Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Jėzaus mokymas apie laiką ir erdvę – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 08 17

Mylimieji, mano vardas – Algimantas. Aš ruošiu Dvasinius Mokytojus visai planetai – pradėjęs nuo Lietuvos –įkūriau gyvąją religiją ir gyvąją šventovę, kuri vadinasi Kūrėjo vardu – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė. Gyvoji apreikštoji religija, reiškia, šita religija man suteikta iš Kūrėjo, ne aš pats sugalvojau ją tokią – Kūrėjo perteikta – kaip ir šventovė, joje nėra ritualo – vienintelė – tokia gyvoji šventovė visoje planetoje. Dabar vyksta gyvosios pamaldos, mes prisijungę per skaipą. Aš savo mokymu atskyriu pirmąją komunijos dalį, Kūrėjo garbinimą nuo antrosios dalies, prašymų maldos, prašymų komunijos, nes komunija, tai yra būtent mūsų gyvas atsivėrimas Širdimi – ir Širdyje – atsivėrimas Kūrėjui. Tai štai, mes pagarbinome Kūrėją, dabar mano mokymas.
Urantijos Knyga – epochinis apreiškimas – penktasis epochinis apreiškimas – daugiau negu du tūkstančiai puslapių – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto, ir penkiasdešimt puslapių dviejų turinių. Šitą šaltinį išverčiau iš anglų kalbos į lietuvių kalbą, kad būtų prieinamas lietuvių kalba tiems, kurie skaito lietuviškai. Ką reiškia – išverčiau? Vertė – Tėvas. Aš buvau Jo rankose tiktai ta priemonė, nes tekstas yra labai sudėtingas, sakiniai labai ilgi. Ir kada reikia perskaityti, sunku net perskaityti nesuklystant, o juk reikia tą perteikti kita kalba. Reiškia, kiekvienas žodis turi būti įprasmintas ir ne vien tiktai savo reikšme, bet ir ta apreiškėjų energinių virpesių būsena, įprasmintas būsena. Reiškia, energinių virpesių išraiška – kiekvienas žodis – suderinant su kitais žodžiais. O juk versti, man tai užtruko beveik dešimt metų, tai būsena kinta – o čia gi tekstas! Tai yra skaitančiam tas pats. Ir jeigu kitokia būsena, kitokia yra ta išraiška ir vertimui. O Tėvas kada verčia, Jis nėra besikeičiantis – Jis yra pastovus! Dėl to, tai ir yra tas vertimas labai – labai tolygus, visos dalys. Ketvirtoji dalis, beveik aštuoni šimtai puslapių, skirta Jėzaus gyvenimui ir mokymams, tokiems mokymams, kurių nėra užrašyta niekur, nes apreiškėjai – tai yra kolektyvas – kolektyvas – įvairaus rango dvasinių asmenybių naudojo dieviškus archyvus, kada pristigdavo faktų paliudijimo žmogiškajame šaltinyje, tada imdavo iš dieviškųjų archyvų. Ir štai visa ketvirtosios dalies – Jėzaus gyvenimo ir mokymų pirminė pusė yra skirta Jėzaus augimui nuo pat gimimo ir tuo pačiu asmeniniam tarnavimui, kada jokių dar apaštalų jis nebuvo pasikvietęs. Ir būtent šita pradinė dalis parodo, kiek Jėzus būdamas dar vienas, keliaudamas po įvairias Viduržemio jūros šalis, kiek jisai suteikė Šviesos, ir kokia ta Šviesa buvo galinga! Jos niekur nėra užfiksuota jokiuose kituose šaltiniuose – nei Naujajame Testamente, nei kokie nors dabartinių laikų teologai, kada aprašinėja Jėzų, niekur tokių dalykų nėra skaitę, nežino. Todėl ir Jėzaus gyvenimas nutylimas iki to momento, kada jau atsiranda apaštalai – apaštalai – juos gi pasirinko pats Jėzus – šešis, o kitus šešis patikėjo tiems šešiems pasirinkti.
