Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Vadovas savo pavyzdžiu turi rodyti, ko jis siekia iš visuomenės – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose 2024 03 02
Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš atstovauju Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kaip Jo ambasadorius šitai visai planetai. O taip pat esu ir Jėzaus ir jo Partnerės Nebadonijos apaštalas. Skelbiu Šviesos gyvąjį Kūrėjo žodį. Mokau būsimuosius Dvasinius Mokytojus, visai planetai, pradėjęs nuo Lietuvos.
Kada skaitau Bhagavad-Gitą, tokį šaltinį, tai Vedų tam tikra perteikiama esmė. Štai, paskaitysiu – Viešpats sako – kaip pasielgia didis žmogus, taip elgiasi ir paprasti žmonės. Kokį pavyzdį jis parodo, tokiu ir seka visas pasaulis. Po šito teiginio yra komentaras – platesniesiems žmonių sluoksniams visad reikalingas Vadovas, mokantis savo gyvenimo pavyzdžiu. Vadovas neatpratins žmonių rūkyti, jeigu pats rūko. Viešpats nurodė, kad prieš pradėdamas mokyti kitus, mokytojas pats pirmiausia turi tinkamai elgtis. Tas, kuris moko savo pavyzdžiu, vadinasi Akaraja (Acharaya). Čia žodžiai iš sanskrito, artimos lietuvių kalbai, senosios, jau išnykusios kalbos, sanskrito. Taigi, tas kuris moko savo pavyzdžiu yra Akaraja (Acharaya) ir yra idealus Mokytojas. Norėdamas išauklėti paprastus žmones, mokytojas privalo laikytis šastrų, šventraščių principu. Mokytojas negali išgalvoti taisyklių, kurios prasilenktų su apreikštųjų raštų principais. Apreikštieji raštai yra akademiniai vadovėliai, kuriuos turi perteikti kitiems ir turi vadovautis žmonių visuomenė. Taigi, vadovo pamokymai turi būti grindžiami akademinių šastrų šventraščių principais. Norintysis tobulėti laikosi nustatytų taisyklių, kurių laikėsi ir didieji Mokytojai. Reikia siekti, ir sekti, didžiųjų Bhaktų pėdomis, didžiųjų išminčių pėdomis. Šitaip žengiama pirmyn dvasinės realizacijos kelyje. Vadovai ar valstybės vadovas, tėvas ar mokytojas, laikomi natūraliais paprastų žmonių lyderiais. Visiems jiems tenka didelė atsakomybė už savo pavaldinius. Todėl jie privalo būti gerai susipažinę su akademiniais vadovėliais, kuriuose dėstomos dorovinės bei dvasinės normos.
Štai, Bhagavad-Gitos teiginys – vadovas turi savo pavyzdžiu rodyti visuomenei – tą rodyti, ko jis moko visuomenę, ko jis siekia iš visuomenės. Aš jums nuolat kartoju, prezidentas turi pradėti darbo dieną garbindamas Rojaus Trejybę-AŠ ESU, atrastą savo Širdyje ir Širdimi. Aksioma. Štai iš Bhagavad-Gitos perskaityto teiginio – vadovas savo pavyzdžiu rodo ko jis nori iš visuomenės. Ne tuščiais teoriniais teiginiais, pavyzdžiu, savo gyvenimu. Ne vien tiktai kaip jis darbe elgiasi, kaip jis gyvena kasdienybėje. Ar jis apsistatęs sargybiniais, ar jis su žmonėmis bendrauja išvis neturėdamas jokių sargybinių. Štai, Aukščiausiasis saugo tą, kuris vykdo Aukščiausiojo Valią, visų Gerovei.
