Forumas: temos peržiūra
Užduotis protui. Proto panaudojimas meilės skleidimui
Mes, žmonės, beveik visuomet reaguojame į aplinkos poveikį taip kaip ji veikia mus. Jei ant mūsų pyksta ir mes pykstame, jei mus skriaudžia ir mes skriaudžiame, jei mums šypsosi, tai ir mes šypsomes. Nepaisant įvykusios atsakomosios reakcijos, mes tą nuotaiką nešamės toliau ir perduodame estafetę kitiems.
Mes, žmonės, pakankamai sunkiai gebame pajausti Dieviškąjį subtilų buvimą ir Jo meilę mums.
Bet tai ką mes tikrai galime, mes galime suvokti Dieviškosios meilės buvimą savo protu.
Nukreipti savo protą ne į antraeilius kaprizus, barnius, pasistumdymus, intrigas, vargus ir rūpesčius, o mąstyti apie nesibaigiančio ir neprasidedančio Šaltinio ir Centro skleidžiamą meilę kiekvieną akimirksnį mums kiekvienam asmeniškai kaip ir visai kūrinijai.
Vien apie tai galvodami, kad kažkas mus myli, mes sukursime gėriu pripildytą atsakomąją reakciją, taip mes perduosime ją toliau, taip mes pasidalinsime tuo ką gavome, taip mes geriau susipažinsime su tuo kas mes esame iš tikrųjų.
.
tai užduotis protui
.
tiems kam to reikia
.
su meile
Arnoldas
2008-09-22 23:33:16
Komentarai
Prisidėsiu ir aš prie jūsų išmąstymų . Jonas štai jau rimtai vertina proto savybes ir šio proto organizuojamą mąstymą ir savo jausmų suvokimą , dėka mąstančio proto .
Žmogus tapo žmogumi vien todėl , kad jame išsivystė analytinis protas , mąstantis , kuriantis protas . Mūsų žemesnieji keturkojai pasiliko su savo instiktais . Niekas dvasiniame pasaulyje nesinešioja nei širdžių , nei plaučių , nes jame vyrauja tik kosminis protas , kuriame yra visko ko kiekvienai dvasinei esybei reikia - meilės , jausmo ar dvasinės žinios. Taip labai pamėgtas posakis , kad žmogus sukurtas pagal Dievo panašumą , yra teisingas tik tiek , kiek to žmogaus protas turi sąmoningo noro atrasti viso ko , tuo pačiu ir savęs , Kūrėją . Kuriantis , analizuojantis , su išmintimi suvokiantis meilės jausmo paslaptis protas , jau yra panašėjimo kelyje į savo ir viso ko Kūrėją . Mąstymas ir kūrybą žmogų iškėlė aukščiau visų kitų žemiškų tvarinių , bet savo šiandieninėmis dvasinėmis kokybėmis jis negali prilygti net eiliniam Angelui . Žmogus vis dar griebiasi savo širdelės ir aikčioja manydamas , kad dvasiniai virpesiai jį jau užvaldė . Brangieji , net ir jūsų spontaniškame tikėjime , kuris gimsta maldos metu , jūs pajaučiate dvasinius virpesius dėka savo nuostabaus proto persiųstų nervinių virpesių , kurie ir sujaudina jūsų širdelę . Jūs galvojate , štai mano širdis pajautė dvasią . Nieko panašaus . Tai jūsų protas atsivėrė dvasiniams virpesiams ir per begaliniai išraizgytą nervinių ryšių sistemą , pasiutė šiuos virpesius visam jūsų fiziniam kūnui , kuris visas suvirpėjo , o širdelė šiuos virpesius pirma užgirdo , užfiksavo ir net fiziškai suvirpėjo . Štai žmogus ir džiaugiasi savo širdies virpesiais , visai pamiršdamas savąjį , ištikimąjį ir tylųjį protą , kuris dirba tiloje ir tobulai prižiūri ką akytės mato , ką ausytės girdi , ką jaučia mūsų viso kūno tūkstančiai nervinių taškelių išsidėstę po visą fizinio kūno paviršių . Taigi , brangieji , žmogus tobulas ir gražus gali būti tik savo protu ir jo įsisavintomis išminties įžvalgomis . Jeigu žmogui jausmai liejasi per visus kraštus , tai vis mūsų nenuilstamo proto džiaugsmo ar liūdesio išraiškos , per mūsų kūno elementus , kad kiti žmonės suprastų tave ir atitinkamai bendrautų ir reaguotų į tave . Juk mūsų proto minčių dar niekas negali ir negalės perskaityti , išskyrus Dievo Tėvo padovanotą savo dvasios fragmentą , mūsų taip vadinamą - Minčių Derintoją . Ir tik šios dovanos supratimas ir atradimas savyje , leidžia mūsų mirtingąjam protui išeiti į amžinybės tiesiąją . šis sąmoningas proto atsivėrimas dieviškąjai Dvasiai , leidžia kuo geriausiai sukurti kosminį stebūklą , žmogaus ir Dievo kūrinį - nemirtingąją sielą . Tai iš tikrųjų unikalus ir stebūklingas aktas tarp , tobulumą pasiekusio žmogaus proto , ir Dievo Tėvo dvasios padovanotojo fragmento.
