Forumas: temos peržiūra
Malda... Kas tai? Kuo ji skiriasi nuo meditaciojs?
Malda... Kas tai? Kuo ji skiriasi nuo meditacijos? Kuo skiriasi Tėvo garbinimo mada nuo prašymų maldos? Kaip turėtume melstis ir kur bei kada?
Pasamprotaukime apie maldą iš širdies ir patirties...
Algimantas
2005-11-10 11:11:59
Komentarai
Garbinimas nėra malda. Tačiau kas yra tikrasis garbinimas ir tikroji malda, tai visos dvasinės karjeros uždavinys, kuris sprendžiamas visą laiką. Tikrai verta kalbėti apie šituos du svarbius dalykus dabar mūsų sferoje. Apie maldos galią abejoti neverta. Verta abejoti tik dėl savo įtikėjimo GILUMO.Noriu paprašyti visų pasidalinti, kaip garbinate ir kaip meldžiatės, kaip suprantate maldą ir kaip suprantate garbinimą.
Jei manote, kad čia nėra ką kalbėti, tai prisiminkite, kad pasiekus Rojaus Trejybę, pradedamas tas tikrasis garbinimas, kuriam skiriami garbinimo mokytojai ir garbinimas prasideda nuo nulio. Bet kaip savoje sferoje pasiekti tobulą garbinimą, verta pakalbėti.
Ar pavyksta garbinti pavyzdžiui žmonių minoje, laukiant stotelėje?
Evaldas
2011-06-21 17:37:24
-Aš žinau, kad bus blogai, - tokius žodžius pasakė bendradarbė, kuri dėl sveikatos problemų, išskubėjo į polikliniką. Iš pasakytų žodžių sklido labai žemo dažnio energetiniai virpesiai. Taip gali kalbėti tik tas, kurio viduje tamsa, baimė, nepasitikėjimas ateitimi. Jeigu skleidžiame žemo dažnio energetinius virpesius - tai nenuostabu, kad mūsų kūnas turi problemų dėl sveikatos. Tik žemo dažnio virpesių lauke sudaromos palankios sąlygos virusams ir bakterijoms plisti, kas ir sukelia ligas. Vienintelė išeitis iš tokios padėties- tai kelti savo energetinius virpesius į aukštesnį lygį. Tai įmanoma tik atsigręžiant į Rojaus Trejybę visa siela, visa esybe, atsiveriant ir gilinant įtikėjimą per pasitikėjimą Jais.
Mano bendradarbė save laiko labai pamaldžia. Kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, meldžiasi, uždega žvakutę, o vidus nuo to nė kiek nešviesėja. Ką reiškia žvakės šviesa, palyginus su tuo, kada mūsų viduje yra Šviesos Šaltinis, atradus ryšį su Juo viskas nušvinta visiškai kitom spalvom. Viskas viduje tarytum perkeičiama, nuplaunama, išgydoma. Rojaus Tėvai visiems lieja Meilę, lieja ją visiems vienodai, tik reikia ją pasiimti, o pasiimame tik per nuoširdų atsivėrimą. Meilė - pats geriausias vaistas nuo visų ligų. Tai ar galime nepasitikėti Rojaus Tėvais? Kai Jie mus taip myli ir visuomet suteikia pagalbą, jeigu tik nuoširdžiai į Juos kreipiamėms. O ką mes matome aplinkoje, visišką nepasitikėjimą Rojaus Tėvais. Susirgus, geriame vaistus, kreipiamės pas gydytoją, o kodėl nesikreipiame į patį nuostabiausią ir patikimiausią gydytoją – Rojaus Trejybę.
Garbindami, nuoširdžiai melsdamiesi ir atsiveriame visa savo dvasine gelme, kokia tik pajėgiame tą akimirką atsiverti- tai ir yra Gyvas ryšys, Gyvoji Dvasinė Komunija su Rojaus Trejybe. Tuo metu ir patiriame gyvą pasireiškimą mūsų viduje, Gyvaisiais Meilės virpesiais. Per atsivėrimą mes ir gauname tas dovanas, kurias pastoviai lieja Tėvai, maudo mus meilės vandenyne, o kur pasireiškia Meilė iš ten pasitraukia baimė, nepasitikėjimas ateitimi, ligos.
Kokią didžiulę galią turi nuoširdi malda, ypač įtikėjusių, jau atradusių ryšį su Rojaus Tėvais. Tą galiu paliūdyt, kai meldėmės už mano sesės sūnų Kostą. Jam Raudonojo Kryžiaus ligoninėje buvo atliktos trys sudėtingos operacijos. Po trečios operacijos gydytojo paklausus apie Kosto būklę, atsakymas buvo „darom ką galim“. Tai pasako, kad gydytojai jau nepasitikėjo, jog viskas bus gerai. Už jį meldėsi visi artimieji, Kostui paprašius, kas mane labai nudžiugino, kad jis pasitiki maldos galia, meldėmės kolektyvinėj maldoj Rojaus Trejybės Šventovėj, meldėmės pirmadieninėj kolektyvinėj maldoj, o Algimantas paprašė sielos brolių ir sesių, kad pasimelstų už Kostą ir kasdien. Mielieji, aš labai labai dėkinga už jūsų nuoširdžias maldas.
Kostas po kelių dienų buvo išleistas namo, tokio rezultato nesitikėjo ir gydytojai. Iki visiško pagyjimo, sustiprėjimo reikalingas ilgesnis laikas, o svarbiausia pasitikėjimas RojausTrejybe, kad su Jų pagalba viskas įmanoma.
Meldžiantis konkrečiai už asmenį, Dvasinės Komunijos metu, gautą Meilę, pasireiškiančią aukšto dažnio gyvaisiais meilės virpesiais, nukreipiame būtent tam asmeniui, už kurį meldžiamės- tai turi milžinišką poveikį ir galią.
