Forumas: temos peržiūra
Patyrimai Vandžiogaloje – 2024 07 11.
Patyrimai Vandžiogaloje – 2024 07 11.
Mielieji, šiandien – 2024-07-11 – ryte nusprendžiau motociklu nuvažiuoti į Vandžiogalą, kur nesu buvęs. O jeigu rasiu gražių vaizdų pakeliui, ar Vandžiogaloje, tai gal dar įrašysiu anglišką mokymą su tais vaizdais. Tačiau važiuojant autostrada iš Romainių, o toliau pasukus į Panevėžio plentą, tokių vaizdų nebuvo. Man įprasta, kai nuvažiuoju į bažnytkaimį, užeiti į bažnyčią. Deja, bažnyčios abejos durys buvo užrakintos. Pati bažnyčia – medinė, ryškios geltonos spalvos, neseniai nudažyta. Man patiko jos paprastumas ir tuo pačiu tikrumas. Kadangi aš Utenoje išaugau prie senosios bažnyčios ir kapinių, tai man kapinės buvo viena mėgstamiausių vietų pasivaikščioti. Labai patikdavo skaityti užrašus ant paminklų. Ir visada atkreipdavau dėmesį, kada gimė ir kada iškeliavo mirtingasis. Mintinai skaičiuodavau, tai kiek gi metų jam buvo iškeliaujant iš Urantijos. Aišku, tada nieko nežinojau apie dvasinius dalykus, ir kur iškeliaujama. Tiesiog miršta ir viskas. Tačiau kapinėse visada jausdavau, kad tai man labai artima aplinka ir ramybė. O sutikti žmonės visada sveikinosi, ir aš net vaikas, vaikščiodamas vienas, susitikęs pirmas sveikindavausi, nes nuo mažens buvau išmokytas, jog vaikas turi pirmas sveikintis su suaugusiuoju. Ir visada kapinėse nusiimti kepurę.
Taigi ir šiandien apėjau nedideles kapines aplink bažnyčią. Kadangi buvo karšta diena, o saulėje ypač kepino, tai dar ieškojau ir kokio nors šešėlio, su tinkamu apšvietimu, kad kamera būtų pasukta nuo saulės pusės, o ne atgręžta į saulę, tegu ir šešėlyje bus tamsus vaizdas net ir dieną. Kada įrašinėjau mokymą, pastebėjau vyrą ir moterį įėjusius į kapines, ir nedrįstančius praeiti, kad nesutrukdytų, tai jie praėjo toli nuo manęs. O būtų buvęs gyvesnis vaizdas, jeigu būtų praėję arti manęs, kaip sakoma, nors kokia gyva siela pasirodytų. Kadangi aš žvelgiau į bažnyčios šonines duris, tai mačiau, kaip jie jas atrakino ir įėjo vidun.
Baigęs įrašinėti, nusprendžiau užeiti į bažnyčią, nes durys buvo paliktos šiek tiek praviros. Įėjau, pasisveikinau, ir paklausiau, ar galėčiau apžiūrėti bažnyčią. Vyras tuoj pat labai noriai atsakė – Aišku, kad galit. Aš jums dar kai ką parodysiu. – Jis įvedė jau į pačią bažnyčios pradžią, prie pat altoriaus. Sako – Žiūrėkit, už kryžiaus su nukryžiuotu Jėzumi yra sidabrinės nedidelės plokštelės. Jos reiškia padėką Viešpačiui už įvairią Viešpaties pagalbą – išgydymą, apsaugojimą, už bažnyčios apsaugą, kai karo metais ant paties bažnyčios bokšto nukrito bomba, bet nesprogo. O naujausia padėka nuo Lito tėvo – Visokavičiaus, tai jo parama ir bažnyčiai, mat iš čia yra kilusi jo motina, ir palaidota čia. – Paklausiau, kada statyta bažnyčia – aštuonioliktame amžiuje, tik ji dukart degė, ir buvo atstatyta. Aš jiems abiems – moteriai ir vyrui – paaiškinau, ką aš čia dariau kapinėse. Taip pat pasakiau, kad ruošiu dvasinius mokytojus, vedu gyvąsias pamaldas savo įkurtoje šventovėje. Ir atstovauju Kūrėjui, kaip Jo Ambasadorius ir Jėzaus apaštalas. Mokau, kaip atrasti Kūrėją savo viduje. Jis klausė, kokia mūsų bendruomenė, prie ko ją galima priskirti. Paaiškinau, kad ji