Forumas: temos peržiūra
Kodėl žmogus linkęs atstumti pranašus?
Mielieji, pateikiu jis labai trumpą, bet labai GILŲ KLAUSIMĄ - kodėl žmogus linkęs atstumti pranašus? Ką jie daro jam blogo, kad juos žmogus linkęs atstumti ir atstumia? KODĖL?
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-10-06 12:14:05
Komentarai
Arūnėliui.Ne,tai ne Konfucijus.Tarp daugelių žmonių,kurie kilo tam,kad skelbtų tiesą viename iš didingiausių religinio pabudimo amžių,buvo ir Konfucijus,ir tai buvo šeštasis amžius prieš Kristu,tai buvo PO MELKIZEDEKO ERA.
Paskaityk UK knygoje 1009 psl.
Su meile
IRENA
2008-10-11 14:04:11
Makiventos Melkizedeko atvykimas likus 1.973 metams iki Jėzaus gimimo, ir jo mokymai apie vieną Dievą Abraomo laikais:-gal tai KONFUCIJUS ?
Arūnelis
2008-10-11 12:01:11
Ramybes jums,aciu Irena,O kur atsakYmas i AMBASADORIAU temos klausima,ar pasysakima,kaip jums patogiau,kodel JUS VISI TAI ignuoruojate.Na Irena,padrasinkite jus juos,jus galite.ACIU ALGIMANTAI !!!
Arunelis
2008-10-11 15:01:35
Pranašas tai yra- žinianešys. Naujos žinios nešėjas. Tiesos šviesos skleidėjas. Dieviškos šviesos skleidėjas. Būtent per pranašus, žmonijos sąmonę pasiekia vis labiau besiplečianti samprata apie Dievą. Kalbėdama apie pranašus, turiu mintyse mūsų mirtinguosius tėvynainius, nes be jų nauja žinia pasiekia mus ir per epochinius apreiškimus per dvasinės kilmės mokytojus, o tokių epochinių apreiškimų Urantijoje buvo penki: Planetos Princo, Kaligastijos, ir jo pagalbininkų korpuso iš šimto narių atvykimas į planetą, Materialios Dukros, Ievos, ir Materialaus Sūnaus, Adomo, atvykimas, prieš trisdešimt penkis tūkstančius metų, Makiventos Melkizedeko atvykimas likus 1.973 metams iki Jėzaus gimimo, ir jo mokymai apie vieną Dievą Abraomo laikais, Nebadono Mykolo, mums žinomo Jėzaus vardu, atvykimas į Urantiją per gimimą iš moters prieš du tūkstančius metų, ir jo žinia mums apie Dievo Tėvystę ir visų žmonių brolystę, ir penktasis epochinis apreiškimas- Urantijos Knyga, kuria dvasinės būtybės taip plačiai ir giliai atskleidžia mums, mirtingiesiems, Rojaus Trejybę, kaip visos kūrinijos, materialios ir dvasinės, pirminę priežastį, atskleidžia Rojaus Dievybės asmenų- asmenybių dieviškas savybes, atskleidžia kūrinijos struktūrą ir jos valdymą, kuriame dalyvauja tokia gausi dvsinių būtybių įvairovė. Bet tai- ne paskutinis apreiškimas. Jų dar bus, ir ne vienas. Bus ir mirtingosios kilmės pranašų, ir ne vienas. Yra ir dabar dieviškos tiesos šviesos skleidėjų, kurie remiasi ne tik UK, bet, o tai yra svarbiausia, remiasi Tėvu, Amžinuoju Sūnumi, Begaline Dvasia, mūsų visų, visos kūrinijos dvasinių vaikų, mylinčiais Kūrinijos Tėvais. Ne visais kitais žmonijos per kartų kartas sukauptais šaltiniais, bet tik, ir vien tik mylinčiais Tėvais, kurie moko mus mylėti, moko tarnauti, moko daryti gėrį. Kokie yra jie, to ir moko kiekvieną savo vaiką per laisvanorišką vidaus atvėrimą, per tarpusavy užmegztą dvasinį ryšį.
