Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Mirtingasis iš esmės yra vienintelis sau priešas – sau – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 07 13

Aš esu Algimantas. Atstovauju Kūrėjui, kaip Jo ambasadorius šitai planetai – visai planetai – Jėzaus ir jo partnerės, Nebadonijos, apaštalas. Priimu mokymus iš Kūrėjo, iš Jėzaus, jo partnerės, Nebadonijos, leidžiu knygas. Štai šitos knygos – yra dažnai, kada sakoma – ai, tai tavo knyga – ne, čia yra Jėzaus knyga, tiktai aš užrašiau, ką diktavo Jėzus – Jėzus – Kalbu Jums Vėl. Šita knyga tai – Jėzaus mokymai mums, dabartiniams dvidešimt pirmo amžiaus žmonėms. Čia Kūrėjo Knyga – Akimirkos Amžinybė – pirmoji knyga, kurią išleidau. Antroji knyga – irgi Kūrėjo mokymai-apreiškimai, mano priimti – Gyvoji Tyla. Trečioji knyga – Meilės Galia – ir išversta mano iš anglų kalbos į lietuvių kalbą Epochinio Apreiškimo knyga – Urantijos Knyga. Šitos knygos yra skirtos mūsų pagalbai, kaip ir aš esu Kūrėjo jums suteiktas ambasadorius ir Jėzaus ir jo partnerės apaštalas, jūsų visų pagalbai, jūsų apšvietimui. Tie, kurie tiki mano žodžiu – tiki Kūrėju, kurie netiki mano žodžiu – netiki Kūrėju. Kūrėjas ir aš, ir Jėzus esame viena dvasioje. Tai – ne tuščias žodis. Tai yra būsena – energinių virpesių būsena. Dabar vyksta gyvosios pamaldos. Per skaipą (Skype) mes esame susieti ryšiu, ir, natūralu, kad nesant akivaizdžiai daug sunkiau bendrauti, tu nematai akių. Akys parodo to mirtingojo ramybę arba baimę, jos išduoda melą arba patvirtina tiesą, sklindančią to mirtingojo lūpomis.
Yra pasaulyje daug įvairiausių dvasinių mokytojų. Jie moko dvasinių dalykų, bet turėdami savo didžiulį ego, kuris – savanaudiškas. Ego turi ir Kūrėjas, bet Jis dalina Savo dvasinei kūrinijos Šeimai – atiduoda virpesiais – atiduoda. Ir tai, ką mes vadiname – Meile – tai yra tam tikras jausmas, bet tai – labai siaura samprata tų Kūrėjo mums teikiamų energinių virpesių. Ir dėl to aš pradėjau urantus mokyti žengti ant aukštesnio laiptelio, kur Meilė ištirpsta Kūrėjo dieviškuose aukščiausio energinio dažnio virpesiuose. Įsivaizduokite, ir tas mirtingasis, kuris nieko nežino apie Kūrėją, ir net turi piktavalių kėslų, jis taip pat sako kažkam, artimam – Aš tave myliu, aš tave myliu. – bet jame nėra dieviškumo, nėra dieviškumo tų energinių aukščiausio dažnio pasireiškimo virpesių. Jis nėra dieviškas, bet jis taria tą patį žodį, kurį aš girdžiu tariant ir urantus. Tai štai, patirkite Kūrėjo energinių virpesių viduje poveikį, ir pamatysite, kad tas žodis – Meilė – jums yra per siauras. Jūs norite išsilaisvinti, patirti Kūrėjo dieviškumą savyje! Jūs esate dieviškas Kūrėjo sūnus arba dukra! Dieviškas! Ne mylintis – dieviškas! Kada mes kalbame apie Meilės jausmą, tai čia yra segmentas – segmentas, skaidant Kūrėjo energinius virpesius – ir Gailestingumas atsiranda, Teisingumas, Tiesa – bet viskas yra dieviškame, visuminiame virpesių vienyje – vienovėje. Jų negalima atskirai išskaidyti – štai tie virpesiai Gailestingumo, šitie Meilės, šitie Teisingumo, o anie Grožio, Gėrio – viskas yra apimta Kūrėjo energiniais virpesiais. Ir, kada Kūrėjas mums dovanoja Savo Dvasią, dovanoja ne dėl to, kad Jis mus myli, jis dovanoja už mūsų pastangas.
