Forumas: temos peržiūra
Kodėl per Vėlines visa Lietuva lekia į kapines, o gyvo žmogaus nemyli? Ar kol žmogus gyvas, tai nevertas, kad jį pamiltume?
Kodėl per Vėlines visa Lietuva lekia į kapines, o gyvo žmogaus nemyli? Ar kol žmogus gyvas, tai nevertas, kad jį pamiltume? Kodėl apie mirusį kalbama tik gerai, arba nieko. o kodėl šito paties netaikyti gyviesiems? Kodėl stovime ant galvos, o ne ant kojų?
Algimantas
2005-10-30 16:36:08
Komentarai
Na, kaip niekas kitas, p.Algimantas vis demonstruoja ir demonstruoja savo paauglišką radikalizmą. Tai juk visi supranta, kad mirusiajam jo kūnas nebereikalingas. Ir man būtų nesvarbu, kas ir kaip pasielgs su mano negyvu kūnu.Bet, gerb.Algimantas visai nepaiso elementaraus dalyko - gyvieji turi palaikyti ryšį su "išėjusiais" per maldas. To reikia tiek vieniems, tiek kitiems, tokia yra Dievo valia. Dabar pagalvokite, koks yra geresnis būdas bent kartą per metus priminti užguitam rūpesčių žmogui apie būtinybę pesimelsti už mirusius?
Žinau, Jūsu atsakymas būtų - atsiverkime visi Tėvui, kuris mums nuolat aiškins kada už ką melstis ir tt ir pan.
Bet kol nevisi atsivertėme, žinokite, dar nemetas mėtyti visus lavonus į jurą. Žmonės bent kartą metuose privalo prisiminti mirusiuosius.
Aidas
2006-10-27 10:37:49
Mielas Jonai, man visai nesvarbu. Manęs tame kūne jau nebebus. O kaip su juo "žais" kiti, man tikrai nerūpės. Geriausias būdas yra jį sudeginti ir pelenus paleisti ten, kur juos nupūs Tėvo vėjas, o aš jau būsiu dar vienu žingsniu pažengęs link Jo. Dar geresnis būdas, kurį naudodavo jūreiviai - tiesiog išmesti už borto į jūrą ar vandenyną.
Materija, savo paskirti atitarnavusi, turi pereikti į kitą energijos pavidalą ir tiek. Čia jokių emocijų ar sentimentų tikrai nebūtų, jeigu nors kiek žmogus pakeltų akis į Tėvą esantį jo paties viduje.
Man liūdna, kad tik lietuviai sugalvojo dar naują savojo ego kankinimo būdą - dėtio gėles ir net nedidelius vainikus net ir tose vietose, kur kas nors žuvo per avarijas. Kada aš avžiuoju su dviračiu už miesto, tai pastebiu vis naujų ir naujų tokių "PAPUOŠTALŲ," kuriais taip jie išreikšia savo "MEILĘ." Po kurio laiko, jeigu ir toliau neieškosime Tėvo savyje, tai bus ir kitos kapinės - visi keliai, nes ir avarijas sukelia didžiąja dalimi tie, kurie Tėvo nėra atradę, dėl to nesilaiko kelių eismo taisyklių.
Meilę reikia rodyti GYVĄ IR GYVIEMS. Taip pat ir prisikėlusiems iš mirties miego. O ne gėdėti dėl to, kad jie yra GYVI.
Algimantas
2006-10-27 08:42:35
Algimantai, o kaip tu norėtum, kaip tavo kūnas turėtų būti palaidotas po mirties?
Jonas
2006-10-26 18:43:21
Mama nepakeiciama. Visom prasmem. Vezk ir nesuk galvos- teisingai neteisingai dieviskai ar velniskai
rimantui
2006-10-26 16:05:09
Mielieji, nepakeičiamas yra tik Tėvas, o ne mama ar tėtis, kurie yra ne kas kita kaip sielos sesuo ir sielos brolis, nors tuo pačiu yra mūsų KŪNO GIMDYTOJAI. Bet kūnas turi labai trumpą gyvenimą, išeikvoja energiją ir turi suirti. Tuo tarpu tikrojo savo aš Tėvas yra vienas ir nepakeičiamas VISŲ TĖVAS. Ir būtent jis mums padovanoja savo tikrąjį aš - asmenybę su visų mūsų potencialu, kuris vis daugiau ir daugiau skleisis per visą amžinybę. Ir jau šiandien yra pirmoji stadija, kada iš genų per kartų kartas gautą gyvulinių polinkių savo žmogiškąjį aš galime keisti Tėvo dvasios, Minties Derintojo, pagalba į savo tikrąjį aš, kuriame įsigalėtų Tėvo meilė ir tiesa.
