Forumas: temos peržiūra
Kodėl per Vėlines visa Lietuva lekia į kapines, o gyvo žmogaus nemyli? Ar kol žmogus gyvas, tai nevertas, kad jį pamiltume?
Kodėl per Vėlines visa Lietuva lekia į kapines, o gyvo žmogaus nemyli? Ar kol žmogus gyvas, tai nevertas, kad jį pamiltume? Kodėl apie mirusį kalbama tik gerai, arba nieko. o kodėl šito paties netaikyti gyviesiems? Kodėl stovime ant galvos, o ne ant kojų?
Algimantas
2005-10-30 16:36:08
Komentarai
As asmeniskai nieko pries kunu deginima,netgi pats sudeginimo pageidauciau savo mirties atveju, taciau laidojimas kapuose nemanau, kad tai yra blogybė.Arvis
2005-11-04 20:22:43
Dievas mus visus myli vienodai, jis nori, kad mes taptumeme panasus i ji. Jezus mus kviecia myleti Dieva Teva, kviecia atsiverti jo meilei, ja priimti.Ir tai, kad mes taptume panasus i ji, kad atsivertumeme jo meilei salia maldos, svetrascio skaitymo ir apmastymo yra ir kitu budu, ir kurie nera primityvus. O kodel gali buti primityvu tai,kas padeda atsigrezti i GYVAJI DIEVA?
Iki musu siame pasaulyje gyveno daug zmoniu, kurie atsivere Dievo meilei, ja prieme, vedami Dievo meiles jie atliko siame pasaulyje daug puikiu darbu - buvo taikdariai, ragino zmones buti gerais, uzsiimti ir patys uzsieme labdarinagais darbais, gyne engiamuosius, paaukojo savo gyvybe vardan tikejimo i Dieva Teva ir t.t. Jie veike ivairiose pasaulio vietose, po to ju kunas susidevejo ir siela nuo jo atsiskyre, buvo palaidoti. Del savo darbu, atliktu DIEVISKOS MEILES PAGRINDU, jie Algimantai jie nera VADINAMI SVENTIEJI, O YRA SVENTIEJI TIESIOGINE TO ZODZIO PRASME, nes jie savo darbus atliko vedami meiles, vedami savo atsiverimo Dieviskajai meilei. Ir kas to nesupranta, tas isties skendi dideleje tamsoje.
Zmogus, kai lanko sventuju Jono, Petro, Pauliaus, Bernadetos, Pranciskaus, kankiniu uz tikejima kapus, prisimena ju darbus, kurie buvo atlikti meiles pagrindu. Siu sventuju, kitu dvasingu zmoniu darbai, atlikti atverties Dieviskajai meilei deka, yra paliudijimas,kad yra imanoma atsiverti dievo meilei, kad ja imanoma priimti, imanoma, kad Dievo meile taptu tavo vidujybe. Sventuju, dvasingu zmoniu gyventu vietu, ju kapu lankymas skatina zmogu prisiminti sviesuoliu Dieviskosios meiles pagrindu atliktus veiksmus, skatina juos siuos veiksmus atkartoti dabartiniame gyvenime. Juk zmogus daug ko ismoksta is kitu zmoniu patirciu. Tad sventuju, dvasingu zmoniu kapu lankymas, ju gyvenimo prisiminimas, ju meiles pagrindu atliktu veiksmu prisiminimas, pasiryzimas zmogaus siuos veiksmus kartoti ir vadovautis meiles principu, negali buti tamsa. Veikiau skendi tamsoje tie, kurie negerbia praeites sviesuoliu, ju dieviskosios meiles pagrindu atliktu veiksmu, kurie nenori siu veiksmu atkartoti ir tokiu budu paklusti dievo tevo valiai, tamsuoliai kurie negerbia tu vietu, kur jie gyveno ir kur jie palaidoti.
