Forumas: temos peržiūra
Algimanto mokymas - Kalėdos - 2023-12-25 Romainiai-Kaunas
Mylimieji, šiandien Kalėdos. Su šia švente sveikinu nuoširdžiai visus jus.
Kristus – simboliškai, kaip ir kasmet tarp krikščionių vėl gimė. Gimė vidurnaktį, Kūčių ir Kalėdų nakties sandūroje. Dėl to ir katalikų bažnyčioje tikintieji dalyvauja naktinėse Piemenėlių mišiose, kurios ir baigiasi jau po vidurnakčio, kad piemenėliai galėtų pamatyti iškilusią nakties danguje Betliejaus Žvaigždę, kuri rodo jiems kelią, kur gi gimė šio pasaulio žymiausia asmenybė – Kūrėjo Sūnus Jėzus. Piemenėliai, Jėzaus gimimas naktį, ir gruodžio pabaigoje, Betliejaus žvaigždė, trys karaliai – Kasparas Merkelis, ir Baltazaras – tai legenda, ir nesena. Kristaus gimtadienio niekas niekada nešventė, ir nenuostabu, nes tuo metu iš viso nebuvo mados švęsti kieno nors gimtadienį. Čia jau šių laikų, ne anų, dar Pauliaus sukurtos bažnyčios laikų, tradicija. Švęsti Jėzaus gimimą – tai jau sugalvota naujamadiška krikščionių šventė. O lietuviai dar sugalvojo prijungti ir pagonišką tradiciją – Kūčias.
Tų tikrųjų Kalėdų juk nebeliko iš viso. O kas gi yra KALĖDOS? Tai laikas, kada kunigai išvykdavo po savo parapijas ka-lė-do-ti – rinkti aukų savo pragyvenimui. Žmonės – aišku – nešdavo aukų ir eidami melstis į bažnyčią, bet per kunigų kalėdojimą, tikintieji parapijonys savo namuose laukdavo kunigo, ir jam suruošdavo geriausių valgių pamaitinti, ir paaukodavo jam gyvenimui. Lygiai tą patį darydavo – kalėdodavo – ir ubagai, eidami per žmones ir melsdami, ką nors ir jiems paaukoti, kad ir jie išgyventų.
Štai dėl to ir toks Kalėdų pavadinimas – nuo žodžio – kalėdoti – ubagauti, melsti aukų pragyvenimui. Ir tą darydavo tik ubagai ir kunigai. Ir tai ir yra ne šventė, o laikotarpis kunigų kalėdojimui. Štai ir visos kalėdos. O tas metas būdavo nuo saulėgrąžos – kada ima trauktis naktis ir sugrįžti diena, tai jau gruodžio paskutinė savaitė, ir iki Trijų Karalių – iki sausio šeštosios. Jokių ir naujųjų metų niekas nešventė.
Tikinčiojo auka kunigui jam kalėdojant ir atvykus pas tikintįjį į namus, yra ir jo auka Kūrėjui GERADARYSTĖ, kokią gali suteikti tikintysis, paremdamas kunigą, nes kunigas tik iš to ir gyveno.
Dar visai neseniai ir Lietuvoje buvo būtent tas kalėdojimas. Manau, kai kur dar jis ir tebėra. Prisimenu iš mažų dienų, kai Utenoje pas mus užsukdavo kalėdojantis kunigas. Ir jam mano močiutė duodavo auką.
