Forumas: temos peržiūra
Kodėl per Vėlines visa Lietuva lekia į kapines, o gyvo žmogaus nemyli? Ar kol žmogus gyvas, tai nevertas, kad jį pamiltume?
Kodėl per Vėlines visa Lietuva lekia į kapines, o gyvo žmogaus nemyli? Ar kol žmogus gyvas, tai nevertas, kad jį pamiltume? Kodėl apie mirusį kalbama tik gerai, arba nieko. o kodėl šito paties netaikyti gyviesiems? Kodėl stovime ant galvos, o ne ant kojų?
Algimantas
2005-10-30 16:36:08
Komentarai
Mielieji, kaip gali degti šviesa, jeigu jos nemėginsi uždegti. Štai šitas Forumas ir yra bandymas uždegti ŠVIESĄ, dėl to VĖJAS ją ir mėgina užpūsti.Kaip jūs galėsite keisti tradicijas iš negyvų į gyvas ir turinčias prasmę, jeigu apie jas NESUSIMĄSTYSITE. Juk pradžia yra nuo SAVĘS. Bet jeigu TU PATS liksi nemąstantis, tai ir tradicijos liks tos pačios. Jos nepasikeis PAČIOS SAVAIME.
Bet jų keitimą pradedame MES ČIA APTARINĖDAMI IR SUSIMĄSTYDAMI.
Aš jums nesiūlau REVOLIUCIJOS, BET KVIEČIU, ATRASKITE TĖVĄ SAVO VIDUJE, tada ir patys pamatysite savo argumentavimo akligatvį.
Kapinių lankymo tradicija dar egzistuos, nes dar ilgai bus neatradusių Dievo savo viduje, bet tie atradę, VISADA SURAS galimybių, kaip aiškinti ir kitiems, kad mirusieji yra GYVI. iR NĖRA KO JŲ LAIDOTI KAIP NEBESANČIŲ SU AŠAROMIS IR RAUDOMIS, IR JAU TOKIOMIS LIŪDNOMIS GIESMĖMIS.
Juk visa tai mato ir girdi maži vaikai. Nejaugi jūs manote, kad tai jiems nepalieka pėdsako jų psichikoje, nejaugi jūs manote, kad per laidotuves ar vėlines, vaikas gali suvokti, kad Dievas yra DŽIAUGSMAS IR GYVYBĖ, NE LIŪSESYS IR MIRTIS. Juk būtent dėl tokių nežmoniškų tradicijų žmogus vengia pokalbių apie išėjimą iš šito kūno į geresnį, ką jis pavadina mirtimi, išėjimu į anapilį... Kokį anapilį? Dar sugalvojo kažkas žodį, kuris nieko prasmingo nesako.
Mano mielieji DVASINIO miegojimo ir tinginiavimo metas jau baigėsi. Atėjo DARBO IR AUGIMO METAS. IR GYVENIMO METAS. TIEMS, KURIE ŠITO NORI.
Žmogus iš viso yra tingus bet ką dirbti, o tuo labiau mąstyti apie DIevą. O jau tai, kad jis mėgintų Dievą, esantį jo paties viduje, dar ir patirti, tai iš viso nėra ką ir kalbėti.
Bet taip buvo praeityje. Daugiau toji praeitis NEBESUGRĮŠ. Mes ŠIANDIEN žengiame į rytdieną su GYVUOJU DIEVU, SU JO MEILE IR TARNAVIMU, BE SAVANAUDIŠKO IŠSKAIČIAVIMO, KAIP ŽENGĖ JĖZUS.
Jėzus aiškino, kad Jo evangelija, Dievo Tėvystė, žmonių brolystė, aš dar priduriu, Jėzaus įgaliojimu, ir visos KŪRINIJOS brolystė, yra RAMYBĖS evangelija, bet ji ramybės NEATNEŠ TEN, KUR VIENAS JĄ PRIIMS, KITAS ATMES.