Toje planetoje, kur nebuvo dar Sūnaus Kūrėjo savęs padovanojimo arba Sūnaus Arbitro savęs padovanojimo – Sūnus Kūrėjas save padovanoja savo sukurtoje su partnere, Dukra Kūrėja, Vietinėje Visatoje, vienintelėje planetoje, vienintelį kartą, save padovanoja kaip bejėgį kūdikį, gimusį iš moters įsčių – štai mūsų Sūnus Kūrėjas tą atliko mūsų pasaulyje Jėzaus iš Nazareto tapatybe prieš du tūkstančius metų. Štai jis įdėjo pastangas! Jis įdėjo pastangas prieš tai įsikūnijęs dar šešis kartus kitų savo sukurtų Vietinės Visatos vaikų pavidalu – ir angelo, ir Melkizedeko, Lanonandeko – žodžiu, tų vaikų, kurie veikia visų Gerovei jo Vietinėje Visatoje, ir paskutinis buvo būtent žemiausiu tvariniu pagal kūno energinę formą, turinčią dar materiją, tai yra – mirtingojo pavidalu. Tai štai, jo tos pastangos, ir paskutinioji savęs padovanojimo misija Urantijoje, mūsų pasaulyje, apvainikuota sėkme, ir dar papildomai užbaigus Liuciferio maištą prieš Tėvą, prieš Kūrėją, trukusį nei daug, nei mažai du šimtus tūkstančių metų, štai toji sėkmė ir tos pastangos Kristaus arba mūsų Sūnaus Kūrėjo, dabar jau esančio Šeimininko Sūnaus Kūrėjo statusu, mums pelnė tą dovaną – Kūrėjo Dvasią – Minties Derintoją – ne dėl to, kad Tėvas arba Kūrėjas mus myli. Jis siunčia energinius virpesius – energinius virpesius – ne Meilę – energinius virpesius, bet tie virpesiai, kada tu atveri save Kūrėjui, jie pavirsta į jausmus, kurie ir pasireiškia tada tarp žmonių, bet tai turi būti su Kūrėju viskas ir daroma. Ir pastangos dedamos ne intelekto samprata, bet dvasios, dvasinės asmenybės būsenos išraiška. Štai tada tie energiniai virpesiai tampa pilni gyvojo turinio – gyvojo turinio. Ir tada vieniems gali pasakyti, kad, taip, aš jaučiu tą Meilės jausmą, kad būtų suprantama tiems su kuriais bendrauji. Kaip aš jums sakiau, iš akių gali žmogų pažinti – meluojantį, tą, kuris nekantrus, tą, kuris išmintingas, kuris turi gilesnę įžvalgą, kuris yra nuoširdus – viską sako žvilgsnis, kūno judesiai, kalbėsana – ar ji yra skubri, raiški, arba priešingai – neraiški, visiškai nesuprantama. Tai štai, kada mes patiriame tą vadinamą Meilę – bet aš turiu minty patiriamą jau – tada tas patyrimas jau yra dieviškų virpesių, esančių viduje, mūsų pasąmonėje, pasiekusioje jau tų virpesių išraišką – bangos lygį – sąmonės pojūčiu – sąmonės pojūčiu – ta būsena jau yra dieviška. Dieviška! Net ir mažas vaikas, kada sako – aš tave myliu – tėvui ar motinai, jame yra ta dieviška virpesių būsena. Ir jeigu tėvai aiškintų, kad visa tai yra energiniai virpesiai, visa tai yra gyvastis, ir tai – amžina gyvastis atitinkamų virpesių pasireiškimu, tas vaikas visuomet gyventų tų virpesių aplinkoje. Ir ta aplinka sklinda virpesiais vis plačiau, plačiau, kuo daugiau yra tokių tyrų vaikų, neužterštų žemo energinio dažnio virpesiais. Ir tada valosi viskas – valosi mūsų aplinka aukštėjančiais energiniais virpesiais. Žemi virpesiai tiesiog ima atsitraukti – jie ištirpsta aukštesnio energinio dažnio virpesiuose. Jie yra galingesnis Kūrėjo teikiamas tiesioginis veikimas per Savo sūnus ir dukras, kurie tuos virpesius ir paskleidžia.
