Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kodėl tiek mažai iš mūsų pasaulio pasirenka Gyvąjį Kelią po prisikėlimo – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 11 18

Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus. Vedu Gyvąsias pamaldas Gyvojoje, vienintelėje pasaulyje, Šventovėje, turinčioje Rojaus Trejybės-AŠ ESU, tai yra – Kūrėjo – Vardą. Kūrėjo įgaliotas ir atstovauju Jam, kaip ir mūsų Vietinės Visatos abiems Sukūrėjams – Šeimininkui Sūnui Kūrėjui, kuris buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto tapatybe prieš du tūkstančius metų mūsų pasaulyje, ir jo Partnerės – Dukros Kūrėjos – Nebadonijos – esu apaštalas. (Mūsų Šventovės vėliava – nėra ant ko užkabinti. Tada užkabinau ant kėdės atlošo.) Vyksta pamaldos. Dabar esu Vilniuje. Ir iš tikrųjų yra nuostabu, atvažiavus į tą miestą, kuris man toks yra artimas. Kada aš jame buvau, mėgavausi tuo miestu. Bet vėliau žmonės keitėsi, ir jie tapo labai pragmatiški, susvetimėję, savanaudiški, ir, aišku, žmonės sudaro miesto turinį. Išorinis apvalkalas yra architektūra, kuri taip pat prasidėjo nuo išlaisvėjimo metų, kada sudarkytas bendras panoramos vaizdas, kai būdavo bažnyčios patys aukščiausi statiniai. Dabar pristatė visokių dėžučių stiklinių. Architektai – be kūrybinės minties, ir darko – darko – miesto panoramą. Žodžiu, mielas miestas, bet jis jau yra su žaizdom.
Kada aš mąstau, kodėl tiek mažai iš mūsų pasaulio pasirenka Gyvąjį Kelią po prisikėlimo – ne šitame pasaulyje, šitame pasaulyje, natūralu, jie turi daugybę kitų interesų – bet po prisikėlimo, kada nebėra kitų interesų, yra tik Gyvojo Kelio interesas – tik Kūrėjas, tiktai Evoliucija – ir didžioji dauguma atsisako Gyvojo Kelio. Aišku, dėl to ir skaudu, kad daug, sakykime, mirtingųjų, su kuriais mes palaikėme ryšį įvairiais metais, jie gali būti atsisakę – jeigu buvo iškeliavę anksčiau iš šito pasaulio – Gyvojo Kelio, jeigu juos pažadino, bet ko gero dar nepažadinti tie, kurie čia nėjo Gyvuoju Keliu, tai, natūralu, jų ir nepažadins trečiąją dieną po visos gyvybinės energijos išeikvojimo šitame kūne, kaip mus pažadins – urantus – einančius Gyvuoju Keliu. Tai štai, net ir po daugybės metų, kada juos pažadins, kolektyviai pagal sąrašą kviečiant juos, jie turės galimybę pabandyti priimti galutinį apsisprendimą – ar jie iš tikrųjų nenori eiti Gyvuoju Keliu. Jiems bus suteiktas šansas palankiomis sąlygomis, kai nieko kito nereikia daryti, vien tiktai su Kūrėju kurti Gėrį visumos Gerovei. Jokių šalutinių interesų! Niekas neblaško! Štai tokie tiesioginiai aukšto energinio dažnio virpesiai tuos, kurie buvo šitame pasaulyje savanaudžiai, tai yra – patys didžiausi turtuoliai, milijardieriai, kurie turėjo kompanijas naftos, dujų, įvairių iškasenų, kurios jiems priklausė nelegaliai – turtai tai yra Kūrėjo, ir priklauso visai žmonijai, ir ne bet kaip, tai yra ne nuosavybė žmonijos, o tiesiog duoti žmonijai juos panaudoti visumos Gerovei, o ne siekti pelno, kaip dabar yra uzurpavę visus tuos naftos telkinius, sakykime, arabų kraštai, Iranas, Rusija, Amerika – visa tai po prisikėlimo bus tragedija tiems, kurie čia maudėsi turtuose kaip inkstai taukuose. Jiems sunku bus prisiderinti. Juos tai erzins – erzins – kada aplinka siekia Gėrio visumai. Jie šito negali suprasti. O išnaudoti kitų nebėra galimybių, nebėra galimybių save įtvirtinti, kad tu gali būti naftos magnatas, milijardierius, kada į tave žiūri palinkę, kaip prieš dvarininką baudžiauninkai, dabar nėra tarnų! Po prisikėlimo jiems reikia patiems teikti Gėrį aplinkai. Štai milžiniškas protui iššūkis, įtampa, ir neatlaiko – neatlaiko tie, buvę čia tokie didvyriai! Na, įsivaizduokite, popiežius, ką jisai galės paaiškinti, net kaip jis galės paaiškinti, kas jis toks buvo šitame pasaulyje – popiežius! Evoliucijoje tokio dvasinio rango Kūrėjas nenumatė! Jėzus, kada perteikė savo Evangeliją – Dievo Tėvystę ir žmonių Brolystę – jis nekalbėjo apie tai, kad – Klausykite popiežiaus ir darykite taip, kaip jisai, išleidęs savo bules, liepia. Reiškia, visa tai yra išmislas nukrypusio ir iškreipusio Jėzų, jo mokymą, juoda pasekmė, duobėta pasekmė. Todėl popiežius turės milžinišką įtampą, kada jam nebebus į ką atsiremti – ritualo nėra, jokios nebėra jo valdžios įtakos. Tas pats ir su karaliais, karalienėmis, prezidentais.
