Forumas: temos peržiūra
Materialaus gyvenimo klausimai, apie pilnatvę ir pinigus.
Buvo gera pasimatyti su visais šventovėje Kaune šį sekmadienį.
Pagalvojau, kad trūko Jurgitos mūsų šventovėje, ir va, šį antradienį susiskambinom ir pabendravom. Po mūsų pokalbio nusprendėm, kad savo pokalbio išvadomis ir mintimis kartu pasidalinsime su visais urantais.
Kaip jau ne kartą minėjau, šventovėje atsiverimas Kūrėjui yra labai, labai gili ir plati sąvoka, savyje talpinanti labai daug įvairių gyvenimo aspektų.
Tai ir visų savo dalių suvienijimas į vieną bendrą sistemą. Tai ir pajautimas būsenos, būtent būsenos savęs kaip Kūrėjo sūnaus ar dukros.
Kuo labiau gilini ryšį su Kūrėju, tuo labiau rimsta protas, transformuojasi emocijos iš paprastų gyvulinių reakcijų į daug subtilesnius vidinius pojūčius.
Nurimęs protas, savo ruožtu, tampa labiau sudvasintu ir labiau tinkamu išgirsti be perstojo besiliejantį į visą kūriniją Kūrėjo mokymus, sklindančius su įvairiausio lygio energija ir informacija.
Su Jurgita bendravome apie paprastus gyvenimo iššūkius, ypatingai apie tai, kaip uždirbti pinigus, kokia turi būti būsena, kurioje reikėtų atlikti visus darbus, kad visada tų pinigų būtų.
Iš tikrųjų gyvename visuomenėje, kurioje pinigai vaidina savo vaidmenį.
Dažnai mes galvojame, o kaip man reikėtų dirbti, kokia profesija man reikėtų pasirinkti? Gal tai, ką šiuo metu darau, nėra tai, ką turėčiau daryti, gal palikti tai, kuo dabar užsiimu, ir užsiimti kažkuo pelningesniu?
Tokie ir panašūs klausimai kirba galvoje, turbūt, ne vienam.
Bet vėlgi, viskas yra toje atsivėrimo būsenoje Kūrėjui.
Kūrėjas jau yra suteikęs viską ir kiekvienam pinigų, ir tai yra tiesa, tik mūsų laisva valia priimami sprendimai ir mūsų mąstymas, įsitikinimai dažnai apriboja tas dovanas, kurias Kūrėjas lieja visiems be perstojo.
Pamąstykite, o kokia būsena yra jūsų viduje, kai jūs mąstote apie tai, kad trūksta pinigų, nėra darbų? Juk savo būsenoje jūs jaučiate trūkumą ar ne?
“Reikia uždirbti daugiau pinigų, kaip čia prasimanyti, kad jų būtų daugiau… Gal pakeisti darbą, o gal…,” kirba pačios įvairiausios mintys.
O tokios mintys kyla iš to, kad viduje yra trūkumo būsena, nežinojimo, nepasitikėjimo būsena. Tai kaip jums atrodo, kokį gyvenimą jūs galite sukurti tokioje būsenoje? Žinoma, gyvenimą, kuriame visada visko trūksta. Ir kiek jūs bedirbtumėte, kaip besistengtumėte, jums visada trūks, nes jums yra suteikiama pagal jūsų virpesius, pagal jūsų mintis ir tikėjimą. Taigi, trūkumo būsena visada atvers iš potencialų gyvenimą, kuriame jums visko trūks.
Taigi, kokia turėtų būti būsena ir kaip reikėtų mastyti?
Prisiminkite pasakymą:
Tas, kuris turi, tam dar bus ir pridėta, o tas, kuris neturi, tam net ir tai, ką jis turi, bus atimta.
Tai ką tai reiškia?
Reiškia, kad reikia jausti pilnatvės būseną ir pasitikėjimą Kūrėju.
Aišku, tai nereiškia, kad Kūrėjas kažkokiu stebuklingu būdu pripildys jūsų piniginę pinigais ar jūsų virtuvę maistu, ar namus patogiais baldais tiesiogine prasme, bet tai reiškia, kad iš tikrųjų visa tai įvyks, jeigu jausite pilnatvės būseną ir pasitikėjimo Kūrėju būseną.