O man jokių dovanų niekas nedovanojo, nes tokios mados mūsų aplinkoje – turiu minty, ir mano aplinkinius draugus – iš viso nebuvo. Kaip ir jokių gimtadienių per daug niekas nešvęsdavo. Kada aš pasiekiau šeštų metų slenkstį, man buvo pirmą – ir vienintelį – kartą suruošta gimimo diena – limonadas – obuolių ir kriaušių – ir sausainiai, kartu su mano pasikviestais draugais. Būdavo švenčiamos vardo dienos, ir ne bet kokios, bet vadinamųjų šventųjų – Petro ir Povilo, Jono, Antano, Onos – bažnyčioje būdavo atlaidai, kada suvažiuodavo per tas šventes daug tikinčiųjų iš kitų vietovių. Vėliau ėmė skaidyti atlaidus po įvairias bažnyčias, sakykim, Oninių atlaidai vyksta Vyžuonų bažnyčioje, o kitose bažnyčiose tik paprastos pamaldos, tai į tą bažnyčią, kur vyksta atlaidai ir suvažiuoja daugiau tikinčiųjų, ten ėmė atsirasti ir prekyba šalia bažnyčios – Šventoriuje – bažnyčios kieme prieš pagrindines duris į bažnyčią. Vėliau prekybą Šventoriuje uždraudė, tai ji persikraustė prie Šventoriaus vartų iš lauko pusės. Čia pardavinėdavo vadinamas mūkeles – nukryžiuotąjį – Jėzų ant kryžiaus, kurį gali pasikabinti ant kaklo, ar nusipirkti pastatomą ant stalo, ar paveikslėlį, visų jų būdavo skirtingų dydžių. Man labiausiai patikdavo ten, kur pardavinėdavo naminius čiulpiamus saldainius, kokių nors gaidelių formos, ar žvėrelių, bet ypač mane viliodavo ilgieji saldainiai, nors ir čia jie buvo skirtingų dydžių – trumpi, ilgi, labai ilgi, net gal po pusę metro, įvyniotų į specialų popierių dviem-trim sluoksniais iš labai plono ir šiurkštesnio paviršiaus, nors tai tik tokia popieriaus faktūra, popierius nebuvo šiurkštus, bet šiurkštesnis palyginus su blizgančiomis juostelėmis – baltomis, raudonomis, žydromis, geltonomis, žaliomis kurios panašios į labai labai ploną folgą, ir užvyniotos pakaitomis, kad matytųsi skirtingos spalvos, ir būtinai įstrižai, kad daugiau būtų matoma ryškios spalvos, o galuose susukta, bet dar palikta palaidos juostelės. Būtent jos ir traukdavo mano akį, ir būtent jų taip norėdavau, bet pinigų mano užtekdavo tik kokiai voverėlei, ar kitam mažam žvėreliui, vienam, ar gaideliui, irgi vienam nusipirkti. Todėl daugybę metų tų ryškiaspalvių saldainių ir neragavau.
Per atlaidus, liaudiškai vadintą – kermošių – galėjai nusipirkti ir maldaknygių, jei tavoji jau suplyšo nuo vartymo. Tuomet žmonės buvo maldingi, eidavo į bažnyčią ne tik sekmadieniais, bet KIEKVIENĄ VAKARĄ, o kai kurie ateidavo ir į rytines pamaldas, tad ir maldas skaitydavo tiek bažnyčioje, tiek ir būdami namie KASDIEN po daug kartų. Ir man būdavo prisakyta, kad tarmiškai sakant – JAg namĄ parAIčiau prEš bažnyčiŲ, I DA NUSMAZGOTJ SUSPĖČIA I PERSTAISYTJ. – kas nelabai suprato, išverčiu – jog namo sugrįžčiau iki bažnyčios, ir dar suspėčiau nusiprausti ir persirengti švariais drabužiais. – Ir taip kas vakarą su močiute eidavau į bažnyčią, netoli kurios ir gyvenome. Per pamaldas prieidavo pilna bažnyčia, vaikų irgi daugybė. Sekmadieniais tai nevisi ir sutilpdavo, o per atlaidus, tai ir Šventorius nevisus sutalpindavo. Vyrai stoviniuodavo atokiau, jau Šventoriaus pakraščiuose iš abiejų pusių, bet niekur neidavo iš Šventoriaus, kad sau pasakytų pasiteisinimui – ko man čia būti, vis tiek nieko negaliu išgirsti to, ką besimeldžiantys viduje iš maldaknygių skaito ar klausosi kunigo pamokslo. Tada jokių mikrofonų ir garsiakalbių bažnyčioje nebuvo iš viso. Kada jau ima giedoti visa bažnyčia, tada jau girdi ir tie Šventoriuje STOVINTYS. Atsisėsti nebuvo kur, ir bažnyčioje sėdėdavo tik mažuma.