Mielas Rimantai, kada tau kyla toks vienas svarbiausių gyvenimo klausimų, kaip gi pasielgti, kada yra laikomasi tik negyvo papročio, negyvos pagoniškos, net nekrikščioniškos tradicijos tokios, kaip vėlinės, tai natūralu, kad turi pats turėti labai tvirtą ir gyvą ryšį su Tėvu, kad galėtum Jo pasiklausti, kaip gi pasielgti tokioje situacijoje.
Labai daug kas priklauso nuo tavo ryšių su motina. Jeigu jie yra labai šalti, oficialūs, be gyvo meilės impulso, tai gali nepavykti prisibelsti prie jos širdies, kad galėtum jai paaiškinti, kad tai tik negyvas PAGONIŠKAS ritualas garbinti žemės lopinėlį, kur buvo užkastas išeikvojęs savo gyvenimo gyvastį kūnas. Tuo tarpu tas, kas aname kūne gyveno, kas mylėjo, kas rūpinosi, kas tave augino ir puoselėjo, niekur nedingo, jis buvo prikeltas trečiąją dieną po mirties ir daug geresniu pavidalu, kuris lygiai taip yra matomas ir niekada nebeserga. Bet jis turi tą patį savo šeimininką, tą patį aš, kurio kūnas ir buvo palaidotas šitame žamės lopinėlyje. Tad kodėl gi reikėtų gyvam skirti ašaras ir kapines. Argi kas stato paminklus ir įrenginėja kapines gyviesiems? Ir jeigu ji tiki, kaip katalikė, kad Jėzus yra Viešpats, jeigu tiki, kad jis prisikėlė, kad ir tie, kurie tiki į Jėzų, taip pat yra prikeliami, tai tada ji turi taip pat patikėti, kad tas mylimas mirtingasis yra ŠIANDIEN GYVAS. Jeigu šituo netiki, tai ar gali tada ji save laikyti katalike, nes nepasitiki Jėzumi. O jeigu tiki, tai kam tos ašaros, ir būtent tik toje vietoje, kur suvažiuoja visi ir vienu metu. Argi su gyvu negalima pasikalbėti bet kur kitur, o ne ten, kur buvo palaidotas tik negyvas jo kūnas? Argi dėl gyvo reikėtų lieti netekties ašaras, o ne džiaugtis, kas jis prisikėlė, ir džiaugtis tokiu Tėvu, kuris padoro įmanona, kad įtikėjęs į Jį jau trečią dieną po kūno mirties vėl yra gyvas ir daug geresnį turi kūną? O tas senas kūnas jau iš viso yra suiręs, nes tai, kas yra iš dulkės, tas ir pats turi pavirsti į dulkę, o tai, kas yra su Dievu, tas yra AMŽINA.
Tačiau jeigu pasikalbėti nuoširdžiai neįmanoma, tada su DŽIAUGSMU padaryk gerą darbą motinai - nuvežk ją į kapines. Ir jeigu išeis, pasimelsk prie kapo iš pačios sielos gelmės, kad tą maldą tartų sielos balsas, ir kad motina girdėtų jos žodžius. Ir tie maldos žodžiai ir ramins ir stiprins motiną, nes jie bus gyvi Tėvo žodžiai, tik nuspalvinti sielos patyrimo asmeninių niuansų.
Ir mano mielas sielos broli, Dieviškai žiūrint tu pasielgsi išmintingai, kada padėsi motinai atlikti tai, ką ji laiko labai svarbiu dalyku. Svarbu, kad TU nelaikytum šito ritualo tokiu, kuris pakeistų gyvą ryšį su Tėvu, esančiu tavyje. Tu negali vietoje motinos priimti sprendimo, negali vietoje jos patikėti tuo, kuo tiki pats. Tačiau, kada tavo motina bus jau irgi išėjusi, tada tu galėsi elgtis taip, kaip tau ir sakys tavoji siela, kuri turės vis tvirtesnį ir tvirtesnį ryšį su Tėvu, kuriam reikalingas tavo, kaip ir tavo motinos, gyvas sielos atsivėrimas Jam, o ne negyvo ritualo atlikimas, o apie gyvą ryšį su Tėvu net ir negalvojant.