Taigi, kaip visa tai sukurti?
O gi įtikėjimu, kad viską aš savo viduje turiu, Kūrėjas jau suteikė viską man ir nieko man iš išorės nereikia. Tiksliau, reikia, bet tik iš pilnatvės būsenos. Ne iš trūkumo eiti dirbti ir žiūrėti, kur daugiau gali uždirbti, bet iš vidinės pilnatvės, savo viduje jaučiant, kad Kūrėjas jau viską suteikė ir aš jau esu sklidinai pripildytas / viskuo, ko tik man reikia.
Taigi, tokia pilnatvės būsena ir yra ta būsena, kaip ir pasakyta, “kas turi, tam bus dar ir pridėta”, nes visatos energijos, ar Kūrėjo energijos būtent reaguoja į tai, kokioje būsenoje esi.
Tai patvirtina ir pasakymas, kad nelaimė viena nevaikšto. Jei kas nors žmogui atsitinka, jis tuoj pat susirūpina ir pradeda galvoti: “koks aš nelaimingas”. Tokios mintys sukuria dar daugiau tokios būsenos ir tada viena po kitos prasideda ir kitos nelaimės.
Prieš tai, norėčiau paprašyti Algimanto, kad pakomentuotų šį reiškinį. Čia ar Kūrėjo energija reaguoja į mūsų būseną, ar visatos energijos, kaip tiksliai viskas yra? Kokius tiksliai reikia žodžius naudoti, kad teisingai išsireikščiau?
Mano patyrimas taip pat patvirtina tai, ką sakau. Kada nusprendžiau tokioje pilnatvės būsenoje gyventi ir nesirūpinti, kaip uždirbti pragyvenimui iš trūkumo būseno, taip pradėjau gyventi pilnatvės būsenoje ir mąstyti, kaip aš galiu dirbti visumos labui?
Žmonės pradėjo patys atrasti mano paslaugas, ir buvo net tokių, kurie nusprendė, kad už savo paslaugas prašau per mažai pinigų ir man sumokėjo daugiau. Ir žmonės sako, kad tuo, kuo tu daliniesi savo sesijų metu, verta kiekvieno cento, ką aš už tai moku.
Atsirado daugiau darbų ir atsivėrė daugiau galimybių. To tikrai nebuvo, kai mąstydavau, kaip čia galą su galu sudurti, ne mano abu vaikai mokosi universitete ir mes su jų mama dalinamės išlaidomis, o išlaidos ne menkos – pragyvenimas, mokslo mokesčiai. Tikrai reikia dėti pastangas ir uždirbti nemažai kiekvieną mėnesį.
Dar noriu pridurti, kad taip pat savo būsena patvirtiname vidine pilnatve ir gausiai palaikome dvasinį mokytoją, nes duoda žmogus nuoširdžiai irgi tik iš pilnatvės būsenos, o ne iš trūkumo.
Taigi, toks buvo mūsų pokalbis su Jurgita. Dalinkitės savo mintimis, kaip jūsų viduje atsiliepia šios mintys.
Ramybės jums ir gilesnio atsivėrimo Kūrėjui, Šaltiniams ir Centrams.
Apkabinu.
Valdas
2024-09-18 11:23:01
Komentarai
Štai vinos mano pažystamos tekstas socialiniuose tinkluose apie tuos, kurie gauna pajamas dirbdami dvasinį darbq. ir mano atsakymas.Parasytas tekstas:
"Apie dvasinio narcisizmo pakuotę ir turinį"
Jei tiesa yra universali ir prieinama visiems, kodėl už ją reikia mokėti šimtus, o kartais tūkstančius pinigų kokioje nors kaimo turizmo sodyboje arba „stebuklingoje“ saloje?
Kartais papuola paskaityti panašaus pobūdžio siūlymų, ir man nuoširdžiai įdomu, kaip elgiasi žmonės ir tai, ko iš to galima pasimokyti.
Padariau sau tokias išvadas:
**Pirma** – reikia atskirti dvasinį verslą nuo dvasinės patirties. Pirmąjį tau siūlys kaip nepamainomus vaistus, antrojo mokysiesi ir sieksi pats (tyliai, pageidautina).
