Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Charakterį ugdo praktinis veikimas su Kūrėju – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2023 11 26

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, pradėjęs nuo Lietuvos, kadangi esu Kūrėjo ambasadorius, Rojaus Trejybės-AŠ ESU Kūrėjo Keturių Asmenybių išraiška, ir Sūnaus Kūrėjo, dabar esančio Šeimininko Sūnaus Kūrėjo statuse, kuris buvo įsikūnijęs Jėzaus iš Nazareto tapatybe mūsų pasaulyje prieš du tūkstančius metų – esu apaštalas jo, ir jo Partnerės Dukros Kūrėjos Nebadonijos. Vedu gyvąsias pamaldas savo įkurtoje Gyvojoje šventovėje. Gyvojoje – reiškia joje nėra nė vieno ritualo, yra Širdies atvėrimas pačiam Kūrėjui, esančiam mūsų viduje. Ne šitame kūne, bet mūsų sąmonėje, mūsų prote. Ir dabar vyksta gyvosios pamaldos, mes garbinam Kūrėją. Po pagarbinimo aš sakau savo pamokomąjį žodį, specialiai atskirdamas prašymų maldą nuo garbinimo gyvosios komunijos, kad tvirčiau pasąmonėje įsitvirtintų, kad garbinimas – tai ne tas pats, kas yra prašymų malda. Garbinimas neturi nė menkiausio šešėlio jokio mūsų noro ką mes norime išreikšti, kad mes taptume geresni, kad mes taptume giliau įtikėję, čia jau yra prašymas. O mes išliejame savo dėkingumą, savo meilę, savo šlovę, Kūrėjui. Ir Kūrėjas mus šlovina taip pat. Šlovina ta pačia meilės virpesių potvynio banga. Vandenynas traukia intaką savo galia, ir kada įteka intakas į Vandenyną, jis tampa Vandenynu, jis nebėra intakas. Ta štai ir mes, kada atveriame save šlovindami Kūrėją, garbindami Kūrėją, tada Kūrėjas savo virpesiais pasiekia mus. Mes atveriam savo Širdį, savo vožtuvą pakeliam ir štai tada Kūrėjo šlovė, kurią mes Jam išreiškiam, pripildo mus. Ir visada, kada aš bendrauju su Rojaus Tėvais – net ir šiandien važiuodamas autobusu į šventovę bendravau, šlovinau – ir Visuminė Dievybė AŠ ESU visada pasako, kaip ir kiti Rojaus Trejybės Asmenys – Aš tave šlovinu ir garbinu, kaip ir tu šlovini ir garbini Mane. Kada mes pajuntame jūsų virpesius, tada jūsų būsena paliudija, kad jūs nuoširdžiai atvėrėte save Mums.
Per garbinimą aš išgirdau, kaip buvo pasakyta – mes savo nuoširdžiais žodžiais turim kreiptis į Kūrėją, tai stiprina mūsų pasitikėjimą. – Ne. Pasitikėjimą stiprina tiktai veikimas vykdant Kūrėjo Valią. Veikimas. Veiksmas turi būti atliekamas, jisai teikia pasitikėjimą. Atsivėrimas dar neteikia pasitikėjimo. Tai rodo tiktai tavo įtikėjimą, įtikėjimo laipsnį, bet čia dar yra ne veikimas. Kada reikia veikti, reikalingas ryžtas. Yra įtikėjimas, o pasitikėjimo trūksta, savimi. Baimė sukyla. O gal man nepavyks. O ką man kitas pasakys. Štai, Įtikėjimo galia mums yra kaip tas vėjas laivo burėms. Jisai mus savo gūsiu plukdo pirmyn. O kada atsiranda tas Įtikėjimo pripildytas vidus tiek, kad ima lietis jau per kraštus, štai tada tu nebegali išlaikyti savyje, kad tu būtum pasyvus ir nevykdytum Kūrėjo Valios. Tie virpesiai iš tavęs, kuriuos tu geri iš Kūrėjo kaip Gyvąjį Vandenį, kandi kaip Gyvąją Duoną, jie gi yra Gyvi. Ir jie aktyvina tavo asmenį to asmens tapatybe. Ir štai, kada tu pasiryžti atlikti veiksmą Kūrėjo vedamas iš vidaus, vykdant Jo Valią, po šito veiksmo, tu tik pajauti paaugusį pasitikėjimą – tik tada pajauti pasitikėjimą, nes tu teoriją pavertei praktika. Įgūdžius formuoja praktika. Ne skaitymas, ne studijos – tai yra teorija. O praktinis veikimas su Kūrėju, stiprina ir ugdo charakterį, stiprina pasitikėjimą, ir kas nuostabiausia, išplečia kosminę Įžvalgą, kad tai yra prasminga, ką tu darai. Tai yra reikalinga. Pradedi matyti