Bažnyčioje žvakės tada degdavo tikros – vaško, ne elektros lempučių. O elektros lempučių iš viso nebuvo, dėl to pamaldų pradžioje žvakes uždegdavo, pabaigoje užgesindavo zakristijonas. Tam jis laikydavo medinę ilgą kartį, kad pasiektų aukštai pakabintas žvakes žvakidėse. Ir toji kartis turėjo specialų antgalį žvakei įstatyti, tad ją uždegdavo ir tada iškėlęs ištiestose rankose kartį su degančia žvake ją šiek tiek palenkdavo į nedegančios žvakės pusę, kad liepsna pasiektų dar neuždegtos žvakės knatą. Ne iškarto pavykdavo kiekvieną knatą uždegti, tai matydavau, kaip iš palenktos degančios žvakės varva skystas ir karštas vaškas. Ir taip po vieną uždegdamas jis apeidavo visą bažnyčią. Aš vis jį akimis sekdavau, kaip jis artėja iki manęs. Ir bažnyčioje nuo kiekvienos uždegtos žvakės vis pašviesėdavo – pradėdavo nuo altoriaus ir eidavo link pagrindinių durų bažnyčios pačiame gale, tad gerai matydavau, kaip vis didesnė ir didesnė dalis tikinčiųjų ir bažnyčios atsiduria žvakių šviesoje. O žvakės būdavo labai didelės – jos panašėdavo į deglus. Ir kada uždegdavo žvakes jau netoli manęs, užuosdavau vaško kvapą, kuris man labai patiko. Po pamaldų šis kvapas visoje bažnyčioje išsilaikydavo dar ilgai. O kada zakristijonas žvakes gesindavo, tada nešdavosi kartį su pritaisytu kaušeliu, ir juo užspausdavo liepsną, ir liepsna be oro užgesdavo. Ir palengva bažnyčioje šviesa susitraukdavo. Mes jau išeidavome, o zakristijonas vis gesindavo žvakes.
Šiandien diena apniukusi. Romainiuose daug namų išpuoštų su degančių lempučių girliandomis, medeliai - tujos, ar eglės, ar nedidelės pušaitės lauke irgi kai kur taip aprengtos dirbtinėmis švieselėmis. Atmosfera turėtų būti irgi šviesi ir šventinė, bet jos nėra. Stinga, labai stinga anų laikų KALĖDŲ, be išorinių papuošimų, bet su pilna nuoširdumo gausa.
Tačiau dabar net kalėdojantis kunigas, jeigu ir užklystų pas kurį nors, tokios nuoširdumo atmosferos nebesugrąžins. Kitos kartos, kitos dekoracijos, kiti siekiai, ir kitas mirtingasis savo nusistatymais, kuriuos pakeisti tegali tik Pats Kūrėjas - Rojaus Trejybė-AŠ ESU - iš vidaus pakeisdamas kiekvieną Savo SŪNŲ ar DUKRĄ. Bet tam dar reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kad savo Gyvenimu su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, atrastu savyje, ir padėtų susiorientuoti ir dabartinei kartai Urantijoje.
2023-12-25 14:27:35
Komentarai
Sveiki. Pritariu Rimanto pasiūlymui, iš tiesų geras sumanymas. Pagalvokime, urantai, kaip atšvęsime Kristaus Gimtadienį rugpjūčio mėnesį ir tuo pačiu, kaip padėkosime dvasiniam mokytojui Algimantui už jo teikiamus mums Gyvojo Įtikėjimo mokymus ir išmintingus bei prasmingus patarimus kasdieninėje veikloje.adolfina
2024-01-08 13:33:56
Prisiminiau posakį,, Žiemą-gerai, žiemą būna Kalėdos""
Tuomet kaimo parapijos klebonas kartu su zakristijonu apsilanko parapijiečių sodybose,kalėdoja ... Žmonės laukdavo ,ruošdavosi ,kunigas būdavo pakviečiamas iš anksto,prieš Kalėdų šventes.