**Antra** – yra didelis skirtumas tarp mokytojo, kuris dalijasi metodais (kvėpavimu, meditacija, pratimais), ir to, kuris teigia esantis „kanalas“ į aukštesnįjį suvokimą ar panašiai. Nes pamąstykime: jei „aukštesnysis protas“ yra visur, tau nereikia tarpininko su banko terminalu, kad jį pasiektum. Už aukštą kainą gal ir galima parduoti taip trūkstamą bendruomeniškumo jausmą: dažnai prabangioje aplinkoje, sukuriant dalyviui įspūdį, jog jis įgauna „elito“ statusą – atseit, jis ir kiti ten esantys yra „aukščiau“ likusių, kuriems dar „toks lygis“ nepasiekiamas dėl juose esančių „blokų“. Ir čia man jau ateina „kvapelis“... Prisimenu kai kokias ryškias asmenybes iš skaudžios istorinės praeities.
**Trečia** – tie, kurie moko apie egregorus (kas, aiškiau tariant, yra „kolektyvinė dvasia“ arba informacinis laukas, atsirandantis, kai grupė žmonių susivienija aplink bendrą idėją, religiją, valstybę ar net prekės ženklą), patys juos sėkmingai kuria. Ir nebūtinai pozityvius, bet kad savanaudiškus – tai tikrai. Jie jums aiškina, kad „ištrauks“ jus iš ten, kur įstrigote, lyg jūsų pačių gyvenimo patirtys būtų vien klaidos, o iš tikro jie mėgina jus patys „pririšti“ prie savo kuriamų egregorų (labai svarbu naudoti kuo įmantresnius išsireiškimus!), kad palaikytų nuolatinių klientų, nešančių naudą, ratą. Akivaizdu, kad brangūs „mokymai“ stipriai veikia žmonių sąmonę, nes, sumokėję didelius pinigus, žmonės labiau linkę įtikėti patirtimi, kad pateisintų išlaidas ir nesijaustų apmulkinti – o tai vadinama kognityviniu disonansu.
**Ketvirta** – vis dažniau atsiranda žmonių, kurie nuoširdžiai tiki savo ypatingumu, ir čia slypi pats didžiausias pavojus to žmogaus dvasiniame kelyje, jau nekalbu apie jo sekėjus. Kodėl? Todėl, kad, mano nuomone, kai žmogus nusprendžia, jog jis jau „suvokė“, o kiti dar „miega“, jis sukuria hierarchiją: ji puikiai tinka pinigams rinkti, tačiau mažai ką bendro turi su tikru dvasiniu augimu. Globaliame kontekste tai išauga į “kitokių” išnaudojimą ir net naikinimą.
**Penkta** – ar jie visi sukčiai? Nebūtinai. Dalis jų rado gerą verslo modelį arba patys šventai tiki tuo, ką daro, o tai , kaip minėjau, kartais tikrai pavojinga. Dar kartą prisiminkite istorijos pamokas ir nūdienos aktualijas. Gal kai kurie iš jų ir suteikia žmonėms tam tikrą terapinę naudą (poilsį, bendrystę), bet įvelka tai į „kosminį“ apvalkalą, kuris veikia kaip masalas, o iš tikro tas „kosmiškumas“ tik padeda geriau parduoti.
Tai štai, jei kažkas sako, kad turi raktus nuo visatos paslapčių ir juos nuomoja už valandinį tarifą – greičiausiai jie parduoda tiesiog labai brangų placebą. Ir čia dar „gėlytės“... Kitiems, patiriantiems rimtų sunkumų, tokie „mokytojai“, gydantys tiek kūno, tiek dvasios ligas, gali tiesiog padaryti neatitaisomos žalos, o tai jau atsakomybės klausimai, tik retai kas pasiskundžia, ko gero...o turėtų.