Tai štai dabar, kada skaitau, aš matau daug naujų klodų nepaisant to, kad išverčiau šitą Knygą, kiekvieną žodį išmyluodamas. Bet aš randu klodus, kurių neatvėriau anksčiau arba daug kas užsimiršta, nes nauja informacija užkloja ir tu negali išsaugoti, net ir iš pasąmonės pasiimti į sąmonės lygį visų tų faktų, tos informacijos, kuri glūdi pasąmonėje, nes mes dar neišmokyti, kaip iš pasąmonės pasiimti reikalingą medžiagą, nes pasąmonė yra labai užteršta. Tai dabar, jau aš savo teršalais, na, mažai teršiu pasąmonę, bet aš labai daug studijuoju dvasinių šaltinių, grožinės literatūros, įvairių straipsnių. Ta informacija irgi nusėda į pasąmonę ir palaipsniui užkloja tuos klodus, kokie buvo man iš tikrųjų labai svarbūs ir gyvybingi tuo metu, kada aš verčiau, ir po vertimo, po Knygos išleidimo, kada pradėjau savo viešą veiklą Vilniaus Mokytojų namuose, tada buvo daug, daug skirta dėmesio šitam Šaltiniui. Dabar aš žinau, ką reiškia Koranas, ką reiškia Bhagavad-Gita, ką reiškia Biblijos giluminė studija, ką reiškia Mormono knyga, ką reiškia mormonų pranašo Juozapo Smito Jaunesniojo apreiškimų knyga. Visa tai studijuota. Sai Babos mokymai – tai studijuoti dalykai. Natūralu, jie uždengia štai šituos klodus su tokia, sakykim, konteksto perteikta mano sąmonės lygio aplinka.
Aš dabar noriu atkreipti dėmesį, kada buvo Urantijos Knygos epochiniame apreiškime aprašinėjamas Jėzaus asmeninis keliavimas, tai du indai – Gonodas – tėvas, ir jo sūnus – Ganidas – keliavo drauge, keliavo, nes Jėzų paprašė Gonodas tapti šito jaunojo septyniolikos metų vaikino mokytoju. Ir jie iškeliavo maždaug pusei metų, gal net daugiau negu pusei metų po įvairius Viduržemio jūros kraštus. Ir štai, vieną dieną tas paauglys Ganidas paklausė Jėzus, kodėl jis neatsidavė pamokslininko darbui, nes Jėzus pateikdavo labai daug mokymų Ganidui, juos kartais išgirsdavo ir Gonodas – Ganido tėvas. Ir jį sužavėjo, sužavėjo Jėzaus paaiškinimai, kokių jis niekada nebuvo girdėjęs. Tai štai, tas jaunuolis ir nustebintas tokia Jėzaus skvarbia Išmintimi klausė jo, kodėl jis neatsidavė pamokslininko darbui. Šis atsakė – Sūnau mano, viskam savas laikas. Tu gimsti šitame pasaulyje, bet, kad ir kiek trokštum, kad ir kiek nekantrautum, bet tai nepadės tau užaugti. Tu turi, visuose tokiuose dalykuose, sulaukti savosios valandos. Žalią vaisių ant medžio sunokins vien tiktai laikas. Metų metai keičia vienas kitą, po saulėtekio ateina saulėlydis tiktai einant laikui. Dabar aš esu pakeliui į Romą su tavimi ir tavo tėvu, ir šito pakanka šiai dienai. Manoji rytdiena yra vien tiktai manojo Tėvo danguje rankose.(1436-04) – Štai paaiškinimas septyniolikmečiui paaugliui.
Šiandien toji yra laiko atkarpa, kurioje ir aš esu – esu – ir esu visiškai atsidavęs tai akimirkai, kas bus rytoj, yra Tėvo rankose – Kūrėjo rankose. Todėl man taip pat, kada pateikia klausimą, kada tu daugiau pasireikši, ir panašiai, kada prasidės pokyčiai, aš vis atsakau, ką man pateikia ir Kūrėjas – ruoškis, daryk tą, ką dabar darai, daugiau bendrauk su Manimi, daugiau atsiduok mano vedimui, patirk Mane dar giliau, o aplinka ir tavuoju keliu rūpinuosi Aš, tai ne tavo poreikis rūpintis aplinka.