,, Todėl Aš, kreipdamasis į jus, ir suteikdamas šį mokymą, kalbu apie meilę, kaip apie vandenyną, kuris užlieja visą jūsų dvasinį vidų, ir visą jūsų žmoniją, visą kūriniją, ir kuo jame giliau jūs maudotės, skęstate, tuo gyvybingesni esate, ir tuo išmintingiau nugyvenate prasmingą gyvenimą šitame pasaulyje, pašvęsdami save šviesai, tiesai, gėriui, grožiui, ir visa tai jaučiate meilėje, nes esate gyvame ryšyje su Mumis.
Todėl siekite gilesnio atsivėrimo Mums, Mūsų meilės patyrimo, ir visa kita bus suteikta jums jau šitoje gyvoje bangoje''. Tėvo mokymas apie atsakomybę, perteiktas Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje Kaune. 2010-11-21.
Telydi jus ramybė.
Su meile
Leonida
2011-03-02 11:12:22
Mielieji, maldą atskirti nuo meditacijos labai svarbu, nes tai du visiškai skirtingi lygiai.
Meditacija yra daug žemesnio lygio PROTO SUTRAMDYMAS, JO APRAMINIMAS TIK TAI AKIMIRKAI.
MEDITACIJA NĖRA GYVAS BENDRAVIMAS TARP ASMENYBIŲ.
Meditacijoje siekiama susiliejimo su visata, ištirpimo visatoje, savo proto išnykimo, kad jis taptų NIEKUO. Tai savęs kaip ROJAUS TREJYBĖS SŪNAUS AR DUKROS - ASMENYBĖS - NEIGIMAS.
Todėl meditacijos metu nurimsta tik protas, o nurimusiam protui Tėvo-Rojaus Trejybės dvasia - MINTIES DERINTOJAS - ir GALI truputėlį SUTEIKTI ŠVIESOS savo mylimam ir globojamam žmogiškajam partneriui, ir tik tiek, ir ne daugiau, nes pats partnerius daugiau NEPRIIMA IR MINTIES DERINTOJO NEPRISILEIDŽIA.
Tuo tarpu maldoje vyksta GYVA KOMUNIJA TARP ASMENYBIŲ - TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS ASMENYBIŲ IR NUOŠIRDŽIAI IR SU MEILE ATSIVĖRUSIO SŪNAUS AR DUKROS. Malda vyksta per ASMENYBĖS VIRŠSĄMONĘ, KURI IR PATIRIA MEILĘ, IR VIENODĄ VISIEMS - VIENODĄ. TODĖL PALAIMA TAIP PAT PATIRIAMA GYVAI, IR TĄ PATIRIA ATSIVĖRĘS SŪNUS AR DUKRA LABAI STIPRIAI KOLEKTYVINIO GARBINIMO METU, KURIS TOLI PRANOKSTA PRAŠYMŲ MALDOS VIRPESIUS VIRŠSĄMONĖJE, IR KO MEDITACIJOJE NIEKADA ŽMOGUS NEPATIRIA.
Todėl ŽINOKITE, KAD MEDITACIJA NĖRA TIKRAS IR GYVAS RYŠYS SU ASMENE DIEVYBE. Tai tiesiog SAVIAPGAULĖS RŪŠIS, IR TIEK, NIEKO GYVO.
Tačiau tą pasakyti gali tik tie, kurie patyrė abiejų - meditacijos ir maldos Rojaus Trejybei, ir ypač Rojaus Trejybės GARBINIMO - poveikius. Aš juos abu patyriau, todėl jums ir sakau, neužsiiminėkite SAVIAPGAULE, NES JIS ATVES JUS Į UŽDARĄ IR NEGYVĄ LABIRINTĄ, Į KURĮ YRA PATEKĘ VISI BUDISTAI, BET PRADĖKITE GARBINTI ROJAUS TREJYBĘ, O KURIE JAU GARBINATE, GARBINKITE ROJAUS TREJYBĘ DAR DAUGIAU IR GILIAU ATSIDUODAMI JAI, IR JOS VEDIMUI VYKDYDAMI JOS VALIĄ VISŲ LABUI IŠ MEILĖS, O NE IŠ PAREIGOS. IR BŪTINAI LANKYKITE KOLEKTYVINĮ ROJAUS TREJYBĖS GARBINIMĄ ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE, NES TEN IR PATIRSITE KOLEKTYVINIO GARBINIMO MILŽINIŠKĄ POVEIKĮ, DAUG KARTŲ PRANOKSTANTĮ INDIVIDUALŲ GARBINIMĄ.
Tik šitaip jūs stiprėsite SAVO DVASINIU LYGIU, NES INDIVIDUALIAI SUSTIPRĖTI NEĮMANOMA. Štai TAM ir buvo įkurta ROJAUS TREJYBĖS GYVOJI ŠVENTOVĖ - GARBINTI ROJAUS TREJYBĘ KOLEKTYVIAI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-11-24 00:40:19
Fredas be kai kuriems čia būdingų sudėtingų žodžių ir ilgų sakinių, pataikė Į DEŠIMTUKĄ. Jeigu forume būtų daugiau Fredų, tai gal šis forumas atsigautų...
Petrui: Meditacija egzistavo visada, tūkstančius metų, o ne užgimė 19 amžiuje. Kaip jau minėjo Fredas didelės atskirties tarp maldos ir meditacijos nėra. Meditacija yra proto užtildymas (o jau kokiais konkrečiais metodais užtildysi tą protą nėra taip svarbu), LEIDŽIANT "aukštesniąjai jėgai" (kuri šiaip visada yra šalia) UŽPILDYTI tavo protą savo būvimu. Jeigu tokioje būsenoje pridėsi dar savo žodžius ir bendravimą (gali būti mintimis) su ta aukštesniąja jėga, tuomet jau gausis malda. Štai ir viskas.
Nėra prasmės bandyti griežtai apibrėžinėti maldos ir meditacijos, nes vis tiek kiekvienam žmogui tai būna intymi ir vis kitokia patirtis.
