Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Agondonteriai Įtikėjimu liudija tai, ką kitas negali tiesiog patvirtinti – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Pakalniuose, 2024 06 01

Esame Gyvojoje Šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje. Šį kartą devyni kilometrai nuo Utenos, Pakalniuose – iš tikrųjų nuostabi, graži vieta gamtoje! Bet šiuo metu esame viduje, namuose. Atvažiavome iš įvairių kraštų – iš Panevėžio, Rozalimo, Vilniaus, Kauno, Romainių, ir kitų kraštų – atvažiavome, kad galėtume pagarbinti Kūrėją – pagarbinti – nes iš tikrųjų tai yra gyvas ryšys su Kūrėju, gyvoji komunija, kuri reikalinga mums, ne Kūrėjui. Kūrėjas yra Energijos Šaltinis, ir kada mes patiriame Širdimi tą energijos pulsą – Kūrėjo Pulsą – viduje, mes norime tiesiog prisiglausti prie Kūrėjo. Na, kaip ir šeimoje, mylintys tėvai nori priglausti mylimą kūdikį. Vaikas augdamas taip pat linksta prie mylinčio tėvo ir motinos. Taip ir mes linkstame prie Kūrėjo – Šaltinio ir Centro – kada jaučiame to Šaltinio suteikiamus mums virpesius.
Ir iš tikrųjų tai yra nuostabus dalykas – Įtikėjimas! Įtikėjimas tai yra – būsena. Ir mums, ypač tokiame pasaulyje, kuris patyrė maištą, ir dar patiria, kada reikia nematant tikėti, ir Įtikėti, pasitikėti, tai toks statusas kūrinijoje ir vadinasi atskiru žodžiu, kokio žmonijoje nėra nė vienoje kalboje – agondonteriai. Tai yra tie, kurie patyrė planetoje maištą prieš Kūrėją, ir tas maištas – iš aukštesnio statuso dvasių, ne iš mirtingųjų. O juk aukštesnio statuso dvasia tai ir yra didesnis kūrinijos pažinimas, supratimas, išmintis turi būti gilesnė, bet maištauja prieš Kūrėją, kurio jie nematė! Kaip jiems sunku, net užimantiems tokias aukštas pareigas, kaip Vietinės Sistemos vadovui, sukelti maištą, neigiant Kūrėją, neigiant Šaltinį ir Centrą, ir savo paties, kaip asmenybės, Šaltinį ir Centrą. Ir štai, kada mes esame tie, pačio žemiausio statuso, dar turintys materialų pavidalą, Kūrėjo sūnūs ir dukros, ir patiriame tą Įtikėjimo gelmę, kuri neturi dugno, mes ir esame tie nematantys, bet tiesiog tvirtai žinantys, kad yra Kūrėjas. Jis yra – tikras, realus, gyvas, atrastas viduje – atrastas – ne šiaip sau ritualą atliekant ir apraminant protą – štai aš buvau pamaldose, pagiedojau, kažkokią maldą pasakiau, atsakydamas į kažkokius kunigo žodžius. Ne, tu atveri savo dvasią-asmenybę Asmenybės Šaltiniui ir Centrui – atveri gyvai, ir tas atvėrimas yra realus patyrimas. Ir kada tu atrandi šitokiu būdu ir Kūrėją – Evoliucijos Šaltinį ir Centrą – tai tada, įsivaizduokite, kokia yra vidinė būsena – tvirtybės! Kūrėjas nėra matomas, Jis neturi formos, Jis neturi kūno, bet kokia yra iš Jo energinė Galia, ir tu tą patiri. Tai šita milžiniška Galia tave pripildo, kaip dvasinę asmenybę – amžiną – neturinčią patyrimo, kas yra mirtis, nes asmenybė yra Kūrėjo dovana, ne tas kūnas, kuris gimsta šitame pasaulyje ir paskiau auga, ir pasensta, ir palieka šitą pasaulį – dulkė sugrįžta į dulkę – bet, kas yra šitame kūne – dvasia padovanota Kūrėjo, kada moteris sueina su vyru ir vyro sėkla apvaisina kiaušinėlį. Štai tada yra suteikiama amžinoji dvasinė dovana iš Kūrėjo – asmenybė. Tai yra gyvybės kategorija turinti laisvą valią. Gyvūnija neturi laisvos valios – gyvena instinktais ir Penkių Pagalbinių Proto Dvasių vedimu iš vidaus. Kita vertus yra vabzdžiai, kuriuos kontroliuoja Fiziniai Kontrolieriai. Jie visi nėra chaotiški, nėra, sakykime taip, palaida bala. Ir nuo mūsų energinių virpesių, kuriuos mes geriame iš Kūrėjo – ir jeigu mes dedame daugiau asmeninių pastangų, šitie virpesiai aukštėja į aukštesnį energinį dažnį – ir nuo mūsų, sklindančių iš vidaus, virpesių priklauso, kokia bus šita planeta, kokia joje bus Šviesa, kokios nuo Šviesos bus oro srovės – ar jos bus kaip trombai stabdomi žemų virpesių ilgų bangų, ar aukštų virpesių trumpos bangos leis sklandžiai oro srovėms netrukdomai judėti – sklandžiai, tolygiai – ir tada nebus jokių audrų, jokių viesulų, jokių uraganų, nebus liūčių, potvynių. Štai nuo mūsų priklauso, nuo mirtingųjų priklauso to Įtikėjimo gelmės gyvos būsenos, ir gyvenimo Kūrėju.
