Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Kaip padėti žmogui depresinėje būsenoje? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2023 09 17
Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Sakau jums, nes čia yra tokia gausa dvasinių brolių ir sesių gyvojoje šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – gyvojoje šventovėje, todėl jiems man nereikia prisistatinėti savo vardu, o jums, kurie pirmą kartą žiūrite – jums sakau, kad ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai – pradėjęs nuo Lietuvos. Per gyvąsias pamaldas sakau lietuviškai pamokomąjį žodį, angliškai sakau bet kur – namuose, gamtoje, mieste, ten, kur tą akimirką man atrodo būsena tiesiog noriu.
Vakar aš gavau iš urantų tokį klausimą – kaip padėti žmogui, kuris užsiciklina ir net savo psichozes būsena patiria, ir praranda kaip buvo parašyta – praranda save – anksčiau jautė Šviesą, anksčiau buvo gyvybingumas, dabar nieko nebenori. Aišku, tai yra depresinė būsena, dėl to aš parašiau atsakymą, kad rytoj šventovėje, aš pateiksiu tą atsakymą ir dar išplėsiu šitą sampratą tiek, kad apimtų jau ne tiktai tą, ką aš perskaičiau, bet ir kitus tam tikrus negalavimus tiek fizinio pavidalo, tiek protinio, tiek depresijas.
Jūs gi, kada garbinate Kūrėją arba kada prašote ko nors prašymų maldoje, visuomet sakote, kad Tu, Kūrėjau, Šaltini ir Centre, esi geriausias Daktaras, nėra geresnio – galingiausias, labiausia mylintis. Reiškia jūs tikit tuo, ką maldos akimirką išsako jūsų šviesusis asmenybės dieviškasis protas per komuniją su Kūrėju, kuri vyksta per viršsąmonę. Toje akimirkoje, toje būsenoje jūs esate iš tikrųjų stiprūs, galingi, sveiki – jūs jaučiate Energiją viduje. Ir tame klausime taip pat buvo paaiškinimas – kai aš meldžiuosi, tai tas žmogus aprimsta, bet kada vėl sugrįžtu į aplinką, vėl viskas bliūkšta. Reiškia, virpesiai veikia žmogų, veikia jo pasąmonę, sąmonę – jį apramina, kadangi pripildo vidų aukštesnio energinio dažnio realiais virpesiais. O kas yra bet koks sutrikimas tiek proto, tiek fizinio organizmo? Tai yra išbalansavimas tos Kūrėjo Energijos, kurioje Kūrėjo numatyta, kad būtų kiekvienai organizmo ląstelei natūrali aplinka. Ir toje aplinkoje, kur yra žemi virpesiai, natūralu, kad ta ląstelė jaučia įtampą. O jeigu dar toje įtampoje protas pradeda patirti stresą dėl kažkokios skriaudos, kuri gali būti ir menama, dėl kažkokių tai kitų aplinkybių, kur kažką ne taip išgirdo, ne taip suprato, ir iškart viduje kyla susierzinimas. Reaguoja kiekvieno pirštelio gyva ląstelė – reaguoja – bet kadangi jinai yra tokia mažytė, kol tas impulsas reagavimo pasiekia smegenis, tas mirtingasis nejaučia tos reakcijos – nejaučia – jis pradeda jausti reakciją tada, kai ta ląstelė jau sukelia skausmą. O tai jau buvo ilgas kelias iki šito impulso pojūčio smegenims. Kai sutrinka organizmo veikla, tada sako – štai jo kepenys yra sutrikusios arba inkstai ar dar kažkas. Taip, bet pradžia buvo seniai, seniai, seniai. Kaip tokiam žmogui padėti, kuris atsiduria tiesiog priklausomybėje – geria alkoholį, vartoja narkotikus? Pats jis sau padėti nepajėgus, nes jisai gyvena tuo materialiu protu arba, sakykim, asmenybės proto ta puse, kuri yra žemuose energinių dažnių virpesiuose. Sveikata yra, kada viešpatauja dvasinis dieviškasis protas, kur yra aukšti energiniai dažniai. O tas, kuris jau nupuolęs į psichozes, į bet kokią depresiją, į fizinę negalią, jam ir taip yra sunku, o dar jis neįpratęs, nes nebuvo tokių, kurie pratintų jį nuo mažumės, kaip reikia palaikyti gyvąją komuniją su Kūrėju. Tai dabar, kada jau pasireiškimas tokių nepageidautinų reiškinių subujojęs – čia kaip apžėlęs laukas, neišravėtas – tai natūralu, tam žmogui reikalinga pagalba iš išorės to, kuris turi įsiviešpatavusį Kūrėją savo viduje, kad jis savo aukštesnio energinio dažnio virpesiais apglėbtų šitą žmogų ir jam suteiktų iš savęs tuos energinius virpesius, kuriuos jis geria iš Kūrėjo, kad pašviesintų nors kiek tas priemaišas žemų energinių virpesių. Nėra kito kelio, nes Kristus visuomet pasakydavo – tave pagydė Įtikėjimas, nueik ir padėkok už tai Tėvui. Jis nevartojo vaistų.