giliau, plačiau, savo atlikto veiksmo prasmę kitiems, ir ypač sau. Ir tuo pačiu Kūrėjas tada suteikia dar papildomą atlygį – alkį tokiam veikimui. Aktyviau, ryžtingiau, drąsiau ir plačiau. Todėl, aš jums kartoju, kas kartą kartoju, trys yra sudedamosios dalys, kurios negali būti paliktos tik dvi, bet kurios iš jų. Tai pirmiausia – Kūrėjo garbinimas, studijos ir vykdymas Kūrėjo Valios. Nors vieno iš šių trijų stringa, jūsų charakteris nebus formuojamas, jums nekils pasitikėjimo, nebus ryžto, nebus atlygio iš Kūrėjo patyrimo būsena, pamaloninimo. Ir kol jūs nebūsite aktyvūs visuose trijuose šituose punktuose, tol jūs surasite tūkstantį ir vieną priežastį kodėl nereikia studijuoti, kodėl nereikia eiti į šventovę, kodėl nereikia remti tų, kurie yra dvasiniame kelyje – surasite daugybę priežasčių. Ir tuo pačiu save nuskurdinsite. Kūrinija veikia ne kaip mechanizmas, bet kaip gyva sistema. Mechanizmas, tai užsukti rateliai, sraigteliai, tegu jie būna kompiuterizuoti, bet vis tiek tai yra proto pripildyta atitinkama materiali priemonė turinti tam tikrą programinę įrangą. O kas tas, kuris tą programinę įrangą sumasto? Jis turi jausti prasmę savo darbu. Jausti prasmę Visumos Gerovei. Ir čia tenka atsakomybė Vedliams – Vedliams, kad jūs neiškreiptumėte Kūrėjo Valios. Dėl to Kūrėjas ir numato, kad jūs taip pat mokydami kitus, sakytumėte – atsiverkit Kūrėjui kuo giliau, kad pajaustumėte kokia yra Kūrėjo Valia jums asmeniškai – jums asmeniškai. Aš negaliu pasakyti kokia jums kiekvienam yra Kūrėjo Valia. Dėl to aš jums ir sakau – atsiverkite giliau, pajauskit Kūrėjo vedimą iš vidaus, ir jam atsiduokit. Štai, Kūrėjas ir veda iš vidaus, kad jūs vykdytumėte Jo Evoliucinį sumanymą, Evoliucinį Planą visai kūrinijai, per jūsų asmeninį indėlį. Tai atsiverti giliau, tinka visiems ir visada, ir visoj amžinybėj tiks. Kiek mes beatsivertume, giliau dar galima atsiverti. Kokia bebūtų skaitmenų seka, prie jos dar galima pridėti, dar vieną skaitmenį ir suma pasikeis. Taip ir mūsų atsivėrimo gelmė dar labiau padidinta, ji duoda mums papildomą užtaisą, kad mes galėtume spręsti tokius uždavinius, mums teksiančius kaip iššūkius ateityje, bendradarbiaujant tarpusavyje su įvairaus statuso dvasinėmis asmenybėmis, su energijos centrais įvairiais. Kaip išspręsti net iškylančias mums iš Kūrėjo įvairias problemas, gaunant kaip pagalbininkus, pačią Kūrėjo Išmintį. Nes yra tokios dvasinės asmenybės, kurios išreiškia Kūrėjo Išmintį, bet visuomet stigs – stigs bent vieno elemento – ikivisuminės Kūrėjo Išminties, kad tu gautum tiesiog iškart parengtą atsakymą, kaip tą iššūkį įsisavinti. Tai tas vienintelis elementas bus tai, ką mūsų asmenybė turi jau gavusi, Kūrėjo tos Išminties pasireiškimą šalia esančio asmens, bendradarbiavimu su mumis, ką mes asmeniškai per savo išmąstymą per savo partyrimą, per savo sukauptą žengimą iki amžinybės ir amžinybėje, turime papildyti savo asmenišku protu-išmąstymu, kad atitinkamai susidėliotų mozaika. Kad atitinkamai atsirastų tos mįslės paskutinis langelis įmintas su visu atsakymu. Todėl visada iššūkiai bus stipresni, negu buvo praeityje. Tai, ką mes dabar jau įsivaizduojam į ateitį, kiek mūsų laukia kitų pasaulių, kiekviename pasaulyje bus daug galingesni iššūkiai. Ir mus baimė jau bus palikusi, mes neturėsime, bet mes turėsime sukaupti visą savo asmenybės tapatybės protą, kad tą iššūkį galėtume įsisavinti. Visą laiką mūsų bus protas įtampoje sprendžiant tuos iššūkius, nes kitaip protas nelavėja, jeigu nereikia pastangų dėti, kad galėtum tą iššūkį įsisavinti-išspręsti.
