Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Sai Babos mokymų kelias – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2023 11 25

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus – sakau dvasinius mokymus mūsų gyvojoje šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardo šventovėje. Tokia šventovė yra gyvoji – ji neturi jokio ritualo, yra tiktai mūsų dvasinis savęs kaip asmenybės atsivėrimas mūsų Tėvams – Rojaus Tėvams – Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Aš skaičiau Sai Babos mokymus dabar. Būtent nuo Sai Babos aš pradėjau savo dvasinį žingsnį – sąmoningą – šitame pasaulyje. Dar nieko nebuvau girdėjęs apie Urantijos Knygą, bet jau domėjausi tuo, ką sakė Indijoje gyvenęs Kūrėjo Sūnus, turėjęs – Satja Sai Babos – vardą. Mane sudomino Sai Babos mokymas apie švietimą. O kadangi šitie Mokymai yra iš tikrųjų svarbūs, aš palyginau jo žodžius pasakytus 2001 metais – su šia diena. Tada jis kalbėjo, kad studentai-mokiniai gauna dviejų rūšių švietimą, t.y. faktų – įvairių faktų interpretacijų žinias apie išorinį pasaulį. Šitoji dalis skirta pažinimui, na, ir tuo pačiu prisitaikymui prie aplinkos. Tuo tarpu yra kita – vidinė dalis, kurią jis pavadino – lavinimu, ir ta vidinė dalis ateina iš Gelmės – ateina iš Dvasinio Šaltinio! Ir Dvasinis Šaltinis būtent teikia tas tikrąsias, gyvąsias žinias, kurios tiesiogine prasme yra lavinančios tą, kuris tomis žiniomis dalinasi. Ir tuomet Sai Baba sakė, kad dabar švietimas yra netinkamas, kadangi akcentai visuomet uždedami tiktai tai pirmai švietimo daliai, t.y. faktų, žinių gausai – žinių kiekiui – tuo tarpu vidiniai dalykai visiškai neliečiami. Ir nėra apskritai kultūros – kultūros, kuri iš tikrųjų yra taip pat esminė švietimui, nes švietimas be kultūros, tai yra tas pats kaip tamsus kambarys – jame nėra šviesos! Žodžiai šitie pasakyti 2001 metais.
Ir kada aš pradėjau domėtis Sai Baba, štai, Sai Baba taip atrodo – jo nuotrauka – kada aš pradėjau studijuoti jo mokymus, tai buvo tarsi saulėtos dienos. Kada aš dabar prisimenu tuos metus, atrodo kaip vaikystė be jokių rūpesčių, be jokių problemų, be jokios tamsios, tamsios minties, kurią gaubtų nerimo šešėliai. Tokia yra saulėta vasara. Ir tada, kai aš skaičiau tuos mokymus, o skaitydavau važiuodamas troleibusu, autobusu, tiesiog vežiojausi Sai Babos štai tokias sąsiuvinio forma išleistus dvasinio mokymo formas, jas išleisdavo Sai Babos organizacija keturis kartus per metus – sezoniškumu – pavasario, vasaros, rudens ir žiemos sąsiuvinius, vadinosi Sai Kelias – Sai Kelias – ir žodžiu, nuo tų akimirkų mano susidomėjimas dvasiniais dalykais jau buvo labai kryptingas. Man patiko, kad yra Sai Babos mokymuose sanskrito kalba terminų. O kada aš studijavau Vilniaus universitete anglų kalbą, buvo mums kalbotyros kursas. Kalbotyros kursas būtent apėmė ir lietuvių kalbos iš tikrųjų senos indoeuropiečių kalbos pačias ištakas, artimiausias senovės jau nebeegzistuojančiai Indijos kalbai – sanskritui. Štai man buvo artima skaityti Sai Babos mokymus, nes sanskrito kai kuriuos žodžius buvau jau girdėjęs per tas kalbotyros studijas.
