Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Mes mokomės ir gyvojoje šventovėje gyvo bendravimo su Kūrėju – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2024 07 07

Esu – Algimantas. Šypsosi kai kurie urantai. O kas yra urantai? Mūsų planetos – Urantijos – gyventojai. Bet šiandien urantų yra tik saujelė, o gyvenančiųjų, na, egzistuojančių, yra aštuoni su viršum milijardų. Bet jie nėra urantai – jie bus urantai, kada atras Kūrėją savo viduje, ir prisijungs prie mūsų šventovės garbinant Kūrėją.
Jūs jau matėt ne kartą, mūsų šventovėj yra minios – minios. O tada stovės, negalėdami patekt į vidų, stovės prie stadionų aikštėse, kad galėtų pagarbint Kūrėją kolektyviai. Tai štai, mes jau pagarbinom. Dalis mūsų yra – kita minia – kiek čia jų yra? O, nieko sau – trylika – per skaipą prisijungusių. Šaunuoliai!
Tai štai, kada mes garbinom, aš klausiau Širdimi, virpesiais, būsena. Bet mano ausis kaip cenzorius, iškart kas kontrastuoja su Tikrove ir mano vidumi, iškart aš manau reikia paaiškinti. Mes gi mokomės – mokomės ir gyvojoje šventovėje gyvo bendravimo su Kūrėju. Ir kad ateityje ta klaida nebūtų daroma, ir kitiems paskiau būtų galima mums kaip Dvasiniams Mokytojams aiškinti, tai aš tą ir pasakysiu ne kaip priekaištą, bet kaip atstatymą į Tikrovės teiginių sampratą, klaidingą nuostatą. Tai štai, kada garbinat, tai nuostabiai liejasi jūsų gyvoji komunija iš Širdies. Tiesiog aš žaviuosi urantais – vieninteliai – pasaulyje šitą daro iš Širdies, kada gimsta pats garbinimo žodis tą pačią akimirką! Būsena virpesiais diktuoja, koks tai turi būti žodis. Tai štai, kada aš išgirdau, kad na, mes gauname Likimą iš Kūrėjo ir jį mes įgyvendiname, ir pasieksime Kūrėją – Jo Buveinėje – Rojuje – visos kūrinijos Centre, viduryje, kūrinijos Dvasiniame Centre – Rojus nėra kūrinijos Dvasinis Centras!
Dvasinis Centras yra Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU!
O konkrečiau dar – Energinės Dvasinės Grandinės išeina iš Rojaus Trejybės – Antrojo Rojaus Trejybės Asmens – Amžinosios Motinos arba kaip Urantijos Knygoje teigiama – Amžinojo Sūnaus. Jisai yra Dvasingumo Šaltinis!
Rojus yra kūrinijos geografinis Centras – geografinis Centras!
Rojus yra materialus, nors materija yra nei gyva, nei negyva – substancija vientisa. Bet jis nėra asmuo. Kūrėjas yra Dvasios Šaltinis! Mes gi ir kalbame – mes esame dvasinės asmenybės ir garbiname Kūrėją, Tą Asmenybės Šaltinį! Tai Jisai yra Asmuo – Asmenybė, o – Rojus – Jo yra Buveinė! Štai mūsų yra šventovė, bet gi mes nesakome, kad čia yra šventovė – asmuo. Mes sueiname į šitą šventovę atverdami savo dvasią. Tai mūsų atverta dvasia kaip asmenybės – štai, yra gyvastis! O šventovė, tai yra sutelkianti mus arba tam tikra vietovė, kur mes sueinam į kolektyvinę komuniją su Kūrėju, arba atitinkamas ryšys, kaip mes dabar pasinaudojame tuo ryšiu per skaipą būdami įvairiuose kraštuose. Bet tą darome mes kaip asmenys! Ryšys nėra šventovė! Jis yra tiktai priemonė tai šventovei egzistuoti. Ir jeigu nėra to ryšio, mes galime prisijungti per Minties Derintoją taip būdami bet kur, bet kada. Bet jeigu tuo pačiu metu mes būdami skirtingose vietose – taip – mes irgi prisijungiam dvasioje – tai mes kaip dvasinės asmenybės! Rojus yra, kaip dar galima pasakyti – Absoliučios, Materialios Gravitacijos Centras, dėl to ir neišsibarsto, neišsilaksto Visatos, Supervisatos. Kokios besiplėstų tos Visatos į išorinį kosmosą, vis tiek skries aplink Rojų – visi pasauliai, naujos sukurtos architektūrinės sferos. Nuo Rojaus materialios Traukos Absoliutaus Grybšio išsilaisvinti negali niekas – jokia Visata, joks pasaulis! Bet Dvasinis Centras yra Pats Kūrėjas – Asmuo, Asmenybė – ir net Dvasios – Asmens – Asmenybės Šaltinis ir Centras! Štai, jūs tą turite suvokti, kada kitiems paaiškinti galėsit, kas tas Rojus, tai ką jis ten daro, kaip ir kodėl tos žvaigždės nepabėga.