Kajus
2010-11-23 21:51:57
Malda yra tavo sielos-proto-minciu kalba su Dievu, meditacija yra pasiruosimas ,pradedant bendravimui su Dievu,taigi tokiu atveju kazokio ipatingo skirtumo, kuris tuos du dalykus atskirtu,paprasciausiai nera.
Fredas
2010-11-23 20:58:27
Meditacija tai dvidešimto amžiaus vaikelis , užgimęs devyniolikto amžiaus teosofinių teorijų vystykluose ir jogos praktikų išplatintas Europoje , susiskaldžiusioje postmodernistinėje krikščionybėje , kaip atsvaras fundametaliajam krikščionio sielos šauksmui .
Meditacija , tai pabėgimas iš savo sąmonės į dvasinį vakuumą . Malda tai savęs atradimas ir kitų patraukimas į aukštesnį dvasinį lygį , dėl sielos ir kūno , geriausio ir sveikiausio gyvnimo .
Jėzus Kristus apie maldą labai aiškiai sakė : ,, Belskite ir bus atidaryta " , tai reiškia , kad dvasinis pasaulis tikrai užgirs kiekvieną maldą , jeigu tik besimeldžiantysis tai išreikš nuoširdžiai ir karštai , nes Viešpaties buvo dar pasakyta : ,, Nebūkite drungni , nes aš jus išspjausiu " . Tai reiškia , kad žmogus dvasinėje maldoje , prašymo maldoje turi būti karštas , savo žodžių tikėjime ir įtikėjime . Besimeldžiantysis turi karštai norėti to ko prašo ir kam tą prašymą skiria . Apie šaltą prašymą , aišku , kad nėra ko ir kalbėti , bet drungnas , tai yra šiltas prašymas , taip pat bus neveiksmingas , nes tik karštoje tikėjimo ir įtikėjimo maldoje atsiveria dvasinio pasaulio ausys . Aišku tai gali būti tiek karšti žodžiai , tiek ir karštos , aistringos tikėjimo , mintys .
Viskas priklauso tik nuo mūsų troškimų ir mūsų minčių galių , kaip mes jas išreikšime , kaip mes spinduliuosime tokius ir dvasinius lobius turėsime , o per tai , gal būt , būsime mažiau pažeidžiami negatyviųjų gamtinių jėgų ir energijų .
emilispetras
2010-11-23 20:16:42
Truputį keista, kad per visą temą nėra pasvarstymų apie esminius maldos principus, atskiriant prašymų maldą ir garbinimą. Juk prašymų maldoje svarbiausias asmuo yra Amžinasis Sūnus:
"Visokių rūšių maldos prašymai priklauso Amžinojo Sūnaus ir šio Sūnaus dvasinės organizacijos sferai. Malda, visi formalūs pranešimai, viskas, išskyrus Visuotinio Tėvo dievinimą ir garbinimą, yra dalykai, susiję su vietine visata; paprastai jie neišeina už Sūnaus Kūrėjo jurisdikcijos ribų. Bet garbinimas be abejonės yra įtraukiamas į grandinę ir pasiunčiamas Kūrėjo asmeniui Tėvo asmenybės veikiančia grandine. Mes taip pat manome, jog tvarinio, kurio viduje gyvena Derintojas, tokį pagarbos registravimą palengvina Tėvo dvasios buvimas. Egzistuoja milžiniškas įrodymų kiekis, galintis pagrįsti tokį tikėjimą, ir aš žinau, jog visos Tėvo fragmentų kategorijos yra įgaliotos deramai užregistruoti Visuotinio Tėvo akivaizdoje savo subjektų bona fide dievinimą. Derintojai neabejotinai taip pat naudoja tiesioginius ikiasmenius komunikavimo su Dievu kanalus, ir jie lygiai taip sugeba panaudoti Amžinojo Sūnaus dvasinės traukos grandines."
O tuo tarpu: "Garbinimas yra paties garbinimo labui; malda įkūnija savojo aš ar tvarinio intereso elementą; tai yra tas didysis skirtumas tarp garbinimo ir maldos. Tikrajame garbinime nėra absoliučiai jokio savojo aš prašymo ar kitokio asmeninio intereso elemento; mes tiesiog garbiname Dievą dėl to, kad suvokiame jį esant. Garbinimas neprašo nieko ir nesitiki nieko garbinančiajam. Mes negarbiname Tėvo dėl to, kad galėtumę ką nors gauti už tokį gilų gerbimą; mes rodome tokį atsidavimą ir įsitraukiame į tokį garbinimą kaip į natūralią ir spontanišką reakciją, pripažindami Tėvo neprilygstamą asmenybę ir dėl jo mylėtinos prigimties ir dievintinų požymių."
Ir svarbiausia suvokimui apie garbinimą: "Nors Rojaus Dievybės, visatos požiūriu, yra kaip viena, bet savo dvasiniuose ryšiuose su tokiomis būtybėmis, kokios gyvena Urantijoje, jos taip pat yra ir trys skirtingi ir atskiri asmenys. Asmeninio apeliavimo, komunijos, ir kitų intymių ryšių reikaluose yra skirtumas tarp Dievybės asmenų. Aukščiausiąja prasme, mes garbiname Visuotinį Tėvą ir tiktai jį. Tas tiesa, mes galime garbinti ir iš tiesų garbiname Tėvą taip, kaip jis pasireiškia savo Sūnuose Kūrėjuose, tačiau, tiesiogiai ar netiesiogiai, yra garbinamas ir dievinamas būtent Tėvas."
Toliau labai svarbu, kad malda nebūtų painiojama su mistika:
"Praktiškai patikrinti visus šituos keistus misticizmo, ekstazės, ir įkvėpimo religinius patyrimus reiškia pamatyti, ar šitie reiškiniai individui padeda:
1. Jaustis daug geriau ir puikiau fizinės sveikatos požiūriu.
2. Veikti daug sumaniau ir praktiškiau savo protinėje veikloje.
3. Daug labiau ir džiaugsmingiau suvisuomeninti savo religinį patyrimą.
4. Daug labiau sudvasinti savo kasdienį gyvenimą, ištikimai atliekant paprastas mirtingojo egzistencijos kasdienes pareigas.
