Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Nėra nė vieno, kuris prilygtų karaliui Dovydui, kuris prilygtų Mahometui, kuris prilygtų Melkizedekui, savo nuostatomis, mokymais – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 09 23
Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai. Lietuvoje – pradinė stadija, nors tą jau darau trisdešimt metų. Gera žengti Gyvuoju Keliu, kai tu žinai, kokia yra Amžinybės perspektyva, kada tu suvoki, kad realios mirties nėra, nebent tu pats pasirenki maištauti prieš Kūrėją, atsisakyti Amžinybės, kurią padovanoja Kūrėjas, ir tuo pačiu patvirtinti savo ribotą mąstymą, kuris yra suspaustas, negyvas, netikras, prasilenkiantis su visu Kūrėjo sumanymu – Evoliuciniu Planu. Bet Kūrėjas, suteikęs laisvą valią, leidžia kiekvienam savo vaikui priimti savarankišką laisvos valios sprendimą – ar jis nori žengti iš tikrųjų Tikrovės žingsnį, ar gyventi iliuzija ir išnykti, užbaigus šitą gyvenimą pradiniame pasaulyje, daugiau nebesiekti jokio tolimesnio žingsnio, ir Kūrėjo teikiamo šviesėjimo, Meilės patyrimo, ir tuo pačiu prisidėti prie Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – Keturių Asmenybių – Evoliucinio Plano įgyvendinimo visos kūrinijos labui. Didžioji dalis, na, juokinga sakyti – didžioji dalis – absoliuti žmonijos dauguma Kūrėju gyvai netiki, net ir tie, kurie turi įvairių sektantiškų nuostatų, priklauso vienokiai ar kitokiai tikėjimo sektai, Kūrėju gyvai Širdimi, ir Širdyje netiki. Na, tiesiog išpažįsta dogmą, atlieka atitinkamą ritualą, ko reikalauja bažnyčia, cerkvė, mečetė, ir tuo nuramina savo intelektą, ir nėra jokios gyvasties, kad pulsuotu jų Širdyje, kad Kūrėjas yra atrastas. Jie šito teiginio nežino, patyrimo taip pat neturi, nes neturėjo Dvasinių Mokytojų, kurie būtų aiškinę, kokia yra gyvenimo šitoje planetoje, pradinėje planetoje, žengiant į Rojų, į mūsų Likimo įgyvendinimą, prasmė.
Štai aš, kada skaitau Bibliją, man labai patinka – patinka – buvęs žydų karalius Dovydas. Jisai sako, jau pasenęs, jis sako – Per mane kalba Viešpaties Dvasia. Ant mano liežuvio Jo Žodis. Izraelio Dievas kalbėjo, Izraelio Uola apie mane pasakė – Kas valdo žmones teisingai, yra tarsi ryto šviesa saulei tekant giedrą dieną, giedrą rytą, žėrinti po lietaus žemėje, žolėje. Tikrai tokie yra mano namai su Dievu. Juk Jis sudarė su manimi amžiną sandorą visada tvirtą ir laiduotą. Argi Jis nepadarys, kad pražįstu kiekviena mano pergalė ir troškimas? O visi bedieviai tarsi dagiai nubloškiami šalin, nes jų negalima paimti į rankas. Kas nori juos paliesti, turi pasiimti geležinę kartį ar ietės kotą. Vietoje jie bus ugnimi visiškai sunaikinti! – Tai yra Dovydo teiginiai, kuris buvo karalius, ir labai žydų tautos gerbiamas net iki šiol. Juk jo sostas ir buvo laisvas, kurį, tikėjosi, užims atėjęs Jėzus, kaip mesijas. Tai štai, įsivaizduokite, karalius – tai šalies valdovas, jis kalba Viešpaties Žodį – Gyvą Žodį. Ir toks valdovas yra iš tikrųjų jau ne tik valdovas, jis yra – vadovas. Jis veda tautą, jis veda šalį į Šviesą!
