Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Ne gyvulinis protas turi diktuoti mums sprendimus, bet dieviškasis Kūrėjo mums suteiktas asmenybės protas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2024 02 04
Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš esu Kūrėjo ambasadorius šitai planetai, Jėzaus ir jo Partnerės Nebadonijos apaštalas. Esame dabar Gyvojoje Šventovėje, vyksta Gyvosios pamaldos. Reiškia atverta širdis – širdis, o ne atliekamas materialus matomas ritualas. Tokia šventovė pakylėja – pakylėja kiekvieną Kūrėjo sūnų ar dukrą, iš dvasios pakylėja. Būna tokių momentų, kada šitas kūnas tampa per siauras, per ankštas, kaip išaugtas drabužis, nes dvasia veržiasi, veržiasi patirdama Kūrėjo dvasinių energinių virpesių antplūdį. Ir tai yra patyrimas, tai yra reali būsena, ir tada tu supranti kokia galia yra viduje teikiama Kūrėjo virpesiais, kad šitas kūnas atrodo kaip skruzdėliukas, mažiukas. O tu esi įspraustas, suspaustas, o tu nori sklęsti, nori pasireikšti dvasia, o tave apriboja šitas kūnas, mažiukas. Štai ta energija, kurią mes gauname iš Kūrėjo, tam ir sumanyta, kad mes gyventume su pasimėgavimu gyvenimą net ir turėdami šitą trumpalaikį kūną – materialia prasme trumpalaikį – o viduje mes esame amžini dvasiniai Kūrėjo sūnūs, štai esminis dalykas. Būsena paliudija, atradau Kūrėją, esu Jo sūnus ar dukra. Po prisikėlimo žengimas toliau, žengimas ir tuo pačiu laisvesnis kūnas jau švelnesnių aukštesnio dažnio energinių virpesių. Ne ta grubi energija, kokia yra šito žemų virpesių materialaus pavidalo, turinčio medžiagų apykaitą, materialią medžiagų apykaitą, turinti kraujo apytaką, kaulų, griaučių, ir tuo pačiu materialų smegenų pultą valdyti mūsų centrinę nervų sistemą ir plius dabartinį mūsų asmens pasireiškimą. Štai, materialios smegenys, Kūrėjo sumanytos, kad Kūrėjo mums padovanota dvasia pramuštų juose tokią erdvę, kad tas materialus gyvulinės kilmės protas pratruktų dvasia, dieviškuoju protu, kuris Kūrėjo mums suteiktas, kaip mums suteikta visa amžinybė, nes mums padovanojo tą dvasinę dovaną, asmenybę – asmenį – mus – kaip Kūrėjo sūnų ar dukrą, šitame pradiniame pasaulyje, bet padovanojo su visais potencialais per amžinybę. O Kūrėjas argi gali padovanoti, kad būtų asmenybėje nors šešėlis blogio, kai Jis yra pats Gėrio Šaltinis, Meilės Šaltinis. Tai jeigu mes norime, kad visa aplinka būtų gera, reiškia mes turime pabusti dvasioje ir spinduliuoti Kūrėjo energiją patirdami šitą energiją būsena. Ir tada mumyse nebelieka tokių savybių, kokios būdingos gyvulinės kilmės protui ir kurios pasireiškia ir pavydu, ir neapykanta, ir apkalbomis, ir kenkimu, konfliktais, nekantrumu, siaura matymo erdve, net mūsų ir rega prasiplės kuo mes dvasingėsime. Štai, mes turime viską viduje Kūrėjo suteikta, net ir šitame dvasią, asmenybę, apribojantį kūną. Jame mes galime būti orūs.
Žiūrėkit, kada jūs matote eina žmogus prispaustas vargų, rūpesčių, metų naštos – metų naštos, ar jis eina taip, kaip eina vaikas, ar jis turi tą energiją, tą užtaisą, kokį turi vaikas? O kodėl? Kodėl mes taip pasiduodam? Vaikas yra mums pavyzdys kaip mes turime spinduliuoti energiją. Kodėl mes nespinduliuojam? Todėl, kad mes negyvenam taip, kaip Kūrėjas sumanė ir kaip veda mus kiekvieną iš vidaus. Mus apriboja aplinkos nurodymai, įstatymai – šito nedaryk, šito negalima, šitą bausim. Jeigu tu nusižengi, pasodinsim į kalėjimą. Tu tik mokesčius mokėk ir daugiau nieko nenusiženk. Tai yra ne dvasinio proto komandavimas, ir jisai sirgdo žmones. Žmonės tada su metais tampa sulinkę, prislėgti, sunkiu žingsniu einantys, patiriantys skausmus, fizinius, kai kas intelektualius. Nes karjera buvo, va, va postas, jau pasieksiu, atidavė kitam, nes jisai ar giminės turi ryšį, ar draugystės kažkokį saitą. Ir tas, kuris jau ketino, jau, jau, jau gaus užimti tą vietą, jisai intelektualiai palūžta. Arba, žmogus išeina į penciją, jis nebeturi atramos, nebeturi prasmės gyventi, nusižudo, ypač netekę aukštų pareigų. Ta aplinka mus sargdina. Štai kodėl mes kiekvienas turim apsaugos saugiklį, savo viduje – pažadintą asmenybę, atradusią Kūrėją, realiai. Reiškia mes galime šitą kūną pareguliuoti dvasine energija iš Kūrėjo, o ne šitas kūnas mus turi užslopinti, mūsų dvasinę asmenybę. Ne gyvulinis protas turi diktuoti mums sprendimus, bet dieviškasis Kūrėjo mums suteiktas asmenybės protas, ir juo mes turime gyventi. Štai dėl to, kad mes esame pabudę dvasioje ir dabar turime gyvąsias pamaldas – gyvąsias.
