Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Viešpats jam sako – Tu pažeidei mano nurodymą! Grįžk į žemę dabar ir sužinok tris žodžius! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 10 21

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Ruošiu aš Dvasinius Mokytojus, vedu gyvąsias pamaldas savo įkurtoje gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje. Ir dabar vyksta pamaldos. Mes prisijungę per Skype įvairiose Lietuvos vietose. Net ir už Lietuvos ribų yra urantai, kurie dalyvauja šitose nuostabiose, gyvose pamaldose – gyvose, nes čia nėra ritualo, yra Širdies atvėrimas – Širdies.
Kada aš dabar skaitau Tolstojų – pirmąjį tomą iš man padovanotų dvidešimties – priėjau tokią dalį, kur Levas Tolstojus rašo nuostabius apmąstymus apie Kūrėją. Tiesiog noriu, kad jie būtų skaitomi per radiją, per televiziją, kuriamos laidos, filmuojami filmai, kuriami spektakliai. Štai Levas Tolstojus – nuostabus rašytojas, o dar gilesnis Kūrėjo tyrinėtojas. Dabar tokių aš nežinau nei rašytojų, nei kūrinių, kokie buvo sukurti Levo Tolstojaus devynioliktame amžiuje. Tiesiog, kada skaitau, noriu jums ir šitą papasakoti, ir šitą, ir šitą, bet Tolstojaus kūrinių neįmanoma papasakoti, juos reikia skaityti. Jo žodis – toks stiprus, toks imlus, praleisi vieną žodį, jau nebe iki galo atskleidi paties Levo Tolstojaus giluminę mintį, kurią jis ir nori išreikšti savo kūriniais. O, kada skaitai rusų kalba, originalo kalba, tu matai kokia yra rusų kalba nuostabi, gili, ir kokia dabar jinai apipešiota. Moderni karta nuskurdino ir rusų kalbą. Ir vis tik pasistengsiu aš jums vieną tokį, čia net nepavadinta – tas kūrinys – kas jis yra, nes paprastai Levas Tolstojus parašo prieš kūrinį ar tai yra pasakėčia, ar yra pasakojimas, ar yra pamąstymas. Šitas kūrinys yra ilgokas – dvylika skyrių – ir prieš kūrinį yra citatos iš Evangelijos, ir tada eina pats kūrinys.
Aprašinėjamas sunkus, vargingas gyvenimas batsiuvio, jo žmonos. Jie neturi duonos kriaukšlės. Paskutinę deda ant stalo ir nuima, įsivaizduokite, duonos kriaukšlę nuima nuo stalo, nes ryte nebus ką padėti ant stalo, tada belieka tiktai karšta arbata. Apsirengti neturi kuo, Rusijoje šaltos žiemos, speigas, vyras su žmona dalinasi tuo pačiu trumpu, šiltesniu, na, striukele, gali pasakyti, dabartiniais laikais kas vadinama. Tarp kitko čia net rusiškas žodis man nėra suprantamas, nes čia, sakau, devyniolikto amžiaus kalba. Ir štai tas batsiuvys turi tris rublius, ir jisai žada eiti į miestą nupirkti avies kailį, kad galėtų žmonai pasiūti kažkokius kailinėlius. Tam gal neužteks trijų rublių, tuomet jis dar surinks nesumokėtus už pasiūtus batus keliems miestelyje gyvenantiems žmonėms. Užeina pas vieną – negali atiduoti skolos. Užeina pas kitą – irgi nesuranda namuose. Pas trečią nueina – prašo – Palauk, rytoj atiduosiu. – Žodžiu, jisai negali nupirkti to kailio. Vienas dar sumoka jam dvidešimt kapeikų, nors turi mokėti kelis rublius. Bendroj sumoj skola būtų iš visų surinktų penki rubliai – penki rubliai – ir už aštuonis rublius, jis jau nupirktų tą avies kailį. Kada jis grįžta, jis pamato kažkokį juodulį, jau sutemus, prie cerkvės – kažkoks juodulys. Ar tai žmogus? Lyg tai kūnas žmogaus, bet šviesos stinga, ir jis, vis eidamas artyn, mato, kad ten yra iš tikrųjų žmogus, bet jis visas nuogas, prisispaudęs prie koplyčios durų, prie sienos. Sužvarbęs visas! Ir tas batsiuvys – jo vardas Semionas – eina ir galvoja – eiti man prie to žmogaus? Dar kažkas gali atsitikti, pamatys žandaras, ir