Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kūčių šventimo tradicija neatitinka Tikrovės, nes Kristus gimė rugpjūčio 21-ąją – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2023 12 24

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Mes esame gyvojoje šventovėje, turinčioje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardą. Vyksta gyvosios pamaldos. Dalis mūsų yra čia, Kaune, betarpiškai vieni su kitais, kiti prisijungę per skaipą. Yra tas mūsų gyvas bendravimas, gyvas ryšys su Kūrėju.
Šiandien yra 2024-ųjų, ne – 2023-iųjų metų gruodžio 24-oji. O kas lietuviui yra gruodžio 24-oji? Na aišku, Kūčios – Kūčios – susėsti prie bendro stalo visai šeimynai. Turi tą lietuviai tradiciją suvažiuoti iš visų pakraščių, ne Lietuvos – pasaulio! Tradicija yra gera, nors ji, aišku, neatitinka Tikrovės, kadangi Kristus gimė rugpjūčio 21-ą, žodžiu, kai karšta yra, o dabar yra žiema prieš Naujus Metus. Galu gale yra tokia tradicija tų Kūčių ir jos pakeisti nėra taip lengva. Tos tradicijos yra per amžius nusistovėjusios tautos pasąmonėje ir sąmonėje. Pabandykit dabar, pavyzdžiui, bažnyčioje pasakyti – taigi Kristus ne šią dieną gimė, ne per Kalėdas – rugpjūčio 21-ąją. Kokia bus reakcija?
Žodžiu, mes galime tiktai viduje patys skaitydami dvasinius apreiškimus, o tai yra mintys ir teiginiai – informacija, perteikta iš aukštesnio negu žmogaus proto, būtent iš Urantijos Knygos – epochinio apreiškimo – mes ir sužinome, kad Kristus gimė rugpjūčio 21-ąją.
O kodėl mes patikime šita data? Kodėl mes nepatikime, kad jis gali būti gimęs 24-ą gruodžio? O gi todėl, kad Jėzaus gimimo dienos niekur nėra užfiksuota nei Naujajame Testamente, nei Senajame Testamente. Yra tarp žydų laukimas Mesijo, bet nėra atėjus Jėzui į mūsų pasaulį – nėra ir tarp žydų pripažinimo, kad šitas Asmuo – Jėzus – yra būtent tas laukiamas Mesijas. Jo nepripažįsta, net nukryžiuoja tie patys, kurie laukė – Mesijo ir Išgelbėtojo iš pagonių jungo – atėjusį Mesiją, t.y. Dieviškąjį Sūnų – nukryžiuoja! Įsivaizduokit, tvarinys nukryžiuoja Kūrėją! Kokia tai yra, viena, nešlovinga mirtis! Tuo metų buvo toks supratimas – ant kryžiaus, tai pačia nešlovingiausia mirtimi nubaudžiamas, ir pati labiausiai kankinanti, nes ji nėra akimirksniu nutraukianti materialią gyvybę. Reiškia ir aplinka suvokia kaip tą, kuris nukryžiuojamas kaip patį žemiausią iš visų esančių, kaip tą menkavertiškiausią – plėšikai, galvažudžiai būdavo nukryžiuojami. Reiškia, Jėzų supranta tie, kurie yra valdžioje – fariziejai, kad jį reikia būtinai sunaikinti, nes gi jis yra tas, kuris trukdo jiems rodyti valdžią paprastiems žmonėms! O Jėzaus gimimas ir yra tam, kad paprasti žmonės nuo kelių prieš savo valdytojus materialia prasme stotųsi visu savo oriu ūgiu – kad jie yra Kūrėjo vaikai – ir tie, kurie valdžioje, ir tie, kurie yra engiami, išnaudojami ir net žudomi, baudžiami ir tuo pačiu nukryžiavimu – jie taip pat yra Kūrėjo vaikai, reiškia dvasiniai broliai ir sesės!