5. Padidinti savo meilę tiesai, grožiui, ir gėriui ir labiau vertinti tiesą, grožį ir gėrį.
6. Apsaugoti dabartiniu metu pripažįstamas visuomenines, moralines, etines, ir dvasines vertybes.
7. Padidinti savo dvasinę įžvalgą – Dievo-sąmonę."
O po to reikia vengti štai ko:
"Kada malda tampa per daug estetiška, kada ją sudaro beveik išskirtinai gražūs ir palaimingi apmąstymai apie rojišką dieviškumą, tada ji praranda didelę dalį savo visuomeninančio poveikio ir ima linkti į misticizmą ir į jai atsidavusiųjų izoliaciją."
VaidasVDS
2010-11-21 21:58:39
Miela Gitana, AČIŪ TAU už tokį nuostabų prašymų maldos prasmės nagrinėjimą.
BŪTENT ŠITOKIO MŪSŲ FORUMO NUŠVITIMO AŠ IR LAUKIU, KURI PADEMONSTRAVAI TU SAVO DVASINE ŠVIESA IR ĮŽVALGA SAVO MUMS VISIEMS PATEIKTAME PAMOKYME APIE MALDĄ.
Štai toks ir turi būti mūsų Forumo kryptingumas - pateikti savo sampratas, susijusias su DVASINIŲ ŠALTINIŲ, patalpintų mūsų svetainėje, STUDIJOMIS ir savo asmeniniais patyrimais, tuos teiginius patvirtinančiais.
Šiandien Kaune, jau po mūsų gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės šventovėje į mane kreipėsi vienas iš mūsų dvasinių brolių, kuris dar tik tik pradeda žengti patį pirmąjį žingsnį, nors su didelėmis baimėmis ir abejonėmis dėl šito paties žingsnio, kad aš jam atsakyčiau į jį dominančius klausimus. Aš jam atsakinėjau į juos, tačiau jis norėjo vis smulkiau ir smulkiau sužinoti niuansus, kurie tik apsunkintų jo paties žengimą šituo keliu, todėl aš jam ir pasakiau, kad per daug jis nesigilintų į atskirus niuansus , net Tėvo dvasios - Minties Derintojo - FUNKCIJAS - o geriau nuoširdžia atsivertų Tėvui - ASMENIUI savo malda-KOMUNIJA ir išsakytų savo problemas, nerimus, kančias, net susijusias su jo silpna fizine sveikata, kad jis tokio bendravimo metu PRADĖTI NURIMTI SAVO VIDUJE - PASĄMONĖJE, nes būtent šis nerimas ir trukdo PATIRTI GYVO TĖVO ASMENĮ, KAD JIS JAU PATS GALĖTŲ PASIIMTI TĖVO JAU SUTEIKTĄ SVEIKATĄ.
Ir kaip man buvo liūdna išgirsti, kada jis teigė, kad jis nemano, jog gali Dievą trukdyti dėl savo sveikatos problemų, nes Jis turi daug SVARBESNIŲ REIKALŲ, jo buvo net dar griežtesnis pasakymas - kad jis NETURI TEISĖS KREIPTIS Į DIEVĄ DĖL SAVO NEREIKŠMINGŲ PROBLEMŲ PALYGINUS SU DIEVO VYKDOMAIS DARBAIS.
NETURI TEISĖS. Ar įsivaizduojate KOKIA yra viduje-pasąmonėje sumaištis, jeigu jau taip giliai įsišaknijo net SĄMONĖS LYGIU tokia mintis - įsirėžė kaip gili rakštis i rvisą laiką jam primena - NETURIU TIESĖS KREIPTIS Į DIEVĄ SU SAVO SMULKIAIS SVEIKATOS REIKALAIS, nors daktarai sako, kad reikia daryti operaciją, dar vieną, nes viena jau neseniai buvo padaryta.
Štai tada aš jam ėmiau aiškinti apie MALDOS PRASMĘ. Malda yra nuoširdus bendravimas tarp VAIKO IR TĖVO - TĖVO KAIP ASMENS, O NE DIEVO KAIP ABSTRAKCIJOS. SAVAIS ŽODŽIAIS, SAVOMIS MINTIMIS. Turi ne tik TURI TEISĘ KREIPTIS Į TĖVĄ, BET TU TURI TEISĘ Į JĮ KREIPTIS BET KURIUO METU, IR BET KOKIU KLAUSIMU, BET KOKIA PROBLEMA, BET KOKIAIS ŽODŽIAIS, JAM GALI SAKYTI VISKĄ IR BET KĄ. Kada mažas vaikas kreipiasi į savo tėvą ar motiną, kai jam skauda, kai jam neramu, kai jam baisu, kai jam sunku, jis neklausia ar gali jis kreiptis, jis tiesiog tiesiai pribėga ir sako man skauda, papūsk. Argi mylintis tėvas atsako jam neigiamai - ne tu neturi teisės kreiptis, nes turiu svarbesnių reikalų. O juk VISŲ TĖVAS ir tvarko visus reikalus PAGAL SAVO MEILĖS VIRPESIŲ TEKĖJIMĄ IR SKLIDIMĄ KŪRINIJOJE, PER SAVO VISUS VAIKUS, KURIE SU JUO IR DIRBA VISŲ LABUI, IR MES TO MOKOMĖS. O jeigu mes gyvename tik šalto ir apskaičiuojančio SAVO NAUDĄ intelekto valdžioje, tai ir ateiname į LIGAS.
Malda mus ramina, jeigu mes atsiveriame nuoširdžiai.