jį gali pasodinti, kad jis kažką tam žmogui padarė. Bet gi, kaip praeiti, nesuteikus pagalbos? Jis eina, mąsto, ir praėjo. Ir girdi – Semionai, sugrįžk! Padėk! – ir jis grįžta. Mato sušalusį žmogų! Nuogą visiškai! Jis nusirengia savo tą menkutį, menkutį drabužėlį ir atiduoda jam. O, kada jis rinko tą skolą, kurios jam neatidavė, tai vienuos namuos dar jam davė pataisyti veltinius, kad vėl jisai į skolą sutvarkytų veltinius, ir jis jam užmauna ant sušalusių kojų veltinius, ir sako – Na, dabar tu jau keliauk. – O anas sako – Aš neturiu, kur keliauti. – Tai sako – Einam kartu, einam pas mane. – Pareina jie sunkiai. Sušalę. Žmona batsiuvio susierzina – tikriausiai jisai buvo kur nors karčiamoj, ten gal išgėrė, čia dar savo sugėrovą parsivedė, kažkokį neaiškų benamį – ir jinai, žodžiu, neduoda jam tos ir duonos, kurią numatė rytoj ant stalo padėti. O batsiuvys sako – Negi tu nejauti Dievo savo viduje? Duok svečiui vakarienės! – Ir jos viduje – irgi impulsas, kažkokia viduje lengvuma atsirado! Jinai padeda tą duoną, pamaitina šitaip, paklausia vardo – Michailas – vardas šito vargšo, ir tas vargšas nieko nemoka dirbti – visiškai nieko! Tai sako – Vis tiek reikės tau kažkur duoną pelnyti kažkuo. – Ir pradėjo batsiuvys mokyti jį – tai jis parodo vieną batų siuvimo operaciją, tai kitą, ir tas labai imliai viską iš karto išmoksta – viską! Ir pradėjo jis siūti batus drauge su batsiuviu. Ir taip siūna, kad pralenkia tą batsiuvį! Pradėjo žmonės išgirsti, kad pas šitą Semioną gyvena kažkoks nuostabus meistras. Pradėjo nešti batus ir taisyti, ir užsakyti, pradėjo stiprėti materiali padėtis, ir tas Michailas jau vieną kartą buvo nusišypsojęs, kada ta moteris padėjo duonos ant stalo, o šiaip jis nekalba, nesišypso. Po kurio laiko atvažiavo labai turtingas žmogus užsakyti batų. Bet jis atsivežė batus odinius, labai gerus, sako – Vokietijoje pasiūti! – sako – Ar tokius gali pasiūti? – Tas batsiuvys sako – Taip, galim pasiūti. – ir sako – Štai šitas meistras – pats geriausias – jisai siūs. – Bet sako – Žiūrėk, kad tu man pasiūtum ir laiku pasiūtum, nes jeigu tu nepasiūsi arba man sugadinsi, jau iš tų sudėvėtų batų, medžiagą, tai aš tau nudirsiu devynis kailius! – Ir ką jis daro, tas Michailas? Žiūri jisai, jis išmatavo koją, viską daro taip, kad ir žmona batsiuvio nustėrusi, ir pats batsiuvys nustėro! Jisai vietoj tų batų, kuriuos sutarė pasiūti, siuva kaip basutes, kurias užmauti naudodavo karste gulinčiam. Sako – Ką tu padarei?! Tu sugadinai medžiagą! Kas dabar bus su mumis?! – O Michailas nieko neatsakinėja. Ir kada taip batsiuvys šneka, aimanuoja, vėl sugrįžta šito kilmingo ir turtingo žmogaus tarnas, ir sako – Nebereikia šitų batų. Ponas numirė pakeliui į namus, ir jam dabar reikia tų basačių, kur į karstą guldo kūną ir apmauna. – Michailas duoda tas jau pasiūtas basutes. Dar praeina keletą savaičių, Michailas gyvena, toliau dirba, visi patenkinti jo darbu. Praeina šešeri metai ir ateina viena moteris su dviem mergaitėm – viena šlubčioja, trumpesnė koja – bet ji suvargusi visa, sušalusi, ją pamaitina – jau batsiuvys stovi tvirtai ant kojų, materialia prasme – sušildo ir drabužį duoda šiltesnį, ir galų gale, kada ji išeina su vaikais, tai šitas Michailas jau vėl nusišypso. Ir paskiau klausė ir Michailo – Kas tu esi? – Ir jam tada prabyla atsivėrusi Širdis – Aš esu angelas. Aš kaip tik buvau Viešpaties pasiųstas iš moters paimti dvasią, ir kada aš atskridau, pamačiau, kad buvo gimusios dvi mergaitės, ir motina, neseniai palaidojusi