Net ir negyvo ritualo atsisakyti nėra taip paprasta, kada tokia tamsi visuomenė viską paverčia tik reginiu ir verslu, ir nieko nemėgina pakeisti, kad nors kiek toji negyva tamsa būtų pakeista į gyvą šviesą.
Tik kada tu turėsi tvirtą įtikėjimą, ir pasitikėjimą Tėvu, tik tada pajėgsi šito ritualo atsisakyti VISIŠKAI, KAD TAVO GYVU PAVYZDŽIU GALĖTŲ PASIREMTI IR KITI, KURIEMS LYGIAI TAIP STINGA ATRAMOS, KAD GALĖTŲ ATSISAKYTI TOKIOS NEGYVOS PAGONIŠKOS TRADICIJOS. Iš viso katalikybė turi daug perėmusi pagoniško ritališkuko ir puošnumo iš pagoniškų apeigų, tokių, kaip drabužių keitimas, smilkalų panaudojimas, švęsto vandens šlakstymas.
Štai dėl ko yra mūsų gyvoji Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovė, kad žmonės patirtų gyvą dvasinę maldą, o ne ritualinę, kad patirtų gyvą ryšį su Tėvu, su Jėzumi, ir tarpusavyje, kad jie suvoktų, kad tikrovė yra ne ritualas, bet atsivėrimas Tėvui ir tame atsivėrime gyvų tradicijų kūrimas. Ir tik tada, kada kiekvienas iš mūsų atrasime Tėvą savyje, šitie negyvi ritualai ir negyvos beprasmės tradicijos bus visikši išnykusios, nes mes turėsie sukūrę gyvas trdicijas,kuriose nebebus nei kančios, nei skaismo, o vietoje jų bus gyva palaima ir gyvas bendravimas tarpusavyje. O dabar pilnos kapinės žmonių, sielios brolių ir seserų, bet jie tarpusavyuje būdami GYVI, NET NEBENDRAUJA, JIE SKUBINASI TIT ATKIKTI RITUALĄ PRIE KAPO, KURIAME YRA GALBŪT JAU SENIAI PALIDOTAS IR JAU SUIRĘS MATERIALUS KŪNAS, KURIE PERĖJO Į ŽEMESNĮ ENERGETINIŲ VIREPSIŲ BŪVĮ, O TADA VĖL SUSPĖTI LAIKU PRIE TELEVIZOPRIAUS, AR ŠIAIP KUO PASIMĖGAUTI SU PASITENKINIMU PASIGIRIANT IR SAU IR BENDRADARBIAMS, OHO, APVAŽIAVAU NET PUSĘ LIETUVOS,KOL APLANKIAU VISUS KAPUS.
O kam mielieji važiuojate prie kapų, jeigu nė žodžiu neprašnekinate gyvųjų savo sielos brolių ir seserų kurie lygiai taip pat atlkieka negyvą ritualą ir švaisto savo laiką ir energiją beprasmiams dalykams, kada tuos pačius pinigus visa Lietuva gali paaukoti su meile beglobiams vaikams, skurstantiems seneliams.
Šiandien užkalbinau vieną elgetą su lazda. Sėdi nuo ryto prie cerkvės, laukia išmaldos. Petras vardas. Sakau: "Petrai, kas tavo kojai?" - "Pirštus nupjovė, tai nepaeinu nuo užpaeitos vasaros." Aš jį dažnai matydavau, pasikalbėdavau. Dabar jis man skundėsi, kad neturi, kur gyventi, gyvena tiesiog gatvėje. Net invalidumo pensijos nemoka, sako, kad lauktų komisijos, nes tokių yra daug. Ir prašo išmaldos. Ir tokių yra daug. O visi kalba, kad nėra tam pinigų, dėl to jų negli niekaip paremti. Tad štai koks šaltinis paramai - atsisakykit paminklų, kapinių teritorijų, lankymo ir gėlynų sodinimo, važinėjimo į kapines per vėlines, ir paskaičiuokit keli šimtai milijonų kaip iš dangaus mnukristų GYVIESIEMS. Atėjo laikas atsigręžti į gyvuosius su meile, o ne skrupulingai lankyti kapines, kuriose irgi nėra tų, kuriems skiriate savo mielę - JIE YRA PRISIKĖLĘ IR GYVI. Dėl to siųkite kieks meilės virpesius savo maldose ir jie tikrai juos pasieks. Tokia yra Tėvo valia. O žemės lopinėlio lankymo ATSISAKYKITE IŠ MEILĖS TĖVUI IR TIEMS, KURIE TOLIAU ŽENGIA PAS TĖVĄ IR KURIUOS JŪS KLAIDINGAI LAIKOTE MIRUSIAIS IR APRAUDATE.
