Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Šita žinia nuo Kūrėjo visiems! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 03 16

Mano vardas – Algimantas. Aš atstovauju Kūrėjui šitoje planetoje – Jo ambasadorius – ir Jėzaus, ir jo Partnerės Nebadonijos – Dukros Kūrėjos – apaštalas. Ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai, tą pradėjau nuo Lietuvos.
Mes turime iš Kūrėjo teikiamą pagalbą dvasine prasme, kuri iš tikrųjų yra pati aukščiausia. Kada mes sakome – dvasinė – tai tarsi tai būtų netikroviška, o jeigu jau materialia prasme, tada jau mes suprantame, kad tai jau yra tikra. Tuo tarpu dvasinė pagalba yra būtent pati tikriausia, nes tai yra pati išmintingiausia ir tiesiogine prasme veiksmingiausia. Kada žmonija buvo dar laukinio stadijoje, tai Kūrėjo teikta pagalba buvo atitinkamo lygio, nes Kūrėjas teikia pagalbą pagal poreikį. Tai štai tas poreikis ir buvo tiesiog išgyventi toje aršioje, materialioje aplinkoje – išgyventi, kad būtų kažkoks būstas, kažkokia šiluma, kažkoks maistas, ir tada – Kūrėjo suteikta pagalba – Penkios Pagalbinės Proto Dvasios. Jos suteikiamos ir žvėrims, gyvūnams visiems, na, ne visiems, žinduolių lygio – tie, kurie gali tokią pagalbą panaudoti savo aplinkoje. Tai tos Pagalbinės Proto Dvasios kaip Intuicijos, Žinių, na, sakykim, Žinių, tai informacijos, pažint aplinką – Žinių, Supratimo, Drąsos, Patarimo – jos veda laukinį, kad jisai galėtų tam tikru lygiu bendrauti ir bendrabūviauti savo artimiausioje aplinkoje, o tolimesnę aplinką užkariauti, nugalėti, nes jame dar yra daug baimės, aišku, nepažinimo aplinkos. Visa tai formuoja mąstymo lygį, tai tų Penkių Pagalbinių Proto Dvasių užtenka. Tačiau kada besivystanti žmogaus prigimtis ima ieškoti kažkokių aukštesnių reiškinių pateisinimo ir paaiškinimo, sakykim, liūtis, kurios negali sustabdyti, žaibo, kurio negali nugalėti, tada atsiranda mintys apie kažkokią nepavaldžią žmogui jėgą, tada žmogaus viduje atsiranda dar dvi Pagalbinės Proto Dvasios, kurių neturi gyvūnai, žvėrys – tai yra Garbinimo ir Išminties.
Kada mes dabar gyvename šiuolaikinėje visuomenėje, tas pačias – Septynias Pagalbines Proto Dvasias – mes turime ir mes jomis iki tam tikro lygio pasinaudojame – pasinaudojame kurdami savo gerbūvį, jį puoselėdami, net ir tą pačią aplinką – tačiau, kas susiję su Šeštąja ir Septintąja Pagalbine Proto Dvasia, štai čia mūsų veiksmai, mąstymas užstringa. Mes nepasinaudojame mums teikiama milžiniška pagalba – dvasine prasme pagalba – kuri reikalinga mums šitam materialiam pavidalui, nes jo viduje gyvena ta amžinoji asmenybė, kuri yra dvasinė. Tai štai, tai asmenybei, kad ji galėtų bendradarbiauti su aplinka, reikalinga didesnė Išmintis, didesnis aplinkos pažinimas, supratimas, ir dabar mes atstumiame tą pagalbą, kurią teikia aukščiausios Pagalbinės Proto Dvasios – Garbinimo ir Išminties. Žmonija gyvena nieko negarbindama iš Širdies – aš nekalbu apie ritualinį garbinimą, koks vyksta bažnyčioje, mečetėje, sinagogoje. Garbinimas – dvasine prasme, tai yra savęs atvėrimas – atvėrimas – Tam Aukščiausiajam Šaltiniui ir Centrui, ką mes kitaip vadiname – Tėvas, Motina – visų Tėvas, visų Motina. Bet atvėrimas savo vidaus. Ir šito žmonija nedaro. Nors jau jinai, Sūnaus Kūrėjo įsikūnijimo mūsų pasaulyje prieš 2 000 metų Jėzaus tapatybe, dėka, gavo net papildomą dovaną – Paties Kūrėjo Dvasią – Minties Derintoją. Yra Jėzaus Partnerės – Dukros Kūrėjos – Šventoji Dvasia veikianti, o pats Jėzus išliejo savo dvasią – Tiesos Dvasią. Ir štai mes šitomis trimis dvasinėmis įtakomis nesivadovaujame, visiškai nekreipiame dėmesio į jų veikimą mumyse, tada natūralu, mūsų gyvenimas yra klaidinga kryptimi – klaidinga dėl to, kad Kūrėjas sumanė vieną kryptį – kurti geresnę aplinką kiekvienai kartai, kad paliktų ateinančiai kartai geresnę aplinką negu gavo iš praeitos kartos.
