Forumas: temos peržiūra
Algimanto pamokomasis žodis – Savisaugai nereikalinga jokia baimė – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 04 06
Mylimieji, mano vardas Algimantas. Aš atstovauju Kūrėjui, kurį sudaro Keturios Asmenybės – Rojaus Trejybė ir Visuminė Dievybė AŠ ESU. Esu Kūrėjo ambasadorius šitai planetai ir Jėzaus ir jo partnerės – Dukros Kūrėjos – Nebadonijos apaštalas. Įkūriau gyvąją, apreikštąją Kūrėjo religiją, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją religiją, gyvąją šventovę taip pat turinčią Kūrėjo vardą – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę. Vedu gyvąsias pamaldas, ir dabar vyksta gyvosios pamaldos, mes prisijungę per skaipą (Skype) šiuo metu. Ruošiu Dvasinius Mokytojus, priimu dvasinius apreiškimus iš Kūrėjų – Keturių Asmenybių – iš Jėzaus, iš Nebadonijos. Yra išleista knygų. Tačiau nuostabiausias apreiškimas yra štai šitas – jį nuolat jums aš primenu – Urantijos Knyga. Jis didžiulis – dviejų tūkstančių šimto puslapių tekstas ir papildomai dar yra penkiasdešimt puslapių sudarantys du turiniai. Taigi aš siūlau tiems, kurie lanko bažnyčią, kurie galbūt yra netikintys, bet ieškantys, jeigu jūs skaitote šitą šaltinį – Bibliją – tai yra žmonių atitinkami prisiminimai, pasakojimai – jį palaipsniui siūlau keisti šituo šaltiniu. Tai yra apreiškimai perduoti visai žmonijai. Jame nėra mirtingojo proto dokumentų. Šitą apreiškimą sudaro šimtas devyniasdešimt šeši dokumentai. Kiekvieno dokumento autorius yra įvairios kategorijos dvasinės asmenybės. Štai šitame epochiniame apreiškime – Urantijos Knygoje – yra užsimenama, kad mirtingasis turi baimės jausmą savisaugai – savisaugai – kad jis išliktų šitame evoliuciniame pasaulyje. Kada aš bendrauju su Rojaus Trejybe ir Visumine Dievybe AŠ ESU, gaunu mokymus, kurie šitą teiginį išplečia, papildo tuo, kad, jeigu mes turėtume supratimą ir tuo pačiu įgūdžių praktikos, mes matytume, kad savisaugai nereikalinga jokia baimė. Jokia baimė nereikalinga! Šiaip baimė glūdi pasąmonės lygiu. Mes kiekvieną akimirką juk nejaučiame baimės sąmoningai, tačiau atitinkamoms aplinkybėms susiklosčius, ta baimė iš pasąmonės išsiveržia į sąmonės atitinkamą lygį – vieniems stipriau, kitiems ne taip stipriai.
Tai štai, jeigu mes nuo pat vaikystės, ankstyvos vaikystės, negirdėtume iš tėvų – nesielk taip, nedaryk šito, nudegsi, neliesk, negerk šalto vandens, peršalsi, susirgsi, nelipk taip aukštai, nukrisi, susižeisi, užsigausi. Štai palaipsniui iš tų – ne … ne … ne … neiginių pasąmonėje ir formuojamas tas baimės supratimas, kad šito negalima, šitas bus pavojinga tau. Vietoje to, kad visą laiką tėvai atskleistų ne ko nedaryti, bet, kaip daryti, kad tas vaikas pažintų aplinką, jam nuolat – štai kaip aš jums nuolat kalbu apie Urantijos Knygos apreiškimą, kad į pasąmonę jums įsismelktų šitas epochinis apreiškimas, ir kad jūs jį studijuotumėte gilumine samprata, giluminiu žvilgsniu – taip ir tėvai turi nuolat įsmelkti į pasąmonę, kaip tam vaikui reikia gyventi toje aplinkoje, nekalbant apie tai, kad čia yra pavojinga, kad šito nedaryk, čia pargriūsi, čia nukrisi, ne, bet gražiai vesti taip, kad jisai iš tėvų išgirstų, kas yra ugnis, ir kaip jinai atneša daug gerų žmogui atitinkamų aplinkybių, kur gali