Ir štai tokia Žinia ir šiandien gi jinai neegzistuoja. Teoriškai samprata yra, bet Širdyje tos sampratos nėra. Dėl to vyksta karai! Įsivaizduokit, na, krikščionys, tie susiskaldę į sektas – kariauja – tarpusavyje kariauja! Viduje žmogus kariauja tarp Gėrio ir blogio pasirinkimo! Kas yra korupcija? Tai yra iškreiptas, suterštas mąstymas – korumpuotas reiškia nešvarus, suterštas. Jėzus atnešė savo Tyrasties Evangeliją – Dievo Tėvystę, žmonių Brolystę – žmonių tarpusavio Brolystę! Tai jeigu yra mylinti šeima, jeigu yra dvasiniai broliai ir sesės, kurie šiandien yra šitame pasaulyje su Meile žvelgiantys į savo šeimos narį, tai argi jis gali jam daryti piktą, kenkti, apie jį blogai net galvoti? Yra tyras mąstymas tokio nuoširdaus brolio arba sesės! Jeigu jis yra jau iškreiptas, suterštas, jau jis yra korumpuotas, reiškia jis atsitolino nuo Kūrėjo, nes Tyrastis ateina iš Kūrėjo. Jos negalima išmokti, ją galima tik patirti, nes Tyrasties Šaltinis yra Rojaus Trejybė-AŠ ESU! Tyri yra nuo prigimimo tik tie, kurie tiesiogiai kilę iš Kūrėjo. Jie neklystantys. Ir Jėzus, kilęs iš Kūrėjo tiesiogiai, atėjo į šitą pasaulį atnešti tą Tyrasties Evangeliją – Tyrasties – Gerąją Žinią – kad visi yra tarpusavyje broliai ir sesės vienoje Šeimoje – visa žmonija! O mes dabar jau išplėtę šitą Evangeliją iki visos kūrinijos vienos Šeimos! Ir mes esame pilnateisiai nariai būdami šitame pradiniame dar materialiame apvalkale – žmogaus kūne – esame pilnateisiai su tomis Dvasinėmis Asmenybėmis, kurios tiesiogiai kilo iš Kūrėjo, kurios neklystančios ir tobulos! O mes nuolat klystame, bet žengiame į Kūrėją, kuris yra Tobulumo Šaltinis ir Centras. Net ir tie, kurie nieko nežino apie Kūrėją, kurie neigia Kūrėjo buvimą, jie taip pat žengia link Kūrėjo – žengia dėl to, kad Evoliucija, kurią sumanė Kūrėjas – tai yra Tobulumo siekimas – vis geresnio savojo aš pasireiškimo visų Gerovei. Tai tie, kurie ir Kūrėją neigia, kurie daro piktus darbus – jie dvasioje nepažadinti, miega, nes nėra Dvasinių Mokytojų. Jie neturėjo jų, kai augo šeimoje – tokių tėvų neturėjo, kurie galėtų apšviesti, nebuvo Dvasinių Mokytojų mokykloje – ir šiandien jų nėra, nebuvo tame darbe, kur dirbo – ir šiandien tokių Mokytojų – Dvasinių – nėra. Dėl to yra tas nuolatinis siekis gerbūvio sau – kito sąskaita – kad tiktai nenuskriaustų manęs! Net ir biologinėje šeimoje – žemiškoje šeimoje – ta pati nuostata. Net ir tarp brolių ir sesių yra tas siekis, kad tiktai manęs nenuskriaustų, kad tik man būtų geriau! Yra varžymasis tarp vyro ir žmonos, yra ir pasakymas – po žmonos padu – su tokiu, na, sumenkinimu vyro, arba yra vyras, kuris visą laiką viešpatauja grubia fizine galia, fizine jėga komanduoja. Žodžiu, šeima nėra ta, kokia kaip sampratą atnešė Jėzus – Širdyje turi būti Dangaus Karalystė!
O aš mokau jus atverti Širdį Kūrėjui, atrasti Kūrėją savo viduje ir patirti būseną. Štai tada susitvarko visi šiandien esantys kliuviniai šitame Šviesos Kelyje – susitvarko – nes jie kaip baimės-tamsos šešėliai tiesiog išnyksta vidinėje Kūrėjo Meilės Galios Šviesoje – šešėliai dingsta, ir tada nebėra viešpatavimo vienas kito atžvilgiu nei šeimoje, nei kokiame nors kolektyve. Bet tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kad apšviestų, kad kalbėtų apie tą Kūrėjo atradimą savyje, kurį ir norėjo skleisti – ir skleidė – per Dangaus Karalystės įkūrimą Širdyje – Jėzus – šitame pasaulyje.