Todėl, kada mes žvelgiam į mūsų aplinką, ir mes suvokiame, kaip kiekvienoje srityje kiekvienas išreiškia savo protu kokį nors sprendimą. Jeigu tai yra inžinierius, chirurgas, dantistas, pilotas, povandeninio laivo kapitonas ir pan., jie visi turi savi profesinių žinių, kurių mes net nesuvokiam, nei iš tolo, kaip taip gali būti. Kaip sukuria milžinišką kokios nors atominės elektrinės turbiną, reaktorių. Tie, kurie užsiima tuo, jiems yra tai kasdienis darbas. Jiems reikia įdėti pastangas, kad tą turbiną, tą reaktorių patobulinti, kad jis būtų pagerintas, saugesnis. Chirurgas taip pat – įsivaizduokite, juk atėjo laikas, kaip chirurgas daro operacijas sudėtingiausias panaudodamas vaizdo kamerą, įvairius zondus, ir jisai pasiekia tas vietas, kur anksčiau reikėdavo daug suardyti šalia esančių ląstelių. Jam tai tampa kasdienybe. Bet kažkam reikėjo tuos zondus sukurti, užprogramuoti, ta programa kad veiktų. Čia gi ne šiaip prakišti mechaniškai, bet jis turi funkcionuoti, jis turi reaguoti į bet kokį signalą. O kaip dabar, kada nemato visumos labui savo poveikio, sugalvoja tuos dronus, kurie bombas mėto. Štai kaip galima išsityčioti iš Kūrėjo, kada pasiekimą numatytą Kūrėjo, Visumos Gerovei, nukreipti kitų žudymui. Todėl mes ir esame Gyvajame Kelyje, kad savo atsivėrimu, dar gilesniu panirimu į Kūrėjo gelmę, kaip intakui įtekėjus vis giliau į Vandenyną, mes patirtume iš Kūrėjo galingesnius virpesius. Ir kaip man Visuminė Dievybė AŠ ESU šiandien važiuojant sakė – materialiame fizikiniame kūrinijos pasireiškime, didesnis kūnas traukia mažesnį. Traukos centras eina iš stipresnio. Tuo tarpu dvasinėje plotmėje, yra abipusis poveikis. Ir kada aš jus, kaip Traukos Šaltinis, imu vis daugiau traukti, tai tas intakas įtekantis į Mano Vandenyną – į Mane – paskiau kaip tik ir gauna iš Manęs atgal virpesius, kad Vandenynas ima įtekėti į intaką, ko materialia prasme, nebūna. Tas didesnis kūnas, tiek erdvėje, jis neįteka į mažesnį. Dvasiniame sistemos veikime, yra abipusis veikimas. Kuo tu daugiau panyri į tą Kūrėją, tuo daugiau Jisai įteka į tave, savo virpesiais. Kad Jis stiprintų tave, tavo ryžtą, ir tuo pačiu girdytų tave Gyvuoju Vandeniu, maitintų Gyvąja Duona, kad augtų jūsų alkis tokiam Gyvam virpesių maistui. Kad jūs būtumėte visą laiką alkani šituo pasisotinimu, patirdami tą pasisotinimą realiai, bet norėtumėte dar daugiau, dar daugiau, neužtektų vieno kąsnio arba vieno gurkšnio. Ir tik tada jūs būsite pamaloninti būsena tais virpesiais, tiek pripildytais jūsų vidų, kad jūs neištversite nėję kitiems – kitiems, stiprinti juos, taip pat savo šviesa, gauta iš Kūrėjo.
Štai tas abipusis dvasinis poveikis yra skiriamas tam, kad kūrinijoje būtų bendradarbiavimas, meilės galia. Jis nėra prievartinis. Dėl to ir yra kūrinijoje, kada jūs skaitote Urantijos Knygą, labai daug savanorių įvykdyti įvairias užduotis. Ir išvyksta ilgam, tūkstančiams metų tie savanoriai, jie pasiryžę tam. Bet tai tas pasiryžimas yra iš Kūrėjo, pripildęs jų vidų. Šitame pasaulyje mes neturime tokių pavyzdžių, kiekvienas stengiasi slėptis už kito nugaros, kad tik ne jam reikėtų ten papildomų kažkokių pastangų. Štai mes ir esame tie pirmeiviai, kurie turime, visom prasmėmis, būti tie Kūrėjo sūnūs ir dukros, kurie geria Kūrėjo virpesius ir gyvena taip, kaip Kūrėjas veda iš vidaus. Gyvena, ir jaučia malonumą iš tokio gyvenimo – malonumą, pasitenkinimą. Ne kažkokią tai priespaudą, kančią – pasitenkinimą, orumą. Ir kuo daugiau jūsų aplinkoje yra jums problemų, tuo daugiau atsiverkit Kūrėjui, kad jaustumėte pasitenkinimą dėl to, kad problemos, tai yra jūsų veikimui skirtos. Veikimui, kad ugdytų jūsų charakterį, kad jūs būtumėte savimi. Tai pravers ateityje šitame pasaulyje, ir po pažadinimo. Nieko neprarasite. Tik laimėsite, visomis prasmėmis. Su tuo ir sveikinu. Amen.

Komentarai