Ir, kada dabar aš, skaitydamas Levą Tolstojų – tai devyniolikto amžiaus rusų rašytojas – aš žaviuosi jo kalba tokia turtinga. Daugybę žodžių aš nesuprantu, pasižymiu, pasibraukiu, reikės ieškoti žodyne. Tai štai, jį gi atskyrė nuo cerkvės, kaip tą, kuris negali atitikti cerkvės kanonų. Bet jis – urantas! Jis savo kūryba skatina, kad žmonės ne blogiu, o Gėriu nugalėtų blogį. Jis parodo per tuos kaimo gyventojų vargus, kaip galima iš tikrųjų moraliai pradėti gyventi, ir tada sustiprėja žmogaus dvasinis ir intelektualus asmuo. Jis daug kur rašo ir apie Dievą. Jis pasisako prieš karą, pasisako prieš žmogaus išnaudojimą, prieš tuos turtuolius. Jis visuomet iškelia paprastą žmogų, kuris darbu pelno ir pagarbą, ir pragyvenimą. Daugybę jo kūrinių caro cenzūra uždraudė, nes visiškai nesupranta, kaip be kariuomenės gali egzistuoti valstybė, kaip gali egzistuoti valstybė be pinigų, kaip gali egzistuoti be vyriausybės, kada Levas Tolstojus sako – Visos vyriausybės neturi tiesos! Visų šalių vyriausybės! Jose nėra tiesos! Yra savi interesai tiek valdžios vidiniame kieme, šalyje, imperijoje, caro imperijoje, tiek tarp valstybių – savanaudiški interesai – o paprastas žmogus yra malamas tarp girnų. Štai caro cenzūra sako, čia pasisako prieš karą, prieš kariuomenę, mėgina mokyti visuomenę, klaidindamas pavojinga literatūra – uždrausti, nespausdinti! Natūralu, kada mes sakome, jeigu mokslininkas atliko kokį nors išradimą, jeigu ne jis, būtų tą padarę kitas. Tačiau menininko negali pakeisti niekas Jeigu tas menininkas išnyksta, už jį nesukurs to kūrinio niekas! Niekada! Sukurs kažkas, bet tai jau bus kitoks kūrinys, ne toks, kaip to išnykusio menininko arba to, kurį buvo uždraudę spausdinti. Ir, natūralu, kad tiems, kurie yra cenzoriai, patekus po prisikėlimo į Gyvenamuosius Pasaulius, kada jų visą laiką mąstymas buvo – neleisti, neleisti, drausti – o ten atvirai viskas yra leidžiama. Jiems yra šokas! Jų suformuotas mąstymas yra žiūrėti į kiekvieną teiginį, ieškant priekabių, kiek tai atitinka valdžios nuostatas, ir nesvarbu kokiame krašte – Afrikoje vienaip žiūri, Amerikoje kitaip, Rusijoje trečiaip, Lietuvoje ketvirtaip – bet vis tiek tai yra siekimas sunaikinti, o ne sukurti. Ir tokiems bus šokas po prisikėlimo. Jų visas gyvenimas paaiškės, kad buvo išvaistytas tuščiai, ir toji įtampa jo prote ar jos prote, natūralu, kad veiks tą asmenybę. Tai nėra taip, kad paprasčiausia ėmiau ir nurašiau – ai, aname pasaulyje tai buvo taip, o šitame bus kitaip. O kaip gi tu be patyrimo pakeisi visa tai, kad būtų kitaip? Tau reikia pačiam dėti pastangas, kurių tu buvai neįpratęs dėti. Tu nebuvai engiamas, o tu engei kitus, kurie turėjo talentą – genijaus talentą – bet tavo parašas ir draudimas buvo iškeltas virš to genijaus. Štai draudimu, ką galima atimti iš žmonių – atimti tą kūrinį, kurį net ir, sakykime, caro imperijos laikais tiražai tų kūrinių, kuriuos leisdavo, tai viršydavo keturiasdešimt tūkstančių – yra didžiuliai – kiek tu gali pasiekti šitais kūriniais žmonių. Ir kada tu uždraudi, kad tokie teiginiai nebūtų skleidžiami, kad apie Kūrėją nebūtų šnekama, kaip nors kitaip tik, kaip sako cerkvė, kaip nurodo cerkvės valdžia, natūralu, tada jokio švietimo nėra. Ir Levas Tolstojus pergyveno, kada jis kalbėjo. – Man – sako – liūdna – o tai aštuonioliktas amžius – kad dabar nebėra literatūros Rusijoje – išnyko, degradavo! – Persikelkite į šią dieną. Nuo devyniolikto amžiaus iki dvidešimt pirmo amžiaus degradacija vyksta nesustabdomai! Tai, įsivaizduokite, kokio lygio tada yra makulatūra, kokia dabar užversti visi knygynai – makulatūra. Kūrinių nėra! Yra makulatūra! Ir kada aš nueinu, pasižvalgau knygyne, tiesiog norisi bėgti iš tos vietos, kaip iš kažkokios tai pragaro irštvos – užpilta, na, kaip ir muzikoje, visokie popsai, ir geltonoji literatūra, muilo operos ir operetės. Štai toks poveikis yra daromas jaunajai kartai arba tiems, kurie skaito ir nemąsto. Ir tie rašytojai vardan pinigų ir populiarumo – tai jie nėra rašytojai, rašeivos galbūt – štai jiems bus sunku po prisikėlimo – sunku, kadangi ten tikroji kūryba yra visumos Gerovei. Ir Levas Tolstojus savo apmąstymuose tvirtino – Literatūra turi ugdyti skaitančio viduje Gėrį! Gėrį! Štai jo misija – ugdyti Gėrį! Ir tai – devynioliktame amžiuje. Dvidešimt pirmame amžiuje samprata Gėrio yra naikinama!