Natūralu, Jėzaus protas nors ir yra ir mirtingojo apvalkalu apvilktas – materija – žmogaus kūnu – bet jis turi dieviškąją – dieviškąją prigimtį. Nors jis dar nėra Jono Krikštytojo pakrikštytas Jordano upėje, dar jam nesuteiktas vaizdinys, koks yra jo statusas dvasioje, koks jisai buvo iki savęs padovanojimo misijos šitame pasaulyje, ir kas laukia po šitos misijos užbaigimo, ir sugrįžimo iš pradžių pas Tėvą – misijos patvirtinimas iš Tėvo – ir tada sugrįžimas į savo dvasinį statusą tik aukštesniu dvasiniu lygiu. Bet vis tiek impulsai jo viduje buvo tokie, kad jis turi tą iš ankstesniojo savo patyrimo atlikti Šviesos vaidmenį čia, nepaprastai svarbų visai žydų tautai, pagonims – visai žmonijai – ir net visiems ir kitiems pasauliams. Man gi tas protas yra žemiškojo kilmės – jis neturi jokios prieš tai gyvenimo patirties – neturi, nes jos nebuvo. Todėl visa tai, ką man sako Tėvas – ruoškis, studijuok, ką dabar studijuoji, o Aš pasirūpinsiu tąja terpe, kurioje tu galėsi pasireikšti taip kaip vedu Aš. Tai yra tiktai teiginys, daugiau aš nieko negaliu atskleisti sau, bet šitą teiginį priimu besąlygiškai – taip, Jo tokia yra Valia, manoji valanda dar neatėjo. Ir aš džiaugiuosi ir visiškai atsiduodu tai būsenai ir tai akimirkai visa savo esybe, aš nesistengiu dalinti į laiko atkarpas, kada kitoje vietoje aš skaitau – KARTAGENOJE – DISKUSIJA APIE LAIKĄ IR ERDVĘ (1438-04). Tai štai – laikas ir erdvė – Jėzus pateikia mokymą apie laiką ir erdvę, kurio irgi niekur nėra suminėta – vienintelis šaltinis tik Urantijos Knyga pateikia Jėzaus mokymą apie laiką ir erdvę.
Laikas – laikas nėra matuojamas erdve, bet erdvė matuojama laiku. Net kada, pavyzdžiui, amerikonai sako –na, kur tu gyveni? – Už dviejų valandų kelio. – Tai čia nėra amerikonų išmislas, tai indėnų – indėnų, tų aborigenų Amerikoje, tikrųjų tų gyventojų. Nors irgi, dar jie nėra tie tikrieji gyventojai, nes buvo raudonoji rasė, kuri išnaikinta. Būtent raudonoji rasė buvo tikrieji Amerikos gyventojai, o dabar labiausiai išlikę, artimiausi raudonajai rasei, negali sakyt – palikuonys – bet artimiausi pagal savo genus ir išraišką išorinę, tai eskimai – eskimai – o indėnai jau yra dar didesnės priemaišos. Tai štai, indėnai matuodavo viską laiku – per tris dienas kelio, per savaitę kelio – tai amerikonai užėmę visas indėnų teritorijas, na, ir išmoko tą matavimą erdvės laiku. Kas yra erdvė? Tai vienas taškas tam tikru atstumu nuo kito. Laikas – laikas – tai yra santykinis segmentavimas visumos Tikrovės tuo pačiu ir erdvės. Kaip tą erdvę matuoti? Jeigu paimsite jūs Urantijos Knygą, tai štai mums studijuojant pateikiama gausybė erdvės išmatavimų, kurie išreiškiami šviesmečiais – šviesmečiais – tada mes turime apsiskaičiuoti maždaug, koks tai yra atstumas. Mes gi viską matuojame atvirkščiai, tais erdvės segmentais – kilometrais, metrais, centimetrais. Bet iš tikrųjų tas matavimas yra irgi santykinis, dėl to, kad sugalvoja, sakykim, kad tai bus metras, o pavyzdžiui, amerikonai jardais matuoja – čia maždaug devyniasdešimt centimetrų tas atstumas – na, jau nebeišeina, kaip didesnį skaičių ten sugretinti metrais ir jardais. Jeigu ten bus, pavyzdžiui, trys tūkstančiai kilometrų – kiek tai bus jardų – arba myliomis matuoja, mes – kilometrais. Tai čia santykinis dalykas, kaip tie, kurie domisi tokiais dalykais pradžioje pasiūlo tokį matavimo vienetą ir tada kita aplinka priima tą matavimo vienetą.
