Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Koks iš tikrųjų buvo Jėzaus iš Nazareto prisikėlimas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune 2024 03 31

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Kukliai prisistatysiu – Kūrėjo ambasadorius šitai planetai. Kukliai – pajuokavau. Ir dar mažai pasakiau, Sūnaus Kūrėjo Jėzaus ir jo Partnerės Dukros Kūrėjos apaštalas. Ką reiškia ambasadorius, apaštalas? Tiesiog pateikti tą Šviesą, kokią gauni iš paties Kūrėjo, iš Jėzaus, jo Partnerės Nebadonijos, visiems kas to nori nuoširdžiai, ir kas to siekia. Ir gyventi taip, kaip veda Kūrėjas atliekant visus darbus kaip Bendrakūrėjui su pačiu Kūrėju. Ir visa ta ambasadorystė, ir visa apaštalystė, nieko daugiau. Paprasta. Va dabar ir tą mokymą sakau tam, kad jus sustiprinti-paaiškinti. Šiandien du tūkstančiai dvidešimt ketvirtųjų metų kovo trisdešimt pirmoji, labai šilta diena. Velykos Lietuvoje. Katalikai – tai krikščionybės sekta, katalikai, švenčia Velykas. Velykos yra žydų šventė, ji pažymi perėjimą iš Egipto nelaisvės, vergovės net, į Pažadėtąją žemę. Mozė vedžiojo keturiasdešimt metų žydus po tyrus, kad keistųsi net ir kartos, suaugtų, ir tuo pačiu, kad kiek nors išgaruotų tas vergo pojūtis, viduje, pasąmonėje. Ir kada atvedė į tą Pažadėtąją žemę, Palestiną, štai pradėjo kurti savo ir religiją, ir valstybę. Visa plejada buvo karalių. Man ypač patiko iš Senojo Testamento karaliaus Dovydo valdymas, išskyrus žudymus. Bet kas susieta su Kūrėjo apreiškimu, jo Psalmės, jo mokymai, tai yra vienas iš tokių karalių, iš kurio verta imti pavyzdį. Tik toje sferoje, kaip jis mokė savąją tautą. Jėzus, irgi žydas. Taip. Apaštalai irgi žydai, visi. Lietuviai mano, kad jie buvo lietuviai. Ne, jie buvo žydai. Ir mes juos dabar laikome savais, labai savais. Reiškia dvasinė Šviesa pranoksta tautiškumą. Šiandien pasirinktoji tauta yra lietuvių tauta. Bet mes gi pranokstam tą lietuviškumą. Žiūrėkit kiek pati Lietuva šiandien yra susiskaldžiusi, o mes atvėrę savo Širdį Kūrėjui, tampame nebe Lietuvos piliečiai, nebe lietuvių tautos atstovai, Kūrėjo sūnūs, dukros, Kūrėjo, kuris yra visiems Vienas, visoms Visatoms. Visatų yra ne viena. Astronomai tik mano, kad viena Visata, daug Visatų yra. Ir mūsų pilietybė yra Rojaus pilietybė, ne Lietuvos pilietybė, Rojaus. Ir mes jau dabar esame tie Rojaus piliečiai, nes mes garbiname patį Kūrėją – Keturias Asmenybes, bendraujam nuoširdumu, ne ritualais, nuoširdumu. Šiandien Velykos, žydiška šventė, Pesah, o rusiškai net ir labai panašiai skamba – Pesah – Pasxa – Velykos. Tai štai, ritualai atliekami. Net ir pagoniški ritualai, kiaušinių dažymas, marginimas jų, ridenimas. Čia yra pagoniški ritualai. Lenktyniauti kieno kiaušinis stipriausias, kai sumuša. Tuo tarpu mes susirinkom šiandien į šventovę, į gyvąsias pamaldas, gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU vienintelėje pasaulyje šventovėje, kad atvertume save visu nuoširdumu Kūrėjui, pagarbintume Jį. Ir aš noriu apie Jėzų paskaityti, kaip jis prisikėlė, nes šiandien toji simbolinė diena, kada Jėzus prisikėlė. Paskaityti iš šito unikalaus Apreiškimo, perduoto žmonijai visai, tūkstantis devyni šimtai trisdešimt ketvirtais, trisdešimt penktais metais jau buvo užbaigta milžiniška Dokumentų Knyga pavadinta Urantijos Knyga. Du tūkstančiai šimtas puslapių teksto. Du turiniai yra. Jie užima penkiasdešimt puslapių. Vien turiniai.