Dabar, įsivaizduokit, jūs, kada atsiduriate sunkiomis aplinkybėmis, daugelis griebiasi vis tiek vaistų. Net kai jau kenčia, kenčia, nebegali iškęsti – ir griebiasi vaistų. Štai, reiškia, jis tada viduje pajunta tam tikrą suabejojimą. Jį išsekina ir skausmas, ta negalia – jam lengviau gavus tą cheminį apnuodijimą – smegenų apnuodijimą – vaistai gi apnuodija smegenis, ir tada tokio aštraus skausmo nebejunta ir jis apsiramina, tada jis gali ir į Kūrėją kreiptis – per skausmą jis negali kreiptis.
Čia yra barjeras, kurį turėjo patirti kiekvienas lakūnas, kada jisai pirmą kartą skrido su viršgarsiniu lėktuvu. Barjeras būna kaip tokia sprogstamoji banga, kada viršija tą garso greitį. O jis niekada tokio patyrimo neturėjo, jis nežino, tai kada bus ta akimirka – kai aš jau viršiju. Yra įtampa tam pilotui. Bet tu nepasieksi viršgarsinio greičio neperėjęs per tą sprogimą. Lygiai tas pats ir su vaistais. Tu nepereisi tos ribos, kad net ir skausmo akimirkoje nesigriebtum šitų vaistų, o tik Kūrėju pasitikėtum dar daugiau. Ir kuo daugiau tau skauda, tu tuo daugiau dėkok Kūrėjui už tą skausmą, kurį tu patiri dėl savo nerangumo, dėl savo praeityje klaidingo gyvenimo, dėl klaidingų sprendimų. Juk Kūrėjui – amžinybė – tai visiškai ta pati akimirka. Jis nori, kad tu iš Jo paimtum tau suteiktą pagijimą – paimtum. Jis tau suteikia tą pagijimą, o pastangos yra tavo! Kūrėjas negali daugiau padaryti kaip Jis tau duoda pagijimą. Paimk už pastangas! O jeigu tu imi vaistus, reiškia, tu to viršgarsinio barjero neperlipi, ir tu neskrisi viršgarsiniu greičiu, nors lėktuvas sumanytas būtent tokiam greičiui – tu dar bijai to nepatirto garsinio sprogimo barjero peržengimo. Todėl ir urantų yra, kurie depresuoja ir serga. Ir kiek aš jau metų sakau – Na, mesk tuos vaistus, kas stipresnis – ar tas materialus vaistas chemiškai sukurtas vardan pinigų, vardan pelno, kad tau smegenis apnuodytų, ar Tas Visagalis Kūrėjas? – Taip – intelektualiai pripažįsta – Taip, Kūrėjas Visagalis. – Bet būsenos nėra – nėra būsenos, kuri būtų tiek pripildyta Kūrėjo aukštų energinių dažnių, kad jis įveiktų šitą pirmą kartą garsinį sprogimo barjerą ir skristų jau viršgarsiniu greičiu!
Aš jums pasakysiu savo patyrimą. Kada aš dusau, negalėdamas kvėpuoti normaliai nė akimirkai, ir naktimis nebuvo jokios pozos, kad aš galėčiau miegoti – kiekvieną sekundę skaičiuodamas. Ir negaliu iškvėpti. Įkvėpiu – iškvėpt negaliu. Ir ką daryti, kaip išlikti? O dar reikia šunį vesti – reikia – vesti. Ir kada užpuola kosulio banga, aš susiriečiu – šuo gatvėje stovi už pavadėlio, o aš susirietęs – ir skausmas – ir negaliu iškvėpt, aš turiu tiktai štai taip – acha acha acha.. – kaip šuo – acha acha acha.. – ir tai vis tiek skausmas yra, man stinga deguonies. Ir aš dėkojau, ir dėkojau Kūrėjui – Aš Tau dėkoju už šitą patyrimą, aš neimsiu to vaisto – Tu man esi stipriausias Daktaras – ir be Tavęs nėra kito! Net jeigu aš turiu iškeliauti iš šito pasaulio, ko aš dar nenorėčiau, nes daug labai darbų nepadariau, kokie Tavo numatyti, bet aš pasirenku tą iškeliavimą, bet vaistų neimsiu! – Ir pradėjo stiprėti. Tai buvo mano peržengimas šito viršgarsinio sprogimo barjero! Ir pradėjo kūnas lengvėti – užtruko gal kelias dienas, bet jau vis lengvėjant. Tai aš šitaip paėmiau man Kūrėjo teikiamą pagijimą.