Kūrėjas nenumatė jokio kariavimo tarpusavyje – žudymo, apgaulės, jokios prievartos, jokios kito laisvos valios pažeidimų, o aplinka dabar yra tokio lygio, kad ji pamynė – pamynė visą Kūrėjo teikiamą dvasinę pagalbą. Todėl, natūralu, šlubuoja visos mūsų gyvenimo sferos – visos – ir politika, ir ekonomika, ir šeima, ir mokslas, ir visuomeniniai santykiai, medicina, švietimas – viskas yra, sakyčiau, chaosinėje būklėje. Tačiau šito dar neužtenka – yra vedliai, kurie dar klaidina tada kitus savo priimamais sprendimais. Jeigu šiaip kiekvienas klystų asmeniškai, na, tai sakykim, vienas anksčiau, kitas vėliau vis tiktai gi pajaus tą impulsą, bet kada vedliai nejaučia impulso, kurį siunčia Kūrėjas nuolat, štai priimdami klaidingus sprendimus, jie daro įtaką milijonams, o planetos mastu – milijardams! Todėl Kūrėjas, atsiuntęs ir savo Dvasią – Minties Derintoją į kiekvieno protą – kiekvieno – kurio protas yra nesutrikęs, ta biologine prasme savimoningas – jis save suvokia, jis gali pats priimti savarankiškus sprendimus – tai toks protas turi Vedlį iš vidaus – Minties Derintoją. Tačiau Kūrėjas, būdamas Visagalis, Jis gali pakeisti visus, pakeisti į Šviesą, kad staiga nutrūktų visi karai, bet kokie konfliktai, atsirastų Darna, atsirastų ta terpė, kad Brolystė įsiviešpatautų per akimirką. Taip, Jo Visagališkumas tą gali padaryti, tačiau Jisai yra ir Visaišmintis – Jis – Išminties Šaltinis ir Centras! Kokia būtų nauda staiga paversti žmoniją tobula be tobulėjimo žengimo proceso, įnešant savo asmeninį indėlį, priimant sprendimus, patiriant suklydimų? Reiškia visas procesas, juk Kūrėjo numatytas Evoliuciniame Plane, kaip reikia vystyti bet kokią planetą, bet kokią Visatą į vis ryškesnę Šviesą, kurios Pamatas yra Kūrėjas – atsiveriant Kūrėjui ir veikiant drauge su Kūrėju visumos Gerovei. Štai, jeigu šitaip per akimirką būtų ištobulinta visa žmonija – nebūtų sukauptas patyrimas – nebūtų įvertinta, ką reiškia žengti įgyvendinant Kūrėjo Evoliucinį Planą! Patyrimas yra svarbiausia mūsų asmenybės tapatybės šviesėjimo dalis! Tiktai patyrimu mes paliudijame – yra ar nėra Kūrėjas. Vien teoriškai skaityti arba klausyti, kad štai Kūrėjas yra viduje, Jį galima atrasti, Jis yra gyvas, tikras – šito neužtenka. Patyrimas nepaliudija, kol tu neatradai Kūrėjo. Tiktai patyrimo dėka mes galime tada patvirtinti – šitas teiginys yra teisingas arba klaidingas. Patyrimas mums suteikia tą pagrindinį argumentą – pagrindinį argumentą, kai visa žmonija prieštarauja tam argumentui. Bet ji gi neturi to patyrimo, kokį turime mes, ir tas patyrimas nusveria visos žmonijos kitokius argumentus.
Mes einame tuo Keliu, kokį sumanė Kūrėjas visai žmonijai – Gyvąjį Kelią – patyrimų Kelią, įnešant indėlį – asmeninį indėlį – į Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimą. Žmonija tokio indėlio nežino, nes neturi Dvasinių Mokytojų. Juk kada man Kūrėjas sakė, kad tu mokysi žmones, kaip niekas iki šiol nemokė žmonijos, ir nemoko, aš tada negalėjau patikėti, negalėjau patikėti. Dabar aš jau įgijęs patyrimą ir mokymą – kitų mokymų patyrimą – aš puikiai matau, kad to, ko aš mokau, nemoko nė vienas kitas, ir niekada to nemokė – net ir Jėzus. Atrasti Kūrėją Keturiose Asmenybėse savo viduje – tai milžiniška Šviesa – apakina žmogų iš vidaus dvasioje, sujaukia protą. Atrodo, štai – Kūrėjas – Kūrėjas yra gi Palaimos, Ramybės Šaltinis – kaip Jis gali sujaukti protą? O todėl, kad reikalinga Šviesa dvasioje perteikti palaipsniui adaptuojant prie mirtingojo mąstymo lygio.