Aš paėmiau jį už rankos, ir tariau, dabar aš melsiuosi už tavo ATSIVĖRIMĄ IR GIJIMĄ, TAČIAU TU PATS TI TEGALI IŠGIJIMĄ PASIIMTI, JEIGU JO SIEKSI ATKAKLIAI, NUOSEKLIAIS, IR KASDIEN.
Meldžiausi garsiai, kad ir jis girdėtų. Aplinkui šurmuliavo žmonės, mano balsas stiprėjo, šurmulys ėmė silpti, tilti, kol visai nutilo. Prie ano maldos prisijungė visi tie, kurie dar nebuvo išsiskirstę po pamaldų ir patyrimų pasidalijimo-pabendravimo.
Kada meldžiausi aš jutau šilumą savo rankoje. Tai rodė, kad man suteikiama Rojaus Trjeybės energija, kuria maldos metu nukriepiau savo dvasiniam broliui, nepateko jam, nes tuomet neturėjau jausti jokios viduje papildomos šilumos, nes ji turėjo nutekėti jam. Tačiau jo sielos vožtuvas visiškai nepakeltas, užakęs intelekto pabirios informacijos gausoje. Aš jo paklausiau po maldos, ką jis jautė, dargi jam pasufleruodamas, jeigu nežinotų, kaip tiksliau parinkti apibūdinimą savo vidinės būsenos - gal šilumą, gal ramybę, gal kokį dilgčiojimą viduje.. Jo žodžiai tik patvirtino, ką ir taip žinojau, kad jis pasakys: "Atviriau pasakysiu, nejaučiau nieko, girdėjau tik jūsų gražius žodžius."
Tada aš jį mokiau, kad jis grįžęs namo kreiptųsi į Tėvą ir papasakotų Jam savo šios dienos patyrimus, tiek važiuojant į Kauną, tiek mūsų šventovėje. Ir tai bus jo MALDA-BENDRAVIMAS. Ir jeigu jis lankys mūsų gyvąsias pamaldas nuolat, jeigu jis kalbėsis su Tėvu kasdien nuoširdžiai, ateis toji akimirka, kada jis atsivers, o tada ir žodžiai maldoje keisis, o su laiku sustiprės ir kūnas, kuriam nebereikės dabar reikalingos operacijos.
Tačiau jo reakcija buvo kategoriško atmetimo, kad jam tai panašu į sektantiškumą, kokiu pasižymi ir kitos naujos bažnyčios, kurios siūlo tik atsiverti ir pagysi. Jam tokie stebuklai neatrodo realūs. Nuraminau jį, kad stebuklų aš jam nesiūlau, o mokau kaip patirti vidinį nusiraminimą, kurį pajaus ir kiekviena kūno ląstelė, kuria šiandien jo kūne veikia STRESO SĄLYGOMIS, ne jis pats turi didelę įtampą pasąmonėje. O kada nurims vidus, tada išsities ir sulinkusios ląstelės, nes tokia yra Tėvo valia, kad kūnas būtų sveikas ir stiprus visų labui nešti gėrį ir šviesą drauge su Tėvu. Jis man sako, kad jis visą laiką yra ramus. Tada aš jam paaiškinau, kad aš kalbu ne apie proto-intelekto išorinę ramybę, bet apie giluminę pasąmoninę ramybę, nes dabar jis dėl to net negali pajausti jam per mane perduotos tėvo meilės energijos, nes jis visa sugrįžo man, dėl to aš ir jutau tą šilumą, kurią turėjo jausti jis, jeigu būtų maldos metu jo atsidaręs dvasinis vožtuvas. Kada aš meldžiuosi, ir kada kitas pajunta tą energiją, tai aš jos papildomai nepajuntu, tiesiog kaip laidininkas ją perduodu kitam, o kada ji nepatenka kitam dėl vidinio užsidarymo, tada ji nuo jo atsimuša ir sugrįžta man, ir aš pajuntu PAPILDOMĄ ŠILUMĄ.
Aš jam aiškinau, kad toks Tėvo jam jau suteikto pagijimo pasiėmimas yra ne akimirksnio stebuklas bet ilgas procesas, kuris jį patį ugdys, didins pasitikėjimą šituo gyvuoju keliu ir Tėvu, neis jis pats pasiims savuoju patyrimu užtarnautą pasveikimą.
Kad tik jį sustiprinti, Jolanta papasakojo savo patyrimą, kada daktarai pasakė, kad jos tuo metu dar mažai, dukrelei reikia amputuoti ranką. Jolanta išgirdusi tokią žinią dvasinio šoko būsenoje ėmė melstis prašydama pagalbos VIENINTELIO AUKŠČIAUSIOJO. Operacijos metu daktarai pakeitė savo sprendimą, ir rankos neamputavo. Vienas jų net pasakė, tari jautė tarsi angelas skrajotų operacinėje.
Tomas iš Vilniaus pasidalino savo patyrimu, kada jis tik pradėjo lankyti mūsų šventovę, labai sunkiai galėjo paeiti, ir jam tai kėlė ne tik skausmą, bet ir nepatogumų, jeigu nespėja eiti su kitais, nors ir kiti neina greitai, tačiau jau ir tas žingsni kėlė skausmą. O ypač sunku buvo lipti laiptais ar eiti įkalnėn. O dabar jis jaučiasi daug stipresnis ir fiziškai, ir dvasiškai.
Tomas taip pat prisiminė ir istoriją su mano pusbroliu.
Dabar aš jums tik priminsiu šitą istoriją, nes kurie jos nežino, sunku bus Forume ją surasti, nors aš ją ir aprašiau.
Prieš pusantrų metų daktarai mano pusbroliui priėmė nuosprendį amputuoti ranką, NES IKI TOL BUVO PADARYTOS KELIOS OPERACIJOS, BET TEMPERATŪRA LAIKĖSI VISĄ MENESĮ IR KAULAS GEDO DIENOMIS.