Būtent juos ir aprauda jūsų žmogiškasis ego, kai jūsų siela jaučia norą dalinti jiems meilę, bet jūsų egoizmas ją nustelbia. Atsigręžkit į Tėvą savo viduje, atraskit Jį savyje, ir tik tada jūs suvoksite, kokioje nelaisvėje ir tamsoje jūs laikėte ir kankinote savo sielą. Išlaisvinkite ją.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-10-26 17:34:35
Jeigu aš pasirenku išlikimą, tai tam savo pasirinkimui turiu būti ištikimas. Ar laužau ar pažeidžiu aš ištikimybę važiuodamas į kapines , nors ir teisindamasis, kad tai darau ne savo noru. Pavyzdžiui mano atveju aš gyvenu su mama, kuri yra senas ir ligotas žmogus ir nepaisant mano argumentų žinau, kad ji vis tiek važiuos nežiūrint kokios bus gamtinės sąlygos ir išlaidos. O važiuoti ir apvažiuoti visas kapines yra gana toli. Todėl aš ją nuvešiu. Ar man kiltų tokie klausimai jeigu būčiau atradęs Dievą savyje, gimęs iš dvasios. Kaip tuomet aš pasielgčiau. Ar veždamas mamą aš elgiuosi protingai ,išmintingai ir tuo pačiu teisingai visumos atžvilgiu. O gal tik protingai bet ne išmintingai, o tai reiškia ir neteisingai. Žmogišku protu žiūrint veždamas elgiusi protingai. O jeigu žiūrint Dieviškai?
rimantas ( Kaunas )
2006-10-26 10:24:04
kokie kokie fylai ? looogai ??
golgoto
2006-07-03 19:25:27
drasus jus cia tam forume susikaupe nekrofilai.
Atsakymas vienas: negyvas nekanda ! O gyvas gali dar ir i snuki duot
mongo
2006-07-03 10:27:53
Neskaičiau visų komentarų, todėl gal pasikartosiu netyčia. Tačiau noriu išsakyti savo mintis. Kapinės - tai visų pirma - susikaupimo vieta. Kad žmogus ramiai prisimintų to ar tų mirusiųjų gyvenimą, savo santykį su juo. Jei žmogus kapinėse jaučiasi niūriai, jis nepatenkintas to žmogaus buvusiu gyvenimu. Jis nebuvo normaliame santykyje su juo. Tokiu atveju vertėtų pagalvoti, kas labiausiai nepatiko tame žmoguje. Ir pabandyti suprast kaip būtų buvę geriau. O ir pamėginti pačiam sau įvardinti teigiamas, po to neigiamas to žmogaus savybes. Tuo pačiu pamąstyti apie savąsias. Meldimasis jeigu ir nuramina, bet neveda į gyvenimo prasmės didesnį suvokimą. O jei santykiai buvo pakankamai šviesūs, dažnai žmonės kapinėse pradeda gailėtis savęs, likusio jau be to žmogaus. Tiesiog tokie žmonės dar nesupranta mirties paslapties. Jie žmogų tapatina tik su kūnu, dvasia, bet ne siela. O kai jau moki matyti kas tauraus liko žmogui išėjus, pats semiesi iš ŠITO DEBESIES ŠVIESOS - ir su pakilumu neši tai kitiems. Beje, tai vyksta betkur. O kapines tiesiog tvarkai, kaip tokią esamą vietą. Paprastai pagal save - taip kaip norisi, kad neužsikraut sau eilinio lažo šios žemės dvelksme.
Debesa
2006-07-02 20:16:55
Zinot, kuo labiau zmogus priesinasi, tuo labiau as noriu buti salia jo ir jokiu budu nenoriu palikti vieno klaidzioti, ir nieko negaliu sau padaryti, galbut tuo momentu atsitraukiu, bet tik trumpam ir netoli, tam, kad rasciau spraga ir tinkama momenta perteikti savo tiesa.
Mes - Visatos tvariniai esam viena seima, bet taip jau yra, kad negali zmogus buti visur vienu metu, todel naturalu, kad daugiau demesio kliuna tiems, kurie yra aplink: "seimai", "draugams", "pazystamiems", tiems, kuriuos savo kelyje sutinki.
Arnoldas
2005-11-09 18:50:44
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.