Jėzaus religija skirta ne prisitaikėliams ir bailiams, bet ryžtingiems ir drąsiems. Tai TIESOS IR ŠVIESOS RELIGIJA SUTREIKIANTI VIDINĘ RAMYBĘ IR NORĄ TARNAUTI IŠ MEILĖS TEVUI IR JO VISAI KŪRINIJAI...
Kol mūsų tiek nedaug, tol mums bus daug sunkiau, bet daug vertingesnis bus įgytas patyrimas, kuris niekada nepradings iš mūsų asmenybės per visą amžinybę.
Mes turime kitus šviesti ir juos kelti, bet ne patys smukti ir nusisukti nuo šviesos.
Aš įsteigiau Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovę ir jau ketvirti metai, kaip mes renkamės maldai kiekvieną šeštadienio rytą. Praėjusiais metais dar važinėjau ir į į Kauną ir ten vedžiau pamaldas. Bet jos visiškai nepanašios į ritualinės šiandieninės bažnyčios pamaldas, nes malda liejasi IŠ DVASIOS O NE IŠ IŠMOKTŲ MINTINAI TEKSTŲ. TAI IR TĖVO GARBINIMO MALDA, KURI, KAIP ATSKIRA MALDA, NEEGZISTUOJA JOKIOJE KITOJE PASAULOIO BAŽNYČIOJE. Tai nejaugi aš ir šitokios šventovės turėčiau atsisakyti ir prisiderinti prie negyvos ir ritualinės bažnyčios, kurioje MAN, ir ne tik man, STINGA GYVYBĖS IR ERDVĖS tarp sustabarėjusių ritualų ir vaikiškų dogmų? Dėl to mano atsisakymas būtų Tėvo valios pamynimas. Ir to aš niekada nepadarysiu, nes matau, kaip žmonės per pamaldas patirią tvirtą ir realų dvasinį ryšį su Tėvu, su Jėzumi, tarpusavyje...
Tik dėl to, kad žmogus turi savyje Tėvo dvasią, jis ieško ryšio su Juo ir sukuria įvairiausių sektų. Bet jos VISOS NEGYVOS IR PASMERKTOS IŠNYKTI. Ir tik GYVOJI ŠVENTOVĖ, KURIOJE ŽMONĖS PATIRS GYVĄ RYŠĮ SU GYVUOJU DIEVU išliks per amžius, nes tokia yra Tėvo valia. Bet šiandien šitą žingsnį jau žengiame ir mes ir čia Lietuvoje. Ir aš raginu prie šito prisidėti visus, atradusius Tėvą savo viduje ar nuoširdžiai Jo ieškančius...
Keisti tradicijas - tai reiškia AUGTI LINK TĖVO...
Mes VISI esame VIENA ŠEIMA...
Algimantas
2005-11-09 15:44:47
Jeigu tu esi tikrai pasišventęs vykdyti Dievo valią ir esi JO apaštalas ir tikrai JUO pasitiki tada dėl savo šeimos gerovės tau neturi kilti jokių abejonių.Ir jeigu tarp tavęs ir pasitikėjimo DIEVU įsiterpia šeima tai savo papročiais ir tradicijomis tai tu gali ją palikti.
rimantas
2005-11-09 14:09:28
Pagarba tave supantiems zmonems yra labai svarbu, juk is esmes del ju ir gyveni. Savo nuomone galima pasakyti, kad tuscias reikalas tie kapai ir tai turi zinoti kiti zmones, bet ar del to reiktu vengti ten lankytis, kai visa seima vyksta. Juk ir Jezus leidosi pakrikstijamas Jono, nors is esmes tai nebuvo tai ka mane aplinkiniai.
Zmonems suprasti reikia laiko, o pasikeisti antra tiek. Ir tuo keitimosi laikotarpiu reikia stengtis buti salia ju ir jei jauti, kad esi atitrukai nuo kitu per du zingsnius, tai sugrizk viena zingsni atgal, kad galetum susikibti rankom.
