Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Yra vienas vienintelis Kūrėjo Įstatymas – Mylėk – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2023 10 15
Mylimieji, tiek čia esantys gyvojoje šventovėje – Rojaus Trejybės ir Visuminės Dievybės AŠ ESU gyvojoje šventovėje, tiek tie, kurie žiūrite šitą mano mokymą, pateikiamą per gyvąsias pamaldas šventovėje, YouTube žiūrintys. Sakau, kad aš ruošiu Dvasinius Mokytojus, kartoju tą nuolat. Ir reikia kartoti tą nuolat, kad žinotų jog yra Kūrėjo parinktas mirtingasis, kuris teikia Šviesos mokymus, taip, kaip jam suteikia Kūrėjas. Kad žinotų jog planeta-žmonija, nėra palikta be Kūrėjo Šviesos skleidėjo.
Mūsų gyvojoje šventovėje yra dvi maldos, garbinimo – Kūrėjo garbinimo, ir prašymų malda. Malda tai yra bendravimas. Tai štai, mes iš pradžių atsiveriam vis dėkodami Kūrėjui, nieko neprašydami – čia yra taip jau suprantamas garbinimas, šlovinimas. O Tada mano pamokomasis žodis, ir prašymų malda. Prašymų – bendraujant su Kūrėju širdimi. Ir ko mes prašom – mes prašom gerovės aplinkai. Tiems, kurie kenčia, kurie prispausti, kurie visomis prasmėmis patiria priespaudą. Mes prašome, kad jiems būtų lengviau. Kūrėjas į tą nereaguoja specialiai, kiekvienam, kad prisiderintų. Jisai skleidžia savo aukščiausio energinio dažnio virpesius. Ir tie virpesiai tada sklinda iš mūsų. Kuo mes giliau atsiveriam ir pajuntam būsena Kūrėją savo viduje – viduje, tie virpesiai ir pasklinda iš mūsų. Ir kuo aukštesnio energinio dažnio virpesiai sklinda iš mūsų, tuo jie labiau atitinka Kūrėjo skleidžiamus meilės virpesius. Tai yra paties aukščiausio energinio dažnio virpesiai, nes jis nieko nenori nuskriausti, nieko nenori prispausti, nieko nenori kankinti, o tuo labiau bausti. Jūs galit daryti ir blogio darbus, Kūrėjas jūsų tikrai nebaus. Bet atsiverkit daugiau Kūrėjui, kad jūsų viduje būtų kuo aukštesnio energinio dažnio virpesiai ir tada jūsų asmenybės tapatybė ir minties neturės daryti pikta kitam, piktą darbą. Ji pati nebeturės tokios minties priimti tokį sprendimą. O ne dėl to, kad ji bijotų – nubaus mane Dievas, jeigu Jis tai pamatys. Jis ir taip mato, mato viską. Ir tą, ką tu dabar sėdėdamas prieš mane pagalvojai – Jis ir tą žino. Viską žino.