Tuo metu Sai Babos minčių aš nelabai supratau, ką reiškia lavinimas – vidinis, giluminis – lavinimas, iš kur tas mintis arba žinias galima pasisemti iš vidaus, kaip jas galima iš vidaus ištraukti, kas jas ten įdėjo? Kadangi mano supratimas buvo labai paviršutiniškas – bet aš nuosekliai domėjausi ir atkakliai pirkdavau tas plonytes knygeles, tuos sąsiuvinius, jų prisikaupė gal daugiau negu penkiasdešimt – ir palaipsniui protas tapo skvarbesnis, elastingesnis. Susidomėjau – Bhagavadgyta – kurią buvau nusipirkęs prieš daug metų, bet panūdau – panūdau susipažinti, nes Sai Baba ypač daug kalbėjo apie Vedas, o būtent Vedų pati esmė yra atskleidžiama Bhagavadgytoje. Skaičiau Bagavadgytą, sunku buvo ją suprasti. Štai protas visą laiką buvo pratinamas, mankštinamas ir prie tokių sampratų, ir prie dvasinio turinio, bet vis tiek aš nemąsčiau tiek giliai, kad kažką reikėtų semti iš vidaus, kad žinios yra iš vidaus, tos prasminės žinios. Ir Sai Baba taip pat tvirtino, kad svarbu ne žinių kiekybė – kokybė svarbu, ne žinių kiekis, bet – kokios žinios – yra suteikiamos. Ir jisai apgailestavo, kad dabar švietimo nėra, nes niekas nesidomi būtent kokybe švietimo, perša tiktai kuo daugiau išorinių faktų, kurie keičiasi. Sako – Įsivaizduokite tokį pavyzdį – aš esu apsirengęs baltais drabužiais, tai mane mato tokiais drabužiais, bet jeigu aš po kelių minučių persirengiu mėlynais drabužiais, mane jau mato kitokiais drabužiais – bet aš taigi išlikau tas pats – pats aš nepasikeičiau, pasikeitė tik mano drabužiai. Tai tas pats ir su švietimu. Faktai keičiasi, jie neatspindi Tiesos, nes – Tiesa – nekintanti! Tas asmuo, kuris Tiesą suvokia gilumine prasme taip pat nesikeičia – asmuo – tai yra tas Aš – Aš – kaip Sai Baba pabrėždavo – iš didžiosios A – Aš – dvasinis – dvasinis asmuo! O žmonės mato tiktai tai, ką to asmens protas diktuoja ir kaip tas asmuo pasireiškia – jie mato vienokį, tas pats asmuo apie save galvoja dar kitaip, o tas tikrasis asmuo, jis niekada nesikeičia – jis visada yra tas iš didžiosios raidės – A – Aš – nes jis yra dieviškas, jis yra nekintantis – jis yra Dievo suteiktas.