ir sušilti esant ir miške, ir šaltą dieną, jeigu susirinksi kokių nors šakų sudžiūvusių, uždegsi laužą, nesušalsi, jeigu esi aukštai, būk atsargus, dėmesingas, niekada nelipk skubėdamas, žodžiu, visur akcentuojant teigiamą veiksmą, teigiamą žingsnį, kad tam vaikui apskritai ir minties nekiltų, kad jisai gali nukristi. Įgūdžiai formuojami nepripildžius baimės pasąmonę, bet neužpildant pasąmonės baimės žemo energinio dažnio virpesiais, o įgūdžių formavimu, kad viskas skverbtųsi į pasąmonę. Juk, įsivaizduokite, kada žmogus, sakykime, bijo skristi lėktuvu, tu jam kiek nori aiškink, jau jam ta baimė yra pasąmonėje nuo vaikystės. Ir ką jam daryti? Tai štai, jeigu jam tėvai visą laiką būtų sąmonę pildę Šviesa, Kūrėju, kuris yra tas tikrasis Tėvas ir Motina, tas Mokytojas, tas Vedlys, ir visą laiką atskleistų, kaip gi tas Kūrėjas veda, kaip mums padeda gyventi šitame gyvenime, tai pasąmoninė baimė neturėtų kur įsiskverbti, nes nebūtų tokių teiginių. Jokių teiginių! Yra, pavyzdžiui, žmonės, kurie gali įkišti du virbalus į rozetę ir laikyti juos, ir jokia elektra jų nenutrenkia, ir pasiekia dvidešimt tūkstančių voltų įtampą! Dabar ten rozetėje srovės įtampa du šimtai dvidešimt, du šimtai keturiasdešimt voltų, bet įsivaizduokite, tai yra ne šiaip sau šitas žmogus šitame pasaulyje, Arba levitacija – pakilimas aukštyn, su materialiu kūnu iškylant į aukštį. Visa tai yra dėl to, kad pateiktų Kūrėjas per tuos žmones mokymus, kad žmonės mokytųsi nebijoti aukščio, nebijoti įtampos elektros grandinėje, bet išmintingai, protingai elgtis atsargiai, bet pasitikint Kūrėju – pasitikint. Besąlygiškai! Štai tada ir ta dviejų šimtų dvidešimties voltų įtampa tampa nebepavojinga tam fiziniam kūnui, kurio viduje viešpatauja aukšto energinio dažnio virpesiai – ten nėra jokios net minties tada, kad ta įtampa yra pavojinga šitam organizmui. Bet tą turi formuoti tėvai nuo pat pirmosios kūdikystės akimirkos, ir dar daugiau, dar kol bręsta tas vaisius į embrioną, o paskiau jau susiformuoja į kūdikėlį – dar jis įsčiose, ne šitame pasaulyje. Šitame pasaulyje, bet su motina ir jos įsčiose. Ir tada ir nebus baimės skristi lėktuvu, nes su Kūrėju viskas yra įmanoma!
Tie, kurie nematėte, pažiūrėkite Dinamo įvairių video siužetų jutube (YouTube) – pasižiūrėkite, kaip jis, pasitikėdamas Kūrėju – bet jis moka tą atlikti, kadangi jį senelis išmokė – jis gali iškilti į tokį aukštį virš dangoraižių, ir jis demonstruoja tai žmonėms, kurie aikčioja stebėdami jį. Tai aš jums prieš tai minėjau, kad Kūrėjas tokius žmones panaudoja, kad jie ne aikčiotų ir plotų, bet, kad jie susimąstytų. Štai, kaip yra – reiškia, mūsų fizinio kūno, materialaus kūno galimybės yra neišnaudojamos! Mes esame daug pajėgesni negu yra šitas kūnas panaudojamas šiandien. Štai ta savisaugos baimė, apie kurią kalba ir Urantijos Knyga, iš tikrųjų net ir ten prasismelkusi. Na, pagal žmonijos sampratas prisiderindami apreiškėjai ir pateikia tą teiginį, kurį štai dabar man Rojaus Tėvai ir paneigia, ir aš tą priimu. Bet aišku, mano pasąmonėje yra daug baimės nuo pat vaikystės. Juk aš gi negyvenau izoliuotoje visuomenėje – ir mokytojai kimšo tą pasąmoninę baimę, ir aplinka, ir draugai – šito negalima, nedaryk, turi šitaip tiktai elgtis, ir panašiai.