Kada Jėzų nužudė, be kaltės – aš nenoriu to prisiminti epizodo dėl to, kad mirtis tai yra kančia. Jėzus jau savo misiją užbaigė, kada jį pakrikštijo Jonas Krikštytojas Jordano upėje. Jo misija jau šitoje planetoje buvo užbaigta, sėkmingai ir iki galo. Jėzus gyvendamas materialiame kūne, žmogiškajame kūne, turėjo ir žmogiškąjį protą. Ir būtent šitą protą iš žmogiškojo, vertė, vedė, Kūrėjo dvasia Minties Derintojas, kad vis labiau įsiviešpatautų dieviškasis Jėzaus protas. Ir kada buvo Jėzus pakrikštytas, jo Minties Derintojas paliko šitą Jėzaus protą. Jis sugrįžo į Dieviningtoną pas savo Tėvą ir labai greit vėl sugrįžo prie Jėzaus ir perdavė žinią, Tėvo žinią – Šituo sūnumi esu labai patenkintas. Taip apibūdino Tėvas Jėzaus įvykdytą misiją. Pats Minties Derintojas yra ikiasmenis. Tuo tarpu Jėzaus Minties Derintojas buvo įasmenintas. Jis įgavo asmenybę. Ir jisai vadovavo jau visiems Minties Derintojams esantiems toje Vietinėje Visatoje, kurią ir sukūrė, vieną iš tų Vietinių Visatų, Jėzus drauge su savo Partnere, Nebadonija. Jėzus po krikšto išėjo į kalnus, priėmė šešis esminius sprendimus. Vienas iš jų buvo, dar tęsti savo misiją, nes jis dar žinojo, kad jam reikia užbaigti tą misiją apšviečiant žmones. Apšviečiant apie Tėvą, parodyti kaip vykdoma Tėvo Valia. Kada baigėsi tragiškai jo iškeliavimas ir kada jo kūnas jau buvo palaidotas Juozapo kapavietėje, archangelų vadovas – archangelų, kurie paprastai dalyvauja mirtingųjų pažadinime prikeliant mirtinguosius, kada visa gyvybinė energija materialiame kūne būna išnaudota – archangelų vadovas pajuto, kad jis nieko negali padaryti, nė vienas iš tvarinių, kad pažadintų Sūnų Kūrėją. Ir štai tada sugrįžęs Jėzaus Minties Derintojas, jau įasmenintas, pasakė visiems, kurie tuo metu buvo prie kapavietės, tai dvasinės asmenybės, jos nematomos mirtingojo materialiam žvilgsniui – čia aš paskaitysiu iš Urantijos Knygos.
Taigi, Perzonalizuotas Derintojas, Jėzaus, pasakė šiuos žodžius. “Nė vienas iš jūsų negali nieko padaryti, kad padėtų savo Kūrėjui-tėvui sugrįžti į gyvenimą. Kaip šios sferos mirtingasis jis patyrė mirtingojo mirtį; kaip visatos Valdovas jis vis tiek gyvena. Tai, ką jūs stebite, yra Jėzaus iš Nazareto mirtingas perėjimas iš gyvenimo materialiame kūne į gyvenimą morontijoje. (Gyvenimas morontijoje tai yra sielos etapas prieš tampant visiška dvasia – Algimanto pastaba). Šito Jėzaus dvasinis perėjimas buvo užbaigtas tuo metu, kada aš atsiskyriau nuo jo asmenybės ir tapau jūsų laikinuoju valdytoju. Jūsų Kūrėjas-tėvas nusprendė pereiti per visą savo mirtingųjų tvarinių patyrimą, nuo gimimo materialiuose pasauliuose, toliau per natūralią mirtį ir prisikėlimą morontijoje, į tikrosios dvasinės egzistencijos statusą. Tam tikrą šito patyrimo fazę jūs netrukus pamatysite, bet joje dalyvauti jūs negalite. Tų dalykų, kuriuos jūs paprastai darote tvariniui, negalite padaryti Kūrėjui. Sūnus Kūrėjas pats savyje turi tą galią, kad save padovanotų bet kurio iš savo sukurtų sūnų pavidalu; jis pats savyje turi tą galią, kad atiduotų savo matomą gyvybę ir ją vėl susigrąžintų; ir šitą galią jis turi Rojaus Tėvo tiesioginiu įsakymu, ir aš žinau, ką sakau.” (Baigiasi Jėzaus Minties Derintojo žodžiai – Algimanto pastaba.)