Aš jums negaliu visko atskleisti dar, bet aš jums pasakysiu tiek – Įtikėjimas – tai yra dvasios Galia. Bet šitas materialus pavidalas, jis numatytas Kūrėjo, kad visą laiką būtų judesyje kaip yra kiekviena ląstelė judesyje, kiekvienas atomas judesyje, kiekvienas elektronas judesyje. Reiškia, jūs turite tą kūną visuomet apkrauti – apkrauti, kad jisai būtų įtampoje. Bet ta įtampa neturi jūsų sekinti, bet jūs turite jausti, kad jūsų kūnas jaučia tam tikrą įtampą, o jums daug lengviau, kai tas kūnas tokios įtampos nejaučia. Jūs galite net ir eiti tokiu žingsniu, kad jaustumėte – štai, jau nebegaliu – bet nesustokite. Čia tada yra jūsų fizinis tas viršgarsinis barjeras – ženkite toliau ne silpninančiu žingsniu. Ar jeigu pratimą darote – darykite dar bent vieną pratimą tai dienai, o rytoj, jau didinkite tą pratimą vėl, kad organizmas jaustų apkrovą.
Dabar, kada tas žmogus yra depresinėje būsenoje, jo yra sutrikusi išvis energinė pusiausvyra – jis negali nieko daryti – čia aš kalbu apie fizinį, ką jūs galite daryti dar suvokdami – o tas žmogus nebegali suvokti, tada reikia pagalbos to, kuris suvokia. Reikia tiesiog šalia jo garsiai paėmus už rankos, ar apkabinus, priklauso nuo ryšio su tuo žmogumi, kad jis neišsigąstų, galbūt tai gali būti, jeigu tas žmogus mėgsta muziką – ir raminančią muziką įjungus, melstis garsiai, nes tie virpesiai jam apramins ir tą būseną, bet valys ir pasąmonę, kad joje liktų mažiau baimės, nes depresija kyla baimei pasiekus tokį milžinišką poveikį, kai smegenys nebesusitvarko. Bet vis tiek, kadangi depresija gydoma labai ilgalaikio proceso pasireiškimu – tai nėra trumpalaikis gydymas – reiškia, tas žmogus turi dažnai girdėti tą maldą. Kartą ar du išgirdus ir paskiau vėl nustojus melstis, poveikio nebus. Jis turi būti kuo daugiau aukštesnių energinių dažnių virpesiuose. Tai, ką mes kalbame, kad mūsų virpesiai turi poveikio, lygiai taip pat ir aplinkos poveikis turi mūsų smegenims milžiniškos įtakos. Reiškia ir tam, ypač depresuotam, bendras žemų virpesių dažnis, esantis šitame mūsų krašte taip pat turi poveikio, kad depresija ilgėja, gilėja. Tada turi būti tas, kuris mėgina suteikti pagalbą dažniau su tuo žmogumi. Ir net po kurio laiko pradėti jam pačiam pasiūlyti – kartok mano maldą taip pat balsiai, kiek tau bus tos galios – kad įprastų savo lūpomis ištarti tą maldą. Jam ar jai sunku tą tekstą iškart sukurti tą akimirką – maldos akimirką – tai pagalba, kad kartotų tą maldą, kokią sakai tu, jau turėdamas patyrimą kaip ta gimsta malda. Bet jam likus vienam ar vienai, jau bus tam tikras patyrimas, kurį prisiminti bus lengviau negu tiktai girdėjus maldą, o savo lūpomis jos neatkartojus – patyrimas stiprins. Tegu bent ir kelis žodžius prisimins iš tos maldos ir tegu pasako, svarbu – vektorius ir tos pastangos. Štai tas žodis, jau ištartas lūpomis padės daugiau negu bet kokie kiti norai – na negaliu, praradau save, nebegaliu turėt Šviesos, anksčiau jaučiau – malda buvo, dabar – dingo, ir panašiai. Žodžiu, vėl, tiktai pastangos atlyginamos.