Tai nuoširdžiai pasakysiu, kad kartais man tampa nejuokais baugu netyčia patekti į tokių „mokytojų“ egregorų tinklus, nors šiaip tai čia visai gražus žodis, kilęs iš graikų kalbos ir reiškiantis „budintis“. Taigi, būkite budrūs, nes šiais nelogiško vartojimo ir grubios, tik pridengtos “dvasingumu” pasiūlos laikais, tuo pačiu modeliu remiantis, mums pardavinėja ir kitas „stebuklingas“, „kitokias“ paslaugas, kurių mums reikia kaip šuniui penktos kojos.
Asmeniškai man labiausiai padeda šalinimasis to, kas įvilkta į painias abstrakcijas be praktinio pritaikymo, bei žmonių, kurie su tuo susiję, o pagrindinis dalykas – savišvieta visomis kryptimis.
SKAITYKITE, žmonės, knygas, išsilavinusių ir profesionalių žmonių straipsnius ir tada darykite išvadas apie tai, ką galima tikrai pavadinti mokytoju, meistru, o kas maskuoja savo puikybę ir godumą, norą pasipelnyti iš kitų, už pasirinkto personažo kaukės.
Yra nuostabių žmonių, kurie dalinasi vertingais patarimais, tokių žinau, nes jie reklamuoja ne save, o įgytas žinias. Tik viską reikia tikrinti ir nebijoti pasakyti, kad “karalius nuogas”.
Mano atsakymas:
Yra keletas esminių dalykų, kuriuos norėčiau paminėti.
Jie tikrai esminiai, ir jeigu dėl šių esminių dalykų nepavyksta susitarti, tuomet toliau kalbėti apie dvasios sritį ir joje dirbančius žmones nėra tikslinga, nes požiūris visada skirsis. Ir skirtis visada bus esminiuose dalykuose, dėl kurių susitarti nepavyks.
Neturiu tikslo kažką įrodyti ar ginčyti, nes tai nėra įmanoma. Diskusijose tiesa niekada negimsta. Tiesa yra visada viena, ir ji arba yra prieinama, arba ne. Tiesos perduoti neįmanoma. Tiesa visada yra patirtinė ir patiriama tik viduje, priklausomai nuo nuoširdumo buvimo arba nebuvimo.
Pirmas ir turbūt pats svarbiausias dalykas yra tas, kad skiriasi žmogaus protas.
Pirma, žmogus turi skirtingas smegenis: reptilines, žinduoliškas ir, pagaliau, žmogiškas. Ir kurių smegenų veikla žmogaus gyvenime yra viršesnė, toks elgesys jo gyvenime ir laimi.
Žmogus, kurio prioritetas yra išlikimas, niekada negalės suprasti to, kuris per savo išlikimą ir baimę perlipo ir savo gyvenime vadovaujasi amžinosiomis vertybėmis, kur didieji pusrutuliai – žmogiškos smegenys – yra aktyvūs, o išlikimas jau nėra prioritetas, o tik viena iš kūno ir proto funkcijų.
Sfinksas Egipte yra šio virsmo simbolis – to momento, kada žmogus tampa žmogumi ir vis mažiau yra visko bijantis ir norintis išlikti gyvulys.
Taigi, ko siekia žmonės ir ką siūlo kai kurie dvasiniai vedliai, gali skirtis. Žmonės siekia saugumo, komforto, išlikimo, savo nuomonės įrodymo, siekia būti viršesni, žemindami kitus arba lygindami save su kitais. Ir tokiam žmogui dvasiniai problemų sprendimo būdai negali būti pritaikyti, nes tam, kad išspręsti jo problemas, reikia atsisakyti iliuzinio komforto, iliuzinio saugumo, iliuzinio užtikrintumo, tam, kad atrastų tikrą vidinę ramybę, proto sveikatą, tikrą saugumą, tikrą vidinį komfortą ir visa kita, ką suteikia tikrovė.
Ir čia yra didžiausias konfliktas, nes tam, kad gauti tikras vertybes, kurių žmogus nesąmoningai siekia, reikia atsisakyti to, kas yra laikina ir atrodo kaip saugumas bei komfortas, bet tai yra tik išlikimo variantas. Kitaip žmogus gi nieko nesiektų, jeigu jis jau turėtų tai, ko jam reikia.