nėra įprasta bendruomenė, nes ateina žmonės į pamaldas, kad atvertų save Širdimi Kūrėjui – ką žmonės vadina Dievu – tai Rojaus Trejybei ir Visuminei Dievybei AŠ ESU. Ir tiesiog su laiku ji apims ir visus tikinčiuosius – tiek musulmonus, tiek budistus, tiek katalikus, tiek stačiatikius – visus. Ir bus tada, ko ir mokė Jėzus – Brolystė tarp visų, o Kūrėjas bus Vienas visiems. Jis tuoj pat pasakė, kad ir Vandžiogalos bažnyčios pavadinimas yra Šventosios Trejybės bažnyčia. Ir sako – Ateikit čia, ką jums dar parodysiu. – Mes apėjome už altoriaus tvorelės palei bažnyčios šoninę sieną iki altoriaus galo ir kampo su galine siena. Jis sustojo ir rodo į šviežiai dažytas rudas grindis iš nelygių lentų. – Šios grindys yra nuo aštuoniolikto amžiaus laikų, nuo pat bažnyčios pastatymo. Ir šioje bažnyčioje per šias grindis dar senaisiais to amžiaus laikais ėjo net ant kelių daugybė žmonių, kaip Šiluvoje, kaip Vilniuje Aušros vartuose, nes Vandžiogalos bažnyčioje buvo kažkokia galia, ir žmonės ja tikėjo. – Grindys tęsėsi už altoriaus iki pat sienos pabaigos, tada suko dešinėn ir pasieniu aplink altorių, kaip labai siauru koridoriumi ėjo iš vidaus aplink visą bažnyčią. Ir dabar žmonės eina aplink bažnyčią ir šitaip meldžia pagijimo, nes Vandžiogalos bažnyčioje yra tokių galių kaip ir Šiluvoje. Ir žmonėms labai padeda Viešpats. Viena net gydytoja iš Kauno atvažiavusi ėjo ant kelių, ir jai pagerėjo sveikata po šio apsilankymo. Ji sakė, kad jos motina čia atvažiuodavo, tai dėl to ir ji pati čia atvažiavo, būdama gydytoja.
Kada aš ėmiau taip pat aiškinti apie Kūrėjo veikimą, ir maldos išklausymą, ypač pabrėžiau maldos nuoširdumą, nes Kūrėjas žiūri, kad ir maldos nuoširdumas atitiktų žodžius, kad tas besimeldžiantis maldą tartų iš širdies, o ne mechaniškai, kai žodžiai gražūs, o viduje galvoja apie blynus – tai tokia malda nepasieks Kūrėjo, o nuoširdi malda akimirksniu pasiekia Kūrėją. Ir tik į nuoširdžią maldą bus ir Kūrėjo reagavimas. Taip pat būtina tikėti savo malda.
Aš jiems pasakiau, kad mokau gyvojo bendravimo su Kūrėju, Gyvosios komunijos, kuri yra ne tas simbolinis Kristaus kūnas – ostija – kunigo uždėta ant liežuvio, bet nuoširdus atsivėrimas ir išsisakymas Kūrėjui. Taip pat gaunu mokymus iš Kūrėjo ir iš Jėzaus, leidžiu šių mokymų knygas. Jėzaus apreiškimų knyga vadinasi – Kalbu Jums Vėl – tai reiškia, kad jis kalbėjo mums prieš du tūkstančius metų, tik jo nesuprato niekas, todėl šiais savo mokymais-apreiškimais jis kalba mums vėl. Jis man sako – Kaip nuostabu, kad jūs šitokį didelį darbą dirbat. Dabar tiek mažai norinčių išgirsti apie Dievą. Dabar ir kunigai kitokie, nebe tokie, kokie buvo senesnieji. – Aš sakau, jog prisimenu pirmąjį Lietuvos kardinolą – Vincentą Sladkevičių – kuris buvo labai mažo ūgio ir labai smulkus, bet kokios milžiniškos jo buvo Šviesos mintys, teiginiai. Kiti kardinolai jam neprilygo. Aš pasakiau, kad galiu užrašyti svetainės adresą ir YouTube kanalo pavadinimą, kur talpinami ir mano mokymai. Moteris tuoj atnešė tušinuką ir mažų lapelių, kur ir užrašiau šiuos duomenis. Pasakiau savo vardą. Vyras pasisakė savo – Ričardas, zakristijonas. Taigi jo globoje yra visas bažnyčios ūkis ir patarnavimas kunigui per mišias.