Gerb. Algimantai visiskai teisingai teigi, kad prisikelimas suteikiamas tiems, kurie atsigrezia I GYVAJI DIEVA. O vienas is tokiu atsigrezimu i GYVAJI DIEVA IMANOMAS LANKANT SVENTU, DVASINGU ZMONIU gyventas vietas, ju palaidojimo vietas. O tai yra imanoma del to, nes zmogu ikvepia iki jo gyvenusiu dvasingu, sventuju darbai, atlikti atverties Dieviskajai meilei pagrindu. DIEVAS SKATINA ZMONES ATIVERTI JAM PER SVENTUJU IR DVASINGUJU DARBUS. Zmogus pamato is dvasinguju, sventuju gyvenimo,kad imanoma atsiverti dieviskajai meilei, imanoma, kad Dievo meile tavyje apsigyventu. Tai zmogu paskatina PATIKETI tokia imanomybe ir jis atsiveria Dieviskajai meilei. TAD SVENTOJO, DVASINGO ZMOGAUS KAPAS YRA VISO LABO TIK VIETA, KURIOJE APMASTOMI ISEJUSIUJU GYVENIMISKI DIEVISKOSIOS MEILES PAGRINDU ATLIKTI DARBAI, KURIOJE RYZTAMASI GYVENTI TAIP,KAIP GYVENO SVENTIEJIJI IR DVASINGIEJI, KURIOJE STIPRINAMAS PASIRYZIMAS ATISVERTI DIEVISKAJAI MEILE IR JA GYVENTI. Beje mineti pasiryzimai gali buti atlikti ir kitose vietose, kurios susijusios su sventuju, dvasinguju zmoniu veikla, jiems gyvenat zemeje. O KAPA ISKELTI KAIP KAZKOKI ANTIPODA GYVAJAM DIEVUI, KALBETI APIE SVARBA AR NESVARBA GYVOJO DIEVO ATZVILGIU YRA TIESIOG NELOGISKA, KAPAS VISO LABO TIK SVENTUJU, DVASINGU ZMONIU PALAIDOJIMO VIETA IR NE DAUGIAU,KURIOJE APMASTOMI SVENTUJU DVASINGU ZMONIU DARBAI ATLIKTI DIEVISKOS MEILES PAGRINDU, KURIOJE RYZTAMASI SEKTI JU DARBAIS, KURIOJE RYZTAMASI ATSIVERTI DIEVISKAI MEILEI, KURIOJE RYZTAMASI GYVENTI TAIP KAIP LIEPIA DIEVAS. SVENTOJO DVASINGOJO kapas viso labo yra tik DIEVO IRANKIS, TIK PRIEMONE, kuri pasitarnauja zmogaus atsivertimui i GYVAJI DIEVA. Kaip kad niekas neteigia, kad plaktukas yra svarbiau uz nama. Niekas tokiu beprasmisku teiginiu nekelia, o tik plaktuka suvokia, kaip viena is priemoniu namui pastatyti.
Arvis
2005-11-04 20:14:45
manau daugelis zmoniu pasirinktu sudeginti kuna, jei tai butu prieinama, suteikiama daugiau informacijos kur tai atlikti ir iperkama eiliniam zmogui. Kuno deginimo perspektyvos labai dideles ir manau ateityje tik taip ir bus daroma.
Arnoldas
2005-11-04 18:21:51
Tai, kad žmones lanko sventu zmoniu palaidojimo vietas, nera tamsumo aprasika
Arvis
2005-11-04 17:45:45
"Dėl to mums ir suteiktas Urantijos Knygos apreiškimas, kad šitą šviesą aiškintume kitiems, tuo juos nuramindami ir sustiprindami, kad jie yra vienodai Dievo mylimi, kad kapinės nereikalingos VISIŠKAI"
As pries dvi savaites palaidojau savo mylima mociute Petrute, su kuria mus siejo labai stiprus dvasinis rysys. Jai buvo 85. Ji buvo giliai tikinti, gyvai tikinti ir mylinti visus zmones. Ji negyveno sau, ji gyveno kitiems. Ji buvo kare savanore, iskentejusi Sibiro tremti ir grizusi i Lietuva savo gyvenimu liudijo Kristu. Ji buvo is anksto pasiruosusi sau ikapes: tautinius rubus, buvo zinoma, kur ja reiks palaidoti. Manau, kad gerbdama ja ir jos valia buciau neteisi, jei buciau jos nelaidojusi kapinese, o kuna ismetusi i konteineri. To nebutu suprate gimines ir kaimynai. As visus juos gerbiu ir myliu. Per laidotuves buvo labai smagu susitikti seniai nematytus gimines, pabendrauti, pasidziaugti vieni kitais ir prisiminti mociute ir jos isejusius brolius ir seseris, kuriu vaikai ir anukai susirinko. Po laidotuviu susede prisimineme ivairius idomius ir linksmus atsitikimus, daug ka grazaus ir idomaus isgirdau apie savo mociute, ko nebuvau girdejusi. Tai mane ikvepe sekti jos puikiu pavyzdziu. Manau, kad ta tradicija, kuri yra siandien, turime priimti naturaliai. Jei norime tradicija keisti, tai turime pradeti nuo saves. Pvz., mes su vyru esame susitare, kad kuris ne pirmas mirsime, kita turesime sudeginti ir pelenus isbarstyti i upe. Kapo nebus. Bet tokia jau musu valia. O mano mociutes valia buvo kitokia, ir manau, kad ji turejo teise, kad jos valia butu ivykdyta. Ir kapines siandien dar tikrai reikalingos. Pasaulis keiciasi evoliuciskai, as pries tokia revoliucija, kad dabar staiga uzdrausti kapines. Visa tai turi ateiti is vidaus, ir ateis, bet labai palaipsniskai.