Ir kada garbinimo akimirką aš išgirdau, kaip vienas urantas sako – mes jau dabar žinom, kad nėra fizinės mirties – štai čia jau ne taip. Fizinė mirtis yra. Fizinė. Taigi šitas kūnas, jis trumpalaikis, jis yra fizinis, jis turi palikti šitą pasaulį, nes Kūrėjas mums davė amžinybę, bet ją pasiekti, vėl, reikia įdėti pastangas – pastangas, atsiveriant Širdimi Kūrėjui, iš vidaus. Ne liežuviu, ne smegenimis. Smegenų tiktai, kaip priemonės, dėka. Netrukdyti asmenybei, kuri yra ta vidinė esybė šito materialaus pavidalo viduje. O ji yra iš Kūrėjo suteikta. Asmenybės dovana yra Kūrėjo suteikta, ir ji yra užmezgama vos tiktai spermatozoidas iš vyro apvaisina moters gimdoje kiaušinėlį. Viskas. Asmenybė jau funkcionuoja, nors dar nėra nei embriono, nėra to vaisiaus, kurį galėtų fiksuoti jokia aparatūra. Tarp kitko, tarybiniais laikais būdavo toks juokas, kino komedijose rodydavo – O, užleiskit vietą nėščiai moteriai, ji šiandien patyrė vyrą, pastojo. Tiktai šiandien. – Kadangi tai sukelia juoką, nesimato išorinių požymių. Bet jau iš tikrųjų, jis sako tiesą. Kūrėjo padovanota asmenybė, dvasioje, jau funkcionuoja. O kad įgytų tą matomą žmogiškąjį pavidalą, tam vaisiui reikės bręsti devynis mėnesius įsčiose, kol jisai išvys šitą pasaulį, šitą planetą. O koks gi yra skirtumas, sakykim, tas vaikutis, kuris yra įsčiose prieš patekdamas į šitą pasaulį jau savarankišku kūneliu – jis gi yra toks pats, kaip prieš akimirką jis dar nebuvo šitame pasaulyje, bet gimimo diena fiksuojama tiktai nuo tos akimirkos, kada jis jau savarankiškai įkvepia šito pasaulio oro. Mes į viską žiūrime labai siaurai. Dėl to mes, kada gyvename jau atsivėrę Kūrėjui, atradę Jį viduje, ir liudijame, kad Kūrėjas yra realus, tikras, gyvas, ir Jį gali atrasti ir mūsų dvasiniai broliai ir sesės, kurie šiandien neatradę ir kurie šiandien daro blogio darbus, jie taip pat gali atrasti Kūrėją. Tai mums tada natūralu, kad tarsi fizinės mirties nėra. Mirties apskritai nėra – apskritai. Bet kada mes pridedam žodį – fizinė – mirtis, štai čia jau yra klaida. Fizinė mirtis yra, dėl to kiek nukenčia žmonių. Štai ir dabar ten konfliktai liejasi, ir žmonės žudomi, fiziniu pavidalu žudomi. O tas tikrasis dvasinis asmuo, jis nesunaikinamas.
Taigi, mūsų dvasinė asmenybė, gauta kaip dovana iš Kūrėjo, nesunaikinama. Šita prasme mes esame teisūs, sakydami, kad nėra mirties, kaip reiškinio. Bet yra tas reiškinys – perėjimas per mirtį, kuri mums nesuteiks nieko, jokio dvasinio ūgtelėjimo neįvyks, nes mus pažadins lygiai tokius pačius, tiktai be šito fizinio pavidalo, bet asmenybė bus lygiai toji pati, kokia paliko šitą pasaulį. Bus gavusi naują sielos tapatybės morontinį aukštesnių energinių virpesių kūną, bet pati asmenybė bus jau patyrusi tos fizinės mirties patyrimą, išėjimą iš šitos planetos, bet tas patyrimas nesuteikia dvasinio ūgtelėjimo. Šiaip mūsų patyrimai šitame pasaulyje, kaip ir per visą amžinybę, numatyti dvasiniam augimui, o materiali mirtis nėra tam skirta. Ji yra tiktai patyrimas, pereinant iš vienos formos apvalkalo į kitą formą. Ir kada mes eisime per sielos tapatybės augimą morontijoje – tai yra sielos tapatybės vystymosi etapas Vietinėje Visatoje, ir tada mums kaupiant daugiau dvasinių energinių virpesių iš Kūrėjo, vis aukštėjančio dažnio, mums bus transformuojamas tas išorinis apvalkalas į aukštesnių energinių virpesių apvalkalo formą. Ir tada mums irgi atjungs sąmonę, kada reikės suteikti aukštesnių virpesių dažnio išorinį pavidalą. Tą, sakyčiau, žmonėms įprastą kūną. Bet jis nebus kūnas, tokį, kokį mes čia turime, nes jis neturės materijos, neturės kraujo apytakos, kaulų sistemos. Tai bus tik forma, bet ji bus gražesnė, negu dabar yra tas kūnas pačių aukščiausių standartų gražuolių, tiek vyrų, tiek moterų. Pranoks. Taip kad džiaukitės. Ir kita, nebus ligų. Jisai nesergantis, tas aukštesnis sielos tapatybės kūnas. Bet turi būti maitinamas, bet švaresniu maistu. Ir visa energija yra perdirbama. Taip kad, nereikės šalinti atliekų, ką mes turime dabar, kaip didelę problemą. Ypač apsergant kažkokiomis ligomis. Tai štai, tokie dalykai, kaip mirties reiškinys, iš tikrųjų neegzistuoja, o fizinės mirties reiškinys – egzistuoja. Ir mums, kaip urantams, Dvasiniams Mokytojams, derėtų žinoti tą skirtumą. Kad mes tuo pačiu visą laiką savyje jaustume irgi, daugiau Šviesos, ir ta Šviesa vis daugiau išreikštų tikslesnes sampratas, tikslesniais žodžiais.