Štai, aš jums parodysiu mūsų, urantų, nedaug, bet jie yra gyvi Kūrėjo vaikai, atradę Kūrėją savo širdyje ir širdimi. Jie yra ta žmonijos druska, visiems aštuoniems milijardams, šita saujelė dabar susirinkusi Kaune. Kūrėjas taip veda, iš vidaus, kiekvieną. Jų niekas čia nevarė per jėgą, per prievartą, komanduodami. Ne, viduje impulsas, širdyje pajaustas, iš Kūrėjo dvasios, kuri yra mūsų prote, bet ne materialiose smegenyse, bet mūsų sąmonėje, pasąmonėje, viršsąmonėje. Ji veikia mūsų mąstymo procesą, kada mes atsiduodame Šviesos darbams Visumos labui. Jeigu mes šito nejuntame poreikio, neturime net ir motyvo gerinti aplinką, tada jis veikia, tas Kūrėjo fragmentas Minties Derintojas, miego metu, kai sąmonė atjungta. Mes paskendę rūpesčiuose, problemose, ligose, skausmuose. O kada mes užmiegame, štai tada Kūrėjo dvasia Minties Derintojas ir perteikinėja mums Šviesą. Ir dar daugiau jis projektuoja, kada po pažadinimo mes neturėsime šitų kančių, fizinių ligų, nes bus aukštesnio energinio dažnio materialus pavidalas, be materialaus karkaso, bet dvasia bus ta pati, mūsų asmenybė ta pati.
Štai, jis projektuoja, kad ir po pažadinimo ir pirmą akimirką jau bus mūsų šviesesnis žvilgsnis negu šitame pasaulyje paskutinę akimirką paliekant jį. Bet žinokit, šitame gyvenime, šitame pasaulyje, pradiniame, pakeliui į Rojų, kuris yra Kūrėjo gyvenamoji buveinė ir Jo energinių virpesių sutelkimo visas Centras, kūrinijos viduryje, mes turime priedermę, būti savimi. Tai ir yra priedermė suteikta Kūrėjo – nedėvėti kaukių, vaidindami, kad mes esame labai ypatingi, būkime savimi, kaip Kūrėjo vaikai, orūs – orūs. Nepalūžę, nesulinkę, bet orūs. Reiškia, neišpuikę, kitus menkindami, save išaukštindami. Orus, kada išlieka gyvame ryšyje su Kūrėju, savimi, kokį Kūrėjas ir padovanojo kaip asmenybę. Štai ta asmenybė tada neišverčia kailio. Jeigu keičiasi aplinka, išlieka toks pat nuoširdumas. Žodžiai gali būti kitokie, nes aplinka kitokia, Šviesos žodžio nesupranta, tada pasakysi taip, kaip sumanęs Kūrėjas, išmintimi kalbėti.
Kada aš dabar pasižiūriu filmų rusiškų, man liūdna žiūrėti kaip aš matau, kaip turi būti kažkoks veikėjas, kuris turi griauti kas yra gražaus. Tarp jaunų žmonių meilės gimstančios – ne, atsiras trečiasis, kuris kenks. Jeigu susieta kažkur su verslu, ne, atsiras konkurentas, kuris naikins tą verslininko užgimusią Šviesos sėklą, kad jis neturėtų kur pasireikšti. Kada aš žiūriu šitą filmą, ir galvoju – o kodėl nekurti filmo kur nebūtų to piktavalio, kuris negriautų to kuriamo-audžiamo Šviesos ir Gėrio, Meilės viso audeklo, audinio, rašto, kad jis nebūtų skylėtas. Būtų gražu žiūrėti kaip gyvena ta šeima, arba tas verslininkas, kai galų gale vis tiek pabaigoje yra ta ir moralė parodoma veiksmu, Gėris nugali. Bet mane visuomet žadina iš vidaus Kūrėjo dvasia, tai štai dabar tu ir rodyk tą filmą kaip toliau vystosi tas Gėris, kaip jis stiprėja tarpusavio vyro, moters, kuriamoje šeimoje, verslininko, kuris nugalėjo blogį, dabar jis turi tą gėrio antplūdį, tai ir rodykit kaip yra ir tam verslininkui gyvenimas su Kūrėju. Štai, tada ir dvasia bus papildyta energiniais virpesiais ir protas turės suvokimą, štai koks gražus gyvenimas kada Gėris viešpatauja. Bet čia yra vienas, bet, esminis. Tiems režisieriams, scenarijų autoriams, nėra gi idėjų iš Kūrėjo. Jie ima tai, kas publikai sukelia adrenalino įsiliejimą smegenyse. Štai, turi būti aštrus kažkoks tai konfliktas, kitaip nebus