Šiaip, kada pasižiūri į įvairius religinius susivienijimus – ar musulmonų ar budistų, ar krikščionių – viskas skiriasi tarp jų išoriniais ritualais. Tai tada jiems sunku sutarti. Jeigu tu laikaisi šito ritualo, pirmiausia religinių švenčių, reiškia tu esi savas, bet jeigu tas religines šventes kitaip šventi, na, taip, tu – krikščionis, tu pripažįsti Bibliją, bet ritualas atskiria tuos mirtinguosius, nes jie ritualais išreiškia savo pagarbą ir Kūrėjui, vadina vėl vieni ten Alachu, kiti Dievu, treti Tėvu, ketvirti Budą, nesvarbu kaip, bet – tiesiogine prasme – tai yra intelektualus, paviršinis, ir tuo pačiu patirtinis kelias, bet jis neveda į vienovę, kad žmonija būtų suvienyta per Kūrėją, esantį viduje per Savo Dvasią. Kūrėjas jau suteikė Savo Dvasią, pavadintą Minties Derintoju, ir Minties Derintojas miego metu, kada sąmonė mūsų atjungta, derina mūsų mintis, kreipdamas vienintele kryptimi mūsų mąstymą – Kūrėjo Valios vykdymui, Kūrėjo atradimui savo viduje, ne ritualo atlikimu, būsena paliudijant šitą atradimą.
Štai dėl to mes pradedame šitą Kelią, kaip tie pirmeiviai, neturėję prieš save einančių kartų, ir nematome mes, ką duoda šitas Kelias, bet būdami agondonteriais, tuo Įtikėjimu, patiriamu savo viduje gyvai, ir būsena liudijantys ir gyvą Kūrėjo buvimą, ir Jo atradimą, ir tuo pačiu patvirtinimą, kad Jį gali atrasti kiekvienas nuoširdus, atsivėręs Kūrėjui visu savo nuoširdumu, visa Širdimi. Tai toks nuoširdumas pranoksta visus ritualus! Bet problema yra žmonijos tai, kad visas susiskaldžiusias sektas valdo hierarchija. Visų sektų hierarchija! Ji primeta ritualinius garbinimo ir bendravimo su Kūrėju veiksmus, ir tie veiksmai neturi prasilenkti nuo to, kas hierarchijos pripažįstama. Jeigu tu esi musulmonas, privalai melstis penkis kartus per dieną. Penkis kartus! Bet malda tai yra ne gyvas atvėrimas savęs, o to ritualo atlikimas. Jie turi kilimėlius, kad gali pasitiesti, uždaro parduotuves, savo kontoras, žodžiu, jie atlieka ritualą, o vidus – Širdis – nepažadinta. Asmenybė nepatiria dieviškuoju savo asmenybės protu pabudimo. Nepatiria! Ir dėl to nežino, kad Alachas yra – gyvas, realus, ir jų viduje – ir turi tą Minties Derintoją kiekvienas musulmonas, kiekvienas budistas! Budistai meditacija mėgina su visata susilieti! Na, tu susiliesi tiktai savo sąmonėje, patirdamas akimirką apraminto intelekto-proto, bet tu nepatirsi Meilės Šaltinio ir Centro, atrasto savo viduje, kaip Kūrėjo, nes visata tai yra, kaip rezultatas Kūrėjo Veiksmų. O juk, kas yra Kūrėjas? Tai yra Šaltinis tų Veiksmų. Reiškia, tu turi atrasti tą Šaltinį, ir visata tada sutelpa į tavo vidų.