Bet žmogus gyvena problemose, neužtikrintume, nesaugume savo viduje, jam vis kažko trūksta, kartais jis pats nesupranta ko. Ir kai jam pasiūloma tai, kas gali jam padėti, ir tai kainuoja, jis nusivilia tuo, ką gauna, nes tai, ką jis gauna, savyje talpina tai, kad jam reikės dirbti, plušėti, dėti pastangas, o to daryti jis tiesiog nenori – per sunku. Ir visa, kuo jis šiuo metu yra, tai pastangos išlikti, o dvasinė praktika yra nukreipta prieš to žmogaus iliuzinį saugumą.
Va čia ir yra didžiausia problema, kurios matyti žmogus nenori, o dažniausiai ir negali – tiesiog negali, nes jis yra viso to viduje ir iš šalies negali to matyti. Bet savo problemas jis nori spręsti. Tačiau priemonės, kurios yra siūlomos žmogui – psichologija, ezoterika, astrologija – neduoda tų rezultatų, kurių žmogus nori, tai suteikia tik mažytį palengvėjimą.
Vat čia ir gaunasi uždaras ratas.
O tie žmonės, kurie stengiasi ir nori padėti kitiems, jie atrado kažką, kas kitiems gali padėti. Ir kodėl tada už tą savo darbą, kurį jie įdėjo į savo lavinimą ir savo problemų sprendimą, kad surastų sprendimo būdus tam, kad padėtų kitiems jas spręsti, negali imti atlygio?
Už išaugintą maistą moka visi ir net nekelia jokių klausimų. Už intelektualias, užpatentuotas žinias moka visi ir net nesusimąsto apie tai. Už vandenį net moka. Už problemų sprendimo būdus pramonėje, karo pramonėje, medicinoje ir visose kitose pragyvenimo srityse visi moka. Bet žmogus, kuris atrado tai, kas gali padėti išspręsti kitų problemas jų viduje, atlygio imti negali. Juk nelogiška.
Tai kas turi rūpintis šio duodančio gerove? Valstybė nesuinteresuota ir niekada nebus suinteresuota, nes tokie žmonės atima iš valstybės biudžeto pinigus. Pats žmogus, aptekęs problemomis, kurių jau seniai buvo galima išspręsti, irgi nepasirūpins tuo duodančiu, nes jis savo apverktinoje situacijoje dažnai vos galą su galu suduria.
Tai kur dėtis tokiems „dvasinėms atmatoms“, kurie net įsipiešti į visuomenę negali?
Anksčiau tokius žudė, ujo, dabar įstatymai to daryti neleidžia, tai jie arba ignoruojami, arba apsaukiami šarlatanais, arba pinigų melžėjais, pardavinėjančiais kažkokius neaiškius sprendimo būdus ir dažnai net pakenkiančiais kitų žmonių psichikai.
Sutinku, yra tokių, kurie patys akli ir nežino, ką daro – vos atradę kažkokią mažytę properšą iš savo vidinės tamsos, tuoj stengiasi mokyti kitus, kaip reikia gyventi. Ir gal tokių dauguma – kas žino.
Bet ką daryti su šiuo susipainiojusiu pasauliu, kuris mano, kad progresuoja? Kerta šaką, ant kurios pats sėdi. Ką daryti su mados industrija, žmonių vogimu, pardavinėjimu, vergove? Vaikų vogimu, karų kurstymu, savo kūno pardavinėjimu, kad išliktų? Politikų manipuliacijomis ir melagystėmis, įvairiomis apgavystėmis? Kas pasirūpins šiomis problemomis?
Miškai kertami, upės, ežerai, jūros užterštos, pilnos plastiko, radiacijos ir kitokio šlamšto, kad jau apsivalyti nepajėgia. Gyvūnai žūsta keliuose šimtais, žmonės miršta nuo ekonomikos, gydytojų klaidų ir pačių neteisingo gyvenimo būdo metai iš metų.
Kas galvoje tų, kurie tokiu keliu eina? Kur išeitis?