Gal būtų galima rugpjūčio 21dieną,Jėzaus Nazariečio, Sūnaus Kūrėjo, gimimo dieną, pakviesti Algimantą į svečius? Žinoma,prieš tai reikėtų gražiai sutvarkyti savo bute, pasiruošti tinkamai...
Likim sveiki visi, su Kūrėju
Rimantas
2024-01-08 09:48:03
Vis sugrįžtu mintimis į tą praėjusį Kūčių vakaro šventimą prisimindama, kad tą vėlų vakarą, iš tikrųjų jau kitos dienos pradžioje, jau po vidurnakčio, t.y. apie pirmą valandą nakties, pasigirdo kažkur stiprus durų trenksmas. Netrukus apačioje gyvenančių kaimynų bute pasigirdo garsiai besikeikiantis kaimyno balsas. Pasirodo šitaip grįžo kaimynas su savo žmona ir dar į mokyklą neinančiu sūneliu. Pasikeikė, padunksėjo ir vėliau viskas apsiramino. Na galvoju, štai kaip švenčiamas Jėzaus gimtadienis, kada Jėzus nėra jaučiamas gyvai Širdyje, o be to, koks yra rodomas blogas pavyzdys tam mažam berniukui. Aišku, tas berniukas galbūt stebėdamas tokį savo tėvo elgesį, kaip tik bjaurėsis tokiu alkoholio vartojimu ir tokiu kvailu šventimu, nes mato, kad tėvas netenka sveiko proto savo noru. Bręsdamas vaikas viską stebi ir patiria baimę, ir Širdy vaikišku protu pamąsto, kad taip negerai, bet jis bejėgis ką nors keisti. O juk išvis tradicija reikalauja, kad būtų rimtis, ramybė, susikaupimas, susivaldymas – bet matome, kad jau vis mažiau yra tokių, kam tai berūpi ir ar berūpės ateityje.
Štai šis vakaro laikas, kaip tik prieš Naujų Metų naujo kalendoriaus lapo atvertimą. Miegoti nėra galimybės, nes kiti, šalia gyvenantys kaimynai pas kuriuos buvo apsilankęs ir Kalėdų Senis, kada rašiau, linksmai dainuoja pagal karaoke fonogramą ir vaikiškas dainas, ir nevaikiškas. Taip kaimynai švenčia Naujų Metų sutiktuves – šiuolaikiškai, madingai – o kaimynų berniukui tik vos dveji metai. Be to tuoj už kelių minučių prasidės kaip tikras karas – naujamečių fejerverkų šaudymas kieme. Tad pamiegoti dar greitai nepavyks.
Žinau, kad be Kūrėjo gyvo atradimo kiekvieno Širdyje, nebus Ramybės ir Taikos viso pasaulio žmonių protuose. Bet tam ir reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kuriuos ir ruošia mūsų Dvasinis Mokytojas – Algimantas. Tikiuosi, kad ir man kažkaip su Kūrėju pavyks apšviesti savo aplinką Kūrėjo Šviesa ir Išmintimi. Tai tokios mano mintys.
Linkiu visiems Gerovės ir apkabinu su Kūrėjo Meile.
DDaiva
2023-12-31 23:55:51
Dabar, kai atsisėdau rašyti, Kalėdos jau skaičiuoja paskutines minutes. Tuoj vidurnaktis, kuris simboliškai praneš, kad jau kita data, ir kažkieno švęstos Kalėdos liks jau tik kaip prisiminimas.