Kada jie išgirdo šiuos Personalizuoto Derintojo žodžius, tada visi ėmė nerimastingai laukti, pradedant Gabrieliumi ir baigiant pačiu nuolankiausiu cherubimu. Jie matė Jėzaus mirtingą kūną kape; jie pastebėjo jų mylimo Valdovo veiklos visatoje įrodymų; ir tokių reiškinių nesuprasdami, jie kantriai laukė naujų įvykių.
Sekmadienio rytą antrą keturiasdešimt penkios, Rojaus įsikūnijimų komisija, susidedanti iš septynių nenustatytų Rojaus asmenybių, atvyko į vietą ir nedelsiant išsidėstė prie kapavietės. Be dešimties minučių trečią, iš Juozapo naujosios kapavietės ėmė sklisti sumaišytos materialios ir morontinės veiklos intensyvios vibracijos, o dvi minutės po trijų, šitą sekmadienio rytą, balandžio 9-ąją, 30 m. po Kr. gim., prisikėlusi Jėzaus iš Nazareto morontinė forma ir asmenybė išėjo iš kapavietės.
Kai tik prisikėlęs Jėzus laidojimo kapavietę paliko, tai materialus kūnas, kuriame jis gyveno ir dirbo žemėje beveik trisdešimt šešerius metus, vis dar tebegulėjo kapavietės nišoje, nepajudintas ir suvyniotas į drobulę, lygiai taip, kaip penktadienio popietę jį ilsėtis ramybėje buvo paguldę Juozapas ir jo pagalbininkai. Taip pat ir akmuo prieš įėjimą į kapavietę buvo visiškai nepajudintas; Piloto antspaudas buvo vis dar nesulaužytas; kareiviai vis dar tebebuvo sargyboje. Šventyklos sargybiniai budėjo visą laiką; romėnų sargyba buvo pakeista vidurnaktį. Nė vienas iš šitų sargų neįtarė, kad tas objektas, dėl kurio jie budi, prisikėlė nauja ir aukštesne egzistencijos forma, ir kad jo kūnas, kurį jie saugo, dabar yra nebereikalingas išorinis apvalkalas, kuris nebeturi jokio tolimesnio ryšio su išlaisvinta ir prikelta Jėzaus morontine asmenybe.
Žmonija neskuba suvokti, jog, viso to, kas yra asmenis, materija yra morontijos griaučiai, ir jog ir vienas, ir kitas yra besitęsiančios dvasinės tikrovės atspindėtas šešėlis. Kiek dar praeis laiko iki to meto, kada jūs žiūrėsite į laiką kaip į amžinybės ir erdvės judantį atvaizdą, kaip į Rojaus realybių pralekiantį šešėlį?

Mes žinome – sako apreiškėjai, – Algimanto pastaba – kad nė vienas vietinės visatos tvarinys šitame morontiniame pažadinime nedalyvavo. Mes pastebėjome, kaip tos septynios Rojaus asmenybės kapavietę apsupo, bet nematėme nieko, kad jos ką nors darytų, kas būtų susiję su Mokytojo pažadinimu. Kai tiktai Jėzus pasirodė greta Gabrielio, tiesiog virš kapavietės, tada tos septynios asmenybės iš Rojaus davė ženklą, rodantį, kad jos ketina nedelsiant išvykti į Uversą.(Tai mūsų Supervisatos būstinė, sostinė, viso šito dangaus skliauto, kurį matome pakėlę į dangų akis. Tai yra Supervisatos centras Paukščių Tako galaktikos viduryje. – Algimanto pastaba)


Štai, Jėzaus materialus kūnas, dabar aš jums paskaitysiu.