Tai, kaip po prisikėlimo tie žmonės galės pažvelgti nuoširdžiai kitiems į akis, kuriuos jie engė, naikino ir tiesiogine prasme, draudė jų kūrybą – draudė. Natūralu, kad jiems bus taip pat iššūkis – iššūkis – ir ne visi atsilaikys prieš tokį iššūkį. Tada pasirinks jų asmenybės tapatybės sunaikinimą. Jie išreikš šitą norą – per sunku. Juk protas tai nepripratintas. Ir šiandien sako – Ai, man per sunku apie tokius dalykus kalbėti. Pakalbam ką nors paprasčiau. Ką nors, na, ne taip nesudėtingo gali pasakyti? – arba – Ką tu apie vieną ir tą patį! – Po prisikėlimo tas pats protas gi bus. O ten visur yra Vektorius į Kūrėją! Tie interesai, kurie buvo įsiurbę čia, tie išnyksta, nes ten poreikio nėra tiems išnaudotojams arba tiems pseudopolitikams, kurie manipuliuoja minia, minios sąmone, siekdami savo interesų patenkinimo, ten neturės dirvos, kur pasireikšti. Įsivaizduokite, tada yra milžiniška saviizoliacija. Jis nuo savo minčių negali pabėgti – ką daryti, ką daryti? Bus, aišku, suteikiami mokymai, bet jie nepakeis be asmeninių to žmogaus, buvusio mirtingojo, pastangų jo asmenybės tapatybės proto. Nepašviesins be pastangų! Ir štai tokia įtampa viduje priverčia atsisakyti šito Kelio, ir jų valia yra Trijų Dienų Senųjų tribunolo patvirtinama. Ne tai, kad Trys Dienų Senieji Uversoje, Supervisatos sostinėje, patys nuteistų – štai jūs buvote tokie nedorėliai ir mes jums dabar neleidžiame toliau žengti. Priešingai – jiems teikiami mokymai, ir sustiprinimas, ir skatinimas neatsisakyti Gyvojo Kelio. Bet vidinė įtampa jų prote neatlaiko, neatlaiko jų asmenybės tapatybė šitos įtampos. Už tai jums tada ir atlygis. Čia džiaugėsi tuo, kas buvo ir kitų vertinama – valdžia, populiarumas, pinigai, įtaka kitiems, įvairios kelionės, grupės, pasilinksminimai – bet tai nereikalinga Evoliuciniame procese. Jie patys baudė save, bet pasekmes jie patirs po prisikėlimo.

Niekada nebus taip, kad veiksmai atlikti liktų atitinkamai be atsako, be pasekmės!

Ir mūsų veiksmai taip pat sulauks pasekmių. Ir kaip bus jūsų asmenybės vidus pamalonintas, kai jūs tiesiog kaip laineriu praskriesite per pasaulius, tik apžvalgą jums kaip ekskursiją parodys, o jūs čia jau atlikote šitą parengiamąjį darbą šitame pasaulyje – jau įsisavinote tuos dalykus, jums nebereikia kartoti to kurso. Ir tada tas laineris nusileis angelo serafimo pavidalu tokiame pasaulyje, kuris jau bus gal keliasdešimtas nuo pradžios. Ir štai jau jums tada bus tas aukštesnis laiptelis, kuriame jūs sieksite gilesnio pažinimo tiek Kūrėjo, tiek kūrinijos, bet pastangos jūsų jau suformavo šitam laipteliui jūsų dvasinį stuburą, ir jūs su pasimėgavimu kibsite į Tikrovę platesne samprata – tiek filosofine, tiek intelektualia, tiek fizine prasme, tiek dvasine prasme. Jums bus tai atlyginta, ką jūs šiandien įnešate asmeniškai kiekvienas. Dėl to jūs džiaukitės! Kokios bebūtų sąlygos dabar – ir kuo painesnės, sunkesnės – tuo bus šviesesnis ir malonesnis atlygis. Pasekmė jūsų laukia šlovėje! Amen.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile

Komentarai