Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Neįmanoma tobulinti visuomenės be Tobulumo Šaltinio! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2024 03 17

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš atstovauju Kūrėjui kaip Kūrėjo ambasadorius, Jėzaus ir Jo Partnerės Nebadonijos apaštalas. Ruošiu Dvasinius Mokytojus pradėjęs nuo Lietuvos, visai planetai. Mes kada girdime jog šitas pasaulis yra mūsų pradinis pasaulis žengime pas Kūrėją, Rojuje, kuris yra visos kūrinijos Centre, ir šita kelionė, kurioje mes užtruksime milijardus metų, ir per milijonus šviesmečių atstumus, per Visatas pereisime, tai atrodo šitas pasaulis tarsi pradinis, kuriame mes tiek turime daug skausmo, daug nesupratimo, nesutarimo, kad ten jau patekus mes išsilaisvinsime iš šitų visų problemų ir galėsime, kaip čia sako, atgulti amžino poilsio. Tai aš jums noriu pasakyti, kad jūs dabar turite mėgautis šito gyvenimo Tikrove, kaip savo vaikystę prisimindami – kaip jūs buvot džiaugsmingi, laimingi, be problemų, kiek buvo jūsų viduje šilumos, grožio, gėrio, kaip jūs su draugais bendravote, kaip buvo jums gera, ir aplinka aukštesniu lygiu, suaugusiųjų lygiu, neegzistavo jums. Jums buvo draugai savo paties amžiaus ir šitas gyvenimas jums buvo viskas. Jums sakydavo tėvai, ar seneliai, štai, užaugsi, pamatysi pats kaip sunku. Bet tie žodžiai nedarė jokio įspūdžio. Ką reiškia užaugsi? Kada užaugsi? Nors aš klausdavau, tai kada aš jau užaugsiu, gal aš jau užaugau, būdamas ketverių metų. Ne, sako, dar neužaugai. Tai štai, po prisikėlimo, jums bus iš tikrųjų tie iššūkiai, kuriems jūs būsite nepasirengę. Ir tada prisiminsite šitą pradinį pasaulį kaip tą vaikystę – kaip buvo gera Urantijoje, problemų nebuvo. Kaip mes neišmanėliškai savo gyvenimą eikvojom, panirdami į skausmus, į ligas, į kančias, į kariavimą, savo viduje, tarp draugų, šeimoje, ir net tarp valstybių. Kokia kvailystė. Bet vis tiek buvo gera, gera tame pasaulyje, nes jame buvo mūsų dvasinė vaikystė. O štai dabar, po prisikėlimo, kaip man išspręsti va šitą galvosūkį, kaip man įgyvendinti šitą teikiamą iššūkį, kuris su tuo, pirmuoju pasauliu, nesulyginamas. O aš esu jau dabar šitame pasaulyje. Aš negaliu sugrįžti į aną pasaulį, kaip mes dabar būdami šitame pradiniame pasaulyje negalime sugrįžti į savo biologinę vaikystę, kad ir kiek norėtume. Galime tik prisiminimais persikelti. Taip ir ten, jau dvasiniu augimu patekę į aukštesnę aplinką ir gavę mūsų pečiams tinkamus iššūkius, mes nemokėsime apsieiti su tais iššūkiais, ir mus tai gąsdins. Nes iš mūsų, dar viduje, pasąmonėje įleistų baimės šaknų, niekas nepašalino, ir niekas negali pašalinti, išskyrus kiekvieną iš mūsų savo paties atžvilgiu, ne kito atžvilgiu, savo paties atžvilgiu. Mums pasaulis atrodo pilnas, pilnas mūsų dvasinių brolių ir sesių – aštuoni milijardai. O iš tikrųjų pasaulis yra, ir žmonija – viduje, kiekviename. Visas pasaulio gyvenimas sutelpa į vidų, visa