Tai, jeigu mes žvelgsime, kad eidami link Kūrėjo, kuris yra visos kūrinijos viduryje – Centre – Rojuje – kur yra statika, nėra keitimosi – Rojuje nėra ir laiko, nėra ir erdvės – Rojus pats nėra erdvėje – erdvė iki Rojaus neprieina nei vertikalia plokštuma, nei horizontalia plokštuma, bet erdvė kyla iš Rojaus. Mums tai mirtingojo protu nesuvokiami dalykai! Yra Rojus – statika! Yra kūrinijoje kūrinijos geografinis Centras – Kūrėjo gyvenamoji Buveinė – reiškia, visų Kūrėjo energinių virpesių sukoncentravimo, sutelkimo Centras – ir jis nėra erdvėje, bet iš jo kyla erdvė, kosmosas – ir kosmosas nėra tuščias! Mokslininkai šito nežino!
Apskritai, jeigu paimti net ir laiką kaip matavimo vienetą, jis kinta. Mūsų, pavyzdžiui, yra dvidešimt keturios valandos – paros matas. Metai – trys šimtai šešiasdešimt penkios, kas ketvirti metai – trys šimtai šešiasdešimt šešios dienos. Bet po pažadinimo mes gyvensime kitoje laiko tėkmėje – jau lėtesnėje. Ir tai, kas čia penkeri metai, ten bus tik vieneri metai. Vėl, priklauso nuo mūsų susitarimo, skaičiavimo. Eisime į Visatą, dar bus sulėtinamas laiko skaičiavimas, nes viskas atsiremia į tą Statinį – Rojų! Tiktai jo atžvilgiu yra tas laikas išoriniame laiko ir erdvės pasaulyje, laiko ir erdvės Visatoje. Rojus yra amžinas – Amžinybės Centras! Ir nėra jame nei laiko, nei erdvės. Jis yra beerdvis, belaikis! Visa kita juda aplink Rojų, ir Rojaus atžvilgiu matuojamas ir laikas, ir erdvė.
Ir kuo mes daugiau dabar atveriam savo, savo dvasinę įžvalgą, tuo tie segmentai – laiko segmentai, erdvės segmentai – nebėra tokie reikšmingi. Jie nebetenka savosios anksčiau buvusios reikšmės. Mes mažiau skiriame dėmesio, mes vis daugiau save sutapatiname su Kūrėju, su Jo buvimu kaip sūnaus ar dukros statusu, kuris yra irgi iškeltas virš laiko ir erdvės – nes asmenybė yra amžina. Tas, kas amžinas, jisai iškyla virš erdvės ir laiko. Laikas nebesaisto tiek smarkiai, kiek anksčiau iki tokio, sakykim, intelektualaus suvokimo – o dabar jau mūsų ir patyrimo patvirtinto, kad esu Kūrėjo sūnus! Juk kada mes atsiveriame gyvojoje komunijoje garbindami Kūrėją, mus iškelia ta gyva komunija ir virš laiko, ir virš erdvės! Mes tampame savimi šitame gyvame ryšyje! O kada mes sugrįžtame į aplinką, kadangi gyvename su ta aplinka, kuri matuoja viską sekundėmis, minutėmis, valandomis, mes tada, kad galėtume bendrauti su aplinka, turime taip pat laikytis tų sutartų laiko vienetų. Bet vėl, panirę į Kūrėją asmeninėje komunijoje, mes taip pat pranokstame ir laiką, ir erdvę. Ir nesvarbu ta vieta, kur mes esame – kada esame su Kūrėju, tai esame tiktai šitame gyvame komunijos ryšyje, o Kūrėjas mus virpesiais iškelia virš laiko ir erdvės. Tai kada mes einame vis artyn iki Rojaus, mes taip pat ir tampame tie, kurie tampame ir amžini, pranokstantys laiką ir erdvę – kaip ir Pats Kūrėjas – Šaltinis – Amžinybės ir Begalybės! Tą mes geriame iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Ir tai yra nuostabu, kad mes šitą jau patiriame dabar turėdami dar materialų kūną.
Tai, įsivaizduokite, mūsų žingsniai, kada po prisikėlimo morontiniu lygiu, toliau – dvasiniu lygiu, mes žengsime su vis stipresniu ir išplėstu tuo pamatu, kurį mes dabar gauname šitą pačią akimirką štai, ką aš jums pasakoju. Tai yra praplėtimas mūsų sąmonės, kad mes joje taip pat mąstytume, mąstytume Kūrėjo – belaikio, beerdvio – sampratomis. Štai, tokia Tikrovė! Ir ne šiaip tokia Tikrovė, bet ji jau dabar yra pajuntama, patiriama, ir tuo pačiu gyvenama – taip, taip, gyvenama, kada gyvenama atsidavus Kūrėjo vedimui!

Komentarai