Arnoldas
2005-11-09 12:59:50
Mielas Juliau, juk dėl to aš pateiiu lausimus, kad jūs įsigilintumėte į aplinką. Ir visą laiką vedu į tai, kad ATRASTUMĖTE DIEVĄ SAVO VIDUJE. O jau tada JIS bus nuolat VISUR, KUR TIK BEEITUM SU TAVIMI. IR kapinių ar žvakučių prasmė, laidotuvės, kaip raudų periodas, gedulas, juodos spalvos nešiojimas, visa šita BEPRASMĖ ceremonija išnyks IR TAU, IR VIESIEMS, ATRADUSIEMS DIEVĄ SAVYJE. ŠITOS CEREMONIJOS YRA PUOSELĖJAMOS TIK TŲ, KURIE ARBA NĖRA DAR ATRADĘ DIEVO SAVYJE, ARBA DAR NĖRA UŽMEZGĘ GYVOJO RYŠIO SU JUO, NORS JAU IR KARTKARTĖMIS ATRANDAMU, BET DAR NEUŽMEZGUS NUOLATINIO GYVOJO RYŠIO...
Žmonijos augimas yra numatytas paties Tėvo. Ir kol mes esame dar visiškai nesubrendę, tol mes ir žaidžiame vaikiškus žaidimus, kai[ vaikai žaidžia pamėgdžiodami tėvus su lėlėmis. Kada truputį brestelsime, tada mūsų žaidimai ims panašėti į DIEVO žaidimus ATSIVERTI SAVO ŠIRDYJE JAM, PAJUSTI JO MEILĘ SAVYJE IR JĄ DALINTI VISIEMS BĘ IŠIMTIES VIENODAI, KAIP IR JIS DALINA MUMS VISIEMS... Ir tada pamatysime, kiek daug yra svarbesnių MŪSŲ NEDAROMŲ darbų GYVYSIEMS, nes tą laiką, energiją, ir pinigus paskiriame klaidingai ir iš netijėjimo į prisikėlimą mūsų laikomiems mirusiesiems...
Kas turi noro augti, tas keis ir save bei savęs dalyvavimą tradicijose, kurios žmogų traukia atgal į tamsą. Mes esame Šviesos ir Meilės Dievo vaikai, dėl to ir turime būti panašūs į Jį - spinduliuoti meilę, džiaugsmą, ir šviesą... Visur. Visada. Tokia yra Tėvo valia...kiekvienam iš mūsų!
Algimantas
2005-11-09 09:30:16
Na mano manymu ivairiems dalykams zmogus gali suteikti ivairias prasmes. Visai realus dalykas, kad pagonys, nepazindami Visagalio vienatinio Tevo, zvakuciu deginimui suteike savo prasme - kazka tokio, kas susije su veles permaldavimu, kad ji nekenktu ir t.t. Man asmeniskai zvakes kelia kitas asociacijas,joms teikiu kita prasme. Jos veikiau man primena dieviskaja sviesa, dieviskos meiles kibirkstele zmoguje ir. pn. O i kapines, kodel einu, jau esu anksciau atsakes. Tiek per Velines (veikiau visu sventuju svente), tiek ne per Velines einu i kapines tam, kad pasimelsciau uz mirusius. Na o su kapinems gal irgi panasiai gali buti kaip su zvakutemis. Galimas dalykas, kad pagonys kapines laike vieta, kur garbinamos veles. Pats asmeniskai kapines man tik viena is maldos vietu uz mirusius vieta. As kapinems teikiu tik tokia prasme ir nedaugiau.Del to man jos nera baubas, susijes su veliu garbinimu, nors man asmeniskai labiau priimtinas deginimas palaiku ir pelenu isbarstymas.