Pažvelgusi pro langą, priešais stovinčio namo penkto aukšto balkone, matau mirgančią mėlynos spalvos girliandą. Tai šis girliandos mirksėjimas man ir priminė, kad dabar šventinis gi laikotarpis, Kalėdos. Namuose tyla, ir aplinka tokia, kokią pats sau ir susikuri. Jokio triukšmo, jokio šurmulio, mat ir vaikai dieną buvo išbėgę pasisvečiuoti. Atrodo šiandien, apmąstymų diena – na ir gerai, Kalėdoms kaip tik. O jų būta vaikystėj visiškai kitokių, tokių, kokios man, kaip vaikui, kėlė džiugesį, ir didžiulį – didžiulį laukimą. Bus – Šventė. O Kalėdas visada sutikdavome kaime, pas diedukus. Nuostabūs atsiminimai, kurie šiandieną tik suprantu, kokia brangenybė buvo mums, vaikams, o ir suaugusiems. Visų svarbiausia tai, kad tvyrojo tarp mūsų, gausiai susirinkusių giminaičių – nuoširdumas. Pilna pirkia mūsų prigužėdavo. Ir į bažnyčią tikrai močiutė vesdavosi. Tik ne tiek bažnyčioje pats dalyvavimas man atmintin tiek įsiminęs, kiek pats ruošimas į ją. Jau iš vakaro, visu savo vidumi gyvenai tuo, kokia bus Kūčių rytą kelionė į bažnyčią – kaip močiutė skrupulingai rengsis, o ir mes, anūkai, neprasprūsim pro jos žvitrią akį – tinkama, tvarkinga apranga, ir visada deramas elgesys. Ir tik mylinti širdis gali taip nuoširdžiai rūpintis kitais. Kupini meilės Kūčių rytai, nenusileisdavo ir popietei, kai gyvenimas troboje tiesiog virte virė. O kiek laiko buvo skiriama maisto gaminimui – ir mes, vaikai, daug prisidėdavome prie maisto gaminimo ruošos, o vakare patys iškilmingai dengdavome stalą. O tas laukimas svečių, buvo tikra šventė. Buvo bendravimas. Buvo pakili nuotaika. Buvo šventinė dvasia. Buvo.
O kodėl nėra šiandien? Kodėl šiandien niekas nenori eiti į bažnyčią? Kodėl šiandien vietoj to, kad visi džiugiai gamintų maistą šventiniam stalui – užsisako jau pagamintą, išgirdau, ir beje nustebau. O kodėl niekas nenori važiuoti į svečius, ar juos kviestis? O kodėl vaikai net nepažįsta kaimo aplinkos? O kodėl nejuntama šventinė Kalėdų dvasia, kokią jutome mes tada, vaikystėje, tie, kurie turėjo tokią dovaną ją pajausti. Daug tų – kodėl. Bet ir atsakymai nėra paslėpti, reikia tik noro juos atrasti.
Šiandien, jau vėlyvo vakaro metu, žvelgiau į priešais mane padėtą, Meilės Galia apreiškimą. Šalia – tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt šeštais metais išleistas romanas. Ką tik pradėjau jį skaityti – kažkada parsivežiau iš kaimo, išsaugojau, kad nepatektų pečiun kūrenti. Romane pasakojama apie skurdų, bet orų – viduje – ryžtingą vienos moters gyvenimą. Bet, dar nė neįpusėjau. Tyla namuose leidžia ramiai dėliotis mintims galvoje, kurios vis tik kiek šokinėjančios ir ieškančios atsakymų. Vidus palinksta link to nuostabaus, ružavos spalvos atspalvio, nuostabiu pavadinimu – Meilės Galia – apreiškimo. Skaitysiu jį, kaip ir beveik kas vakarą. Nors visi atsakymai glūdi mūsų viduje, būtent apreiškimai, kurie valo mūsų pasąmonę ir suteikia mums daugybę informacijos – tai toji nepamainoma pagalba, kuri stiprina kitam, daugiau drąsos reikalaujančia žingsniui.
Kodėl reikia atrasti Rojaus Trejybę-AŠ ESU kuo anksčiau, net vaikams? – atsivertusi knygą perskaitau tokį mokymo pavadinimą, ir taip palydžiu Kalėdų paskutines valandas.