O su meile zmogui kapiniu lankymas tikrai susijes. Daug zmoniu kapinese, kaip ir baznycioje, teko girdeti, kad patiria teigiamu dvasiniu isgyvenimu. kapinese jauciama ramybe, pati atmosfera, prisotinta maldomis, todel yra palanki vieta apmastymams apie amzinybe tiems, kurie tam skiria maziau laiko namuose ar darbe. Viskas yra taip kaip turi buti. Tiems, kam kapiniu reikia, jos yra. Tiems, kam ju nereikia, ju nera. O smerkti ir taip kategoriskai apibendrinti, kad visa Lietuva lekia i kapines, o gyvo zmogaus nemyli, manau yra "persudymas".
Aida
2005-11-04 15:24:25
Tai, ką sako Rimantas, yra TIESA ir...TIKROVĖ. Bet tiems, kurie jos dar nėra patyrę, tai skamba kaip nerealūs dalykai. Bet jie YRA realūs. Ir KIEKVIENAM iš mūsų. Bet visa tikrovė yra blokuojama vien tik mūsų nenoro atsiduoti Tėvui ir Jo vedimui iš vidaus. Ir Jėzus atėjo ne pas mirusiuosius, o pas gyvuosius. Ir atėjo tam, kad mus PAŽADINTŲ IR IŠVADUOTŲ IŠ KLAIDINANČIŲ RITUALINIŲ TRADICIJŲ IR DOGMŲ.
Vienas atkaklus mokinys atėjo pas Jėzų, sakydamas: "Mokytojau, aš orėčiau būti vienas iš tavo naujųjų apaštalų, bet mano tėvas yra labai senas ir netoli mirties; ar man būtų leista sugrįžti namo tam, kad jį palaidočiau?" Į tai Jėzus atsakė: "Mano sūnau, lapės turi olas, o dangaus paukščiai turi lizdus, bet Žmogaus Sūnus neturi kur savosios galvos priglausti. Tu esi ištikimas mokinys, ir gali likti toks, tuo pačiu metu sugrįžti namo tam, kad patarnautum tiems, kuriuos myli, bet ne taip yra su mano evangelijos žinianešiais. Jie atsisakė visko, kad eitų kartu su manimi ir skelbtų karalystę. Jeigu tu nori būti įšventintas mokytojas, tuomet laidoti mirusiuosius tu turi leisti kitiems, tuo tarpu tu toliau turi skleisti gerąją naujieną." Ir šitas vyras išėjo labai nusivylęs.(1801-05)
Galbūt daug kam šitoji citata iš Urantijos Knygos pasirodys Jėzų kaip labai žiaurų, neleidžiantį savo apaštalui nes savojo tėvo palaidoti. Iš tikrųjų tai didžiulės meilės ir atsidavimo Tėvui išraiška, pasitikėjimo Jo teikiamu prisikėlimu pademonstavimas. Apaštalui daug svarbiau nešti GYVĄ ŽINIĄ APIE DIEVO TĖVYSTĘ IR ŽMONIŲ BROLYSTĘ, GYVIESIEMS, O NE UŽSIIMINĖTI ENERGIJĄ IŠEIKVOJUSIO MATERIALAUS KŪNO RITUALINIU LAIDOJIMU...
Meilė Tėvo yra skiriama VIENODA IR VISIEMS GYVIESIEMS, bet prisikėlimas suteikiamas ne tiems, kurie laikosi ritualų, bet neatsigręžia į GYVĄJĮ DIEVĄ ŽMOGAUS VIDUJE. Ir tai yra DAUG SVARBIAU už bet kokias kapines...