Julius
2005-11-08 16:59:26
Mielas Juliau, tai kaip čia išeina, save laikai krikščionimi, o laikaisi pagoniškų nuostatų ir žvekutes degi, ir eini į kapines per vėlines pasimelsti už mirusiuosius..? Tai jeigu tu iš širdies meldiesi KASDIEN UŽ VISUS, KURIE YRA GYVI IR KURIE YRA AUKŠTESNIAME LYGYJE SIELOS IR DVASIOS KŪNE, TIE PATYS MŪSŲ SIELOS BROLIAI IR SESERYS, tai kam tas pagonybės pasireiškimas deginant žvakutes..? Reiškia, kad tu nepasitikiki, kad tavo kasdienės maldos Dievui užtenka, reiškia, kad dar tau reikia ir žvakutės uždegtos, tarsi ji būtų reikalinga daugiau negu nuoširdi malda, ir malda bet kur - namie, gatvėje, bažnyčioje, šeimoje, su draugais, šventovėje, gamtoje - kitaip neitum ir tos žvakutės beprasmiškai nedegtum. Reiškia tau ji turi prasmę. Ir gilesnę prasmę už tavo paties maldą...
Kada suvoksi, savo siela, kad mirusiųjų nėra, kad žvakutės liepsnelė visai beprasmė, jeigu tu tikrai tiki į gyvąjį Dievą ir Jo suteikiamą prisikėlimą įtikėjusiems, ir net Dievu abejojantiems, tik prieš Jį nemaištaujantiems ir galutinai nuo Jo nunusigręžusiems, tada ir nustosi laikytis negyvų, ir materialiai sekinančių pagoniškų tradicijų, adaptuotų nemąstantiems krikščionims ir nenorintiems atrasti gyvojo Dievo SAVO VIDUJE.
Aš kasdien einu su Urantijos Knyga į Vilniaus gatves ir nešu jos, iš tikriau pasakius Dievo žinią gatvėse einantiems žmonėms. Šiandien stovėjau per dulksną po Muzikos Akademijos balkonu ir kviečiau žmones paimti čią knygą į savo rankas ir pavartyti. Ir žinok, niekas, niekas neišdrįso paimti jos į rankas, išskyrus vieną vienintelį vaikiną, kuris ir pats prisipažino, kad ją yra skaitinėjęs mūsų svetainėje. Taigi, jam Urantijos Knyga yra girdėta. Tik jis dar nėra jos nuosekliai skaitęs. Tiesiog ją paskaitinėja. Ir nebuvo matęs pačios knygos, kaip fizinio daikto. Taigi jis buvo vienintelis NEIŠSIGANDĘS PAIMTI URANTIJOS KNYGĄ Į SAVO RANKAS. Aš taip pat dalinu ir lapą su trumpu Urantijos Knygos pristatymu bei keliomis citatomis. Ir viena moteris pasiėmusi tokį lapą dar klausėsi mano paaiškinimo tol, kol išgirdo, kai pasakiau, kad tokių planetų, kuriose gyvena žmonės yra septyni trilijonai. Ji net aiktelėjo ir dar kartą pasitikslino, ar teisingai pasakiau, kad tokių planetų, kaip mūsų, su žmonėmmis, yra ne viena.. Aš jai tą dar kartą pakartojau. JI tuoj pat padėjo laikytą lapą ant stalo ir pasakė: "Taip negali būti, nes Dievas su žmogumi sukūrė tik vieną, mūsų, planetą." Ir nuėjo...
Ką tai turi bendro su kapinėm ir žvakučių deginimu per Vėlines? Ogi tiesioginį ryšį. Šitoji moteris yra visiškai nepasirengusi tokiai šviesai, jai dar akinančiai, kad yra ir kitų planetų su žmonėmis, nes apie kitas planetas nieko nekalba Biblija. Priešingai, ji tvirtina, kad mes esame vieninteliai sukurti Dievo. Tai tokia moteris išsigando tokios DIEDELĖS JOS PROTUI TIESOS. IR JI NUSIGRĘŽĖ NUO JOS, PATI IŠSIGANDUSI. JI NEDRĮSO SAVO PAČIOS MINČIŲ PERŽIŪRĖTI, PAKEISTI LINK DIDESNĖS ŠVIESOS. IR LIKO SUSIKŪPRINUSI NUO SAVO SUNKIOS NAŠTOS.