žiūrinčių. Deja, taip. Bet jeigu tai būtų Kūrėjas, pažadinęs tokį autorių, jis negalėtų nustygti, jisai kurtų tokius scenarijus, jis režisuotų tokius filmus, jis surastų tuos aktorius, ir taip būtų, ir taip bus. Čia tik laiko klausimas. Tuo labiau, kad Kūrėjas labai rūpinasi mūsų planeta. Rūpinasi, nepaprastai rūpinasi. Daug daugiau negu kitomis planetomis. Ir stebi urantus, pradėjusius Naujojo Visatos Amžių, garbinančius Kūrėją Keturiose Asmenybėse. Su tuo ir sveikinu jus visus ir žiūrovus, kurie žiūri ieškodami dar, ieškodami kur tas kelias į Tiesą, Teisingumą, dvasią, į Kūrėją. Štai jis, čia, Širdyje. Ir tavo širdyje yra, ir kiekvieno. Antro kelio nėra. O jau išorėje prasideda, ką širdis atradusi, Kūrėją patiria, kaip ją veda Kūrėjas iš vidaus, kaip veda iš Širdies. Ir tada yra ir tokie filmai, kur Gėris tai yra ta pradinė filmo epizodų visos sekos akimirka, pradinė, ir tada vystymasis yra Gėryje, Grožyje, bet dar didesniu laipsniu, dar ryškesne Šviesa, kurioje spinduliuoja Kūrėjas kiekvieno širdyje, kaip Centras. Amen.
2024-03-10 22:02:07
Komentarai
Mieli urantai,Kaip nuostabiai šiame pamokomajame žodyje Algimantas apibūdina mūsų gimimą iš dvasios dar turint mums šiame pasaulyje materialų kūną:
”Štai, materialios smegenys, Kūrėjo sumanytos, kad Kūrėjo mums padovanota dvasia pramuštų juose tokią erdvę, kad tas materialus gyvulinės kilmės protas pratruktų dvasia, dieviškuoju protu, kuris Kūrėjo mums suteiktas, kaip mums suteikta visa amžinybė, nes mums padovanojo tą dvasinę dovaną, asmenybę – asmenį – mus – kaip Kūrėjo sūnų ar dukrą, šitame pradiniame pasaulyje, bet padovanojo su visais potencialais per amžinybę. O Kūrėjas argi gali padovanoti, kad būtų asmenybėje nors šešėlis blogio, kai Jis yra pats Gėrio Šaltinis, Meilės Šaltinis. Tai jeigu mes norime, kad visa aplinka būtų gera, reiškia mes turime pabusti dvasioje ir spinduliuoti Kūrėjo energiją patirdami šitą energiją būsena. Ir tada mumyse nebelieka tokių savybių, kokios būdingos gyvulinės kilmės protui ir kurios pasireiškia ir pavydu, ir neapykanta, ir apkalbomis, ir kenkimu, konfliktais, nekantrumu, siaura matymo erdve, net mūsų ir rega prasiplės kuo mes dvasingėsime.”
O apie gimimą iš dvasios 2024-02-18 pamokomajame žodyje Algimantas pasakė dar vaizdingiau:
“Kai gimsti iš dvasios - tai yra toks milžiniškas vidinis branduolinis sprogimas, kuris nušluoja visas ydas!”
Kiekviena negatyvi mintis nėra iš Kūrėjo. Tokios mintys kyla iš materialaus mūsų proto ir sukelia mums baimę ir nepasitikėjimą savimi. O baimė, kaip Jėzus Kristus yra pasakęs, yra pagrindinis žmogaus pavergėjas. Ji blokuoja mūsų dieviškąjį protą, kuris baimės neturi. Todėl, mes turime nieko nebijoti ir absoliučiai pasitikėti Kūrėju. Pajutus, kad kyla nors menkiausia negatyvi mintis, mes turime iš karto kreiptis į Kūrėją - Jį pagarbindami ir tokia mintis bus panaikinta. Kad nuolatos mumyse viešpatautų ne materialus, o dvasinis mūsų protas, mes turime kasdien būti Gyvoje Komunijoje su Kūrėju nuo pat ryto iki pat nakties. Turi būti mūsų būsena atskleista Kūrėjui ir palaikoma per nuolatinį Gyvą ir nuoširdų atsivėrimą Jam. Ir tada ji visada bus pripildyta Kūrėjo Meilės, neliks nė krislelio baimės ir mūsų sprendimus mums diktuos ne materialus protas, o dieviškasis Kūrėjo mums suteiktas asmenybės protas, kuriuo ir turime gyventi kasdien.
Su Meile
Laura
Vilniete
2024-03-12 10:29:22
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]