Ir pranašu gali būti kiekvienas. Tik šito reikia norėti. Norėti nukreipti savo laisvą valią į artimą draugystę su Tėvu, su Amžinuoju Sūnumi, su Begaline Dvasia. Ir tuomet Dievas atsiskleis per vis gilėjantį pažinimą kiekvieno sąmonėje mylinčiu ir mylimu Tėvu. Pažinimui gilėjant ir besiplečiant, per asmeninius patyrimus, atsiskleis ir dar du kiti Visuotinio Tėvo du lygiaverčiai partneriai. Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia atsiskleis, kaip Kūrinijos Motina- Kūrinijos Brolis ir kaip Kūrinijos Motina- Kūrinijos Sesė. Tai yra Rojaus Trejybė, kuri yra viena dvasioje, ir, kuri veikdama, kaip viena, tuo pačiu metu be perstojo skleidžia savuosius meilės virpesius į visą kūriniją, ir yra kiekvieno mirtingojo viduje per Tėvo padovanotą dvasios dalelę, Minties Derintoją. Pabudusi siela, kuri pabunda tik mūsų pastangų dėka, ir patyrusi Begalinio Dievo globą, trokšte trokšta dar daugiau meilės ir dar daugiau šviesos, kurią nori paskleisti į išorę, kad sušidytų ir apšviestų kitas dar sušalusias, susitraukusias sielas. Leiskite pabusti savo sieloms. Leiskite šviesti joms. Kuo daugiau šviesos, tuo mažiau tamsos. Kuo mažiau tamsos, tuo mažiau blogio. Kuo mažiau blogio, tuo mažiau noro net ir žudyti. Net ir nužudyti tą, kuris šviečia meile, gėriu, teisingumu, gailestingumu, grožiu, ir moko kitus būti tokiais. Tokiais, kokie yra Kūrinijos Tėvai, pagrindiniai meilės ir gėrio Šaltiniai. Tik jie išmokys išsivaduoti iš pykčio, iš neapykantos tam, kuris jų manymu neatitinka tos aplinkos, ir tų nusistovėjusių tarpusavio ryšių, ir susiformavusios sampratos apie viską, ir net apie Dievą. Tamsai nepatinka šviesa, nes šviesoje pasimato viskas, ką tamsa nori paslėpti. Ir tuomet visiems puikiai žinomas dievo įsakymas: Nežudyk! tampa ne nuodėme, bet net būtinu veiksmu tam, kad būtų išsaugota ta sustyguota visuomeninė sistema.
...................................................................................................................................................................
„ SANHEDRINO TEISME
ANASO atstovai romėnų kareivių kapitoną buvo slapta instruktavę dėl to, kad Jėzų į Anaso rūmus atvestų iškart po to, kada tik jis bus suimtas. Buvęs aukštasis šventikas troško išlaikyti savo kaip aukščiausiosios žydų bažnytinės valdžios prestižą. Jis taip pat turėjo ir kitą tikslą kelioms valandoms Jėzų sulaikyti savo namuose, ir tai buvo dėl to, jog užtektų laiko teisėtai sušaukti Sanhedrino teismą.
Anasas žinojo, kad Sanhedrino teismas yra susirinkęs jo žento, Kajafo, rūmuose. Iki vidurnakčio to aukštojo šventiko namuose buvo susirinkę apie trisdešimt Sanhedrino narių, tokiu būdu jie būtų pasirengę Jėzų teisti, kada jį galėtų atvesti pas juos. Pakviesti buvo tiktai tie nariai, kurie Jėzui ir jo mokymui aršiai ir atvirai priešinosi, kadangi buvo reikalingi tiktai dvidešimt trys nariai tam, kad teismo posėdis būtų teisėtas.
Anasas, praturtėjęs iš šventyklos įplaukų, jo žentui laikinai einant aukštojo šventiko pareigas, ir dėl savo ryšių su romėnų valdžia, iš tikrųjų buvo pats galingiausias atskiras individas visoje žydijoje. Jis buvo lipšnus ir gudrus intrigantas ir suokalbininkas. Jis troško vadovauti atsikratymo Jėzumi reikalui; jis bijojo tokią svarbią užduotį iki galo patikėti savo grubiam ir agresyviam žentui. Anasas norėjo įsitikinti, jog Mokytojo teismo kontrolė išliktų sedukėjų rankose; jis bijojo kai kurių fariziejų galimų simpatijų, matydamas, jog iš esmės visi tie Sanhedrino nariai, kurie Jėzaus reikalą palaikė, yra fariziejai.