Vakar klausau vieną dainelę, jaunas dainininkas – nu, kaip jaunas, gal dvidešimties metų – mes gi amžini tai, kaip čia dabar suprasti tą jaunumą, ar dviejų šimtų metų – na, čia dar dviejų šimtų nėra. Bet jaunystė, na, kūdikystė, fizine prasme. Bet ten jaunuolis, žodžiu, dainuoja – vieną kartą gyveni, patirk šią naktį iki galo – maždaug tokia mintis. Aišku, urantams tai kelia šypseną – vieną kartą gyveni. Ir jeigu jisai būtų apšviestas, štai ta šviesa, kokia sklinda – tuoj parodysiu – šitas knygas, kokias jūs jau matę – Urantijos Knyga, Kristaus apreiškimų knyga Kalbu Jums Vėl, Kūrėjo mokymų knygos. Aš jums tą rodau dėl to, kad jūs žinotumėte – tos informacijos yra. Kūrėjo mokymai, Gyvoji Tyla – Gyvoji Tyla. Įsivaizduojat, tas dainininkas, geriau patylėtų – gyvojoje tyloje. Va, Meilės Galia. Ne tą naktį jis vertintų, o meilės galią, patirdamas tą meilės galią iš Kūrėjo. Ir štai, Akimirkos Amžinybė – Akimirkos. Ne Amžinybės Akimirka. Tarp kitko, ir pavadinimą Kūrėjas man perteikė šitos knygos, kaip ir šituos mokymus. Bet Akimirkos Amžinybė, kada ji būna. Tada nereikėtų dainuoti, kad vieną kartą gyveni. Akimirka jau dabar yra, amžinybėje, kada mes atveriam save Kūrėjui, kuris yra Amžinybės Šaltinis ir Centras.
Štai, ta informacija ištaisytų tų visų kūrėjų, dainų, paveikslų, knygų, mintis. Apšviestų juos ir tuo pačiu mokytų savo kūryba kitus. Įsivaizduokit, kokia yra gelmė. Aš dabar jums jau sakau, ką aš skaitau, tai aš jums tada ir pasakoju – Levo Tolstojaus, pirmą tomą. Man Daiva iš Panevėžio atvežė tų knygų gausybę, su Rimtautu, Veronikos padovanotų. Dvidešimt tomų, be vieno, vien tik Levo Tolstojaus raštų. Dvidešimt tomų lietuvių kalbos žodyną. Tai mano nuostabiausia, sakykim taip, knyga yra žmogiškąja prasme – tai tas dvidešimties tomų lietuvių kalbos žodynas. Kada susitvarkysiu iki galo – nes dabar reikia antrą knygų spintą pirkti, nebesutelpa, tai užsakiau jau tą antrą knygų spintą – tada sudėsiu, ir tada gražiai, pasimėgaudamas skaitysiu tą žodyną. Nes reikia, gi, mokytis lietuvių kalbos. O tai aš pradėsiu šnekėti, kaip aš vienoje dainoje girdėjau – čionai, vienai, vaistai. Nu kokia čia lietuvių kalba? Tai va, šitaip reikia mokytis. Tam reikalingi ir mokytojai ir lietuvių kalbos. O Dvasinis Mokytojas, jis apima visas sritis, kas susieta su žmogaus gyvensena.