Mes negalime pasveikti už kitą, mes tik galime parodyti kryptį – kaip reikia pasiimti tą pasveikimą, kaip vaduotis iš tos depresijos, iš sutrikimo, iš abejojimo link ryžto ir pasitikėjimo – ir Kūrėju, ir savimi. Tik kryptį parodyti mes galime. Bet kuo mes patys daugiau būsime toje būsenoje, tuo aukštesnio dažnio virpesiai sklis iš mūsų tam pačiam, kuriam reikalinga pagalba. Reiškia, jeigu tu nori padėti, pirmiausia, padėk sau – kad tavyje būtų dar aukštesnio energinio dažnio virpesiai negu prieš akimirką buvo! Tai bus poveikis stipresnis tam, kuris yra depresyvioje būsenoje. Lygiai tas pats yra ir su tais, kurie neserga depresija – eina Gyvuoju Keliu. Bet yra tokie, kurie užsiciklinę, ir jie negali – negali perkopti to savo viršgarsinio barjero sprogimo savyje, kad pakeistų intelektualų išmąstymą apie Kūrėją ir tam tikrus pojūčius, kuriuos pajunta į dvasios proto dieviškąjį įsiviešpatavimą to uranto viduje.
Dėl ko aš ir sakau, kad jūs turite Širdimi tą pajausti – kiekvieną – sakomą mano Žodį. Jis sakomas tik mano lūpomis – kalba Kūrėjas.
Kristus klausė į savosios misijos pabaigą – Ką apie mane kalba žmonės, ką sako apie mane? – Sako, Tu – Dievo Sūnus. – O – sako – ar tu tiki, kad aš esu Dievo Sūnus?
Dabar aš jums irgi sakau – mažai urantų – labai mažai mano Mokymus supranta Širdimi. Ir dabar aš klausiu, ar jūs tikite, kad aš esu Rojaus Trejybės-AŠ ESU ambasadorius visai planetai? – Tikime, tikime šimtu procentų – patvirtino urantai. – Bet tą turi atsakyti jūsų būsena Širdimi – ne intelektu. Ar jūs tikite, kad aš esu Jėzaus apaštalas visai planetai? Tai yra jūsų tas nuoširdus išpažinimas, kuris tada jūsų viduje stiprina ir tai, kad jūs suprastumėte, ką aš sakau – Širdimi suprast.
Bet yra didžiulis – BET, suprasti – viena, o tą Mokymą vykdyti yra kita.
2023-10-02 21:44:49
Komentarai
Algimantas čia papasakojo savo patyrimą, kuriame jis nuoširdžiai kreipiasi į Kūrėją, sakydamas Jam esminius žodžius: “<…> nes daug labai darbų nepadariau, kokie Tavo numatyti <…>”Mano patyrimas buvo kiek kitoks. Iš pradžių man Tėvas parodė apreiškimą, o tada išgelbėjo man gyvybę, tuo parodydamas, kad yra realus ir duodamas suprasti, kad ne šiaip sau mane paliko gyventi šitame pasaulyje.
Mes turime Kūrėjo numatytą kiekvienam iš mūsų skirtą planą, kurį turime įgyvendinti vykdydami Jo Valią. O Algimantas, kaip žinome, turi Kūrėjo jam suteiktą ypatingą misiją, kurią turi įgyvendinti mūsų planetoje.
Noriu pacituoti Urantijos knygą:
“Dievas myli kiekvieną tvarinį kaip vaiką, ir toji meilė iškyla virš kiekvieno tvarinio per visa laiką ir amžinybę. Apvaizda veikia visumos požiūriu ir turi reikalo su bet kokio tvarinio veikimu tiek, kiek toks veikimas yra susijęs su visuma. Apvaizdos įsikišimas bet kokios būtybės požiūriu reiškia tos būtybės veikimo svarbą, kiek tai yra susiję su kokios nors visumos evoliuciniu augimu; tokia visuma gali būti rasės visuma, nacijos visuma, planetos visuma, ir net aukštesnė visuma. Būtent tvarinio veikimo svarba ir yra apvaizdos įsikišimo priežastis, o ne tvarinio kaip asmens svarba” (1304 pusl. paskutinė pastraipa – 1305 pusl. pastraipos tęsinys)
Su Kūrėjo meile
Laura
Vilniete
2023-10-03 14:03:41
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]