Anasas nebuvo matęs Jėzaus keletą metų, nuo to laiko, kada Mokytojas buvo užsukęs į jo namus ir nedelsiant išėjo, pastebėjęs jo šaltumą ir santūrumą jį priimant. Anasas manė leisti sau pasiremti šita ankstesniąja pažintimi ir pamėginti įtikinti Jėzų, kad šis savo teiginių atsisakytų ir Palestiną paliktų. Jis nenorėjo dalyvauti nužudant gerą žmogų ir samprotavo, kad Jėzus galėtų pasirinkti išvykimą iš šalies, o ne kankinančią mirtį. Tačiau, kada Anasas stovėjo prieš šį atkaklų ir ryžtingą galilėjietį, tada jis iš karto suvokė, jog tai būtų bergždžia tokius pasiūlymus pateikti. Jėzus buvo net ir dar didingesnis ir labiau išlaikantis pusiausvyrą, palyginus su tuo, kokį jį prisiminė Anasas.
Kada Jėzus buvo jaunas, tada Anasas rodė didžiulį susidomėjimą juo, bet dabar jo įplaukoms iškilo grėsmė dėl to, ką Jėzus taip neseniai padarė iš šventyklos išvaręs pinigų keitėjus ir kitus komercinius prekeivius. Šitas veiksmas buvusiam aukštajam šventikui sukėlė nepalyginamai didesnį priešiškumą negu Jėzaus mokymai.
Anasas įėjo į savo erdvų kambarį, skirtą audiencijoms, atsisėdo ant didžiulės kėdės, ir įsakė pas jį atvesti Jėzų.
...................................................................................................................................................................
Žmogiškoji širdis galbūt negali ir suvokti, koks buvo pasipiktinimo krūptelėjimas, nubangavęs per visą milžinišką visatą, kada dangiškosios protingos būtybės pamatė šitą reginį, kaip jų mylimas Valdovas visiškai atsiduoda savo neišmanėlių ir suklaidintų tvarinių valiai nuodėmės aptemdytoje nelaimingos Urantijos sferoje.
Kokia gi žmoguje glūdi gyvuliška savybė, vedanti jį į tai, kad jis nori įžeisti ir fiziškai užsipulti tai, ko jis negali pasiekti dvasiškai arba suvokti intelektualiai? Pusiau civilizuotas žmogus vis dar tebeturi slypintį ydingą žiaurumą, kuris stengiasi išsilieti ant tų, kurių išmintis ir dvasinis išsivystymas yra aukštesnio lygio. Pasižiūrėkite į šitų tariamai civilizuotų žmonių ydingą grubumą ir brutalų žiaurumą, kada jie jautė tam tikrą gyvulinį pasitenkinimą šitaip fiziškai užsipuolę nesipriešinantį Žmogaus Sūnų. Kada šitie įžeidinėjimai, patyčios, ir smūgiai teko Jėzui, tada jis nesigynė, bet nebuvo bejėgis. Jėzus nebuvo nugalėtas, tiesiog nekovojo materialiąja prasme.“
..............................................................................................................................................................................
Tokių Anasų ir šiandien vis dar yra nemažai, ir visa valdžia yra tokių Ananasų rankose, bet tokių tarnaujančių jiems, pateisinančių juos, pritariančių jiems vien tik iš baimės yra net ir labai daug.
O pranašų, pažįstančių savuoju atsivėrimu Rojaus Trejybės asmenų tikrovę, ir patiriančių tarpusavio giluminės dvasinės komunijos meilės virpesių galią, poveikį, ir svarbą dvasiniame augime, yra palyginus su visa žmonija, tik mažas grūdelis. Tapkite pranašais dėl visų savo sielos brolių ir sesių gerovės, dėl visos kūrinijos gerovės.
Švieskime visi kartu taip, kad tą sklindantį švytėjimą iš mūsų Urantijos matytų visi mūsų dvasiniai broliai visoje kūrinioje, ir kad matytų tą skaistų švytėjimą net ir patys Kūrėjai.