KADA NUSPRENDĖ ranką amputuoti, aš nuoširdžiai pasikalbėjau su daktarais ir prašiau neskubėti, nes paskiau rankos nepriklijuosi. Ir maldų dėka, kaip ir nuoširdžių pokalbių su gydytojais dėka, buvo nuspręsta dar palaukti, kol jie nepriims galutinio sprendimo keliese kaip konsiliumas. Tačiau po kurio laiko ir jis priėmė sprendimą - ranką amputuoti. O aš vis važinėjau pas pusbrolį į ligoninę ir meldžiausi garsiai, kad ir jis girdėtų maldą, ir mokiau šituo maldos ir jį, ir prašiau,kad ir jis vienas taip pat pasimelstų. O su daktarais aš vėl kalbėjau jau po konsiliumo, ir vėl prašiau neskubėti su išvadomis, pasikviesti daugau daktarų, ir iš kitų ligoninių, nes kuo daugiau galvų, tuo geriau - ŠIUO ATVEJU - gal atsiras kitoks sprendimas, nes klaidos ištaisyti jau nebebus kaip.
Malda veikia savo aukšto dažnio virpesiais, kitiems to nesuvokiant, kad jų dėka jie nurimo, ar net pakeitė savo sprendimą, o kodėl, jie ir patys nežino.
Amputacija buvo vis atidėliojama. Kad jiems būtų ramiau, jie surengė vėl konsiliumą, ir vėl priėjo sprendimo, kad ranką vis tik reikia nupjauti, toliau riešo, nes su kiekviena diena gangrena gali plėstis, ir tada reikės pjauti jau virš alkūnės.
O aš vis važinėjau pas pusbrolį į ligoninę, ir garsiai meldžiausi.
IR PO MĖNESIO JĮ IŠRAŠĖ IŠ LIGONINĖS. SU RANKA.
O dabar jis net gali vairuoti savo mašiną, ir vairuoja.
O mano pusbrolis jau ir pats sako, kad kalbasi su Tėvu, kaip jam išeina.
Tuo tarpu buvo laikas, kada jis iš mano pastangų skleisti šviesą verčiant Urantijos Knygą į lietuvių kalbą šaipėsi ir sakė, kad galų gale užsiimčiau rimtesniu reikalu, o ne šiaip tuščiai laišką švaistyčiau. Tada toks buvo jo supratimas. Dabar šitaip nebesako, tačiau tik keik lako jis taip iššvaistė ir kiek fizinių kančių patyrė, kai nenorėjo patikėti mano žodžiu.
Štai kodėl malda turi milžinišką galią, nes ji ne tik nuramina besimeldžantįjį, bet taip pat leidžia įsikišti į mūsų reikalus ir APVAIZDAI, kad mums suteiktų pagalbą, jeigu jos suteikimas ATITINKA TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS VALIĄ, nukreiptą VISŲ LABUI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-11-21 20:15:30
Urantijos Knygos 168 dokumente „Lozoriaus prisikėlimas“ yra nuostabiai paprastai ir labai išplečiančiai pateikta maldos esmė ir prasmė. Po kiekvienos definicijos pateiksiu savo suvokimus ir įžvalgas. Citata prasideda 1848-04-01.
< 1. Malda yra ribinio proto išraiška, stengiantis prisiartinti prie Begaliniojo. Dėl to, maldos pateikimą būtinai apriboja ribinio žinios, išmintis, ir savybės; lygiai taip ir atsakymą būtinai sąlygoja Begaliniojo vizija, tikslai, idealai, ir išimtinės teisės. Niekada negalima matyti nepertraukiamo materialių reiškinių tęstinumo tarp maldos pateikimo ir visiškai dvasinio atsakymo į ją priėmimo.>
Pirmiausia aiškiai pasakoma, kad malda būdinga tik mums – ribiniams tvariniams. Dvasios tik garbina. Jos yra tiek įtikėjusios, kad joms nebereikia kažko maldauti, jos tik dėkoja Tėvui ir jį garbina. Čia dar pasakoma, kad maldos išreiškimas nereiškia, kad tuoj pat prasideda maldauti procesai. Ir ne vien tik dėl laiko ir erdvės veiksnių, bet ir dėl ribinio žinių ir išminties seklumo, bei Tėvo vizijos ir idealo teisių.
<2. Kada į maldą neatsakoma akivaizdžiai, tai šis uždelsimas dažnai reiškia geresnį atsakymą, nors tas atsakymas dėl kokios nors svarios priežasties yra smarkiai uždelstas. Kada Jėzus pasakė, jog Lozoriaus liga iš tikrųjų nėra mirtina, tada jis jau vienuolika valandų buvo miręs. Nė viena nuoširdi malda nepaliekama be atsako, išskyrus tuomet, kai dvasinio pasaulio aukštesniojo lygio požiūris yra numatęs geresnį atsakymą, tokį atsakymą, kuris patenkina žmogaus dvasios prašymą kaip kontrastą vien tiktai žmogaus proto maldai.>
Šį teiginį kiekvienas iš mūsų galėtume pagrįsti asmeniniu patyrimu. Daugybė atsakymų į maldą ateina pakankamai greitai, kai kuriais atvejais ir tuojau pat. Urantijos knygos grupėje buvo papasakota kaip vienas asmuo, apsilankęs Merkinės piramidėje, savo maldoje pradėjo dėkoti, kad yra atvestas į tokią šventą vietą. Ir atsakymą jis gavo tuojau pat – visos vietos yra šventos, viskas aplinkui yra šventa. Nuostabiausia yra tai, kad mūsų prašymas didesnio atsivėrimo ir gilesnio įtikėjimo taip pat yra PILDOMAS. Nesvarbu, kad nepajuntame to iš karto – mums „dvasinio pasaulio aukštesniojo lygio požiūris yra numatęs geresnį atsakymą“. Lozoriaus seserys nors ir girdėdamos aiškiai pasakytą, kad jų brolio liga ne mirtina, tačiau mačiusios kaip jų brolis užmigo mirties miegu, negalėjo suvokti tikros atsakymo prasmės, nes tą atsakymą vertinimo per savo tuometinę suvokimo prizmę.