Ar taip yra šios dienos pasaulyje? Ne. Tokio prezidento, tokio šalies vadovo, nėra nė vienoje valstybėje. Bus pirmoji Lietuva, kuri rodys visam pasauliui tokią kryptį. Bus tas Vadovas, kuris pradės dieną nuo Kūrėjo pagarbinimo, kad palaipsniui ir visa visuomenė pradėtų įsitraukti Širdimi garbindama Kūrėją. Įsitraukti į Jo vidų, nes viskas sutelpa į Kūrėją, visa kūrinija, kiek ji besiplėstų ir tuo pačiu pajaustų atrastą savo Širdyje tą patį Kūrėją, kuris yra Begalinis, kuris yra Visagalis, be formos, neaprėpiamas, bet kuris padovanojo savo gyvą kokybę, dvasią, Minties Derintoją. Šiandien viskas yra sujaukta. Kodėl taip yra. Taip, atsakymas vienas – nėra Dvasinių Mokytojų. Niekas nemokė praeities kartų kaip reikia atrasti Kūrėją savo viduje. Šitas šaltinis, Bhagavad-Gita, tai yra Vedos. Vedos, sutrauktos į vieną knygą. Jos buvo perteiktos žmonijai iš kartos į kartą, žodžiu tik vėliau buvo užrašytos. Tai maždaug penkių tūkstančių metų istorija. Žmonijai yra milijonas metų – milijonas metų. Bet penki šimtai tūkstančių metų praėjo, kol žmoniją vystė Pagalbinės Proto Dvasios. Tai ir Drąsos, Intuicijos, Žinojimo arba Žinių, Supratimo, Patarimo – tos Penkios Pagrindinės Dvasios, kurias turi ir gyvūnai, žvėrys, žinduoliai. Ir žmogui vėliau pradėjus kreipti dėmesį į aukštesnes kažkokias jam nesuprantamas kategorijas, pradėjo veikti Garbinimo ir Išminties Pagalbinės Proto Dvasios. Štai jos iškėlė žmogų virš žvėrių, virš gyvūnų. Jos parodo kryptį į ką turi kreipti dėmesį tas mirtingasis, evoliucinis laukinis dar. Kreipti dėmesį į tai, kas yra aukščiau negu žemės ištakos, ir žemės paviršius. Ne vien tiktai maistas, ne vien tiktai šiluma kūnui, ne vien tiktai patogumas poilsiui, bet vidinis – vidinis būsenos pojūtis, pasitenkinimo pojūtis, gyvenant gyvenimą visumos Gerovei. Šito moko Pagalbinės Proto Dvasios primityviu būdu, tiems primityviems žmonėms. Ir tai tie mokymai trunka, bent jau mūsų planetoje, truko, pusė milijono metų, penkis šimtus tūkstančių metų. Kol buvo pateiktas Dvasinis Mokytojas, Kaligastija, Planetos Princas. Atsivežė savo šimtą pagalbininkų, kurie gavo gyvybės plazmą iš geriausių atrinktų genčių atstovų, kad būtų jiems sukurti tinkami materialūs matomi kūnai atitinkantys šios planetos ir tankį, ir atmosferinį spaudimą, ir planetos dydį. Žodžiu, buvo nuausti iš energijos jų materialūs ir mirtingiesiems žmonėms matomi kūnai. Tai štai, tada prasidėjo dvasinimas, mokymas, ir higienos, ir tarpusavio santykių, ne vien tiktai pešantis ir viešpataujant kito atžvilgiu, išnaudojant kitą, apgaunant kitą, bet, gėrio pamatu. Tarp genčių ne kariaujant, bet taikiai patiriant sambūvį, visa tai buvo perteikiama Dvasinių Mokytojų. Štai tos šimtinės, ir žmonės, kurie deleguodavo iš savo genties į Planetos Princo būstinę, gaudavo tokį parengimą, kurį paskiau išplėsdavo savo gentyse, sugrįžę į tų genčių aplinką. Taip vystėsi sklandus evoliucinis žmonijos lavinimas ir dvasinimas. Deja, mūsų Planetos Princas prisijungė prie Liuciferio ir Šėtono maišto prieš Tėvą, visų Tėvą. Mes