Dėl to lygiai tas pats yra ir su Vėlinių žvakučių deginimu ir kapinių lankymu. Didžiajai daugumai, šiuo metu, mano sakomos mintys yra per daug akinančios, kad jas išklausytumėte, bet tarp jūsų yra jau tokiems pokyčiams ir pribrendusių. Todėl šitas mintis ir skiriu šiems drąsiems Dievo sūnums ir dukroms, kurie neš Tėvo degantį deglą iškėlę aukštai virš galvos ir švies kelią pas Tėvą daugeliui.
Bet didesnė šviesa VISADA priimama su pasipriešinimu. Žiauriu pasipriešinimu. Tą rodo ir Jėzaus visas gyvenimas ir mokymai, ir galų gale jo mirtis ant kryžiaus. Šiandien padėtis dar blogesnė, dvasinės laisvės ir augimo prasme. Žmonės yra iš viso susipainioję, pasimetę, ir neįtikėję, dėl to nežino, į ką atsiremti, kad pajustu vidinę ramybę ir tvirtumą tokioje vetrų blaškomoje GYVENIMO JŪROJE.
Ir tą ramybę žmogus, kiekvienas, gali surasti ne kapinėse, ne bažnyčioje, bet vienintelėje vietoje - SAVYJE.
Kada jis atranda Dievą savyje, tada jis GIMSTA IŠ DVASIOS IR TAMPA DIEVO SŪNUMI ARBA DUKRA. Ir tada visos negyvos tradicijos nustoja prasmės. Bet ne anksčiau. O kelias į šitą patį gimimą prasideda nuo gilesnių apmąstymų ir gilesnių klausimų, kodėl taip aš elgiuosi, kodėl tai elgiasi kiti, kodėl toks gyvenimas, kokia mano vieta jame, ir pats svarviausias klausimas yra KAS ESU AŠ? Ir tik tada, kada pradedi klausti šitą esminį klausimą - KAS ESU AŠ - belieka atkakliai laukti į jo atsakymo, kuris ateina iš Tėvo dvasios per šitą patį GIMIMĄ IŠ DVASIOS. Ir tik tada suvoki, kad ESI NEMIRTINGAS, ESI AMŽINAS, ESI KAIP PATS TĖVAS, NES TURI JO DALELĘ, MINTIES DERINTOJĄ, JO MEILĘ...
Kada žmogus būna kūdikis, didesnis vaikas, suaugęs, net pasenęs, jo kūnas būna vis kitoks, bet žmogus LIEKA SU TA PAČIA SAVO TAPATYBE, YRA TAS PATS VIDINIS AŠ, tik turintis kitokį Dievo ir Jo tikrovės patyrimą ir pažinimą. Bet ar verkia žmogus savo ankstesniojo kūdikio kūno, vaiko kūno, suaugusiojo kūno... Tai lygiai tas pats ir mūsų dabartinis išėjimas iš materialau kūno yra kaip kūdikio kūno pakeitimas į didesniojo vaiko kūną, tai yra, į sielos kūną... bet išliekant tam pačiam asmens tapatumui, kuris buvo ir materialiame kūne Urantijoje.
Dėl to jūsų klausiu, ar jūs tikite į gyvąjį Dievą, kuris suteikia prisikėlimą? Jeigu taip, tai kodėl gi LAIDOJATE IR APRAUDATE GYVUOSIUS, KADA TURĖTUMĖTE DŽIŪGAUTI, KAD JIE SAVUOJU PATYRIMU LABIAU UŽ JUS PAŽĮSTA IR PATIRIA TĖVĄ?
Įsisąmoninkite, su TĖVU MIRTIES BŪTI NEGALI, NES JIS YRA GYVYBĖS ŠALTINIS.