Ir tuomet daug kas supras mūsų sielos brolio Algimanto prašymą nestabdyti jo dvasinio augimo. Jis savuoju atsdavimu Kūrinijos Tėvams gauna vis naujus mokymus, kurie praplečia jo sampratą, ir, kuriais jis nori pasidalinti, tokia yra Tėvo valia, su kitais savo sielos broliais ir sesėm, kad ir jų sąmonė prašviesėtų, bet dauguma net nesupranta apie ką jis kalba, o kai nesupranta, tai negali ir įsisavinti. O įsisavinti negali ne todėl, kad neturi proto, kurį turi kiekvienas kaip Begalinės Dvasios dovaną, bet negali įsisavinti todėl, kad nemoka, ir nežino kaip tai padaryti, pasisemti išminties iš Išminties Pagrindinio Šaltinio. Tai kaip Begalinis Dievas gali mūsų sielos broliui atskleisti dar daugiau, jeigu mes nepriimam net ir to, kuo su mumis dalinasi.
Bedraukite su mylimu Tėvu, su mylimu Amžinuoju Sūnumi, su Begaline Dvasia kaip su artimiausiais, nes artimesnių už juos tikrai nėra, jeigu ir ieškosite, bet niekada nerasite. Bendraukite savais žodžiais ir jūsų vidus atsivers, ir Kūrinijos Tėvai pripildys vidų sklidinai, kaip tuščią indą, meile, tuo nuostabiu eleksyru, kurio užteks ir tau ir kitiems, kad augtum tu, ir augtų kiti kartu su tavimi.
Ar Šviesa suerzina šviesą vien tuo, kad ta Šviesa taip skaisčiai šviečia? Ar Meilė mylinčiam išaukia norą sunaikinti tą, kuris myli net ir taip, kaip myli kiekvieną Meilė?
Su meile-
Violeta(Vilnius)
2008-10-10 01:03:21
Pirmas žingsnis tau pačiam į DD būtų sąvojo vardo prisiminimas ir pasirašymas po komentaru ir tai tikrai būtų didžiulis žingsnis tau pačiam nes dabar tai nesi ryšyje su DD o esi apimtas pasamoninės baimės kuri laiko tavo protą įkalintą , kad tik tavęs nepaliestų tai ko tu nenorėtum.Bet su vardu ar be jo tai vistiek esi tas pats tu ir tai paliečia tave.O vardo pasirašymas reikštų ,kad tu iš tos baimės po truputį vaduojiesi ir tai yra mažas žingsnelis link DD,kurioje baimės jokios nėra.
rimantas ( Kaunas )
2008-10-09 09:34:52
Na,neištveriu,neįsikišdama.Dar kartą,ir iš visos širdies,trokštu padėkoti Petrui,Algimantui,Rimantui,už tokius aiškius komentarus.Oponentams palinkėčiau skaityti tuos komentarus nepaviršutiniškai,nors šiek tiek sukoncentruoti dėmesį į parąšymus.Jūs tikrai turėtumėte suvokti esmę.
Linkiu visiems labos nakties.
Su meile
IRENA
2008-10-08 22:37:20
Ir tau linkiu geros dienos.
Su meile
IRENA
2008-10-09 09:21:52
Labas , Vaidai , rašau ne tau . Žinau , kad tu ir taip viską žinai . Rašau dar kartą , ankstesniam mano klausėjui .
Norėčiau šiek tiek papildyti tą ,,dieviškąjį meilės vandenyną '' Nors gal ir ne visai tikslus apibrėžimas , bet kažkas panašaus , dėl geresnio įsivaizdavimo .
Tai va , tas vandenynas ir susikūrė ir egziztuoja tik tam , kad išmintis ir protas juo naudotusi , semtusi išminties ir meilės . Pirmiausia tai juo naudojasi visas dvasinis pasaulis . Pirmiausia yra dvasinis pasaulis , jam ir reikalingas šis dieviškasis meilės vandenynas . Dvasinis pasaulis jame susikuria ir jame egzistuoja . Šis iš Rojaus plūstantis Meilės Vandenynas , dvasiniam pasauliui tas pats , kas mums , fizinio pasaulio žmonėms , oras , su deguoniu ir azotu . Dar daugiau tai ir milžiniškos energijos potencialas . Tik reikėtų nepamiršti , kad visa tai skirta dvasiniam pasauliui , kuris savo labai artimais virpesiais gali gerti , maitintis , naudoti energijas ir kurti kitus pasaulius , kaip pav. fizines saules ir fizines planetas . Dar geriau , dvasinis pasaulis , moka kurti morontinę medžiagą ir morontinius pasaulius , tai yra , kas tarp fizinio ir dvasių pasaulio yra įsiterpę .