Kitas dalykas, kada aš išgirdau, kai sako – Kūrėjas tai, na, mums suteikia ir Pasitikėjimą, Ramybę, ir tą vidinę būseną virpesiais, kad pajustume, ir mes galime su Juo užmegzti ryšį, ir būti dvasioje viena. O tas mažas žodelis – galime – ar tinka urantui pasakyti? Mes gi – esame – jau tame dvasiniame ryšyje! Čia gali bet kas, kuris net nieko nežino tą pasakyt. Urantai taigi nuolat ir renkasi į tą garbinimo gyvąją komuniją dėl to, kad jau yra ta dvasinė vienovė su Kūrėju. Štai, mes jau ne tik galime, bet jau mes tą galėjome sakyt seniai, o dabar mes sakome – mes esame su Kūrėju dvasinėje vienovėje, dvasiniame ryšyje – esame viena! Net kai prisimenat, sakau – prisimenat – tarsi jūs būtumėt gyvenę prieš du tūkstančius metų Kristaus laikais, kai jis mums sakė – Tėvas ir aš, esam viena dvasioje. Prisimenat gi ar ne, girdėjot gi, kaip Jėzus šnekėjo jums? Tai štai šita prasme, tai nieko tokio. Bet mes, sakydami savo bet kokį žodį, turim būti tiek atsargūs, kad tas žodis iš tikrųjų atsiskleistų taip mums kaip Tikrovė. Dabar šitas žodis mums yra jau praeities turėklai, kuriais mes jau buvome pasinaudoję. Šiandien mes stovime jau ant aukštesnės pakopos, tai joje tvirčiau stovėkim. Tada tas žodelis – gali – užmegzti ryšį ir būti viena dvasioje – tie, kurie dar neužmezgė šito ryšio, kurie dar nepatyrę tos būsenos vienovės dvasioje su Kūrėju, štai, tada jūs galite pasakyti – tie irgi gali užmegzt tą ryšį, kaip ir aš užmezgiau, ir esu viena dvasioje net ir taip, kaip Jėzus ir Tėvas yra viena dvasioje. Ir šiandien – ir Jėzus, ir aš – esame viena dvasioje su Kūrėju! Tarpusavyje mes esame suvienyti dvasioje! Štai, viskas yra per virpesius! Tai tie virpesiai, kada jūsų viduje pasiekia vis aukštesnį energinį dažnį, tuo mažiau būna paklaidų – nes gi tie aukštesni virpesiai eina iš Kūrėjo. O gi mes sakome pripažindami tą, ir net žinodami – neklystantis yra Kūrėjas! Jis yra Tikrovės Šaltinis, Tiesos Šaltinis, Teisingumo Šaltinis! Na, kur Jam suklyst? Nėra kur. Vargšas Jisai – visą laiką teisingas ir teisingas, teisingas ir teisingas. Na, taip – ką padarysi! Ir mums taip pat teikia tokį Kelią – Gyvąjį Kelią – kad mes būtume irgi teisingi. Ir kuo yra tas ryšys su Kūrėju gilesnis, gyvybingesnis, tuo mes esame teisingesni. Kodėl? Todėl, kad mes esame tada tikroviškesni, mes esame patys tada Tikrovėje vis daugiau ir daugiau Kūrėjo Charakterio atspindys – Kūrėjo atvaizdas, kokį Jis sumanė. Bet taigi visą laiką mes negalime sakyt – na, štai, mes jau dabar tokie teisingi, kad nebėra kur čia mums daugiau teisingėt su Kūrėju, viskas jau. Šiandien pasižiūrėjau į veidrodį – va, na tikras Kūrėjo atvaizdas! Na tai, kaip tada, tai ką man daryt rytoj? Na, tai viskas. Jau aš vakar save mačiau, tai kam man dabar rytoj žiūrėt į tą veidrodį, jeigu aš žinau, kad atvaizdas jau aš?