pasaulio istorija, per kartų kartas. Ji mums perteikiama į pasąmonę, su visais ritualais, visokiomis šventėmis, visa tai yra. Pabandykit dabar jūs pakeisti, kad nebūtų Velykų ir vėl nežudytų Jėzaus, nekryžiuotų po dviejų savaičių – nepakeisit, nes tai per pasąmonę, per kartų kartas atėjo. Ir tą sėklą ir baimės pavidalu turi kiekvienas tas, kuris šitą šventę ir pažymi, gal ir švenčia. Abejoju, kad švęstų ją, nes vis tiktai yra mirties šventė, nors ją paskiau apvelka prisikėlimo džiaugsmu. Tai gerai, tai tada ir stenkitės tą šventę pradėti nuo prisikėlimo, nuo prisikėlimo, viskas, neneškite kryžiaus, nekryžiuokit jo. Nereikia tos žlugdančios šviesą minties, ir to fakto visą laiką priminti, kad pasąmonė būtų nuolat užteršiama. O kiek duoda net ir per tas Velykas, prisikėlimą Jėzaus, kad galėtų atskleisti ir šeimoje. Kiek paskiriama tam dėmesio, pastangų. Štai dėl to aš sakau, pasąmonė mūsų neišvalyta. Aš net dabar, kada matau tas nesąmones, kurias daro šėtoninkų prezidentai, vyriausybės visų šalių, visi tie banksteriai, kaip Rotšildai, Morganai, Diuponai, Katsai, sulindę šėtoninkai. Man rūpi tiesiog prieiti prie ar tai Čimilytės, ar tai Šimonytės, ar Nausėdos, suimti juos tris ir pakratyti gerai, kad smegenys būtų vietoje, o ne ištaškytos ten pagal Šėtono nuostatą. Tai yra vidinė būsena ką aš jaučiu, kad aš jiems galiu atstatyti tas smegenis į vietą. Bet aš neturiu galios tą padaryti. Neturiu galimybės. Tai aš ir Kūrėjo prašau, sakau, kaip nors parenk, kad aš galėčiau išsakyti Tavo Gyvąjį Žodį, parlamente, vyriausybėje, prezidentūroje, kad jie išliktų šitame Gyvajame Kelyje. Dabar jie nežino apie jo egzistavimą. Tai jie klysta. Jeigu jie žinotų apie šitą Kelią, tada būtų nuodėmė jeigu jie žinodami ir daro tokius nusikaltimus. Nusikaltimus prieš visuomenę, prieš gėrį, prieš tautą, prieš žmoniją. O man Rojaus Tėvai visuomet atsako – turėk Kantrybės. Ruoškis. Tavo valanda dar neatėjo. Tavęs niekas nesupras ir dar iš tavęs išsityčios. Urantai yra per daug silpni. Jie išsilakstys. Jie dabar išsilaksto, išskyrus Rimą. Po daug metų aš dabar jį matau ir džiaugiuosi atėjusį. Štai, mūsų maldos, kad sugrįžtų tie, kurie buvo. Jis dar iš Žinijos laikų atėjo. Štai, žodžiu, Tėvas sako – ruoškis, ir būk kantrus. Tavoji valanda dar neatėjo. Tą ką tu darai, daryk toliau. O areną tavo didesnei veiklai ruošiu Aš. Tau nereikia ta arena rūpintis. Tada aš nuslūgstu ir vėl puolu prie savo darbų, ruošdamasis. Kad būčiau pasirengęs dar geriau, negu ta būsena, kada sako, aš noriu juos suvesti ir pakratyti. Ką jūs čia išdarinėjate, išdykėliai jūs, neklaužados. Šitaip gi negalima elgtis. Jūs gi vedliai esate visuomenės, esate švyturiai, visi lygiuojasi. O jeigu yra korupcija, jeigu yra nusikaltimai, jie yra dėl jūsų, nes jūs esate korumpuoti. Jūs. Vedlys turi rodyti pavyzdį savo gyvenimu. Jeigu nori, kad korupcijos nebūtų, pats nelik korumpuotas. Kas yra korumpuotas – suterštas. Tai nėra tai, kad