Algimantas
2005-11-08 14:54:34
Na Veliniu sventes kilme yra pagoniska, sutinku. Zmones anksciau mane, kad zmoniu sielos, astsikirus nuo kuno, tampa dvasiomis ir gali jiems kenkti. Tam, kad to nebutu jiems reikia padeti maisto uzdegti zvakes, ir panasiai.
Bet as asmeniskai tu veliu nei bijau, nei ju garbinu, nei joms maisto palieku ir panasiai. Tik kad zvakutes uzdegus. As Velines suprantu kaip diena, kada reikia pasimelsti uz mirusius,t.y. veikiau uz anapus esancius musu brolius ir seserys. O nuo visokiu pagonisku baimiu, dvasiu garbinimo esu atsiribojes.
Julius
2005-11-08 11:31:38
Mielieji, šitas Forumas yra ne šiaip sau. Jis yra atsiradęs Dievo valia. Ir skirtas MOKYMAMS, KAD MES AUGTUME.
TAI TIK PATI PRADŽIA.
Ir aš jums klausimus pateikiu ne šiaip sau, atsitiktinai, o kad jūs susimąstytumėte giliau. Ne iš karto pritarsite tam, ką aš jums pateikiu. Bet jeigu nuoširdžiai sieksite ŠVIESOS, tada pamatysite, kad mano žodžiai jums ją atskleidžia didesniu laipsniu negu ją matėte iki šiol.
Tokia yra manoji misija. Aiškinti žmonėms apie Tėvą, apie JĖZŲ, apie Jų realumą su mumis, gyvaisiais tiek čia, Urantijoje, tiek po prisikėlimo. Bet vis tiek GYVAISIAIS...
Aš nė viename savo mokyme nė žodžiu neužsimenu, kad nereikia melstis už JŪSŲ VADINAMUS mirusius, kad nereikia bendrauti su Dievu KAPINĖSE. Priešingai, aš jums sakau, kad tie, kuriuos laikote mirusiais YRA GYVI. IR MESTIS UŽ JUOS GALITE VISUR, KUR TIK NORITE.
Lygiai taip pat aš JUMS AIKŠKINU NE KAIP EILINIAMS TIKINTIESIEMS, kurie tiki tik į ritualą, bet nėra gyvai ĮTIKĖJĘ, KAD TUO ĮTIKĖJIMU GYVENTŲ KASDIEN, KIEKVIENĄ AKIMIRKĄ, nes jus aš laikau tais nuoširdžiai ieškančiais GYVOJO IR MYLINČIOJO DIEVO SUTEIKIAMOS LAISVĖS SIELOS POLĖKIUI, SIELOS GYVAM SKRYDŽIUI.
Būtent dėl to ir jums pateikiu ryškesnę šviesą, kuri ne taip problokš, ne taip apakins, kaip vien tik rituališkais tikėjimais ir dogmatinėmis religijomis besivadovaujančius žmones.
Tai, kas jums, kai kuriems, yra per daug nepriimtina, tai tik dėl to, kad anksčiau apie šituos pačius dalykus jūs nemąstėte LAISVAI, IŠSIVERŽĘ IŠ NUSISTOVĖJUSIŲ RITUALINIŲ TRADICIJŲ PATEIKIAMŲ NUSTATŲ. Dėl to jums ir atrodo, kad taip ir turi būti, o kaip gi kitaip. O jerigu kitaip, tai jau šventvagystė...
Žmogus labiausia bijo NEŽINIOS IR...KEISTIS. Jis laikosi tradicijų, kaip skęstantis šiaudo. O jos atspindi tik vienadienę akimirką... Tradicija tai ne kas kita kaip sustabarėjusi akimirka, kurią mėginama perteikti iš kartos į kartą, net nesusimąstant, kokia jos kilmė ir ar ji iš viso mus veda į priekį, ar tiesiog YRA TAIP, KAIP YRA, O KAIP GI KITAI IR GALI BŪTI?