Kūrėjas yra tų Savybių Šaltinis – o jos neturi baigmės. Ir visą laiką tu gali būti ir teisingesnis net ir savo paties atžvilgiu – tai auga. Ir mes be nuodėmių gyvensim, nes nuodėmė – tai yra klaida, be sąmoningo nusistatymo blogis atliktas. Bet su sąmoningu nusistatymu blogis, jau yra nuodėmė. Tai štai, mes tik pasiekę Havoną, perėję per visą mūsų Vietinę Sistemą po prisikėlimo, perėję per Žvaigždyną, patyrę, daugybę užduočių atlikdami, prieš tai gavę mokymų daugybę, ir vis naują įgydami išorinį apvalkalą – pakeitę jų penkis šimtus septyniasdešimt, per kai kuriuos peršokę, na, tie, kurie bus, kaip sako – Tėvui iš dešinės – tai Jis juk irgi, nuolaidą padarys, na, perkels – vis juokaudamas moko Algimantas. Bet tai priklausys nuo to, kiek įdėsit nuoširdžių pastangų. Ten nėra taip, kad perkeltų be užsitarnavimo pastangomis. Tai štai, nuo jūsų to atsivėrimo, nuo jūsų noro priklausys ar jūs eisit kaip skruzdėlės, na, jos negali pašokt, kiek tu bebandysi, pagaliuką padėk – neperšoks, vis tiek turės perropot, na, ar kaip žiogas, svirplys – šokinėja. Tai štai mes galim eiti, priklausomai nuo mūsų pačių įdedamų pastangų, mes galim eiti peršokdami tuos kai kuriuos išorinius pavidalus. Kada mes jau atsisveikinsim su mūsų Šeimininku Sūnumi Kūrėju – Jėzumi – kaip vienu iš dviejų Vadovų visos šitos Vietinės Visatos, kad pereitume į Supervisatos lygį, na, jis mums palinkės – jau tapus dvasia, turint jau aukštesnio negu tie penki šimtai septyniasdešimt sielos tapatybės morontinių išorinių apvalkalų – bet kada bus jau vienas tas dvasios apvalkalas, štai tada mes iš energinių grandinių gausime energijos atstatymą, eisim per Visatos, Supervisatos lygį – Mažuosius Sektorius, Didžiuosius Sektorius – ir darysim klaidų! Įsivaizduokit, ir ten darysim klaidų – nes visą laiką mes šviesėsime, ir tada matysime, kad galima na, geriau atlikti tą užduotį. O užduotys tai bus pagal mūsų pečius. Kuo mes viduje tampame ryškiau nušvitę, tuo užduotys mums yra sudėtingesnės!
Čia aš jums pasakysiu kaip motociklininkas, turintis jau trijų mėnesių vairavimo stažą, patyręs! Sakau juokais, nepatikėkit, kad aš patyręs. Bet paprastai, kas mažiausia patyręs, jis daugiausia pasitiki ir pridaro eibių. Tai žiūrėk, paskiau reikia kviest arba ten pagalbos, arba dar kažko – neštuvų, o gal ir iš laidojimo biuro ko nors. Tai štai, žodžiu, aš sakau, kad daug ką išmokau, bet aš, kai pamatau, kas yra mano dar neįgudusiu vairavimu neišmokta, tai aš sau klausiu, kaip aš tą sugebėsiu kada nors padaryt? Nuo pastangų priklausys, gerbiamasis, dėsi pastangų – sugebėsi, nedėsi – nesugebėsi! Taip! Tas pats ir dvasiniame Gyvajame Kelyje. Dėsim pastangų – mes turėsim tada fizinę sveikatą, turėsim didesnį pasitikėjimą Kūrėju, savimi, ryškesnį Šviesos patyrimą, suvokimą, geresnį materialų regėjimą. Dar dėsim pastangų, dėsim, dėsim – matysim Tarpines Būtybes, savo Serafimus-Sargus matysim. Tas pats materialus regėjimas bus skvarbesnis nuo pastangų!