tai būtų kyšiai, pareigos dalinamos, tai irgi yra, bet čia per daug jau akivaizdus korupcijos apibrėžimas gal būtų kai susilieję ir verslas ir politikai į vieną irštvą. O korupcija yra suterštas mąstymas, kuris neatitinka Kūrėjo Evoliucinio Plano. Suterštas, nešvarus, netyras mąstymas. Kas turi būti tyresnis, negu Vedlys? Visuomenė? Ne, ji yra įvairiapusė, skirtingo lygio. O Vedlys, jis turi rodyti kryptį. Reiškia jis turi pats gyventi, tik tada galės visuomenė ir nesuprasdama mokymo, bet matydama gyvenimą, tuomet ji pradės geriau suprasti. Juk Jėzų apaštalai suprato pagal gyvenimą drauge, o ne pagal jo mokymus. Jie buvo jiems per daug sudėtingi. Štai, šiandien mes turim – na, sakykime Rusijoj prezidento rinkimai, bet čia visam pasauliui galioja. Šiandien rinkimų nėra nė vienoje valstybėje. Na nėra rinkimų. Būkim biedni, bet teisingi. Nei Amerikoj, nei Lietuvoj, nei Anglijoj, nei Rusijoj, rinkimų nėra. Yra parodija, parodija rinkimų, kurią žaidžia sistema. Ir toji sistema negali žaisti kitaip, negu ji yra suteršta savo mąstymu, vedliais, kurie stato į postus atitinkamus irgi suteršto mąstymo, artimuosius, draugus, pažįstamus, o apvelka į partijų sąrašus. Šitaip negali būti. Jokių partijų negali būti. Čia yra korupcija jau, suterštas mąstymas kai apjungti žmones įvairaus mąstymo į kažkokias grupes, ir tos grupės eina į tuos rinkimus, o kitoms grupėms uždrausti jos negali ten eiti, nes jų mąstymas neatitinka sistemos sampratos. Tai štai ir nebelieka to lenktyniavimo ir varžymosi koks galėtų būti. Bet jis turi būti tarp asmenybių, kurios skleistų tiktai Kūrėjo nuostatas kaip įgyvendinti gerbūvį toje šalyje, ekonomine prasme, politine, švietimo, dvasine prasme.
Juk įsivaizduokit, Kūrėjas, kuris yra Tobulumo Šaltinis ir Centras – Tobulumo – tai kaip galima tobulinti visuomenę be Tobulumo Šaltinio? Kaip galima kurti Gėrį be Gėrio Šaltinio? Čia gi nelogiška. Reiškia viskas turi atsiremti į tą Vedlį, kuris yra visiems vienas, visai kūrinijai – Kūrėjas tas Vedlys yra. O tada bus ir ekonomika, ir politika, ir švietimas, būtent toks, koks reikalingas, kad visuomenėje būtų darna, tarpusavio brolystė, per atrastą Kūrėją savo Širdyje ir Širdimi, ir tuo pačiu veikla Visumos Gerovei. Ir Kūrėjo, kuris mums suteikė savo dvasią Minties Derintoją perteikiamą meile, mums, kaip atsivėrusiai asmenybei Kūrėjo sūnui ir dukrai. Štai ta meilė motyvuos mus, kaip motyvuoja Įtikėjimas, kaip vėjas bures, kad laivas plauktų pirmyn – Įtikėjimas. O Įtikėjimą stiprina patyrimas – patyrimas, kai tu veiki Visumos Gerovei jausdamas tą vedimą Kūrėjo iš vidaus. Tas patyrimas yra nepakeičiamas niekuo. Štai toks turi būti Vedlys, gyvenantis Kūrėju. Gyvenantis ne vardan kokio nors tai atlygio, ne, tiesiog jis gyvena Kūrėju, ir su Kūrėju. Tai jo būsena, jo kasdienė būsena per visą gyvenimą, ir tai yra paprasta. Gyvenimas yra paprastas. Be apgaulės, be korupcijos, tyru mąstymu. Ir tada bus santarvė šeimoje.