Linkiu visiems meilės , laimės ir dvasinio džiaugsmo .
Petras
2008-12-13 14:51:20
Sutinku Jonai, kad svarbiau širdis ir jei tau tai svetima ir nesigilink, gal tavo kelias į šviesą yra iš kitos pusės. Klausyk širdies, jei ji prieštarauja kam nors ir nereikia gilintis, na taip aš manau.
Su meile Jolanta
Jolanta
2008-12-12 23:15:02
Galiu paprastai pasakyti kad pas žmogų yra dalis, kuri auga/mokosi/keičiasi - tai šiuo atveju vadinama siela, ir yra dalis kuri veda žmogų, išminties meilės ir dvasingumo šaltinis, dievo fragmentas kiekviename žmoguje, kas šiuo atveju vadinama dvasia. Bendradarbiaujant is suvienijant loginį protą ir dvasinį vidų, nutiesiant tiltą, tarsi praktiškai įvykdant tai kas dvasinga formuojasi/auga žmogaus siela. Gal kitais žodžiais, bet pritariu ką minėjai, Jolanta.
Tačiau, kai kurie reinkarnacijos šalininkai kalba apie susiliejimą sielos su Dievo fragmentu, kiti kad tik tas fragmentas reinkarnuojasi ir nekreipia dėmesio kokia lemtis tenka sielai jeigu ji nesusilieja su Dievo valia, su Dievo fragmentu. Kaikurie net nemato tų dviejų vienetų.
Jonai, bent man kai prisiskaitai daug, po daug mąstymų ir patirčių tokie dalykai savotiškai matosi, gal jau reiktų skirti laiko bandant atsekti iš kur ir kodėl viskas būtent taip. Jeigu nebūčiau mąstęs, nebūčiau domėjęsis, turbūt mąstyčiau kaip ir tu, kad tai sunkiai suprantama, tik NENEIGČIAU galimybės kad tai yra tiesa, nes tai jau būtų nelogiška. (panašiai kaip prieš metant monetą teigti kad herbas atsiversti negali)
Vaidas
2008-12-12 23:13:10
Mielas Vaidai, su visa pagarba tavo išminčiai ir žinioms norėčiau paprieštarauti. matymas šių elementų nera vienintelis kelias į šviesą. Manau, kad daug vertingesnis yra tyras tikėjimas be žinojimo, nes jis yra daug sunkesnis, nei žmogaus kuris tiki remiantis žiniomis.
Su pagarba Jolanta
Jolanta
2008-12-12 23:20:16
Nežinau kodėl, bet man tas skirstymas į sielą ir dvasią nelabai patinka. Kažkaip dirbtina visa tai atrodo. jaučiu, kad tai išeina už žmogaus pažinimo ribų, o tokių dalykų klasifikavimas jau pradeda kvepėti spekuliacijom. Protas į tai jokio padoraus atsakymo neduoda, gal todėl aš linkęs susilaikyti nuo vertinimų?
Jonas
2008-12-12 22:58:13
Nežinau ar teisingai supranta viską knygos autorius, tačiau jis atskiria sielą nuo dvasios. Dvasia tai tas tyras šaltinis link kurio mes einame, kūnas mūsų žemiškasis pavidalas su savo instinktais, siela tai tarpinis elementas tarp kūno ir Dvasios, siela kaip laiptai, kuri jungia žemiškąjį kūną su grynąja Dvasia. Siela nėra tyra, joje yra ir kūno ir Dvasios elementų ir tik nuo mūsų kelio priklauso kiek sieloje vyrauja žemiškasis pradas, kiek grynoji Dvasia. kuo žmogus labiau dvasiškai tobulėja, jo sieloje mažėja, kūniškojo prado ir daugėja Grynosios Dvasios elementų, ir tai vyksta tol kol siela tampa tyra kaip Dvasia ir su ja susilieja.
šaunu, kai gali skaityti užsienio kalba tokią literatūrą, tai labai palengvina ieškojimą, aš tokios galimybės neturiu, todėl mielai išklausyčiau komentarų.
Jolanta
2008-12-12 22:47:12
Arnoldai, ačiū už perteiktą nuostabų mokymą. Man tai panašiai kažkada yra atėjęs mokymas "pasijausk savimi", o po visokių mastymų paaiškinimas apie tai kaip svarbu būti savimi.. ir kaip tai padaryti, o ne dėmesį pastoviai koncentruoti į aplinką net pamirštant save, bet nemoku to perteikti...