Aš vis mąstau – yra vienas Kūrėjo Įstatymas – mylėk. Mylėk. Visi kiti įstatymai nereikalingi. Vieno užtenka įstatymo – mylėk. O juk dabar yra dešimt Dievo įsakymų. Neturėk kito Dievo tik mane. Nevok. Nemeluok. Nesvetimauk. Nežudyk. Viskas per neigimą – ne, ne, ne. Dėl to negalima šito trokšti. Nu kaip tu neiginio trokši? Tau reikia kažkokio teiginio trokšti – mylėk – mylėk. Jeigu tu mylėsi, natūralu, tu nesvetimausi. Jeigu tu mylėsi, tu nežudysi. Jeigu tu mylėsi, tu neapgaudinėsi. Jeigu tu mylėsi, tu ir turėsi vieną Kūrėją, kuris yra pats Meilės Šaltinis ir Centras. Ir jokie kiti įstatymai tau nereikalingi. Dabar visokie įstatymai yra – kalbos įstatymas, dujų įstatymas, naftos įstatymas, benzino, stalų įstatymas, dar kažkokie ten įstatymai. Žiūrėkit, išvažiavus į gatvę, kiek yra ženklų pristatyta – miškas ženklų. Ir jie nepadeda. Jie tik draudžia, draudžia, draudžia, nurodo ten sukti, ten sukti. O gal aš nenoriu ten sukti? Dėl to, kad nėra meilės mokoma, tada reikia apriboti, apriboti, kad tik žmonės be šitų ženklų arba be tų įstatymų, jie nesusitvarkys, nesusišnekės. Jie greičiau susišnekės, negu su visais tais draudžiančiais įstatymais, ir kurie tokie yra smulkmeniški, kad tiktai paimti iš žmogaus visus syvus. Dėl to, kad neišmintingi, tie, kurie prikuria tokių įstatymų. O žmogus su žmogumi, suėjęs meilėje, jis visuomet suras išeitį, ir kuo geresnę, su ta meile kiekvienam, nes Kūrėjas išveda iš visų aplinkybių. Ir tada turi ir laisvę pasireikšti – suvaržymų nėra, ir tada tu daliniesi – daliniesi savimi. Štai, yra tas, vienintelis Įstatymas – mylėk. Bet jį reikia pajausti atradus Meilės Šaltinį viduje. Būsena pajausti, tuo gyvenant. Tai yra visiškai kita būsena, negu tiktai suvokti protu. Na, mylėti – gerai, mylėti. O kaip tą padaryti? – gimk iš dvasios. O kaip gimti? O kaip gimsta kūdikis iš moters įsčių. Taip, gimimas iš dvasios yra realus gimimas, bet su naujomis charakterio savybėmis, kurios atspindi Kūrėjo Charakterio Savybės. Ir be ydų. Įsivaizduojat, kokia laisvė? Jūs teoriškai tą įsivaizduojat, bet praktiškai jūs tą patirsite tik gimę iš dvasios. Ir šitam pasaulyje pamatysit, kokia tai yra laisvė, kaip neslegia tos ydos. Tu esi laisvas nuo pykčio, susierzinimo, pavydo, noro viešpatauti kitų atžvilgiu, kitus visą laiką prispausti, engti, nurodyti ką jiems reikia daryti, įkyriai piršti savo patarimus. Net savo vaikus nustosit tada pirštais badyti – daryk taip ir taip. Tiesiog jūsų būsena bus – meilė, meilė. Meilė ne vien tik savo vaikams, bet ir marčiai, žentui – ta pati meilė. Ir kaimynui, bet kaimynai degraduos. Skirtumas bus tarp kaimynų ir jūsų didesnis. Takoskyra augs, bet jūsų meilė stiprės. Bet jums bus atsakas galbūt ir ne toks, kokio tikėtumėtės. Žinokit meilė irgi turi savo virpesius, kurie ne visiems priimtini. Nuo kitų išmintingai jūs atsitrauksite, o virpesius skleisite. Čia yra toks nuostabus gyvenimas. Ir dabar net, pavyzdžiui, mes ir maldoje, mes tuo pačiu maldom – maldoje maldom – tuos protus, kurie kenkia žmonijai, kenkia visuomenei, būdami net tos visuomenės vedliais. Reiškia, mes prisidedam prie Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimo. Tai įsivaizduojat, kokia tai yra Galia? Jūsų viduje, prisidėti prie Kūrėjo Plano įgyvendinimo, kai jie bijo apie Kūrėją apskritai pamąstyti. O jūs jau įnešat savo asmeninį indėlį į tą Planą, apie kurio egzistavimą jie ir minties neturi. O jūs jau gyvenimu savo veikiat to Plano įgyvendinimą, kad čia būtų tokia žmonija, kurioje ir būtų tas įstatymas vienintelis – Meilės Įstatymas – būsena juntamas.