Ir tik labai maža dalis tenka mūsų fiziniams pasauliams . Ne dėl to , kad Dievai gailėtų mums tų energijų . Ne , visai ne , šis Vandenynas plūsta ir ant mūsų fizinės planetos . Bėda tame , kad mes nemokame pasisavinti šio milžiniško Vandenyno nei energijų , nei meilės , nei išminties . Mūsų žemos energetinės vibracijos sugeba priimti skurdžiai mažus trupinėlius šių milžiniškų dovanų . Mes nevystome ir nestimuliuojame nei proto , nei meilės šių dieviškų virpesių priėmimui . Mus net šokiruoja bet kokios interpretacijos tuo klausimu . Mes linkę virti savo sultyse ir toliau - šimtmečius . Tokios asmenybės , kaip šio forumo įkūrėjas - Algimantas , mus dažnai tik piktina ir daugelis nenori net klausytis jo išminties .
Tai va , yra didžiulis dievybių meilės , išminties ir visokiausių turtų Vandenynas . Bet žmonija sėdi ant jo kranto ir trokšta , ir alksta , ir aimanuoja , serga ir gyvena nesantaikoje .
Petras
2008-10-08 21:48:54
O juk ištverti daug sunkiau, tai būtų pirmas žingsnis į DD,pagalvok.
labo ryto
IRENAI
2008-10-09 08:32:06
Tau katrą vardą pasakyti, daug jų prisimenu, daug ir ištrynė, bet šis man labiausiai vardas patinka:
O Dieve mano, gydai mane seile,
žaizda manoji jau nebekraujuoja,
O Dieve mano, gydai mane seile.
O Dieve mano, gyvenu aš kaime
Kur karvės žolę dar tebekramsnoja,
O Dieve mano, gyvenu aš kaime.
O Dieve mano, viskas čia didinga,
Tik Jūs šlovė many jau negyvena,
O Dieve mano, viskas čia didinga.
Baloj šlapioj man sielą nuskandinkit,
Supilkite į buzą tiems, kurie kriuksena,
Baloj šlapioj man sielą nuskandinkit.
Štai mano sauja, ta, kuria vis sėmiau,
Štai mano būdas, ir šalia dar tvartas,
Štai mano sauja, ta, kuria vis sėmiau.
Štai kūnas mano, gebantis prispausti,
Suolelis Jūsų dieviškosioms kojoms,
Štai kūnas mano, gebantis prispausti
Štai rankos, tos, kur tiek pridarė,
Kad akys degtų, o pilvai storėtų,
Štai rankos, tos, kur tiek pridarė,
Štai ta širdis, kuri labai dunksėjo,
Kai skerdė paršą, kai po to jį rijo,
Štai ta širdis, kuri labai dunksėjo.
Štai mano kojos, tikros keliauninkės,
Kad karvių balsą šaukiantį išgirstų,
Štai mano kojos, tikros keliauninkės.
Štai mano balsas, sklidinas veržlumo, –
Jam atgaila, nei sąžinė nerūpi,
Štai mano balsas, sklidinas veržlumo.
Štai mano akys, painūs labirintai,
Juose malda akla ir bėrio raudos,
Štai mano akys, painūs labirintai,
O Viešpatie ožkos ir asilo bliovimo,
Kokia gili manoji tau tarnystė,
O Viešpatie ožkos ir asilo bliovimo,
Juk visa tai pažįstate ir žinot,
Kad mes didžiausi žemėj vargšai,
Juk visa tai pažįstate ir žinot,
Bet ką turiu,
Jums, žmonės, atiduodu.
2008-10-09 09:23
Vardas
2008-10-09 09:39:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.