Tai štai, agondonteriai Įtikėjimu liudija tai, ką kitas negali tiesiog be palytėjimo, be žvilgsnio patvirtinti, kad tai yra iš tikrųjų gyvas Kūrėjas, jam reikalingi pačiupinėti kažkokį tai materialūs, ar intelektualius reiškiniai, bet fiksuojami, o įtikėjusiam agondonteriui yra būsenos paliudijimas – būsenos paliudijimas, kuris pranoksta net ir tą planetą, kokioje dabar mes esame, pačioje pradinėje, kai yra tas žinojimas amžinybės – amžinybės – o ne tos akimirkos, kuri dabar daugybę baugina – tai čia yra karas, tai čia yra žudymai, tai čia yra įvairios autokatastrofos, stichinės nelaimės, žūtys, tiek aukų, tiek aukų. Niekur neišnyksta asmenybė! Ji nesunaikinama! Kūrėjas suteikia ją amžiną dovaną. Bet Kūrėjas neturi Savo viršesnės galios, suteikęs laisvą valią asmenybei, šitą laisvą valią panaikinti. Tada subyrėtų visa kūrinija! Laisva valia, kartą paskleista, reiškia, sprendimai priimami laisva valia, ir Kūrėjas jų nepanaikina, net jeigu kūrinys ir paneigia Patį Kūrėją – paneigia – na, nėra Kūrėjo, jis nepatiria, Įtikėjimo neturi, ritualus atlieka, bet jie nepatvirtina to Gyvo Kūrėjo buvimo, ir jam per sunku, susierzina, pradeda maištauti, ir atsisako Gyvojo Kelio, apie kurį išgirsta, pavyzdžiui, iš mūsų Dvasinių Mokytojų, bet jis negali patikėti, kad yra toks Gyvasis Kelias, o ritualai jo neapramina, ir jis pradeda jausti nepasitenkinimą savimi. Tai, ką mes jam aiškiname, jis nepatiria, todėl netiki, ir jam vienam, be atramos, be pamato, nebėra išeities. Jis mato – pasaulis ne taip gyvena, pakeisti jo negali, ir tampa bejėgiu, bevilčiu, tuo, kuris gali savo laisva valia pasakyti – Man nusibodo šitas gyvenimas! – ir pakelti prieš save ranką. Žodžiu, Kūrėjas jo sustabdyti negali! Ir maišto Jis sustabdyti negali niekaip kitaip, tiktai Šviesa! Tai dėl to mes, ir būdami agondonteriai, Įtikėjimu jau liudijantys tą Tikrovę, kurios nemato aplinka, esame tiktai maža saujelė, bet ji yra tam, kad būtų visa aštuonių milijardų žmonija agondonteriais, Įtikėjusiais nematant, bet liudijančiais patyrimais ir žinojimu. Ir taip bus!
Ir tai yra jums visiems šlovė ir garbė, kurie esate pirmeiviai, pionieriai, šitame Kelyje! Ir jus aukso raidėmis įrašo ir dieviškuose analuose, kaip pirmeivius šitame pasaulyje! Net ir po Kristaus sėkmingos misijos šitame pasaulyje nepasikeitė į Šviesos pusę žmonija. Priešingai – ji degradavo dar daugiau! Ir mums sunkiau negu Kristui yra. Jam buvo tiktai žydai, o mums yra ir žydai, ir įvairūs kiti sektantai. Ir štai tada mūsų tas nematant patirti tą Gyvą Kūrėją savo viduje yra esminis dalykas – gilinti šitą gyvąją komuniją su Kūrėju – gilinti – kad mes patys neatsisakytume Gyvojo Kelio. Labai lengva išklysti! Tą liudija Liuciferio, Šėtono, ir mūsų planetos buvusio dvasinio vadovo, Kaligastijos, tragiški beprotystės sprendimai – paneigti Kūrėją, o jie yra – jau buvo – aukštesnio statuso patyrimą turintys Kūrėjo Sūnūs, negu mūsų. Bet įtikėjimo jie neturėjo!
Mes turime Įtikėjimą, ir būtent įtikėjimas mus išlaiko šitame Gyvajame Kelyje! Ir šitas ryšys su Kūrėju yra vienintelis ir atsparos taškas, ir atramos!

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Violeta (Ukmergė)

Komentarai