Šiandien YouTube aš mačiau nuostabų video siužetą. Paėmė mažiuką vilkinį šunį šeima, išaugino. Labai protingas. Jis net daugiaaukščių namų kieme pamatė kaip važiuoja vienas iš gyventojų mašina atgal, o ten mažas vaikelis – mašina užvažiuos ant vaikelio, vairuotojas nemato, jis atgal važiuoja. Šuo per akimirką puolė, pačiupo tą vaikelį ir nunešė į šoną ir padėjo. Tos moterys, jaunos moterys, pradėjo aiškinti pamatę tik pabaigą – įkando šuo, įkando šuo vaikui mažam. Užsipuolė tą šeimininką. Koks tavo šuo, be antsnukio laksto čia. Tas šeimininkas susitiko su draugu, kuris ir parekomendavo jam iš prieglaudos paimti šitą mažą šunelį. Sako, ką daryti dabar? Kada gimė dukrelė, ji miegodavo lovytėje. Tas šuo visą laiką globojo, saugojo šitą mažylę, o naktį jis pradėdavo urgzti. Ir žmona tiesiog išsigando. Sako, reikia sugrąžinti į prieglaudą šitą šunį, jis gali pridaryti visokių aibių su ta mergaite. Dieną jis puikiausia saugo tą mažylę. Ir paskiau, šeimininkas, kuris labai mylėjo tą šunį, sako, čia yra mūsų šeimos narys, negalim taip atiduoti. Štai tada jis susitiko su draugu, po šito antro, ne po pirmo epizodo, sako, o ką daryti, žmona tiesiog reikalauja, kad tą šunį atiduoti. Na, sako, tu padaryk taip, atsigulk į tą patį kambarį, kur dukrelė miega. O jie miegodavo atskirai. Mažylė visiškai kitame kambaryje, su šuniu. Na, jis prie tos lovytės miegodavo. Ir sako, tu atsigulk tame kambaryje ir žiūrėk dėl ko tas šuo šitaip naktį pradeda urgzti. Ir paskiau išsiaiškino – jis neuždegė šviesos, kad nepabustų dukrelė – jis pasižiūrėjo į kur nukreipęs šuo savo žvilgsnį, urzgia. Atidarinėti pradėjo spintas ir atidaręs vieną, nustėro, ten didžiulis, didžiulis plaukuotas voras, nuodingas. O virš jų gyveno biologas, iš jo kolekcijos pabėgo tas nuodingas voras. Tai štai, tas šuo, dieną, jisai visą laiką kitoje vietoje būdamas, jisai laksto su ta mergaite, žaidžia, o naktį jisai tame kambaryje, ir jis jaučia virpesiais kad pavojus yra tai mergaitei. Štai tas šuo surado tą nuodingą gyvį. Paskiau atidavė tam biologui. Bet čia yra dar, santykių šeimoje, šiandien kokie santykiai yra, problema. Žmona iškart – štai yra dukrelė, jai pavojus kažkoks gali būti nuo to šuns. Neišsiaiškinus reikalauja, viskas, tu atiduok tą šunį atgal į prieglaudą. Mes negalime jo laikyti, negalime taip rizikuoti. Reiškia yra nepažinimas, skubėjimas su išvadomis. Juk reikia iš pradžių išsiaiškinti kokia yra priežastis, tik tada gali daryti apibendrinimus. Ir kada vyras nesutinka iškarto, sako, čia juk mūsų šeimos narys. Atsiranda pleištas tarp judviejų – tu šunį labiau myli negu vaiką. Sako, kaip tu lygini, čia gi nesulyginami dalykai. Tai štai, ateities Lietuvoje tokių problemų nebus. Nebus. Bus darna per Kūrėją. Amen.

Komentarai