Bet, jūs turit nuostabų savo aplinkos poveikį, kurio stigs tiems, kurie jau gyvens tuo Meilės Įstatymu. Ir tada jūsų klaus – kaip jūs ten mylėjot, kai vyko karai, kai vyko apgaulė, pasityčiojimas iš žmogaus. Nekaltai nuteisti sėdėdavo kalėjime uždaryti, o kaltas laisvas ir toliau nusikalsdavo. Kaip jūs ten ištvėrėt, papasakokit. Štai, jūs būsite tą patyrimą praėję ir toks patyrimas jums teikia aukštesnio energinio dažnio virpesius. Štai šitas patyrimas jus dvasiškai ugdo. O mirties patyrimas – ne. Tik patyrimas pereinant į kitą formą. Su tuo ir sveikinu.
2023-11-09 18:15:15
Komentarai
Sveiki, mieli urantai :)Visoje kūrinijoje egzistuoja vienintelis įstatymas – tai Meilės visiems įstatymas, apie kurį Algimantas ir kalba šiame savo pamokomajame žodyje ir labai taikliai praplečia ir išdėsto savo mintis, iš kurių esmines noriu pacituoti:
„Aš vis mąstau – yra vienas Kūrėjo Įstatymas – mylėk. Mylėk. Visi kiti įstatymai nereikalingi. Vieno užtenka įstatymo – mylėk. O juk dabar yra dešimt Dievo įsakymų. Neturėk kito Dievo tik mane. Nevok. Nemeluok. Nesvetimauk. Nežudyk. Viskas per neigimą – ne, ne, ne. Dėl to negalima šito trokšti. Nu kaip tu neiginio trokši? Tau reikia kažkokio teiginio trokšti – mylėk – mylėk. Jeigu tu mylėsi, natūralu, tu nesvetimausi. Jeigu tu mylėsi, tu nežudysi. Jeigu tu mylėsi, tu neapgaudinėsi. Jeigu tu mylėsi, tu ir turėsi vieną Kūrėją, kuris yra pats Meilės Šaltinis ir Centras. Ir jokie kiti įstatymai tau nereikalingi. <…> Žmogus su žmogumi, suėjęs meilėje, jis visuomet suras išeitį, ir kuo geresnę, su ta meile kiekvienam, nes Kūrėjas išveda iš visų aplinkybių. Ir tada turi ir laisvę pasireikšti – suvaržymų nėra, ir tada tu daliniesi – daliniesi savimi. Štai, yra tas, vienintelis Įstatymas – mylėk. Bet jį reikia pajausti atradus Meilės Šaltinį viduje. Būsena pajausti, tuo gyvenant. Tai yra visiškai kita būsena, negu tiktai suvokti protu. Na, mylėti – gerai, mylėti. O kaip tą padaryti? – gimk iš dvasios. O kaip gimti? O kaip gimsta kūdikis iš moters įsčių. Taip, gimimas iš dvasios yra realus gimimas, bet su naujomis charakterio savybėmis, kurios atspindi Kūrėjo Charakterio Savybės. Ir be ydų.”
Ir dabar, įžengus į 2024 metus, noriu palinkėti, kad šie metai būtų kupini gimusių iš dvasios ir pripildyti vien tik Kūrėjo Begaline Meile :)
Nuoširdžiai ir su Meile visus apkabinu :)
Laura
Vilniete
2024-01-03 09:41:37
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]