<3. Laiko maldos, kada jas padiktuoja dvasia ir išreiškia įtikėjimas, tada dažnai yra tokios plačios ir visaapimančios, kad į jas gali būti atsakyta tiktai amžinybėje; ribinis prašymas kartais yra tiek kupinas noro suvokti Begalinįjį, kad atsakymas turi būti ilgam laikui atidėtas, laukiant, kol kūrinys turės adekvatų sugebėjimą imlumui; įtikėjimo malda gali būti tokia visaapimanti, jog tą atsakymą bus galima gauti tiktai Rojuje.>
Šis paaiškinimas turėtų kiekvieną, žengiantį Gyvuoju keliu sustiprinti ir apsaugoti nuo nusivylimų, apsaugoti nuo klaidingo manymo, kad jo maldos neišklausomos, kad jis nestiprinamas, kad jam nepadedama žengti. PADEDAMA. Negavęs atsakymo dabar, žengiantis Gyvuoju keliu turi paspartinti savo žingsnį, turi išplėsti savo matymą, savo žvilgsnį turi nukreipti į Tėvą, kad greičiau pasiektų tokį Gyvojo kelio etapą, kuriame jo laukia atsakymas. Atsakymo į maldą nebuvimas, turėtų uždegti smalsumą, sukurstyti žingeidumą eiti ir gauti atsakymą. Gi iš kitos pusės, malda – dvasinio tobulėjimo akstinas. Ne tik tarnystė kūrinijai, bet ir malda yra dvasinio tobulėjimo priemonė.
<4. Atsakymai į mirtingojo proto maldą dažnai būna tokio pobūdžio, kad juos galima priimti ir suvokti tiktai vėliau, kada tas pats besimeldžiantis protas yra pasiekęs nemirtingą būvį. Į materialios būtybės maldą dažnai gali būti atsakoma tiktai tada, kada toks individas yra išsivystęs į dvasinį lygį.>
Tai, kad maldoje stipriai tobulėjame, kad per maldą sparčiai žengiame Gyvuoju keliu, paliudija pirmojo sakinio pradžia: Atsakymai į mirtingojo proto maldą dažnai... DAŽNAI. Vadinasi malda skatina užduoti vis daugiau tokių klausimų, į kuriuos atsakymai gali būti priimti tik esant aukštesniame dvasiniame lygyje. Vadinasi, su atsakymu gautas išplėtimas tik dar labiau nutolina žvilgsnį ir sukelia norą sužinoti ir pažinti tai, kas naujai prieš akis atsivėrė. Ir tie atsakymai jau yra paruošti ir laukia mūsų atitinkamame dvasinio išsivystymo lygyje. Maldoje DAŽNAI mes užduodame tokius prašymus, kurie yra aukštesnio lygio, kurie mums naudingi aukštesniame lygyje. Prašymas parodyti tarnystės visos kūrinijos gerovei, tarnystės gimtosios planetos gerovei kelią, nebūtinai turi ateiti greitai. Ir nereikia blaškytis ieškant būdų pasitarnauti. Daug verčiau ieškoti dvasinių suvokimų, gauti sisteminių žinių, kad pasitarnautum visai kūrinijai pačiu tobuliausiu, pačiu prasmingiausiu būdu, kokiu tik tavo dvasia galėtų.
<5. Dievą pažįstančio asmens malda gali būti tiek iškreipta dėl neišmanymo ir tiek deformuota dėl prietarų, kad atsakymas į ją būtų labai nepageidautinas. Tuomet įsiterpiančios dvasinės būtybės iš tikrųjų turi tokią maldą išversti, jog, kada ateina atsakymas, tai prašantysis visiškai šito nesuvokia kaip atsakymo į savąją maldą.>
Kiekvienam ribiniam tvariniui, stipriai veikiamam laiko ir erdvės veiksnių, labai apribotam materialumo ir sunku išreikšti maldą, kuri būtų jam naudinga. Tai yra sunku neprašyti to, kas dabar nenaudinga, kas materialu, vietoje to, kad prašytum labiau atsiverti ir per atsivėrimą susilieti su Tėvu. Juk susiliejus su Tėvu, tampi Tėvu. Vadinasi, pakyli VIRŠ MATERIALUMO. Vadinasi, patiri dieviškumą ir gauni Tėvo meilę. Gi kiekvienas materialus vaikas prisiglaudęs prie savo gimdytojo iššaukia meilės gestą. Kiekvienas gimdytojas savo atžalas labiausiai globoja fiziškai – glostydamas skatina fizinį ir emocinį materialaus kūno vystymąsi. Tai kokį gi vystymąsi suteikia Tėvas Rojaus Trejybė kiekvienam prie jo prisiglaudusiam. Nesvarbu, kad savo dabartiniame lygyje nesuvoki to, ką gauni maldoje prisiglaudęs prie Tėvo.
<6. Visos tikros maldos yra adresuojamos dvasinėms būtybėms, ir į visus tokius prašymus turi būti atsakoma dvasiniu požiūriu, ir visus tokius atsakymus turi sudaryti dvasinės realybės. Dvasinės būtybės negali padovanoti materialių atsakymų į dvasinius prašymus net ir iš materialių būtybių. Materialios būtybės gali veiksmingai melstis tiktai tada, kada jos “meldžiasi iš dvasios.” >
Štai čia yra atsakymas į maldos prasmės klausimą. Malda – tai dvasinių klausimų sprendimas. Juk mokykloje mokinys į aukštesnę klasę pereina išsprendęs visus jam užduotus klausimus, įveikęs visas jam pateiktas užduotis. Taip ir mes materialūs tvariniai maldoje auginame savo dvasią. Malda – tai mūsų dvasinio augimo kelias. Malda, tai gyvojo kelio kelrodis, tai vėtrungė visuomet atsisukusi į Tėvą. Kiekvienas atsakymas mums pateikiamas dvasiniu požiūriu, todėl jis nusėda mūsų dvasioje, o ne materialiame būvyje. Todėl prašymas duoti kažką materialaus „visuomeninį statusą“, „sėkmingą karjerą“ ir pan., yra patenkinamas taip, kad klausiantysis tokio atsakymo nesupranta – statusą jis gauna, bet statusą visoje Kūrinijoje, gauna ir sėkmingą karjerą – keliauja Gyvuoju keliu į Rojų, gauna ugdančius patyrimus – kopia dvasinės karjeros laiptais. Materialių atsakymų dvasinės būtybės negali mums duoti, jos mums duoda dvasinius atsakymus. Todėl dažnai tokie atsakymai ir nesuprantami, nors ir gauti gyvenimo materialiame pavidale etape.