Kada skaitau Koraną, štai šitą knygą, šventą knygą musulmonams, aš taip pat tiesiog mėgaujuosi Mahometo teiginiais. Mahometas taip pat vadovavo – vadovavo – milžiniškai savo islamo sukurtai imperijai. Ir štai jis sako – Iš tikrųjų jūs būsite prikelti po mirties ir, aišku, tie, kurie netiki, pasakys – Tai tiesiog burtai, ką tu teigi! – O, jeigu mes atidėsime jiems bausmę kažkuriam laikui, tai jie tada pradės tvirtinti – O, kas gi jį stabdo, kad jis nubaustų mus? – Tačiau toji diena, bausmės diena ateis, ir jos nebus įmanoma atidėti. – Vėl kalba eina, kaip ir Dovydo žodžio išraiška, kad tie bedieviai kaip dagiai, čia Alachas – kur išpažįsta kaip Dievą Mahometas – čia Alachas taip pat nepažadins tų netikinčiųjų, jis pažadins tuos, kurie tiki, kad yra prisikėlimas, kad po mirties jie bus prikelti, o tie, kurie netiki ir sako, kad – čia yra burtai, čia yra melas – štai tie tada bus nebepažadinti tokiu būdu, kaip eina musulmonai į Rojų, bet jie degs ugnyje, kentės
Štai, kada mes skaitome apie Adomą ir Ievą – Adomas ir Ieva buvo atsiųsti čia, Materialieji Sūnus ir Dukra, toks jų yra statusas Visatoje – Materialieji Sūnūs ir Dukros – kadangi jie turi materialų pavidalą – jie buvo čia atgabenti – atgabenti iš Vietinės sistemos būstinės – Jerusemo. Kad būtų gabenami angelų transportuotojų, kad kūnai nesudegtų, nes greitis milžiniškas, tai juos turėjo dematerializuoti. O, kada buvo atgabenti į mūsų planetą, į Edeno sodą, tuomet jie buvo iš naujo materializuoti, ir tas materializavimas užtruko apie tris savaites. Ir šitą procesą atlieka Gyvybės Nešėjai, Energijos Reguliuotojai, Fiziniai Kontrolieriai – tai yra atitinkamos asmenybės. Ir štai Adomas ir Ieva, jie buvo kaip aplinkinių genčių vadovai, šviesino žmones. Į Edeną kvietė iš įvairių aplinkinių genčių geriausius atstovus, kad jie išlavinti, vėliau sugrįžę į savo gentis, galėtų šitą Šviesą paskleisti. Makiventa Melkizedekas, kuris gyveno mūsų pasaulyje prieš, na, nuo šių laikų, keturis tūkstančius metų, iki Jėzaus atėjimo – prieš du tūkstančius metų, o tai jau Melkizedekas – tai yra specialių misijų Kūrėjo Sūnus – jis įgijo materialų pavidalą, kad būtų matomas aplinkiniams, ir tuo pačiu įkūrė savo Mokymo centrą. Jis parengė apie penkiolika tūkstančių Dvasinių Mokytojų Siuntė – siuntė – į įvairius kraštus, kad jie skelbtų Dievo – vieno Dievo – sampratą, kad ta Šviesa apie Kūrėją sklistų, kad neišnyktų tas gyvas vieno Dievo supratimas, ne pagoniško, kur turi daug dievų, stabų, bet, kad būtų tas tikrasis, visus apjungiantis Dievas – Alachas, Kūrėjas. Štai, kada mūsų Sūnus Kūrėjas įsikūnijo Jėzaus iš Nazareto tapatybe, gimdamas iš moters įsčių bejėgiu kūdikiu, augdamas, o jis augo taip, kaip auga visi kūdikiai, vaikai, paaugliai, patirdamas tokių pat, sakykime, įtampos, streso akimirkų, konfliktinių situacijų, tai štai, jis brendo turėdamas išmintingus tėvus, kurie jo valios nesulaužė, nepažabojo, leido jam vystytis laisvai. Sistema turėjo suvaržymų. Jis turėjo derintis prie sistemos. Tuo tarpu tėvai jam davė laisvės šeimoje. Dėl to jis vystėsi iš tikrųjų kaip laisva asmenybė, o prie sistemos derinosi, kad neskelbtų revoliucijos, bet apšviestų – apšviestų – žmones. Ir jisai, kaip vedlys, skelbė tą gyvąjį Tėvo Žodį, rodė pavyzdį, kaip gyventi vykdant Tėvo Valią.