Tradicija negali egzistuoti iš kartos į kartą nekisdama. Tada ji tampa dogma. nebeturinčia gyvybės... Mes gyvewname ne tam, kad palaikytume negyvas tradicijas, bet kad tradicijos atitiktų mūsų GYVĄ RYŠĮ SU GYVUOJU TĖVU, SU GYVUOJU SŪNUMI KŪRĖJU, MUMS ŽINOMU TIK IŠ JO ŽEMIŠKOJO ĮSIKŪNIJIMO JĖZAUS IŠ NAZARETO PAVIDALU, SU GYVĄJA VISATOS MOTINA DVASIA, NEBADONIJA, kuri yra MŪSŲ Sūnaus Kūrėjo partnerė ir visos visatos bendrakūrėja ir bendravaldovė drauge su Juo. Mūsų tradicijos taip pat turi atitikti GYVĄJĮ ryšį su visa DANGIŠKĄJA VISATOS ŠEIMA, KAIP TOS ŠEIMOS LYGIATEISIŲ NARIŲ. O šitoje šeimoje VISI YRA GYVI. Net ir tie, kuriems jūs taip pagoniškai uždegate žvakutes. Beje, jūsų žiniai turiu pasakyti, kad žvakės deginimas irgi yra pagoniška tradicija, atėjusi dar iš laukinio žmogaus laikų, kada jis dėl savo nemokšiškumo ir neišmanymo, dėl visiško nesuvokimo, kas gi yra Dievas, kas yra mirtis, kas yra siela, ėmė laikytis visokių ritualų. Šitie ritualai keitėsi. Ir pasiekė laukinių gentyse tokią išraišką, kad mirus gentainiui, bijodavo, kad išėjusi vėlė nesugrįžtų atgal ir nenusineštų kito gentainio. Dėl to tris dienas saugodavo lavoną ir dar prie uždegtos liepsnos, vėliau prie žvakės... Ir mes dabar tebesilaikome tos pačios laukinių tradicijos tris dienas lieti ašaras ir kai kur net ir dabar dar vyrauja paprotys visas tris naktis lavono nepalikti patalpoje vieno, kas nor turi būti šallia... Bet nė vienas nesusimąstome, kad tu metu tame energiją išeikvojusiame kūne to mirtingojo aš nebėra. Jį, neturinti senojo kūno, bet dar negavusi naujojo, morontinio, arba sielos, kūno saugo jo angelai serafimai. Suago jo TAPATYBĘ IKI PRISIKĖLIMO, KURIS BŪNA TREČIĄJĄ DIENĄ PO MIRTIES. Taigi šaknys mūsų tradicijų PAGONIŠKOS, KKURIOS NETURI NIEKO BENDRO SU DIEVU...
DABAR GALĖSITE APIE TAI PAMĄSTYTI GILIAU... O KO NESUPRASITE, GALĖSITE PAKLAUSTI ŠITAME FORUME, AŠ JUMS MIELAI PAAIŠKINSIU. BET NIEKIADA NEBIJOKITE AUGTI. AUGTI PRANOKDAMI LAIKĄ IR VIETĄ. KURDAMI NAUJAS IR TIK GYVAS TRADICIJAS, KURIOS LEISTŲ ŽMOGUI UŽMEGZTI GYVĄ RYŠĮ SU GYVUOJU DIEVU. IR KASDIEN. KIEKVIENĄ AKIMIRKĄ.
Bet nagrinėdami šitą temą ir mėgindami pateisinti tokių švenčių, kaip Vėlinių, kuri yra, beje, IRGI tiktai pagoniška šventė, egzistavimą, jūs praleidote esminį dalyką, o būtent, kodėl gi toks egzistuoja, beje irgi pagoniškas, paprotys - apie mirusįjį kalbėti tik gerai arba nieko? Kodėl apie jį reikia kalbėti tik šitaip, o kodėl nėra tokios nuostatos GYVO žmogaus atžvilgiu? Ar tai nėra prieštaravimas jūsų anksčiau reikštoms mintims, kad kapinių lankymas, nereiškia, kad GYVO ŽMOGAUS JAS LANKANTIEJI NEMYLI?