priklausome Satanijos Sistemai, tai mažiausias darinys kūrinijoje, Vietinė Sistema. Sutriko visas dvasinis mokymas, nes buvo nutrauktas bet koks ryšys tiek su mūsų planeta, tiek su visa sistema, iš aukštesnių darinių. Dvasinių Mokytojų nebeliko. O tie maištininkai ir didžioji dalis buvo net ir tarp tų šimto personalo narių atgabentų iš Vietinės Sistemos būstinės į mūsų planetą, didžioji dalis prisijungė prie maištininkų. Štai, maištininkų tikslas, kaišioti pagalius į ratus, kad civilizacijos sklandus vystymasis būtų žlugdomas. Įsivaizduokit, ėjo tūkstančiai metų, praėjo šimtas šešiasdešimt dveji tūkstančiai metų, buvo atgabenta pora – Adomas ir Ieva – sukurti violetinę rasę, pagerinti biologinį štai šitą pavidalą, kad jis būtų atsparus ligoms. Deja, Ieva sužlugdė šitą misiją, Adomas taip pat. Gaila, violetinė rasė nebuvo sukurta. Ji būtų davusi labai daug visai civilizacijai. Maištas toliau tęsėsi. Sūnus Kūrėjas buvo pasirinkęs įsikūnijimą mūsų planetoje prieš keturiasdešimt tūkstančių metų. Adomas ir Ieva buvo atgabenti prieš trisdešimt aštuonis tūkstančius metų. Reiškia dar dviem tūkstančiams metų likus iki Adomo atgabenimo, mūsų Sūnus Kūrėjas jau buvo nusprendęs savo paskutinįjį savęs padovanojimą įgyvendinti būtent Urantijoje, būtent mūsų planetoje, nes joje vyko kunkuliuojantis maištas prieš Tėvą, prieš Kristaus Tėvą. Ir vienintelis būdas kūrinijoje užbaigti maištą prieš Kūrėją, kurį sukelia aukštesnės dvasinės būtybės, net ir Vietinės Sistemos Vadovai – Liuciferis, jo pavaduotojas Šėtonas – tai yra realios asmenybės. Ir dar ne bet kokios – Vadovai. Tai vienintelis būdas tą maištą užbaigti, Vietinės Visatos Sūnui Kūrėjui, būtina tas septintasis savęs padovanojimas. Ankstesnieji šeši, buvo kitų jo paties sukurtų drauge su Partnere gyvybių kategorijų pavidalu, ir angelo, ir Melkizedeko, ir Lanonandeko. Žemiausias statusas yra paskutinysis savęs padovanojimas materialiu pavidalu gimstant bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių. Jis yra pavojingiausias, nes tą vaiką gali išauginti kaip maištininką. Arba kaip ištikimą Kūrėjo sūnų, kuris suaugęs, sukaupęs savo mirtingojo patyrimą, šituo jau nusipelnęs savo Vietinę Visatą tvarkyti savo paties vardu, ne Tėvo vardu, ką jis darė iki šito įsikūnijimo, ir dar užbaigti štai šitą milžinišką maištą prieš Kūrėją, užbaigti turint paprastą mirtingojo kūną ir paprastas mirtingojo materialias smegenis, atsilaikant prieš Šėtono gundymą, kaip ir įvyko ant Hermono kalno. Maištas buvo užbaigtas. Tačiau problema liko. Pasaulyje maištas tęsiasi, nes tie maištininkai, jie gi neišnyko, jie neatsisakė savo kėslų. Reiškia visa tai, ką jie kūrė per maištą du šimtus tūkstančių metų, buvo tęsiama ir vis rafinuočiau. Dėl to net ir sakykim tokie šaltiniai kaip Biblija, arba kaip Koranas, jie neteikia tokios šviesos, kokia reikalinga, kad būtų žmonija Šviesos kelyje ir kad pakeistų visas institucijas, kurios atliktų savo tiesioginę funkciją. Ką aš turiu minty. Teisėsauga, įstatymdavystė, ir šalies valdymą. Prieš tai aš skaičiau iš