Dešimt minučių po trijų, kada prisikėlęs Jėzus bendravo su susirinkusiomis morontinėmis asmenybėmis iš Satanijos septynių gyvenamųjų pasaulių, archangelų – prisikėlimo angelų – vadovas kreipėsi į Gabrielį ir paprašė Jėzaus mirtingojo kūno. Tarė archangelų vadovas: “Mes negalime dalyvauti Mykolo, mūsų valdovo (O visi Sūnūs Kūrėjai tai yra bendru vardu vadinami Mykolai – pagal pirmąjį Sūnų Kūrėją, kurį sukūrė Tėvas ir Amžinasis Sūnus, arba kaip mes sakome Tėvas ir Amžinoji Motina. Jam buvo suteiktas Mykolo vardas ir visi Sūnūs Kūrėjai turi Mykolo vardą – Algimanto pastaba) savęs padovanojimo patyrimo morontiniame prisikėlime, bet mes norėtume jo mirtingus palaikus paimti į savąją globą, kad jie nedelsiant būtų sunaikinti. Mes nesiūlome panaudoti savojo dematerializavimo metodo; mes tiesiog norėtume sukelti pagreitinto laiko procesą. Užtenka to, kad mes matėme, kaip Valdovas gyvena ir miršta Urantijoje; dangiškųjų gausybių bus pasigailėta tuo, kad jų atmintyje nebus to vaizdo, kaip ilgai irsta visatos Kūrėjo ir Rėmėjo žmogiškoji forma. Viso Nebadono protingų būtybių vardu, aš prašau mandato, kad į mano globą būtų atiduotas Jėzaus iš Nazareto mirtingas kūnas ir kad mes būtume įgalioti jį nedelsiant sunaikinti.”

Ir kada Gabrielis pasitarė su vyresniuoju Pačiu Aukštuoju iš Edentijos (t. y. mūsų Žvaigždyno sostinės, Edentijos – Algimanto pastaba) tada dangiškųjų gausybių atstovui archangelui buvo duotas leidimas atlikti tokį Jėzaus fizinių palaikų sunaikinimą, koks jam atrodys tinkamas.
Kai tik šitas archangelų vadovo prašymas buvo patenkintas, tada jis pasikvietė sau į pagalbą daug savo bičiulių, drauge su didžiuliu kiekiu atstovų iš visų dangiškųjų asmenybių kategorijų, ir tuomet, padedant Urantijos tarpinėms būtybėms, pradėjo Jėzaus fizinio kūno pasiėmimo procesą. Šitas miręs kūnas buvo grynai materialus kūrinys; jis buvo fizinis ir materialus tikrąja šio žodžio prasme; iš kapavietės jo nebuvo galima pašalinti taip, kaip iš užantspauduoto kapo galėjo išeiti prisikėlusi morontinė forma. Padedant tam tikroms morontinėms pagalbinėms asmenybėms, morontinę formą galima padaryti tokią, kad vienu metu, ji būtų tarsi dvasinė, taip, kad ji nereaguotų į įprastą materiją, tuo tarpu kitu metu, ji gali tapti matoma materialioms būtybėms ir su ja gali bendrauti materialios būtybės, tokios, kaip ir šių sferų mirtingieji.
Ruošiantis Jėzaus kūną iš kapavietės pašalinti prieš tai, kada jie oriai ir pagarbiai jį sunaikins beveik tik akimirksnį trunkančio suirimo dėka, Urantijos antrinės tarpinės būtybės gavo užduotį nuo įėjimo į kapavietę nuridenti į šalį akmenis. Didesnis iš šitų dviejų akmenų buvo masyvus apskritas luitas, didele dalimi panašus į malūno girnas, ir jis judėjo grioveliu, iškaltu uoloje, tokiu būdu, kad jį buvo galima ridenti pirmyn ir atgal, atidarant arba uždarant kapavietę. Kada saugantys žydų sargybiniai ir romėnų kareiviai, blankioje ryto šviesoje, pamatė, kaip šitas didžiulis akmuo ima ristis į šalį nuo įėjimo į kapavietę, akivaizdžiai pats savaime – be kokių nors matomų priemonių, kurios tokį judėjimą paaiškintų – tada juos apėmė baimė ir panika, ir jie lėkte nulėkė iš tos vietos. Žydai parbėgo į namus, po to sugrįžo, kad apie šiuos dalykus praneštų savo kapitonui šventykloje. Romėnai nulėkė į Antonijo tvirtovę ir pranešė, ką buvo matę, centurionui, kai tiktai šis atvyko į budėjimą.
Žydų lyderiai pradėjo tą nešvarų reikalą, kad tariamai atsikratytų nuo Jėzaus pasiūlydami kyšį išdavikui Judui, o dabar, kada susidūrė su šita gluminančia padėtimi, vietoje to, kad galvotų, kaip nubausti tuos sargybinius, kurie pabėgo iš savo posto, jie griebėsi to, kad šiuos sargybinius ir romėnų kareivius ėmė papirkinėti. Jie kiekvienam iš šitų dvidešimties vyrų sumokėjo tam tikrą sumą pinigų ir paliepė jiems, kad visiems sakytų: “Tuo metu, kada mes naktį miegojome, jo mokiniai užpuolė mus ir jo kūną išsinešė.” Ir žydų lyderiai kareiviams tvirtai pažadėjo, kad juos gins prieš Pilotą, jeigu kada nors gubernatorius sužinotų, kad jie paėmė kyšį.