savo vyrą, dabar iš paskutiniųjų stengiasi pamaitinti jau šitas mažyles savo pienu, bet ji buvo tokia neturtinga, neturėjo ko valgyti, pieno pritrūko jos krūtyse, ir aš matau, kad tikrai sunkiai verčiasi ši moteris. Ir ji prašo – Dar nepaimk manęs! Tų vaikų niekas neišaugins! – Ir angelas, išgirdęs, kad motina reikalinga vaikams, be jos niekas vaikų neišaugins, nepaima iš jos dvasios, nepasiima jos gyvasties. Sugrįžta pas Viešpatį ir sako – Aš negalėjau kitaip pasielgti. – sako – Motina tiesiog prašyte prašė palikti dar ją žemėje, kol vaikai bus išmaitinti. – O Viešpats jam sako – Tu pažeidei mano nurodymą! Grįžk į žemę dabar ir sužinok tris žodžius! Kokius žodžius? Tai – kuo žmonės gyvi, ko žmogus negali žinoti, ir kas jiems yra svarbiausia. – Ir kada – sako – aš buvau visas sustingęs prie cerkvės, prie koplyčios prisispaudęs, aš išgirdau ateinantį žmogų, ir jisai praėjo, bet sugrįžo, ir dar sušildė mane, pats nusiėmęs paskutinį drabužį beveik. Kada mes pasiekėme jo namą, ne jo namas, jis nuomojo tą butelį, jo žmona, aš mačiau, jinai buvo kaip mirtis ir aš mačiau tą mirtį jos veide! Ir iš tikrųjų, kaip ir tas žmogus, kuris priėjo prie manęs, bet iš pradžių praėjo, aš irgi mačiau, kad yra kaip mirtis praeinanti. Bet sugrįžo jisai! Aš pajutau Šviesą! Ir kada jo žmona padėjo kriaukšlę duonos ant stalo, aš pamačiau jos veide Šviesą, ir tada supratau, kad žmonės, brangiausia jiems yra ne savimi rūpintis, bet pajausti Meilę! Tai tada aš nusišypsojau pirmą kartą. O kada atvažiavo tas turtingas žmogus užsakyti nuostabių batų ir prigrasinęs, kad nesugadintų atvežtos medžiagos, ir kada – sako – aš pamąsčiau, žmonės net nežino, kraudami turtus visiems metams, kad jie gali nesulaukti ir vakaro. Ir kada atėjo toji žinia, aš pamačiau, kad šalia jo stovi mano draugas – mirties angelas – už to turtingo vyro stovi jo draugas angelas – mirties angelas – ir supratau, kad tas turtingas vyras nesulauks vakaro, ir jam tie batai nebus reikalingi, dėl to aš jam pasiuvau tas basutes į karstą. Ir kai sugrįžo jo tarnas, pranešęs šitą žinią, aš nusišypsojau antrą kartą, nes aš suvokiau, ko žmonės nežino – nežino savo ateities – net artimiausios. O kada atėjo moteris su dviem mergaitėm, aš būtent buvau toje šeimoje siųstas paimti dvasią iš jų motinos, ir kaip tik tada aš jos nepaėmiau, tai Viešpats ir išsiuntė mane čia sužinoti tuos tris žodžius. Ir aš maniau, kad reikalinga vaikams motina, be jos jie negali išaugti. O ta moteris vis tiek baigė šitą gyvenimą, ir jinai, praradusi gyvastį, tiesiog parkrito ant vienos iš mažylių ir prispaudė ją, ir dėl to sutriko jos augimas ir liko viena koja trumpesnė. Bet pamatė mažylius-kūdikėlius kita moteris, ir jai pagailo, ir ji išaugino šiuos mažylius. Ir tada aš supratau, kad žmogus negali būti gyvas be Dievo! Be motinos jis gali. Be Dievo – ne! – Ir kada šitas angelas atskleidė savo paslaptį, jis nusišypsojo trečią kartą, ir sako – Aš pajutau, Viešpats man atleido! Aš sužinojau tris žodžius, kuriuos Jis siuntė mane sužinoti. – Ir jis pradėjo švytėti! Švytėjimas vis stiprėjo šitoje pirkelėje, kad prasiveržė pro stogą, jis išaugo nuostabiausio grožio spindėjimu, ir jo nugaroje atsirado milžiniški sparnai! Ir jis išnyko! Liko pirkelėje tik Semionas su žmona, ir namiškiai.
Štai taip Levas Tolstojus rašė – rašė apie Kūrėją. O cerkvė jį atskyrė nuo, įsivaizduokite, nuo cerkvės! Kvailystė! Aišku, o jo parašyti kūriniai šiandien mane jaudina. Amen.

Telydi mus Kūrėjo Meilė, Ramybė, ir Palaima.
Su Meile

Komentarai