Tai, ką aš kalbėjau, nuo karaliaus Dovydo, einant per kitus, sakykime, vedlius, dvasine prasme, visi jie buvo stiprios valios žmonės arba turintys įtikėjimą, pasitikėjimą ir Tėvu, ir savimi, jeigu tai buvo atgabenti iš aukštesnio pasaulio ir čia materializuoti, kad galėtų bendrauti su vietiniais gyventojais, būti matomi, tai jie taip pat tikėjo savo misija. Tačiau problema yra ir ta, kad net ir aukštesnį statusą turintis visatoje tvarinys gali suklysti – suklysti – kas ir atsitiko mūsų buvusiam dvasiniam vadovui Kaligastijai – Planetos Princui. Jis prisijungė prie Liuciferio ir Šėtono maišto. Adomas ir Ieva sužlugdė savo misiją. Makiventa Melkizedekas taisė tas klaidas, ir dėl to aš sakiau, kad pasiuntė net penkiolika tūkstančių Dvasinių Mokytojų. Bet visa šita aplinka yra tarp laisvą valią turinčių dvasinių brolių ir sesių, kurie be dvasinių mokymų, be Dvasinio Mokytojo patys savaime nušvisti negali. Jėzaus misija, kurią jis sėkmingai įgyvendino, mums davė nuostabią dovaną – mes gavome jo Tiesos Dvasią, ir iš Paties Kūrėjo Minties Derintojo Dvasią. Štai Minties Derintojas iš vidaus mus veda, jisai, tiesiogine prasme, atveria mūsų asmenybę, kuri yra dvasia, pripildydamas patarimų, kaip gyventi šitame gyvenime – šitame pradiniame gyvenime – kokiomis nuostatomis vadovautis, kad mūsų vidus be Dvasinio Mokytojo, be dvasinių žinių, per kartų kartas buvo tiek priterštas, kad mes jo mokymų negirdime – negali jie jie iš pasąmonės prasiveržti į mūsų sąmonės lygį. Dėl to ir dabartinėje žmonijoje dauguma, kaip aš sakau – gyvai Kūrėju netiki. O apie tai, kad atrastų Gyvą Kūrėją savo viduje, ir kalbos nėra, nes aš to mokiau vienas.
Aš klausausi kartais dainų, bet dabar vis rečiau, nes nebematau prasmės klausyti dainų, kurių melodingumas dingęs. Nebėra tų melodingų dainų! Yra bukas ritmas! Bet mane nustebino žodžiai per Lietaus radiją – juk meilė tai žaidimas, toks mano likimas. Tie, kurie žodžius tokius užrašė, jie neturi supratimo, kas yra likimas, kas yra meilė – meilė žaidimas. Pramoga – kitaip pasakius, galbūt, jų samprata.
O juk Meilė tai yra – Kūrėjo teikiama Tikrovė! Joje turi būti priimami visi sprendimai. Tai – paties aukščiausio energinio dažnio būsena! Ją dovanoja Kūrėjas! Tu negali tos Meilės pats kurti ir ja žaisti!