< 7. Jokia malda negali tikėtis atsakymo, jeigu ji nėra gimusi iš dvasios ir nėra pamaitinta įtikėjimu. Jūsų nuoširdus įtikėjimas reiškia, kad jūs iš anksto iš tiesų suteikėte savo maldos išklausytojams visišką teisę atsakyti į jūsų prašymą sutinkamai su ta aukščiausiąja išmintimi ir ta dieviškąja meile, kurias jūsų įtikėjimas pavaizduoja kaip visada sužadinančias veikti tas būtybes, kurioms jūs ir meldžiatės.>
Ar gausi atsakymą į maldą ar malda bus išpildyta nusako tik viena vienintelė sąlyga – įtikėjimas. Įtikėjimas, kuris yra viena vienintelė sąlyga amžinam gyvenimui, kuris yra viena vienintelė sąlyga dieviškam tobulumui. Įtikėjimas yra tikrasis lobis, kurio turėti ieškoti ir siekti kiekvienas ribinis tvarinys. Įtikėjimas tai Gyvojo kelio pagrindas.
<8. Vaikas visada turi tam teisę, kada jis leidžia sau kreiptis su prašymu į kurį nors iš savo tėvų; o tėvas ar motina visada lieka ištikimi savo įsipareigojimams nesubrendusio vaiko atžvilgiu, kada motinos ar tėvo aukštesniojo lygio išmintis diktuoja, kad tas atsakymas į vaiko maldą būtų uždelstas, pakeistas, išskaidytas, pranoktas, ar atidėtas iki kito dvasinio pakilimo etapo.>
Kiekvienas iš mūsų turime savo gimdytojus, kuriuos vadiname Tėvu ir Motina, kuriems nukreipiame ne tik savo meilę, bet ir prašymus. Trimečio atkaklų prašymą duoti jam ledų Motina ir Tėvas patenkins tada, kai matys, kad vaikui ledai nepakenks sveikatai. Niekada toks prašymas nebus patenkintas kai vaikas sunkiai serga, kai vaikas dar negavęs materialaus maisto. Toks prašymas iš karto bus patenkintas šiltą vasaros dieną atėjus į parką. Vaikas nesupranta, kodėl vieną kartą ir ašaros, bei graudenimai nepalenkia jo materialių tėvų, o kitą kartą tėvai net neprašyti atspėja jo slaptą norą. Taip ir mes visi iš savo Tėvo Rojaus Trejybės gauname tik tai kas mums reikalinga ir naudinga, gauname tik tai kas mus džiugina, kas dar labiau prie jo traukia.
<9. Neabejokite dėl to, jog verta melstis dvasinio troškimo maldomis; neabejokite dėl to, kad į savuosius prašymus atsakymus jūs tikrai gausite. Šitie atsakymai bus atidėti, kad lauktų, kada jūs pasieksite realaus kosminio pasiekimo tuos ateities dvasinius lygius, šitame pasaulyje ar kituose pasauliuose, kuriuose jums bus įmanoma suvokti ir pasiimti ilgai lauktus atsakymus į jūsų ankstesnius, bet nesavalaikius prašymus.>
Štai pažadas mums. Pažadas kiekvienam, dar svyruojančiam, nepasitikinčiam. Pažadas dar abejojančiam ar manančiam, kad nepritinka Tėvo trukdyti savo smulkiais prašymais ir net mintimis prie jo prisiliesti. Imkim ir drąsiai prašykim. Prašykim atsivėrimo. Visus kitus klausimus ir prašymus padiktuos atsivėrusi siela. Visi kiti klausimai kils iš noro pažinti tą prie kurio atsivėręs prisilietei. O prisilietimas įvyksta net sukirbėjus nedrąsiausiam mėginimui atsiverti, įvyksta vos paprašius atsivėrimo.
<10. Į visus tikrai iš dvasios gimusius prašymus be jokių abejonių bus atsakyta. Prašykite ir jūs tikrai gausite. Bet jūs turėtumėte prisiminti, jog esate besivystantys laiko ir erdvės tvariniai; dėl to jūs tikrai turite nuolat atsižvelgti į laiko-erdvės faktorius tame patyrime, kada jūs asmeniškai priimate pilnus atsakymus į savo daugybę maldų ir prašymų.>
Taigi, prašykite ir gausite VISKĄ ko prašote. Vieną sykį tiesiogiai, kitą sykį labai greitai, trečią sykį suksite galvą, kaip suvokti gautą atsakymą ar į kurį klausimą yra atsakymas ta situacija, kurioje atsidūriau. Bus ir tokių atsakymų, kurių laukėte ir ieškojote.
Mylimas Tėve, Mylimas Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Mylima Begaline Dvasia-Motina-Sese, prašau kiekvienam dabar skaitančiam šiuos žodžius didesnio atsivėrimo Tau ir gilesnio įtikėjimo į Tave, nes manoji valia, kad būtų Tavo Valia. Amen.
Su meile
Gitana
2010-11-21 10:49:00
Tikroji malda įmanoma tik atradus Tėvą savyje,mielas melagi sielos broli,Povilai
arunas
2009-04-22 22:36:16
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.