O išeitis tik viena vienintelė – ir kitos nėra, nebuvo ir nebus. Ir tai ne jokia moralė ar išsilavinimas, ir tai visai ne auklėjimas ar pamokslų skaitymas, ir visai ne įkalinimo įstaigos ar baudos. Ne. Tik viduje atrastos tikros dvasinės vertybės, kurios užkerta kelią bet kokiam Kūrėjo, Visatos Šeimininko valiai prieštaraujančiam elgesiui.
Taip, visos kūrinijos Kūrėjas, davęs valią savo vaikams daryti, ką tik jie nori, vis tiek trokšta jiems tik geriausio likimo ir geriausio gyvenimo kiekvienam.
Bet ką daryti, kad per savo sugalvotus įsitikinimus, per savo pačių norą pasipelnyti kitų sąskaita, prievartą kitų ir savo atžvilgiu, norą išlikti bet kokia kaina, nors joks pavojus ir negresia, žmogus apakęs ir pametęs Tiesos kelią – ramybės, orumo, doros, Kūrėjo–Tėvo–Motinos, Šeimininko sumanytą kelią?
Ką daryti? Kur išeitis? Kas atsakys?
O tas, kas imasi šias problemas iš esmės spręsti – ne paviršutiniškai, bet iš esmės, pradėdamas nuo savęs – yra ujamas, kaltinamas nebūtais dalykais, visaip juodinamas ir teisiamas.
Koks tada tokios žmonijos likimas? Kiekvieno individo likimas?
ValdasA
2026-04-11 19:11:57
Labai malonu buvo pasikalbėti video skambučiu su Valdu iš Estijos, nes labai trūko pabendravimo su urantais. Taip norėjau atvykti į Gyvąją Šventovę Kaune, bet sunkiai susirgau covid virusu, kuriuo apsikrėčiau nuo Salomėjos. Taigi teko gydytis namie ir klausytis gyvųjų pamaldų nuotoliu, per skype. Nors buvo sunkoka būsena, nepaisant to vienu momentu, kai nuoširdžiai pabendravau su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU, pajaučiau kažkieno buvimą priešais save – Kūrėjo Apvaizdos buvimą ir sustiprinimą. Nors tai truko neilgai, o atsimerkus nieko šalia nebuvo, bet mane tikrai sustiprino toks ryškus patyrimas. Taip pat labai džiaugiuosi už tuos urantus, kurie sustiprino mane, kalbantis telefonu ir žinutėmis. Tai tik parodo, kaip mes galime padėti vienas kitam iš meilės, stiprindami vienas kitą ne tik šviesos gyvu žodžiu, bet ir gyva malda. Nes Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU mus apjungia tarpusavyje į dvasinę vienovę ir tarpusavio brolystę, ir tik iš didėjančios meilės būsenos gimsta noras nuoširdžiai bendrauti.
Su Valdu pakalbėjome tikrai giliomis temomis apie mūsų kasdienio gyvenimo iššūkius, su kuriais susiduriame, kaip juos įveikiame. Man labai patiko jo pasidalinti patyrimai – kaip jis savo darbo dėka turi puikią galimybę aktyviai dalintis gyva Kūrėjo šviesa, stiprinti kitus ir nukreipti link Gyvo Kūrėjo atradimo savyje. Valdas taip pat pasidalino mintimis apie materialius sunkumus – pinigus, su kuriais teko anksčiau susidurti, ir kaip jis įveikė tai. Ir nuostabu klausant, kaip Kūrėjo Apvaizda padeda tuomet, kai žmogus pagaliau nuoširdžiai ima pajausti esąs Kūrėjo sūnus, ir ima veikti su nuoširdžia meile taip, kaip jaučia savyje. Toji pilnatvės būsena, apie kurią pasakojo Valdas, gi neatėjo jam iš karto. Aš taip pat jos siekiu per gyvą bendravimą su Kūrėju, bet ji dar trumpalaikė ir banguojanti. Nors ir suprantu intelektu, kad turiu nuoširdžiai pasitikėti Kūrėju ir Jo vedimu, nuolat, ir ypač vystydama savo kūrybinę veiklą, tačiau jaučiu, kaip dar didelę įtaką daro aplinka, kaip ji nejučia įraukia savo nematomais čiuptuvais. O tai yra dėl to, kad nėra dar