Bhagavat-Gitos – Vadovas savo pavyzdžiu turi rodyti tai, ko jis nori iš visuomenės. Reiškia ir teisėsauga bus tokia, koks bus Vadovas. Įstatymai bus tokie, kokia bus vadovo ne tik vidinė būsena, bet koks bus vadovo ryšys su Kūrėju, kuris yra Visagalis, aukštai, toli, Rojuje. Ir kuris yra atsiuntęs Jo dvasią, savo dvasią, į vidų, veikiantį mūsų protą. Štai toks Vadovas, jisai tada nesitaikstys su tuo, kad yra institucijos, kurios neatlieka savo vaidmens. Jos imituoja tą visą veiklą, bet maištininkams šito ir reikia. Jie nenori evoliucinio proceso, kuris yra Kūrėjo sumanymas. Jie ir dabar pagalius kaišo į ratus ir imituoja veiklą. Dėl to jūs negaunate atitinkamų paslaugų už prieinamą kainą. Arba jūs turite biurokratiją milžinišką, jūs prarandate laiką, jūs viduje jaučiat įtampą, nežinodami atliks tą veiksmą ta instituciją į kurią kreipiatės pagalbos. Tas pats su įstatymais, kurie yra sujaukti. Jie yra taip užmaskuoti įvairiuose demagoginiuose žodžiuose, ir tiek daug prikurta, kad ir patys tie įstatymus kuriantys jų nesupranta. Tada reikalinga apauginti naujomis biurokratinėmis institucijomis, įvairiais patarėjais, įvairiais advokatais, įvairiais kokiais nors aiškintojais, propagandistais, ką reiškia vieno ar kito įstatymo vykdymas. Kokia samprata turi būti to įstatymo. Įstatymas turi būti trumpas ir aiškus, paprastais žodžiais, suprantamas kiekvienam, be jokių ypatingų aukštųjų mokslų. Bet viskas priklauso nuo Vadovo, kokia jo yra Širdis, kokį jis rodo pavyzdį. Gyvenimas jo turi būti Kūrėjo atkartojimas veikloje šitoje šalyje, arba šitame pasaulyje – Kūrėjo atkartojimas veikloje. Kiek yra dabar vadovų atkartojančių Kūrėją, veikiantį visoje kūrinijoje, visumos Gerovei, visumos Šviesai, visumos Teisingumui, visumos Tikrovei, meilės Galia – meilės Galia. Dėl to mano mylimieji, niekaip negalima šitos civilizacijos išmontuoti ir perkelti ant kitų bėgių. Ji visiškai priešinga kryptimi buvo kuriama – kuriama tų, kurie maištavo prieš Gėrį, Grožį, prieš moralę, prieš šeimą, prieš gerbūvį visiems, o ne tiems kurie yra ypatingi, turintys giminių, turintys ryšių, turintys politinę įtaką ir politinį svorį – čia ne Kūrėjo Evoliucinė kryptis. Ne. Čia yra maištininkų kryptis. Ir kadangi jie turi dviejų šimtų tūkstančių metų patyrimą, kaip viską demagogiškai užglaistyti, dėl to ir buvo kuriamos ir įvairių institucijų propaguojamos įvairios visuomenės sanklodos. Ir vergovinė, ir feodalinė, ir kapitalistinė, imperalistinė, socialistinė, materialistinė. Ir dabar iškreiptos įvairios sistemos siūlomos žmonėms yra be Kūrėjo pamato atrasto Širdyje ir Širdimi. Todėl jos tęsia maištininkų užmačias. O tie, kurie yra Kūrėjo pusėje, jie turi tik Kūrėją ir Kūrėjo teikiamą apvaizdą. Bet jie neturi supratimo, o kaip tą Kūrėją panaudoti, kad būtų atstatoma Kūrėjo numatyta Evoliucinė kryptis ir mūsų planetoje, pradėjus nuo Lietuvos. Kodėl nuo Lietuvos? Todėl, kad Lietuvoje yra urantai. Kitur jų nėra, jie jau atrado Kūrėją savo viduje, ir štai jau jie siekia kitiems perteikti tą Šviesą, kurią jie ne