Jeigu tu atrandi Kūrėją, tu pajunti tą Meilę – gimęs iš dvasios – tiesiog kiekvienam tvariniui, kiekvienai augmenijos kertelei, rūšiai, gyvūnijos kiekvienai rūšiai, visoms dvasioms-sieloms, mirtingiesiems. Tai yra tavo vidus visumai ir tuo pačiu Kūrėjui. Taip, jie šito nesuvokia, kurie užrašė tą tekstą, kad – meilė toks mano likimas. Taip, likimas ir yra, kad tu Meilės būsena turi įgyvendinti būtent tokį Likimą, kokį tau suteikė Kūrėjas, o ne tu pats čia kažką išmąstei. Tai įrodo, kad Minties Derintojas perteikia tokias nuostatas ir apie meilę, ir apie likimą, bet gyvulinis protas šitų sampratų vientisa sistemine prasme nesugeba ne tik suvokti, bet ir suprasti, kad jos egzistuoja, ir tai ne jo žodžiai sumanyti – to teksto autoriaus – bet iš pasąmonės pasiekia pavieniai žodeliai jo sąmonės lygį, ir tada jisai sukuria tokį Tikrovės neatitinkantį teiginį – juk meilė tai žaidimas, toks mano likimas. Likimas gi, mes žinome, pasiekti Rojų, stovėti betarpiškoje Kūrėjo Akivaizdoje, energinių virpesių betarpiškoje akivaizdoje, kuriuos ir skleidžia Pats Kūrėjas. Štai iš tų energinių virpesių mes atpažinsime, kad tai yra būtent Kūrėjo Virpesiai, kaip Keturių Asmenybių ir Šaltinių. Bet, kad juos sugebėtume atpažinti, nes Kūrėjas neturi kūno, mes Jo negalime išvysti, o virpesiai pasako daugiau negu žvilgsnis, todėl Kelias yra labai ilgas, ir aš džiaugiuosi, kad jis toks ilgas, nes, jeigu jis būtų trumpas, tai mes tiesiog nesugebėtume prisiderinti savo asmenybės tapatybės atsiskleidimu prie tokių aukšto energinio dažnio virpesių, kurių mums reikės, kad atpažintume Kūrėją Rojuje, Jo Paties betarpiškoje Akivaizdoje.
Kada aš, net žvelgdamas į tai, ką mes esame jau patyrę, aš turiu minty – mes urantai – ir, kada mes, ypač Gyvojoje Šventovėje, garbiname Kūrėją ir tuo pačiu atsiveriame Jam kaip Kūrėjo sūnūs ir dukros, ir vis tiek pasitaiko tokių epizodų, kada atsiranda priešgyna, kada atsiranda konfliktiniai epizodai. Tai rodo, kad tie urantai dar nėra nuoširdūs su Kūrėju. Intelekto prasme jie sako teisingus žodžius, bet dvasioje jie yra, kol kas, dar ne tiek giliai atsivėrę, kiek intelektas skleidžia jų manymu teisingus teiginius – jų manymu – tą ypač noriu pabrėžti. Tai yra jų samprata teisingos. Tuo tarpu, giliau pažvelgus, tie teiginiai yra klaidingi. Tai yra skubėjimas – skubėjimas – ir per skubėjimą nepajunta Kūrėjo vedimo iš vidaus, ir tada intelektas bėga pirma Kūrėjo vedimo, ir dėl to daro klaidingus sprendimus ir klysta. Kūrėjas kaip bitė labai nuosekliai pripildo kiekvieno korio akutę medaus. Reikia užpildyti visus korius savo viduje! Lenktynių čia nėra. Todėl intelektas pirmiausia turi būti apramintas per nuoširdų atsivėrimą Kūrėjui, nes skubantis, bėgantis, lekiantis intelektas, gyvulinės kilmės protas, pridaro daug nemalonumų, išbalansuoja patį tą, kuris, aišku, ir nebuvo subalansuotas, jis gyvena chaose, lekia, nesuvokdamas kur, ir klaidinga kryptimi, ir dar kitiems nori įpiršti tokias nuostatas, kad jie jomis irgi vadovautųsi. Tai čia yra pavojingiausia. O, kada mes dabar žvelgiame į aplinką, kurioje esame kaip sistemoje ypač pastaraisiais metais, kada šita sistema yra pasaulinio lygio kaip voratinklis, tada mes matome, kad nė vienas iš tariamų valstybių – nes dabar valstybių kaip tokių jau ir nebėra – tai tariamų valstybių prezidentų, karalių ar dar kažkokių, turinčių politinį statusą veikėjų, nėra nė vieno, kuris prilygtų Dovydui, karaliui Dovydui, kuris prilygtų Mahometui, kuris prilygtų Melkizedekui, savo nuostatomis, mokymais, nes nė vienas iš jų neturi gyvo ryšio su Kūrėju! O kaip tu gali kurti Šviesos Gerovę, įgyvendinant Evoliucinį Kūrėjo Planą, kad kiekviena karta paliktų geresnį gyvenimą ateinančiai kartai, palyginus su ta karta, kuri paliko aplinką jiems?
