo, kad visoje kūrinijoje būtų Kūrėjo Meilės Įstatymas – vienintelis – Kūrėjo Meilės Įstatymas – bet jį reikia patirti būsena viduje! Tas įmanoma tik atradus Kūrėją. Tik tada prasideda tas Brolystės pamatu bendradarbiavimas visumos Gerovei. Bet iki tol ypač mūsų aplinkoje, toliausia nuo Rojaus, kūrinijos pačiuose pakraščiuose esančiuose pasauliuose, mums pradinis lygis yra labai suvaržytas tiek regos požiūriu, tiek jutiminių impulsų požiūriu. Mes turime penkis tiktai pojūčius – uoslę, lytėjimą, regą, klausą, ir skonį. Po prisikėlimo iškart padidėja sielos tapatybės lygiu atsiranda jau keturiasdešimt devyni pojūčiai! Įsivaizduokite, Rojuje – jau du šimtai keturiasdešimt! Kokie yra vystomi mūsų pojūčiai, kurie panaudojami visos kūrinijos Šviesos labui, įgyvendinant Kūrėjo Evoliucinį Planą visumos Šviesos labui. Ne veltui yra tokie pojūčiai sumanyti, kad visas Kelias patyrimo siekiant, atsidavus Kūrėjo vedimui iš vidaus, įnešti savo asmeninį indėlį, kad stovėtum betarpiškoje Rojaus Tėvų akivaizdoje Rojuje, kur yra akinanti Šviesa – Rojuje! Štai ten per visus patyrimus, vis plečiant palaipsniui įžvalgą ir tuos pojūčius, ir pasieki tokį laipsnį, kad atsiranda du šimtai keturiasdešimt tų pojūčių, apie kuriuos mes dabar nieko net negalime ne tiktai fantazuoti, suvokti, bet mes neturime net ir tokių sampratų, kurios būtų į ką nors panašios, kad galėtume įsivaizduoti, palyginti. Nėra tokių sampratų! Reikia būti kantriems, laukti, ir žengti, kaip veda Kūrėjas iš vidaus kiekvieną – žengti drąsiai, ryžtingai, be baimės, jaučiant Kūrėjo gyvąją komuniją savo Širdies atvėrimu Jam, ir tuo pačiu gyventi gyvenimą, pašvęstą Kūrėjui – pašvęstą Kūrėjui! Tai yra tokia Palaima, kuri pranoksta bet kokius įstatymus žmogaus sumanytus. Kūrėjo Meilė yra nepralenkiama! O Jo Amžinosios Vertybės, kurios ir puoselėjamos, atradus Kūrėją savyje, tos Vertybės ir yra – Meilė, Tiesa, Teisingumas, Gėris, Grožis, Įžvalga, Išmintis. Tai štai, tokiomis savybėmis jau realiai veikiantis žmogaus charakteris laisva valia, jisai nieko nebepažeidinės be jokių įstatymų! Jis turi savo valią sulietą su Kūrėjo Valia, ir jam nereikia jokių įstatymų! Kūrėjas diktuoja Meilės Galia kiekvienam Šviesą, kuri turi būti tame pasaulyje tą akimirką toje pasaulio erdvėje per tą konkretų Kūrėjo sūnų ar dukrą. Paprasta? Teoriškai, taip. Įgyvendinti tai padėsiu jums aš – visiems – be išimties visai žmonijai – rusams, lietuviams, žydams, amerikonams, australams, brazilams japonams, kinams – geltoniems, juodiems, baltiems. Visiems! Tokia mano misija. Amen.
Telydi mus Kūrėjo Meilė, Ramybė, ir Palaima.
Su Meile,
2023-09-22 12:40:42
Komentarai
„Aš nieko negaliu sustabdyti, kas turi įvykti jūsų pasaulyje ir kas pažeidžia Mano Valią, išskyrus tavo mokymus visai žmonijai. Ir būk tikras, juos iš tiesų išgirs net ir tiek toli, kaip Australijoje ir Japonijoje, Kinijoje ir Indijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, ir Europoje – ir visa dabartinė civilizacija turės užleisti vietą tavo Gyvajai Šviesai, kurią tu neši savo broliams ir sesėms, ir kurią tu gavai, ir gauni iš Manęs. Ir iš tiesų ateis tas laikas, kada visos bažnyčios ir sinagogos, visos mečetės ir pagodos džiaugsis dėl to, kad gautų iš tavęs Šviesos ir klausytų tavo gyvo žodžio. Ir tikrai ateis tas metas jūsų kraštui, kada visos bažnyčios iš tiesų bus laisvos nuo dabartinių negyvų dogmų ir ritualų, ir tiktai tuomet Mano visi vaikai ateis į Gyvąją Šventovę kaip tikri dvasiniai asmenys, o jų žmogiškieji pavidalai bus vien tiktai priemonė judėti iš vietos į vietą ir vykdyti Manąją Valią, kai jų asmenybė yra atsivėrusi Man ir trokšta vykdyti Manąją Valią, ir panaudoja šitą kūną kaip instrumentą atlikti gerą darbą visų labui kaip Manojo Gėrio bendrakūrėjas"(Knyga „Meilės Galia“, 54 skyrius „Tėvo mokymas-atsakymas į Algimanto klausimą apie kokias nors katastrofiškas nelaimes didžiuliu mastu“ 2015 12 24)
Su Kūrėjo meile
Laura
Vilniete
2023-09-26 10:24:10
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]