Kūrėjas nieko nedalina už – ačiū! Viskas Kūrėjo yra suteikiama už pastangas! Atlygis už pastangas! Kūrėjuje nėra azarto, kad sakytų – o, kazino gali laimėti didžiulę pinigų sumą! Jis nėra kazino krupje, nedalina ten kokių nors plastmasinių figūrėlių, kad galėtum laimėti, ne! Dedi pastangas ne bet kokias, nuoširdžias, tai yra dieviškas pastangas, jeigu tu iš tikrųjų nori daugiau Šviesos, nori daugiau žinių, ne šiaip sau, kad kitą nustebintum, bet, kad tu pats pasireikštum, kaip Kūrėjo sūnus arba dukra, visumos Gerovei. Visumos Gerovei!
Mes jau dabar žinome – ESMĖ GYVENIMO – ATRASTI KŪRĖJĄ SAVO VIDUJE IR GIMTI IŠ DVASIOS, ir kitas laiptelis – SUSILIETI SU MINTIES DERINTOJU! Štai Vektorius – pastangos, nuoširdžios, siekiant Kūrėjo atradimo, toliau iš dvasios gimimo, kaip dvasinei asmenybei, pranokstančiai šitą materialų kūną, ir toliau susiliejimo su Minties Derintoju. Juk Elijas, Enochas, tai jie gi susiliejo su Minties Derintoju, jie išvengė materialios mirties. Ir tai yra tas Vektorius! Tą gali padaryti tikintysis, atsidavęs Kūrėjo vedimui, bet kuris urantas, kuris šito siektų nuoširdžiai taip, kaip sumanė Kūrėjas. Ir bus ta akimirka, kada didžioji dalis žmonijos išvengs materialios mirties. Ateis toji akimirka! Dabar sunku, mes neturime tokios aplinkos, bet Kryptis vis tiek išlieka mums, jau tiems, kurie einame Gyvuoju Keliu – susiliejimas su Minties Derintoju – Šviesos Stulpo perspektyva, Šviesos Gyvo Horizonto perspektyva, ir išėjimo iš šito pasaulio Kūrėjo Šviesoje. Štai nei daug, nei mažai – gyventi tą gyvenimą išmintingai, patiriant Kūrėją, atrastą savo viduje, ir atsidavus Jo vedimui iš vidaus kasdien, kas akimirką. Ir tada ugdoma žmogaus tos puoselėjamos atskirai savybės – kantrybė, protingumas, išmintis, gailestingumas, teisingumas, grožio supratimas, buvimas geru – bet ugdoma taip tarsi būtų ganoma banda, bet kiekviena avis išreiškianti tam tikrą tokį bruožą atskirai. O Kūrėjas teikia visą Savo Gamą energinių virpesių! Viskas sutelpa į Kūrėją, nes viskas yra iš Kūrėjo per energinių virpesių sklaidą! Ir tada mes esame iš tikrųjų žvelgiantys į aplinką Kūrėjo Žvilgsniu – Kūrėjo – nebeskaidydami nei Paties Kūrėjo, nei tos aplinkos, kurioje mes esame, bet mes tada esami gyvi Kūrėju, ir aplinka mus veikia daug silpniau, negu, jeigu mes skaidome – skaidome tas savybes ir Kūrėjo Charakterio. Ir tada mūsų viduje taip pat asmenybė yra nepilnavertiškai pasireiškianti, nes viskas prasideda nuo mąstymo. Tik mąstymas geria tuos gyvus energinius virpesius iš Kūrėjo, kada tas protas klauso dvasinio mokytojo ir dedasi mokymą į savąją sąmonę, į savąjį protą. O šiaip mirtingojo protas yra labai savanaudiškas, užsispyręs, nenori matyti plačiau, nenori keistis, nenori savo užsispyrimo nė menkiausia dalele atsisakyti, nes, natūralu, jis nežino, kaip tą padaryti. Liežuvis gali ištarti daug gražių teiginių, bet jis tais teiginiais negyvena nuolat. Čia yra didžiausia kliūtis to paties mirtingojo viduje! Mirtingasis iš esmės yra vienintelis sau priešas – sau – kada jisai neklauso dvasinio mokytojo gilumine prasme – gilumine – ne intelektu, paviršiumi, ir paskiau greitai užmiršta ir savo iškelia, bet turi patirti dvasine asmenybe, dvasine klausa, dvasine Širdimi. Ir tai yra pagalba kiekvienam – kiekvienam! Nė vienas neturi išimties!
Toks Kūrėjo sumanymas – Evoliucija.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Violeta (Ukmergė)

Komentarai