Tad pamąstykite giliau, ir kaip gi jūs tuomet visa tai suvesite į pilną atsakymą, kad jo viena dalis neprieštarautų kitai..? Tik galiu iš karto nuraminti, šitie du dalykai niekaip negali susieiti, nes tuomet savo išvedžiojimais jūs imtumėte griauti viską - Dievo egzistavimą, Jo suteikiamą prisikėlimą, JO meilę gyviesiems, ne MIRUSIESIEMS, NES JAM MIRUSIEJI, TIE, KURIE PRIEŠ JĮ MAIŠTAVO IR DĖL TO ATSTŪMĖ JO GAILESTINGUMĄ IR PRISIKĖLIMĄ, JAM NEEGZISTUOJA IŠ VISO, KAIP NEEGZISTUOJA IR VISAI JO KŪRINIJAI...
Tad su kuo mes esame - su gyvuoju Dievu ir JO meile gyviesiems, ar ir TOLIAU LIEKAME vėlių ir baimių pinklėse tik mėginame figos lapeliu prisidengti savo nenorą AUGTI IR BŪTI NUOLATINIAME RYŠYJE SU GYVUOJU TĖVU IR SU JO VISA GYVA ŠEIMA KAIP TOS ŠEIMOS, IRGI GYVI IR PILNATEISIAI NARIAI..?
Algimantas
2005-11-08 11:06:17
Mano atsakymas i Algimanto klausima gan paprastas. Asmeniskai as pats tiek per Velines (veikiau visu sventuju svente), tiek ne per Velines einu i kapines tam, kad pasimelsciau uz mirusius. As kaip ir daugelis kitu prie savo artimuju kapu kalbu maldele: Amzinaji atilsi duok mirusiems viespatie ir amzinoji sviesa jiems tesviecia. Prasau, kad dievas atleistu jiems nuodemes, negerus darbus, butu gailestingas ir duotu jiems dangaus karalyste. Beje, sias maldas kalbu ne vien kapinese, taip pat ir kasdieninės maldos metu namie, pakeliui i darba, vairuodamas masina. Taip pat, zinoma, meldziuosi ir uz gyvus ivairiomis intencijomis - uz taika, uz gerove, uz atisvertimus netikinciuju ir t.t., na kukliai sau ko nors paprasau:) Na, pvz mano pazistamas buvo komos busenoje - traktorius ant jo uzvaziavo,tai laime, kad viskas vyko durpyne, meldziausi, kad jis pasveiktu, na ir pasveiko, na savo maldos nesureiksminu:) Tiesiog eidamas i kapines as nemanau, kad nemyliu gyvuju. Stengiuosi myleti tiek gyvus zmones, dievo prasau buti galiestingu tiems nusidejeliams, kurie paliko si pasauli ir nerado savyje viespaties. Del manes kapiniu gali ir nebuti (kremacija turiu omenyje), bet ne manau, kad del to liauciausi meldesis uz mirusius ir nustociau viespaties prasyti, kad jis duotu jiems dangaus karalyste.
Julius
2005-11-07 19:34:11
Tikiu Algimantai Tavo nuosirdumu, nuosirdziu minciu destymu,dideliu isigylinimu i Urantijos knyga,jos ismanymu, bet tai, kad zmones eina i kapines, meldziasi Dievui ir praso jo palaimos anapus esantiems, tai, kad kapinese kaip ir kitose vietose prisimena zmoniu dorus darbus,juos apmasto patys pasiryzta elgtis dorai ir vykdyti dievo paliepima - myleti kitus tame nieko blogo nera, cia nera jokio veliu garbinimo, kazkokiu pagoniskumo liekanu, nera cia jokiu tamsybiu. Tiesiog Tau reiktu pabendrauti su tikrais krikscionimis, kurie lanko savo artimuju kapus, uz juos meldziasi ir t.t.
Jolita
2005-11-07 14:50:09
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.