Kadangi žmonės yra TAMSŪS, dėl to jiems DAR reikia įvairių vadinamųjų šventųjų vietų lankymo, kad praregėtų. Kai kam tas tikrai padeda. Bet tam ir esame MES, gavę DIDESNĘ ŠVIESĄ UŽ PAČIAS ŠVENTĄSIAS VIETAS, KAD KITIEMS AIŠKINTUME, JOG DIEVAS PASIREIŠKIA VISUR VIENODAI, BET PATS REALIAUSIAS JO SURADIMAS ĮMANOMAS TIK SAVO VIDUJE...
Dėl to mums ir suteiktas Urantijos Knygos apreiškimas, kad šitą šviesą aiškintume kitiems, tuo juos nuramindami ir sustiprindami, kad jie yra vienodai Dievo mylimi, kad kapinės nereikalingos VISIŠKAI, kad tuos pinigus skirtus paminklams, gėlėms, žvakėms geriau tegu paaukoja alkstantiems gyviesiems, tegu myli gyvuosius, ne mirusiuosius...
Kiekviena tradicija, kuri negyva, su laiku išnyks, nes tisiog jos niekas nebesilaikys matydami jos beprasmybę. Tas pats laukia ir su kapinių lankymu... Tai tik laiko klausimas... Kol kas ji dar graužia žmogaus pastangas ir laiką... Bet tik kol kas...
Algimantas
2005-11-04 14:20:30
DIEVAS mus visus myli vienoda meile ir gailestingas JIS mums visiems vienodai ir tai yra JO natūrali būsena.JIS nėra asmenų gerbėjas.Ir kviečia JIS mus tapti tokiais tobulais koks tobulas yra JIS pats. JĖZUS reikalauja, kad jo mokiniai tikėtų ne į jį, bet su juo, tikėtų į DIEVO meilės tikrovę ir visiškai pasitikėdami priimtų sunystės su dangiškuoju Tėvu garantijos saugumą. Įtikėjęs žmogus gimsta iš dvasios ir tada jis veda dvasios vaisius, kurie yra tokie: nesavanaudiškas pasišventimas, drąsi ištikimybė, nuoširdus dorumas, apšviestas sąžiningumas, nemirštanti viltis, pasikliaujantis pasitikėjimas kitu, gailestingas tarnavimas, nepaliaujamas gerumas, atleidžiantis pakantumas, ir nuolatinė ramybė.Ir visa tai sutelpa į -MEILĘ.Ir visos šitos būsenos šitie vaisiai gimus iš dvasios yra natūralūs ir skleidžiami kiekvieną akimirką, kikvieną sekundę. Ir to sąlyga yra įtikėjimas.JĖZAUS evangelija yra DIEVO TĖVYSTĖ žmogaus brolystė.
rimantas
2005-11-04 09:50:13
Gerb. Algimantai ir Rimantai,
Manau, kad tai, kas natūralu, yra nulemta žmogaus prigimties, naturaluma lemia tam tikri prigimties dalykai. Visiems zmonems be isimties yra būdinga, kad jie nori mylėti, nori būti mylimi. Jie ilgisi meiles, nori pasijausti, lyg gyventu amzinos ir tyros meiles sode. Taciau, manau, kad Liuciferio maistas,Kaligastijos nusisukimas nuo Dievo Tevo, Adomo nesekme zmogui labai pakenke, jam realizuoti savo prigimties sauksma - myleti - tapo sunkiau. Tai tam tikra zmogaus negalia - nori myleti, bet negali pilnai meiles realizuoti, jaucia, kad truksta vidines jegos:(. Del minetu dalyku zmogaus prigimtis aptemo, jos savasties dalimi salia meiles tapo neapykanta, visokios ydos. Taciau vis tik siaip taip imanoma myleti, pasitelkus valia ir malda i Dieva Teva. Kuo daugiau tu, vedamas savo prigimties sauksmo - myleti -meldies dievui tevui ir vykdai jo įsakymus, prisiverti savo valios pastangomis tai daryti, tuo labiau meile tavo viduje auga, tuo labiau blogis uzdaromas i kalejima. Jei taip darai, tai Dievas Tevas taves tikrai neatstums. Tad del sios priezasties Rimantai negalima teigti, kad meile yra naturali būsena, kurioje nuolatos buvoji, kad tai kazkoks kvepavimas, kad tu ja nuolatos spinduliuoji. Paprasciauisiai reiktu sakyti, kad naturalu yra tai, kad zmogus stengiasi myleti, nori realzuotis prigimtini nora myleti. Zmogus veikiau nori sugrizti i amzinosios meiles soda. Zmogaus gyvenimas tai grizimas, pastangos sugrizti i meile, paklustant prigimties sauksmui myleti.