Tėvas mokyme moko, kad bendraudami su Juo, mes panaudojame Jo dvasią, Minties Derintoją, kad išreikštume savo lūkesčius per jį Jam, nes jų yra akimirksninis ryšys – akimirksninis. Štai ką aš ir norėjau dabar išgirsti. Štai dėl ko ir paimu į rankas apreiškimus – jie randa kelią į mano Širdį. Visada. O ir kas gali būti geriau, kaip išgirsti vis dar nedrąsiam tokį sustiprinimą – bendrauk su Manimi, Aš tave girdžiu. Vos tik tu išreiški savo lūkesčius Man, Aš juos girdžiu. – Akimirksniu mano kreipimasis, jeigu jis nuoširdus, jis pasieks mano Tėvus. Tik taip mes, visi, maži ir dideli, jauni ir vyresni, rasim atsakymus į savo Širdies klausimus, kurie kamuoja visus šiandien dar bent kiek nuoširdžius.
Bedvasės Kalėdos nugramzdina į dar žemesnius energinius virpesius, ir nieko čia nepadarysi? Nėra energijos, nėra jėgų? Bet atsivertus apreiškimą, čia aš surandu – Todėl ir dabar niekada nesakykite žodžio – vėlu. Nėra vėlu jums atrasti Mane savo viduje – ir ne vien tiktai jaunoms mamoms, bet kiekvienam iš jūsų – vis labiau atsivėrus Man, tapti ryžtingiems Mano vaikams, skleidžiantiems Manąją Šviesą savuoju gyvenimu visoje aplinkoje – kur bebūtumėte, ką bedarytumėte, darykite su Manimi. (Rojaus Trejybė-AŠ ESU, Meilės Galia, 251-36 eilutė).
Gal vaikystėje ir turėjau kupinas malonaus šurmulio, džiugesio, nuoširdaus ruošimosi Kalėdoms šventes – šiandien aš turiu daugiau. Visų švenčiamo Kūčių ryto ir negaliu įsivaizduoti kaip galėčiau sutikti geriau, nė kad sutikau – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, drauge su dvasiniais broliais ir sesėmis, urantais, garbindama ir šlovindama Mylimą Kūrėją. Štai kas šiandien man tikroji Šventė – Kūrėjas mano viduje.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė. Vita
vvita
2023-12-27 03:07:00
Ačiū tau, mielas Algimantai, už sveikinimus Kalėdų proga, ir už šį mokymą-paaiškinimą.
Džiaugiuosi, kad toji tavo aplinka, kurioje atsiradai ir užaugai tavęs neišpaikino, mokė viską stebėti ir mąstyti, ir dabar esi mūsų Dvasinis Mokytojas, vedantis mus ir mokantis mus, ir mane, tiesiausiu Keliu – Gyvuoju Kūrėjo suteiktu mums Keliu. O aš neturiu tokių šiltų prisiminimų iš Kalėdų šventimo, nors į bažnyčią mama vesdavo mane ir aiškindavo apie Dievą ir vienatinį Jo Sūnų – Jėzų – gimusį čia, gyvenusį. Mamos ir aplinkybių dėka, man Jėzus buvo tas Vedlys į šį Gyvąjį Kelią, kuriame atsiradusi vis stebėjausi, kaip mane sugebėjo čia atvesti. O savo gimtadienį aš prisimenu irgi vieną – tryliktąjį – ryte, kai pabudau, mama pasakė, kad man šiandien sueina jau trylika metų, ir tiek, bet Širdyje, pamenu, džiaugiausi šitokia žinia. Kadangi nebuvo mano žemiškoje šeimoje tėvų darnos, tai nebuvo įprasti ir jokie šventimai. Bet šiais laikais jau švenčiama tikrai ne šiaip sau, nes pas mūsų kaimynus šį vakarą buvo atėjęs net Kalėdų Senis su dovanomis, matyt gal už pinigus nusamdytas, o gal kas apsirengęs iš artimųjų specialiai, kad vaikams įteiktų kalėdines dovanas. Bet tas Kalėdų Senis tokiu pastorintu, tokiu šaltu man atrodžiusiu labai garsiu balsu bendravo su visais, kad per bendras mūsų su kaimynais sienas beveik viskas girdėjosi. Tikiuosi, kad mažųjų dalyvių neišgąsdino toks pabendravimas-šventimas tų sugalvotų Kalėdų. Tai tiek mano minčių.
Linkiu visiems Kūrėjo Gerovės ir apkabinu su Meile.
DDaiva
2023-12-26 00:34:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]