Krikščioniškas tikėjimas į Jėzaus prisikėlimą buvo grindžiamas “tuščios kapavietės” faktu. Iš tikrųjų tai buvo faktas, jog kapavietė buvo tuščia, bet kai dėl prisikėlimo, tai nėra tiesa. Kapavietė iš tiesų buvo tuščia, kada atėjo pirmieji tikintieji, ir šitas faktas, susietas su neabejotinu Mokytojo prisikėlimo faktu, atvedė į tai, kad buvo suformuluotas toks tikėjimas, kuris buvo neteisingas: mokymas, kad iš kapo prisikėlė Jėzaus materialus ir mirtingas kūnas. Tiesa, turinti reikalo su dvasinėmis realybėmis ir amžinosiomis vertybėmis, nevisada gali būti sukuriama akivaizdžių faktų suderinimu. Nors atskiri faktai gali būti materialiai ir teisingi, bet tai nereiškia, jog faktų grupės sujungimas turi būtinai vesti į teisingas dvasines išvadas.
Juozapo kapavietė buvo tuščia ne dėl to, kad Jėzaus kūnas buvo atstatytas arba prikeltas, bet dėl to, kad buvo patenkintas dangiškųjų gausybių prašymas ypatingai ir unikaliai jį sunaikinti, kad būtų “dulkės į dulkę” sugrįžimas, neįsiterpiant laiko uždelsimui ir nevykstant mirtingo irimo ir materialaus gedimo įprastiems ir matomiems procesams.
Mirtingi Jėzaus palaikai patyrė tą patį natūralų elementų suirimo procesą, koks yra būdingas visiems žmogiškiesiems kūnams žemėje, išskyrus tai, kad laiko atžvilgiu, šitas natūralus suirimo būdas buvo nepaprastai paspartintas, pagreitintas iki tokio laipsnio, kad įvyko beveik akimirksniu.
Mykolo prisikėlimo tikrieji įrodymai savo prigimtimi yra dvasiniai, nors šitą mokymą ir sustiprina šios sferos daugelio mirtingųjų, kurie su prisikėlusiu morontiniu Mokytoju susitiko, jį atpažino, ir su juo bendravo, parodymai. Jis tapo beveik vieno tūkstančio žmogiškųjų būtybių asmeninio patyrimo dalimi iki to laiko, kada su Urantija atsisveikino galutinai.


Štai, šitą aš paskaičiau iš nuostabaus Epochinio Apreiškimo Urantijos Knyga. Šito negali žinoti Biblija, Naujasis Testamentas, kadangi šitie Dokumentai žmonėms nebuvo prieinami. Net kaip čia buvo užsiminta, ne viską gali paaiškinti kaip vyko tas prisikėlimas, nes net ir archangelų vadovas, jisai negali nieko padaryti, kad dalyvautų šitame prisikėlime veikdamas pats, kaip paprastai veikia, kada vyksta mirtingojo pažadinimas. Žodžiu, Jėzus prisikėlė savo galios dėka, kurią jis gauna iš Kūrėjo. Niekas negalėjo jam padėti. Kūrėjas turi tokią Galią. Jis tik pademonstravo, kad mirtingieji tvariniai taip pat patirs tokį pat prisikėlimą ir tokia pat forma, kokią patyrė pats Sūnus Kūrėjas, Jėzus iš Nazareto, morontine forma, sielos tapatybe. Štai mano mylimieji, Velykos yra ne tai ką ritualinėj bažnyčioj jūs girdite tiktai patį fakto suminėjimą ir po to jo interpretavimą, kad jis pakilo su kūnu, nes tuščia kapavietė. Nieko panašaus. Kapavietė tuščia dėl to, kad paėmė kūną Tarpinės Būtybės, nurideno akmenį, iškėlė jį ir per akimirksnį kūnas paryrė suirimą, panaudojant įvairias asmenybes, Energijos Transformuotojus. Taip, Jėzus gyvas, dabar jau turi Šeimininko Sūnaus Kūrėjo statusą ir savąją Visatą drauge su savo Partnere Nebadonija jau valdo savuoju vardu. Ankščiau jis buvo Tėvo atstovas, dabar savuoju vardu valdo, tobuloje harmonijoje su Kūrėju. Štai tiek.

Komentarai