Šiandien mes, sakykime, gruodžio mėnesį simboliškai pažymint Kristaus gimimą mūsų pasaulyje, tegu tai bus klaidinga data, tiek to, bet stalas, kada yra su tais valgiais, neskaičiuokit ar ten yra dvylika patiekalų, ar devyni, ar septyni, o gal net tiktai duona ir vanduo su druska – labai skanu. Dar gerai, jeigu yra svogūno! Ir įsivaizduokite, jeigu Širdis atverta – štai, yra Šventė – Širdis – Širdimi, būsena pajaučiant net ir patį Jėzų – pajaučiant jį, kad jis yra gyvas gi! Jeigu mes švenčiame, kad jisai gimė, tai jis yra gyvas, tiktai kūnas buvo nukryžiuotas – materija! O jis gi atnešė tą Žinią – įkurti Dangaus Karalystę Širdyje – reiškia dvasioje įkurti. Šiaip širdyje – materialiame organe – nieko negali įkurti, jau bent reikėtų sakyti – smegenyse, nes mes suprantame, kad smegenys, tai kaip proto tam tikra priemonė, kuri valdo mūsų šitą centrinę nervų sistemą ir materialų šitą organizmą. Taip kad Širdis – tai yra tik metafora! Įkurti Karalystę reikia dvasioje, nes Kristus gi atnešdamas šitą Žinią, jis pabaigoje savo Misijos įjojo į Jeruzalę ne ant žirgo kaip karvedys materialios karalystės – ne – bet kaip tas Taikos Princas – Ramybės Princas – ant mulo! Ir jį pasitiko palmių šakelėmis – vėl, tai yra Taikos simbolis – pasveikinimas! Jis ateina su Šviesos Žinia, tas mūsų Vedlys ir Išlaisvintojas – ne iš pagonių materialaus jungo, išlaisvina asmenybę – dvasią išlaisvina – kad materijos varžtai neužsmaugtų, neužspaustų, kad išsiskleistų dvasinės asmenybės dvasinis-dieviškasis mąstymas – Laisvė! – kad ir būtų tas suvokimas – visi yra To Paties Kūrėjo vaikai – sūnūs ir dukros – tarpusavyje dvasiniai broliai ir sesės tiek žmonija, tiek visa kūrinija! Ir tai yra Tikrovė – Kūrėjo Tikrovė! Tik ji išplečia mąstymą, tik ji leidžia mums ir patirti Kūrėją mūsų viduje, Kūrėjo padovanotą kokybiškai tą pačią dalelę – Kūrėjo – Kokybę – Minties Derintoją. Dėl to mes ir esame šitame pasaulyje, turintys šitą Kūrėjo apdovanojimą gimusio Kristaus šitame pasaulyje dėka, kad jis įgyvendino savo Misiją – patyrė žmogiškąjį gyvenimą – oriai išėjo iš šito pasaulio, nes jis net ant kryžiaus atleidinėjo nuodėmes, stiprino ir tuos, kurie šalia jo dar kabojo iš abiejų pusių ant kitų dviejų kryžių. Žodžiu, jis stiprino ir juos. Jo orus išėjimas yra iš šio pasaulio ir apsireiškimai po prisikėlimo. Jis gi apsireiškė vėl, ir apaštalus stiprindamas, ir mokinius sustiprinimas – jis neapsireiškė tiems, kurie jį nukryžiavo, nes jie vis tiek jį būtų atstūmę net ir apsireiškusį jau morontiniu pavidalu Jėzų. Jis apsireiškė stiprindamas tikinčiuosius į Jėzų, į Tėvą – tikinčiuosius – kad jie išliktų šitame Kelyje.
Dėl to ir aš jus, mylimi mano dvasiniai broliai ir sesės – urantai – stiprinu ir savo mokymais, ir jums esant šitoje gyvojoje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – šventovėje, kad jūs stiprintumėte kitus tiek aiškindami ir apie Kristų, ir apie Kūrėją, apie kūriniją – tuos, kuriuos sutinkate – kas jie yra ir kas mes esame visi, visa kūrinija.

Aš šiandien einu į mūsų Gyvąją Šventovę – žvilgtelėjau į didžiulį langą čia tiesiog prieš autobusų stotį – akvariumas – gražus akvariumas, apšviestas. Ir plauko žuvytė – sidabrinė, blizganti. Ir galvoju – na jinai gi plaukia tame akvariume, ji gi mato ten kliūtis akvariume, apiplaukia jas – ji turi savo tam tikrą supratimą. Ji yra gyvybės atitinkama kategorija. Jinai turi savo gyvastį ir tos gyvasties lygį, ir funkciją. O aš einu kaip karalius! Aš turiu dar Kūrėjo – Kūrėjo dvasią – Minties Derintoją – ir esu asmenybė, ir esu amžina! Šita žuvytė išnyks su šituo gyvenimu, kurį dabar patiria. Aš neišnyksiu – aš jau esu amžinas! Mes – mirtingieji –turim tokią apskritai dovaną, kad mes esam šita gyvybės kategorija mums asmeniškai suteikta padovanojimu – asmenybę, kad nebūtume – uodas, musė, žuvytė, tegu ir briedis – ne – mes esam Kūrėjo sūnus arba dukra! Štai kokia mums – Garbė – dėl to mums yra ir priedermė – gyventi tą Gyvenimą – orų Gyvenimą – kuris atitinka mūsų gyvybės kategoriją – Kūrėjo sūnaus arba dukros! Žuvytė gyvena savo gyvenimą, savo lygiu kaip gyvybės ta kategorija. Tai jeigu mes gyvename ne kaip orūs Kūrėjo sūnūs ir dukros, reiškia mes gyvename net žemesnį negu gyvena žuvytė savo gyvenimą – mes nesiekiame to gyvenimo, kuris mums suteiktas ir kuris mums yra numatytas per visą amžinybę. Štai kokia mūsų priedermė – siekti to, ką Kūrėjas mums sumanė – drąsiai, ryžtingai! Tam reikalingi Dvasiniai Mokytojai, kurie tą paaiškintų – ir Kūrėjas – atrastas mūsų viduje Širdimi, Širdyje. Tada mes būsime orūs Kūrėjo sūnūs ir dukros. Amen.

Komentarai