Štai dabar, jau 2023 metai. Praėjo 22 metai nuo tų teiginių, kuriuos teikė Sai Baba savo mokyme apie švietimą – ir švietimas dar labiau subyrėjo palyginus su tuo momentu, kada kalbėjo Sai Baba. Sai Baba, jau paliko šį pasaulį – paliko anksčiau negu buvo planavęs palikti. Ir tą padarė specialiai, kad man – man užleistų Kelią šviesinti žmoniją, kad neatitrauktų žmonių milijonų link savęs – kad būtų suteikiami dvasiniai mokymai kaip mano – Kūrėjo ambasadoriaus asmenybės, ir Jėzaus, ir jo Partnerės Nebadonijos – apaštalo – šitame pasaulyje, ir šitam pasauliui! Ir aš dabar sakau, kad tai, ką aš skaitau Sai Babos mokymuose šią akimirką, aš puikiausiai suvokiu gilumine prasme, ko aš nesuvokiau tuo metu skaitydamas. Bet vidinę mano dvasinę – tikrojo asmens – būseną žadino šitie mokymai, tiesiogine prasme žadino, kad aš galėčiau iš tikrųjų pasireikšti taip, kaip sumanė Kūrėjas šitoje planetoje. Dabar toji Įžvalga, kokią aš turiu, ir kuri man tapo tokia neatsiejama dalimi, aš matau Sai Babos tuo metu reiškiamo nerimo ištakas ir dabartinio momento demonstruojamas pasekmes – visišką mokytojų nustūmimą nuo tikrojo savo statuso lygio, paminimą jų orumo, mokinių nepagarbą mokymuisi, mokymosi procesui, mokyklai. Nėra tų vidinio ugdymo nė menkiausių užuominų, dėl kurių rūpinosi ir Satja Sai Baba, nėra to – vidinio asmens studijavimo – nes niekas apie tokį vidinį asmenį ir nešneka. Sai Baba jau tada priekaištavo, kad visi susirūpinę, kaip pragyventi šitame pasaulyje – kaip pragyventi – kaip pelnyti kažkokią profesiją, kur būtų galima uždirbti kuo daugiau materialių atlygių, visiškai ignoruojant tiek dvasinį to studento statusą, tiek ir švietimo kultūrą. O be vidinio lavinimo – ir be kultūros – neįmanoma išsaugoti visuomenės! Tokia visuomenė yra pasmerkta! Jos negalima niekaip išlaikyti, ji niekada netaps Kūrėjo sumanymu šitame pasaulyje! Turi būti pažadintas – vidinis asmuo – tik tada yra galimybė visuomenę išsaugoti šitame sujauktame, iliuziniame pasaulyje. Tiksliau pasakius, pasaulis realus, bet jame sukurta iliuzinė netvarka, kurią reikia paversti į Kūrėjo tvarkos pasaulio pasireiškimą, ir tuo pačiu šitos tvarkos puoselėjimą, skaidrinimą ir diegimą savuoju gyvenimu, ir savajame gyvenime – kiekvienam – Brolystėje – bendradarbiaujant visumos Gerovei! Ir tai yra įmanoma tiktai atradus Kūrėją savo viduje, tiesiogine prasme klausantis Dvasinių Mokytojų ir Dvasinių Mokytojų mokymais vadovaujantis – kitaip žmonija pasmerkta. Bet žmonija negali nušvisti iš karto visame pasaulyje. Reiškia jinai pradės švisti nuo tų kraštų, kuriuose bus Dvasinių Mokytojų. Dvasinis Mokytojas negali atsirasti savaime, turi būti pajuntamas Kūrėjo – vidinis impulsas – Kūrėjas suteikia tas žinias. Bet turi būti tas pabudimas, o jis negali pasireikšti didele apimtimi – jis pasireiškia kiekvienam asmeniškai, vienam – stipriau, kitam – paviršiumi. Bet jeigu yra Dvasinių Mokytojų, jie sužadina daug kibirkšties daugelyje mirtingųjų, nes juos gali išgirsti daugelis!
Štai kodėl mano pastangos ir yra Kūrėjo sumanytos, kad aš ruoščiau – Dvasinius Mokytojus – kurie taip pat savo ruožtu skleistų dvasinius mokymus kitiems savo dvasiniams broliams ir sesėms – kad šitoji dvasinė Mintis-Šviesa neužgestų – kad žvakės liepsnelė būtų apsaugota nuo vėjo gūsių, ir išliktų visą laiką skaidri ir ne tik išsiplaikstanti vėjyje, bet kad atsirastų daug žvakučių, daug liepsnelių ir jos nušviestų žmoniją per – kiekvieno – mūsų dvasinio brolio ar sesės Širdies vožtuvo pakėlimą – ir atsivėrimą Kūrėjui – išgirdus Dvasinio Mokytojo žodį, kuris yra Tiesa, kuris yra Tikrovė, kuris yra Kūrėjo gyvas žodis. Amen.

Komentarai