Tai, jeigu dabar, įsivaizduokite, žmonija kariauja tarpusavyje, žudo net ir esant Dešimt Dievo Įsakymų, ir vienas iš jų sako – Nežudyk, nesvetimauk – sako kitas, neapgaudinėk, nemeluok, neliudyk teisme neteisingai, netiesos – o kiek yra tų, kurie ir svetimauja, apgaudinėja, meluoja, žudo! Reiškia, teoriškai – visi teoriniai mokymai – be patyrimo, kada tu atrandi Kūrėją savo viduje – jie netampa tuo argumentu, kad tai yra tikra. Atrodo, kad tai skirta, na, kažkam kitam, bet ne man – nežudyk – taip, kažkam tai skirta. Ir čia kokia yra didžiulė, didžiulė žmonijos našta, ir aš, sakyčiau, milžiniška nelaimė kol kas. Jeigu alkoholį, narkotikus smerkia – alkoholį gal ne tiek, kiek narkotikus – rūkymą taip pat aiškina, kad negalima rūkyti, kenkia sveikatai, net dabar, man atrodo, nuo dvidešimt vienerių metų galima cigaretes pirkti parduotuvėje, tuo tarpu žudymo ginklą duoda aštuoniolikmečiams! Aštuoniolikos metų daugumos protas yra nesubrendęs. Rūkyt jam neleidžia, alkoholio pirkt neleidžia – o žudyt ginklą įduoda į rankas! Kodėl taip daroma? Todėl, kad tą nesubrendusį protą galima labai lengvai nukreipti ideologijos norima linkme. Kiekviena ideologija turi savo įgyvendinimo priemones, įrankius. Tai tas, kuris yra dar nesubrendęs intelektualiai, neturi patirties gyvenimiškos, jis tampa tuo žudiku – masiškai, kada atsiranda kariuomenė! Juos muštruoja, neliepia – mąstykit giliau, apmąstykit kiekvieną įsakymą – ne, muštruoja! Įsakymas nesvarstomas – jis vykdomas! Tai įsivaizduokit, po kariuomenės tokiam muštre praleidęs – nesubrandintas intelektualiai – aš nekalbu jau apie dvasinį brandinimą to proto, grįžta į visuomenę – jis jau yra paveiktas! Jis paveiktas! Ir visuomenėje jis bus mažiau pakantus kitokiai nuostatai, kitokiai nuomonei, šeimoje taip pat jis bus nepakantus partnerio nuomonei. Dabar, tarp kitko, Danija priėmė įstatymą, kad moterys turi eiti į kariuomenę. Kvailystė! Bet ta kvailystė skinasi kelią, įsivaizduokite, ta žmonijos dalis, kuri gimdo vaikus vis daugiau įtraukiama į žudynes, kad ji žudytų! Tai vėl aš dabar grįžtu prie tų Kūrėjo teikiamų dvasinės pagalbos priemonių. Pagalbinės Proto Dvasios – penkios – jos veikia tą protą, bet štai šeštoji ir septintoji – Garbinimo ir Išminties – ji neturi kaip pasireikšti, nes tas nesubrandintas protas neatsiveria – neatsiveria dvasioje, kad jisai pajaustų, koks jis yra dieviškas. Jis yra Kūrėjo sūnus! Jisai nori išsklęsti savo dvasinius sparnus, apkabinti visus, o čia jam duoda ginklą į rankas – žudyk – ir dar demagogiškai pridengia – reikia ginti Lietuvą. Nuo ko ginti Lietuvą?