kol kas pilno pasitikėjimo savimi ir Kūrėju, tos pilnatvės ir meilės būsenos, kuri padeda kurti unikaliai, kurti iš dar gilesnės meilės būsenos, su dar didesne Kūrėjo meilės galia ir šviesa. Tačiau nuoširdžioje gyvojoje komunijoje su Kūrėju jaučiu, kad taip įmanoma. Įmanoma kurti, dirbti ir turėti visko tiek, kiek reikia – tiek pinigų, tiek materialių dalykų – pagal poreikį, ir jausti Kūrėjo aukščiausio dažnio energinius virpesius vis giliau ir daugiau. Einu link šito patyrimo savais žingsniais ir suprantu, kad tokios šviesos būsenos negalima gi nusipirkti. Tai ne daiktas, kurį galima lengvai įsigyti. Ir vien todėl, kad per pastaruosius 2000 metų be dvasinio mokytojo Algimanto niekas žmonijos nemokė gyventi su Kūrėju, kuriant ir dirbant pilnatvės ir šviesos būsenoje, o ne dėl pinigų, ne dėl turtų ir garbės ar šlovės, todėl toks didžiulis susipainiojimas žmonių protuose. Bet toks didžiulis, kad sunku apsakyti. Ir tą stebiu įvairiuose socialiniuose tinkluose, internete naujienas skaitydama ar klausydama. Ir kuo toliau, tuo labiau žmonės gyvena jausdami trūkumą, tuštumą, kuri kaip bedugnė didėja ir plečiasi. Žmogus šito nejaučia taip tiesiogiai, bet jaučia, kad trūksta pinigų, trūksta sveikatos, trūksta meilės, trūksta ramybės, trūksta dar kažko, ir bando kompensuoti kažkokiais kitais dalykais, veiklomis, kurie trumpalaikiai.
Po pokalbio su Valdu dar labiau pajutau patvirtinimą savyje, nors tai jaučiau ir iki tol, kad ne šiaip sau Algimantas sako savo evangelijoje: „Kūrėjas yra Gyvas, Jis yra mūsų viduje, ir Jį galime atrasti savyje.“ Ką man tai reiškia? Kad Kūrėjas gi yra Visokeriopos Gausos ir Galios Šaltinis, Gyvosios Energijos Šaltinis. Viskas pasklinda iš Jo visomis kryptimis po visą milžinišką kūriniją. O tuo pačiu Jo gyvoji dalelė – Minties Derintojas yra mumyse, mūsų mąstyme. Mes galime Jį patirti savyje – vadinasi galime patirti Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU visokeriopą gausą, gyvąją energiją, sveikatą, ramybę, meilę ir tiesiog aukščiausio dažnio energinius virpesius savyje, kiekvienas. Jie mums prieinami nuolat, kas akimirką. Jie jau yra mumyse, tik tereikia patirti būsena per nuoširdų atsivėrimą, per nuoširdų bendravimą savais žodžiais su Kūrėju, per augantį pasitikėjimą Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir savimi. Tai tarsi raktas, kuris atrakina slaptas duris, pro kurias ima plūsti galinga Gyvoji Šviesa. Ir tos durys yra mumyse. Jų niekas kitas negali atrakinti, tik mes patys.
Aš suprantu, kad mes urantai žengiame pirmuosius žingsnius šiame gyvajame kelyje, ir kiekvienam iškyla įvairių iššūkių, baimių, abejonių, nerimo dėl įvairiausių dalykų. Mes mokomės pasitikėti Tuo, Kuriuo net neįmanoma abejoti. Argi įmanoma abejoti Kūrėju ir Jo galingu poveikiu, Jo Šviesos Galia? Neįmanoma. Jis Tobulumo Šaltinis. Bet gi tas mūsų žmogiškasis protas nėra šito išmokęs, ir aplinka savaime nėra šviesi, kad padėtų mums lengvai mokytis. Tenka per iššūkius įsisavinti ir galiausiai patirti, kad tik nuoširdžiame nuolatiniame Gyvame ryšyje su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU mūsų dabartis ir ateitis yra Šviesi ir Saugi, ir kupina Pilnatvės.
Su Kūrėjo meile,
Jurgita
2024-09-18 14:54:01
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]