Vaidas
2008-12-12 22:35:34
Jolanta, mini "širdis ir protas" manau protas turima omeny kaip loginis ir protingas dedukcinis mąstymas, o širdis kaip emocijos jausmai. Aš tai širdį įvardinčiau kaip dvasinę sąmonę, žmogaus dvasinį vidų į kurį įsiklausyti reikia tyro proto, nurimusio proto/sąmonės/pasąmonės. O jeigu prote yra visokių iliuzijų ir nuostatų, tai ir širdies norai yra iškreipiami. Iš čia ir "daroma išvada" kad vien širdimi vadovautis neužtenka pagal tavo minimą knygą. Nors mes esame ta širdis, tik norime pabėgti nepasitikėdami savo jausmais, vadovaudamiesi "žemo lygio mąstymu". Žmogui reikia tiek kūno, tiek proto, tiek dvasios harmonijos. Nors širdis/dvasia veda, gimus iš dvasios.
Aš tai užsisakiau knygą "The Heart's Code" bet kol atvyks, gali ilgai užtrukti manau ganėtinai vertinga. Sudie.
Vaidas
2008-12-12 22:31:02
Knygoje "Psichinis gyvenimas:elementai ir struktūros" yra rašoma, kad nei protas, nei širdis atskirai nėra absoliučiai teisūs sprendimų priėmime. Tik kai sutaria širdis su protu galime rasti tiesą. Beje tenai perskaičiau labai įdomų dalyką, kad tai ką žmogus išmoksta vadovaudamasis tik protu mirštant kūnui miršta ir jo žinojimas, kitame gyvenime jis tą patyrimą turės kaupti iš naujo, tačiau jei jo žinojimas protu bus suvoktas ir širdimi, kitame gyvenime jis jau gims su šiuo žinojimu ir to nebereikės mokintis iš naujo. Tai paaiškina genialių vaikų buvimą, kai dar mažamečiai jie turi tam tikrų gebėjimų, kaip Mocartas. Jų patirtis praeitame gyvenime matyt buvo ne tik išmokta, bet ir išgyventa širdimi.
Siūlai perskaityti šią knygą, ji man labai patiko Omaras Mikaelis Aivanovas "Psichinis gyvenimas:elementai ir struktūros".
Su pagarba Jolanta
Jolanta
2008-12-12 21:50:06
Šiandien turėjau progos pamąstyti apie klausymą ir priėmimą širdimi ir protu. Dažniausiai susiduriame su širdies ir proto priešprieša, kai kurie mokymai ir paviršutiniškas mąstymas šiuos dalykus priešpastato vienas kitam. Atsitiktinai man įstrigo viena perskaityta mintis apie šv. Rašto skaitymą - Žodis suvokiamas protu ir nusileidžia gilyn į širdį. Toliau jis yra svarstomas širdyje. Nežinau, ar tai man buvo nauja, ar prisiminta sena, bet ši formulė mane savotiškai sužavėjo, nes man panašiai taip ir yra. Tas procesas yra savotiškai panašus į virškinimą. Netaikau tai tik šv. Rašto skaitymui, jį skaitau tikrai retai, bet tai tinka apskritai Dievo valios suvokimui, meilės suvokimui.
Taikant Arnoldo temai, dieviškos meilės, ar Žodžio kaip maisto sielai priėmimas, kaip suvokiu, panašiai ir vyksta tokiu natūraliu keliu. Dievas dovanoja savo meilę kiekvienam, ta meilė yra aplink mus, visoje kūrinijoje, mus supančiuose žmonėse, kurie kiekvienas yra Dievo paveikslas, ir gamtoje, kurios dalis kiekvienas esame. Tai yra suvokiama protu. Suvokimas, kad esi mylimas, pirmiausia irgi vyksta prote. Kartais ilgai ir skausmingai, su dvejonėmis ir ramunėlių skabymais. Panašiai yra ir su mokymais, arba su tuo, ką Dievas nori pasakyti. Kai tą protinį suvokimą patiri ir "nuleidi" į širdį, to suvokimo tolesnis likimas toliau priklauso nuo, kas toje širdyje dar yra, kokia ten aplinka, arba dirva. Čia kaip su tuo Jėzaus palyginimu apie sėjėją. Prigis arba ne. Jei širdis kieta kaip akmuo, sudžius. Gal žemiškieji erškėčiai užgoš. O gal bus palanki dirva, sudygs, duos derlių...
Taigi proto vaidmuo, taip išeitų, čia yra labai svarbus. Jis padeda atsirinkti, ką priimti į širdį, koks maistas sielai yra sveikas ir geras, o koks ne.
Jonas
2008-12-12 20:11:16
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.