Aš Yuotube prieš porą dienų pirmąkart pamačiau, angliškai ten, amerikoniškai, buvo apie daugybę asmenų materialių kūnų, kurie iškeliavus asmenims dabar yra demonstruojami. Jie jau penki šimtai, keturi šimtai, trys šimtai metų nesuirę, atrodo, kad ką tik užmigęs. Ir nufilmuota, žodžiu, rodoma. Ir kada aš skaičiau knygą apie Bernadetą, kuriai apsireiškė Marija Lurde, jai buvo keturiolika metų – keturiolika metų. O jai buvo Marijos pasakyta – čia, šitoj vietoj ištrykš toks šaltinis, žodžiu, bus ir gydymas to šaltinio, ir čia turi ateit ir garbint Kūrėją žmonės. Jai, keturiolikmetei, pasakė. Ir čia, aš dabar tiksliai nepasakysiu, amžius gal ten kažkur septynioliktas, aštuonioliktas. Jinai trisdešimt septynerių metų iškeliavo. Tai dabar jos kūnas yra tarsi jisai užmigęs. Ji, būdama keturiolikmetė, gavusi tokį Marijos priesaką, ji gi pati nepastatys ten nieko, tai ji žmonėms pasakė – va, mačiau vaizdinį. Ir tie žmonės, iš tikrųjų, ten Ispanija ar Portugalija tas Lurdas štai tas kraštas, tai žmonės pradėjo ten važiuot iš tų kraštų, paskiau iš įvairių kitų šalių pradėjo važiuot, ir važiuoja, iki šios dienos važiuoja. Yra net vienas popiežius Pijus, ten ar trečiasis, ar devintasis, aš dabar neprisimenu, tai štai, jo kūnas yra Vatikane. Irgi štai, būsit pas popiežių, po priėmimo užsukit į tą koplyčią ar grabnyčią, ir pamatysit tą popiežių, kuris na, tarsi, tarsi na, miegantis. Mokslas neturi jokio argumento. Jis bejėgis, iškelia rankas – nežinom kas čia yra. Tai jeigu tas, kuris buvo šitame kūne, gyveno tokį šviesų gyvenimą, Kūrėjas ir panaudoja jį, kad štai jūsų tas mokslas, kurį jūs laikote viršūne, nieko negali paaiškint, kodėl materija išsilaiko. O kodėl jūsų brolio ten tėvo, motinos suirsta? Kodėl?
Tai ir parodo – žmogaus požiūris yra toks, kad jis save laiko visa ko centru, ir nieko daugiau nėra, kas būtų aukščiau. Ir mokslui yra tiktai tai, ką pačiupinėji, tas yra, ko nepačiupinėji, to neegzistuoja. Kvailystė, aišku! A, kaip tu gali energiją pačiupinėt? Na, tai jeigu tu paliesi rozetę, elektrą – driokstels tau per pirštus ir tada reikės kviest sanitarus, tada pasakysi – taip, yra energija, štai, jinai nutrenkė. Bet kur tu matai tą energiją, jeigu nebūtų, sakykim, elektros laidų nutiesta, kaip tu galėtum tą elektros energiją pajaust?
Tai yra tie dalykai aukščiau negu ta energija, kuri yra iš Kūrėjo. Dvasia – dvasia! Jinai gi yra ta mūsų asmenybė! Na pabandykit pamatyt tą asmenybę! Jūs gi matot tiktai apvalkalą, kuris nėra asmenybė. Tai sako – va, jis žmogus. Ar tikrai? Jeigu jis ima šauniką ir šauna į kitą, sako – čia mano priešas – tai ar jis žmogus? Ne! Jam dar reikia augti iki žmogaus! Jėzus buvo Žmogus – Žmogaus Sūnus, Dievo Sūnus. Bet jis rodė, koks turi būt žmogus. Dėl to, kada jau Jėzus išleido paskutinį kvėpsnį ant kryžiaus nukankintas – vienas iš dviejų Vietinės Visatos Sukūrėjų – tvarinio nukankintas, nužudytas tų visų goduolių fariziejų, romėnų, Pontijaus Piloto, tai, kada jau pagal tradiciją ten sulaužydavo kojas, kad jau būtų viskas gatava, perdurdavo dar, reiškia, ietimi, ir tada pasako centurionų vadas – štai buvo Žmogus! Štai, Žmogus! Tai tie, kurie šautuvą kelia – o dar didesnę nuodėmę daro tie, kurie liepia kitiems kelt – jie nėra žmonės! Jiems dar reikia iki žmogaus daug dėt pastangų, kad pasiektų tą žmogaus statusą, kokį sumanė Kūrėjas, ir vardan kokio buvo Jėzus atėjęs į šitą pasaulį prieš du tūkstančius metų. Na, užteks.

Komentarai