Klysti Algimantai sakydamas, kad zmogaus lankymasis kapinese nedaro ju geresniais. Yra daug islike pavyzdziu, kai atsisuka i Dieva aplankydami tas vietas, kur buvo palaidotas iki prisikelimo nuo kryziaus nuimtas Jezus, kur yra palaidoti daugelio kitu sventu zmoniu - Jono,Petro,Pauliaus, sv. Bernadetos, Abraomo ir kitu sviesuoliu, vykdziusiu Dievo tevo valia ir vykdziusiu jo isakymus, palaikai. Zmones apmaste,kad jie nuveike vedini Dievo Tevo dvasios siame pasaulyje, kokiems tikslams jie pasvente savo gyvenima. Ir tos mintis keicia zmogaus vidu, ji siu zmoniu darbai ikvepia, suteikia jegu Dievo Tevo isakymu vykdymui. Taip pat zmogu ikvepia vykdyti Dievos Tevo darbus ir paprastu geru zmoniu, isejusiu is sio pasaulio Dievovo tevo dvasioje vykdyti darbai.Tad mno nuomone yra tokia:)
Arvis
2005-11-03 16:57:00
Mielas Arvi, jeigu nesupratai mano minties, tai įdėmiai įsiskaityk į Rimanto paaiškinimą...
Meilės samprata visaapimanti. Ir kada žmogus gimsta iš dvasios, tada jis myli VISUS IR VIENODAI. Kitaip jis nebegali gyventi. Ir tokia būsena yra ne paties žmogaus sugalvota, bet Dievo malonė, kurią tas žmogus PATS PASIĖMĖ atsiverdamas širdimi Dievui. Štai tuomet ir prasideda visos KŪRINIJOS REALUS MYLĖJIMAS, o ne tik MIRUSIŲJŲ. IR KAPINĖS NEBEREIKALINGOS IŠ VISO. JOS TIK UŽIMA DAUGYBĘ REIKALINGOS GYVIESIEMS VIETOS, KOL ESAME TOKIE NEIŠMANANTYS.
Juk sudėvėto drabužio negaili, mielas Arvi, kada jį išmeti, o vitoje jo dėvi naują, dar gražesnį...
Negi tu manai, kad indai, kurie nelaidoja mirusiųjų kūnų, mažiau myli žmones..? Bet jų neslegia mirties baimė ir kapinių našta...
Rimantas yra teisus, tie, kurie šito kapinių lankymo simbolio nori, iš jų šito nereikia atimti. Problema yra ne čia. Problema, kad tas simbolis nedaro mūsų geresniais, nes net ir iš kapinių grįžtančios šeimos susipyksta dėl ne taip padėtos gėlės ar žvakutes, ne ten paliktos mašinos ir ilgo kelio iki kapo, ar dar dėl ko nors... Kas negyva, gyvybės sutekti negali...
Jeigu tokia finansiškai brangi kapinių, paminklų, nervų ir t.t. tradicija turėtų prasmės, tai jos besilaikydamiesi lietuviai jau seniai būtų tapę dvasingiausi ir šviesiausi pasaulio vaikai... Deja...
Dėl to ir siūlau jums tokius klausimus pamąstymui, kad galėtumėte AUGTI SAVO VIDUMI IR LIKTI SU MEILE GYVIESIEMS...
Algimantas
2005-11-03 11:16:04
Meilė tai natūrali žmogaus būsena. Tai kaip kvėpavimas. Ir spinduliuoti meilę reikia kiekvvieną akimirką, kiekvieną sekundę, bet jeigu kažkam reikia kapo kaip simbolio tai gal nereikia iš žmogaus šito atimti. Kai žmogus visa širdimi , kiekviena savo kūno lastele atsivers DIEVUI TĖVUI jam to simbolio daugiau nebereikės.
rimantas
2005-11-03 09:17:33
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.