Taigi visiškai netikėtas buvo Vandžiogalos bažnyčioje susitikimas ir pasikalbėjimas. Mūsų bendravimas buvo labai nuoširdus, ir užtruko gal net ilgiau negu pusę valandos. Kalbėjome apie bažnyčios vaidmenį, ir kokia ji turėtų būti, kokie įtikėję turėtų būti kunigai. Jis mane išlydėjo kaip seną draugą, per visą šventorių iki pat vartų ir net už vartų kalbėjome apie dvasinius dalykus. Ir aš jaučiau jo didžiulį nuoširdumą ir norą dalintis jo viduje prisikaupusiu gerumu. O moteris dar parodė telefone straipsnį ir nuotrauką, kaip jam gegužės mėnesį buvo Lenkijos ambasadoje Vilniuje įteiktas Lenkijos Sidabrinio Kryžiaus ordinas. Ričardas puolė kuklintis, kam šito reikia čia sakyti, tarsi pasigiriant. O tada papasakojo daugiau, kaip Lenkijos vyriausybė jam suteikė tokį apdovanojimą. Parodė daugiau nuotraukų telefone.
Tikrai Ričardas ir toji moteris pasirodė ne šiaip – nors kokia gyva siela pasirodytų – bet labai šviesios sielos tikintieji, kurie nuoširdžiai nori sužinoti daugiau negu žino. Dėl to manau, kad ir svetainėje tikrai apsilankys, ir ne kartą.
Grįžau į Romainius jau kitu keliu, kuris buvo labai geros kokybės, su švelniais užapvalintais vingiais ir kalneliais. Vienu metu taip patiko važiuoti mišku, kad sustojau ir nufotografavau tą kelio atkarpą vingyje. Viduje jaučiau palaimą, ir dėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU už nenumatytą bendravimą Vandžiogalos bažnyčioje.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
2024-07-11 21:53:46
Komentarai
Labai nuostabi patirtis, kupina šilumos ir nuoširdumo, brangus Algimantai! Ačiū už pasidalinimą!Tikrai jaučiasi tas gyvas nuoširdumas iš tų žmonių, ir tavęs, kurie klausėsi tavojo gyvo žodžio, ir patys drąsiai dalinosi savo patirtimis, aprodė slapčiausias bažnyčios kerteles, kurios jų širdžiai yra labai brangios. Tiesiog jaučiu, nenuoširdus žmogus to nebūtų padaręs, būtų atsainiai pasakęs, kad galite apžiūrėti bažnyčią, ir tiek... Ir džiugu, kad savo šiltu atvirumu ir nuoširdumu tas zakristijonas stiprina kitus tikinčiuosius, kurie susirenka melstis į bažnyčią, nes gi virpesiai sklinda iš jo ir kiekvieno, mes urantai tą gerai žinome. O dabar jis išgirdo dar ryškesnę gyvąją šviesą per tave, ir tai labai sustiprino jį, pakylėjo, jeigu jis taip nuoširdžiai dalinosi patyrimais iki pat bažnyčios lauko vartelių - tu įkvėpei jame dar ryškesnę šviesą, gerumo ir nuoširdumo gyvą kibirkštį, kuri tikrai stiprins jį, tą moterį ir kitus tikinčiuosius, su kuriais jie bendraus ateityje.
Šitaip sėjama gyvoji dvasinė sėkla - po truputį išplečiant Kūrėjo gyvąją šviesą kitiems žmonėms - stiprins juos, ramins, gydys ir palaipsniui subrandins gerų vaisių. Labai palaipsniui.
Man šis epizodas priminė Jėzaus Kristaus gyvenimo epizodus iš Urantijos Knygos, kai jis keliavo su dviem indais po Viduržemio jūros pakrantę ir nuoširdžiai bendravo su sutiktais žmonėmis, dalinosi savo gyvu tikėjimu apie Tėvą, pakylėdavo žmogaus sampratas ir žvilgsnį truputį aukščiau, įkvėpdavo juos. Ir tai buvo nuoširdus gyvos šviesos skleidimas su meile, su meile žmogui kaip asmenybei, be prievartos ką nors įbrukti, pasakyti kitaip, nei mąsto žmogus. Nes visų aukščiau viduje buvo nuoširdi meilė žmogui, Kūrėjo sukurtai asmenybei, nuoširdus domėjimasis juo ir tik tada gyvosios šviesos pasidalinimas po truputį pakylėjant aukščiau jo sampratas.
Man tokie epizodai Jėzaus Kristaus, ir tavo Algimantai yra labai panašūs savo esme, ir tikras pavyzdys nuoširdaus bendravimo su žmonėmis ir dalinimosi savimi, savo gyvuoju tikėjimu į Kūrėją - Rojaus Trejybę-AŠ ESU!
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2024-07-17 08:36:01
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]