Ir, kada aš skaitau Levą Tolstojų – dabar skaitau jau trečią tomą Karo ir Taikos romano – ir aš stebiuosi Levo Tolstojaus gilumine analitine mąstysena, koks jo skvarbus protas, kokia gelmė, kada jis analizuoja žmogaus protą, žmogaus įvairias charakterio savybes. Tiesiog tai yra uranto žvilgsnis, kaip turi žvelgti urantas – kiekvienas – į aplinką, į Kūrėją, į save į tarpusavio santykius, ir į įvairius reiškinius. Ir dabar, kada vyksta tūkstantis aštuoni šimtai dvyliktų metų karas tarp Prancūzijos ir Rusijos, kada Napoleonas užpuolė Rusiją, kaip jisai – Levas Tolstojus – aiškina, kokie yra nevykėliai Rusijos kariuomenės vyriausieji vadai, o jų pilna yra – ir vokiečių, ir net prancūzų, žodžiu, net ir rusų tie vadai neturi pasiruošimo. O žmonės daug šneka, daug kalba apie baisumus, ir jie pasimetę, visą laiką sustiprina ir įvairūs gandai, įvairūs iškraipyti pranešimai, tai dėl to Levas Tolstojus ir sako, kad istorikai, kurie iškraipo įvykius, o tiesos nė vienas istorikas, deja, nesupranta – nė vienas istorikas nesupranta! Ir istorijos objektyvios niekada nebuvo ir nėra šitame pasaulyje. Dėl to tie, kurie skaito įvairius istorinius šaltinius, taip pat klaidinami. Ir tai yra tiesa. Istorijos nėra, kuri atskleistų įvykius tokius, kokie jie vyko. Visuomet yra interpretacija, išvedžiojimai tų įvykių, nes ir istorikai turi gi nebūtinai analitinį mąstymą. Turi tam tikrą norą įsiteikti savo šalies valdžiai, ir jie pakreipia. Ir sako, toks Kutuzovas, kuris ten pusiau miegodamas viską daro, jis net negali per pasitarimą, kai reikia svarstyti tą planą, kaip bus vykdomas vienas ar kitas kovos vyksmas mūšio metu, jis užmiega, ir jis nesidomi tais dalykais. Net tiek istorikai, tiek įvairūs kiti propagandistai iškelia jau po įvykių – genijus! – atranda – genijus! Nes sako – reikia tai tamsiai visuomenei, šaliai, reikia savų herojų. Tačiau tikrieji herojai niekada nepatenka į akiratį. Jie visuomet yra nuošalyje, o šviesos ir saulės valdžios spinduliuose visuomet yra tie, kurie paklūsta valdžiai. Tada tokie yra istorikai, ir įvairių kitų sferų atstovai, ir kariškiai. Ir, kada aš skaitau ir žiūriu į šios dienos Lietuvą, aš matau kaip viskas kartojasi – kartojasi – dėl to aš jums esu daugybę kartų tvirtinęs – istorija žmonių ir žmonijos nemoko, ir niekada nemokė! Iš istorijos nieko negalima išmokti!
MOKYTOJAS YRA TIK KŪRĖJAS! Išgirskite! TIK KŪRĖJAS!
Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile, Violeta (Ukmergė)
2024-04-09 21:21:43
Komentarai
Mieli urantai, Algimantas šiame savo pamokomajame žodyje puikiai pastebėjo ir mums akcentavo Levo Tolstojaus skvarbų protą ir giluminį analitinį mąstymą, net palygindamas jį su uranto žvilgsniu:“Tiesiog tai yra uranto žvilgsnis, kaip turi žvelgti urantas – kiekvienas – į aplinką, į Kūrėją, į save, į tarpusavio santykius, ir į įvairius reiškinius.”
Kai Algimantas taip taikliai Levą Tolstojų palygino su urantu, aš iš karto prisiminiau nelabai senai perskaitytus Levo Tolstojaus žodžius, kurie ir patvirtina, kad jis ir buvo savo laikmečio urantas:
„Aš tikiu Dievu, kuris man yra Dvasia, Meilė, visų dalykų Viešpats. Tikiu, kad Jis yra manyje, kaip aš esu Jame“
(Levas Tolstojus)
Su Meile
Laura
Vilniete
2024-04-10 09:15:00
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]