Gerovės Šaltinis ir Centras yra – Kūrėjas. Šviesos Šaltinis ir Centras yra – Kūrėjas. Teisingumo Šaltinis ir Centras yra – Kūrėjas. Meilės, Gailestingumo Šaltinis ir Centras yra – Kūrėjas. Kaip tu gali užtikrinti gerbūvį be tarpusavio santykių Meilėje? Kaip Tu gali užtikrinti Teisingumą be teisėjo, kuris būtų atradęs Kūrėją savo Širdyje? Kaip tu gali kurti net ir tokius gražius dainos tekstus, kurie būtų išmintingi Šviesos tekstai, neatradęs Kūrėjo savo Širdyje, nes Kūrėjas yra – Kūrybos Šaltinis ir Centras, dėl to ir vadinamas Kūrėju? Jis kuria!
Štai, mano mylimieji, visa civilizacija iki šiol po Kristaus buvo klaidinga – klaidinga – kuriama be pamatų arba ant kreivų pamatų. Bet vienokiu ar kitokiu atžvilgiu tai civilizacija – trumpalaikė. Ji negali išlikti, nes jos vadovai įvairiuose pasaulio kraštuose nesuvokia krypties, kuria prasme kurti civilizaciją, ir ją paskleidė kitiems, kurie buvo nemokomi Dvasinių Mokytojų. Nes jų nebuvo! Todėl jie ir pakluso tai sistemai, kuri iš tikrųjų veda į chaosą, į supriešinimą, išnaudojimą. Ir ji žlugs! Kūrėjas sumanęs visiškai kitokią sistemą. Bet, kaip ir Korane, kaip ir Biblijoje, tie netikintys, jie vadovauja. Tai prie ko jie gali privesti? Natūralu, prie žlugimo!
Dėl to esame mes, dėl to esu aš, kad šitą stabdyčiau. Kūrėjas nepalieka žmonių be Savo Pasiuntinio. Todėl aš ir esu šitame pasaulyje, kaip Kūrėjo ambasadorius, Jėzaus apaštalas, kad šitas chaosas, nukreiptas prieš Kūrėją, prieš visą Evoliuciją, neturėtų ateities. Ir tokia bus iš tikrųjų Kūrėjo nuosprendžio išraiška, kad tik tikintieji, Širdimi atradę Kūrėją, turės perspektyvą! Kitiems gresia didžiuliai sukrėtimai. Amen.
Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile
2023-10-02 19:20:56
Komentarai
Šiame Algimanto pamokomajame žodyje labai taikliai pasakyta apie Jėzų: “Jis vystėsi iš tikrųjų kaip laisva asmenybė, o prie sistemos derinosi, kad neskelbtų revoliucijos, bet apšviestų – apšviestų – žmones. Ir jisai, kaip vedlys, skelbė tą gyvąjį Tėvo Žodį, rodė pavyzdį, kaip gyventi vykdant Tėvo Valią.”Citatos iš Urantijos knygos:
“Praeities amžių didieji religiniai mokytojai ir pranašai nebuvo kraštutiniai mistikai. Jie buvo Dievą pažįstantys vyrai ir moterys, kurie geriausiai tarnavo savo Dievui nesavanaudiškai tarnaudami savo bičiuliams mirtingiesiems. Jėzus savo apaštalus dažnai išsivesdavo tam, kad trumpus periodus jie pabūtų atskirai vieni ir atsiduotų meditavimui ir maldai, bet jis pasirūpino, kad didžiąją laiko dalį jie tarnautų bendraudami su miniomis. Žmogaus sielai reikia dvasinės mankštos, o taip pat ir dvasinio maisto” (1000-03)
„Mykolas, vienas iš kūrėjų, atskleidė Tėvo Kūrėjo dieviškąją meilę savo žemiškiesiems vaikams. Ir šitą dieviškąją meilę atradę ir priėmę, žmonės gali trokšti šitą meilę atskleisti savo sielos broliams materialiame kūne. Tokia tvarinio meilė yra tikrasis Aukščiausiojo meilės atspindys“ (1279-06)
Su Kūrėjo meile
Laura
Vilniete
2023-10-03 14:46:35
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]