tik žino, bet patiria, patiria savo būsena. Štai jo kaip dvasinio statuso pasireiškimas, uranto, ir yra pagal Kūrėjo diktuojamą Valią. Tai ir yra toji kryptis, kuri ne pakeis civilizaciją, bet kuria naują. Ir tie, iš tos anos civilizacijos, kuri dabar yra visą pasaulį tiesiog prispaudusi, laiko priespaudoje, palaipsniui pereis prie to, ką teigia urantas, Dvasinis Mokytojas – atrask savo viduje Kūrėją, kreipkis į Jį paprastais savais žodžiais, bet kokiais, svarbu, kad jie būtų nuoširdūs. Kreipkis kaip į Asmenį, kaip į Asmenybę. Ne į Dievo abstrakciją – į Asmenį. Kokiu nori vardu – Tėvu, Motina, Broliu, Šaltiniu, Mokytoju, bet kaip. Nuoširdumas yra visa ko pamatas, nes čia yra Kūrėjo savybė. Nuoširdžiai – tai yra ne mechaniškai, nesiekiant sau išskaičiuoto kažkokio privilegijuoto atlygio. Bet siekiant save patirti kokį sumanė kiekvienam iš mūsų Kūrėjas. Save – save, kad atrastum. Pirmiausia reikia atrasti Kūrėją, nes tie maištininkai viską sutraukė ir tą iki tol kryptingai ir nuosekliai evoliucinį procesą, kurio viduje buvo taip pat ir mokymai apie žvilgsnį į Kūrėją. Dėl to prieš pusę milijono metų jau buvo mokoma garbinti Tėvą, Šaltinį. Buvo mokoma šito. Bet maištininkai viską išmetė į šiukšlyną. Taigi, dabar urantai yra tie Dvasiniai Mokytojai, kurie vėl pradeda mokyti dar daugiau aukštesniu lygiu, negu buvo mokoma ir tų dvasinių asmenybių, kurios tuo metu vykdė Kūrėjo Valią. Tai tik šitaip galima tą civilizaciją tiesiog ištirpinti Kūrėjo Šviesoje – Kūrėjo Šviesoje, Kūrėjo Tikrovėje, meilės Galia – meilės Galia. Ir tada bus visoms institucijoms, kokios yra – teismams, parlamentui, vyriausybei, prezidentui, kokios sumanytos funkcijos, pagal Kūrėją. Pagal Kūrėją, o ne kokį žmogus susigalvoja, tokios ir bus čia vykdomos. Nes visi, ir ministrai, ir parlamento nariai, ir teisėjai, turės būti atradę Kūrėją savo viduje. Tik šitaip gali būti užtikrinama dieviškoji tvarka, dieviškoje Lietuvoje. Ir ji tokia bus. Aš žinau ką sakau. Amen.
2024-04-08 21:14:35
Komentarai
Mieli urantai, ši Algimanto pamokomojo žodžio citata dar kartą patvirtina, kad būtent Algimantas ir bus mūsų tautos Vedlys, kuris pradės dieną nuo Kūrėjo pagarbinimo, atrasto Širdyje ir Širdimi. Kūrėjas pasirinko Algimantą nešti Gyvąją Šviesą ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Todėl mūsų tauta, kurios Vedlys bus Algimantas, ir rodys visam pasauliui pavyzdį, koks turi būti gyvenimas su Kūrėju, atrastu kiekvieno iš mūsų Širdyje:“Bus pirmoji Lietuva, kuri rodys visam pasauliui tokią kryptį. Bus tas Vadovas, kuris pradės dieną nuo Kūrėjo pagarbinimo, kad palaipsniui ir visa visuomenė pradėtų įsitraukti Širdimi garbindama Kūrėją. Įsitraukti į Jo vidų, nes viskas sutelpa į Kūrėją, visa kūrinija, kiek ji besiplėstų ir tuo pačiu pajaustų atrastą savo Širdyje tą patį Kūrėją, kuris yra Begalinis, kuris yra Visagalis, be formos, neaprėpiamas, bet kuris padovanojo savo gyvą kokybę, dvasią, Minties Derintoją.”
Su Meile
Laura
Vilniete
2024-04-09 11:38:22
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]