Kūrėjas sumanė visai kūrinijai Meilės Galia Brolystės bendradarbiavimą visai kūrinijai. Pasaulis nėra išimtis. Lietuva nėra išimtis! Dėl to, kad aš esu Lietuvoje, tai ir buvo štai ta atskleista ir Urantijos Knyga – Algimantas paėmęs į rankas parodė, kokia tai Knyga – štai, pateko į mano rankas, čia dar anglų kalba – neišversta, kada buvo – ji pateko į mano rankas, kad lietuvių kalba būtų išversta. Kodėl? Todėl, kad ateityje atsiras urantai, kurie skaitys ir lietuvišką Urantijos Knygos vertimą ir prisijungs prie mano įkurtos gyvosios šventovės, ir dalyvaus gyvojoje apreikštojoje Kūrėjo religijoje. Štai, dabar vyksta pamaldos! Ir visa Tarybų Sąjunga sugriuvo būtent dėl šito, štai dėl šito, kad Urantijos Knyga patektų į mano rankas – nes geležinė siena, kada per cenzūros bujojimą nepraleisdavo jokios informacijos religine tema iš užsienio – jokios informacijos – kaip gali patekti toks milžiniškos apimties Šaltinis – dviejų tūkstančių šimto puslapių teksto Šaltinis – į mano rankas? Negali! Reikia Apvaizdai griauti šitą geležinę uždangą – geležinę sieną – nes reikia galu gale stabdyti na, tą ideologijos viešpatavimą – komunizmo ideologijos viešpatavimą, socializmo, kapitalizmo, imperializmo. O kaip stabdyti? Štai, šita Knyga turi būti išversta į lietuvių kalbą! Tą aš ir padariau. Bet šito neužtenka. Reikalinga šventovė – šventovė! Kada man perdavė Kūrėjas per australą šitą žinią – kurk šventovę. Ne! Aš bijojau to, nes aš mačiau, kad bažnyčia, tai jinai nėra tokia, kokia turi būti. O dabar šventovė jau įkurta – ir jinai visiškai ne tokia, kokia bažnyčia. Ji – gyvoji šventovė – be ritualų! Štai dėl to ir yra lietuvių tauta – pasirinkta Kūrėjo tauta – nešti Jo Šviesą visam pasauliui, visai žmonijai! Ne dėl to, kad lietuvių tauta išskirtinė. Dėl to, kad ji neatstūmė Kūrėjo teikiamų dvasinės pagalbos priemonių. Ir dabar urantai panaudoja ir Minties Derintojo nuostabius teiginius per Kūrėjo garbinimą, per šitas gyvąsias Kūrėjo garbinimo pamaldas. Bet Kūrėjo garbinimas, tai nėra tas liežuviu išsakomas žodis – aš Tave garbinu, Tave šlovinu – tai yra būsena, kada tu atveri save Širdimi, ir Širdyje, ir iš Kūrėjo taip pat priteka aukščiausio dažnio virpesiai. Štai šitas susiliejimas virpesių iš Kūrėjo asmenybės prote – dieviškajame prote – ir yra tas garbinimas net neištarus nė vieno žodžio. Tai ir yra gyvasis – gyvasis – bendravimas su Kūrėju ne liežuviu, Širdimi.
Štai ko aš mokau, ko nemoko nė vienas guru, nė vienas mokytojas dvasioje. Niekur nemoko. Ir ateitis priklauso būtent Dvasinio Mokytojo formuojamai krypčiai, kuri atitiktų Kūrėjo Evoliucinį Planą. Dėl to aš ir mokau – atkreipkit dėmesį į Kūrėjo vedimą kiekvieno iš jūsų viduje – ir Jam netrukdykit, o atsiduokit – ir tada žinosit, ką jums reikia daryti, nes veda Kūrėjo dvasia – Minties Derintojas – veda, žinodamas ir jus iš vidaus geriau už jus patį ir žinodamas aplinkybes, kokios supa kiekvieną iš jūsų. Todėl aš ir niekada jums nesakau, kad jūs darykit tą ir tą, išskyrus, vieną vienintelį, kuris tinka visada pasakyti – giliau atsiverkit Kūrėjui, stipriau pajauskit Kūrėjo vedimą iš vidaus, ir atsiduokit Jam, kad kaip bendrakūrėjai su Kūrėju, jūs galėtumėte kurti Gėrio veiksmus visumos Gerovei – visumos Gerovei, ir Meilės Galia, t.y., Meilės motyvu. Tai kur jūs čia matot galimybę kitą žudyt? Kur jūs matot galimybę eit kariaut prieš kitus, kurie taip pat yra Kūrėjo sūnūs ir dukros? Čia tik beprotis gali šitaip elgtis!
Štai ką aš teigiu pasauliui, visai žmonijai, visiems prezidentams, visiems generolams – visiems be išimties!
Mylimieji, laikas bręst – bręst dvasioje. Užtenka, pridarėt eibių, prikrėtėt eibių materijoje sukūrę klaidinga kryptimi civilizaciją su vergove buvusia, su feodalizmu, su kapitalizmu, su socializmu, komunizmu. Atėjo laikas naujai visuomenei, naujam dvasiniam aušros rytui – dvasiniam – tai yra Kūrėjo atradimui savo viduje – asmeniškai kiekvieno viduje, ir Kūrėjo Meilės patyrimo viduje – ir Brolystės pasireiškimo išorėje – visumos Gerovei Meilės Galia. Šita žinia nuo Kūrėjo visiems! Amen.

Komentarai