Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Septynios Jėzaus savęs padovanojimo misijos savo sukurtiems tvariniams – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 08 31

Mano vardas – Algimantas. Ruošiu aš Dvasinius Mokytojus Urantijos planetai – taip vadinasi mūsų planeta – pradėjęs nuo Lietuvos. Kristaus pasaulis – Urantija – du tūkstančiai metų jau toks. Pagal Kūrėjo sumanymą jis yra Kristaus pasaulis, bet potencialiai, nes Kristaus pasaulis yra Šviesos pasaulis be kančių, be ligų, Brolystėje veikiantys visi jo gyventojai tarpusavyje bendraudami, bendradarbiaudami visumos Gerovei ir, ypač vedliai – žmonijos vedliai – ypač jie rodo kryptį į Jėzų, į Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – pagarbindami kas rytą pradedant darbo dieną ir užbaigdami ją. Ir mes dabar pagarbinom Kūrėją. Vyksta gyvosios pamaldos – vienintelėje – pasaulyje mano įkurtoje gyvojoje šventovėje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardu vadinamoje, be ritualų, tik asmenybės atsivėrimas. Asmenybė – tai yra vidinis gyventojas šitame materialiame kūne.
Kada mes sužinome apie Jėzaus gyvenimą iš tokio apreiškimo kaip Urantijos Knyga – du tūkstančiai devyniasdešimt septyni puslapiai teksto, ir dar papildomai – penkiasdešimt puslapių dviejų turinių. Tai štai, šitame apreiškime yra tas teiginys, kuris mums nieko nesako – Kristus save padovanojo mūsų pasaulyje ir šitas savęs padovanojimas buvo baigiamasis, kad jis gautų Aukščiausią Suvereno valdžią, nepriklausomybę visai sukurtai savo Visatai. Baigiamasis savęs padovanojimas – tada reiškia yra kiti savęs padovanojimai. Tai jis gal buvo irgi įsikūnijęs kitose planetose žmogumi? Ir štai šitame nuostabiame apreiškime ir yra paaiškinama, kokie buvo kiti.
Mes galime, sakykim, suprasti, kas yra Sūnus Kūrėjas – urantai – turiu minty. Bet šiaip eilinis klausytojas ar žiūrovas ir mano dvasinių mokymų, jeigu sakau – Sūnus Kūrėjas – jis nesupranta. Kai aš sakau – Jėzus – jam suprantamiau, kadangi šitas vardas yra girdėtas. O Jėzaus dvasinis statusas – kaip Vietinės Visatos Vadovo – vieno iš dviejų – Sūnus Kūrėjas, jo Partnerė – Dukra Kūrėja. Tai štai, Sūnus Kūrėjas privalo pereit per septynis savęs padovanojimus. O kokie buvo ankstesni negu jo atėjimas į pasaulį žmogiškuoju pavidalu – Jėzaus iš Nazareto tapatybe – būtent ir aprašo epochinis apreiškimas – Urantijos Knygos apreiškimas. Ir aš dabar noriu jus supažindinti su šitais šešiais savęs padovanojimais, kuriuos įgyvendino šimtu procentu atlikdamas savo misiją įvairiuose pasauliuose mūsų Sūnus Kūrėjas, dabar jau esantis – Aukščiausiasis Vadovas – drauge su savo Partnere, nes savo aukščiausiąja valdžia gauta iš Kūrėjo, jisai savanoriškai pasidalino su savo Partnere – Dukra Kūrėja.
Taigi jo kiti – kiti savęs padovanojimai turėjo ilgą laikotarpį. Šitame mano mokyme bus daug skaičių. Jie visi tam tikra prasme atskleidžia ir mums plačiau, giliau žvelgiant, kiek tai užima laiko ruošiantis atitinkamam savęs padovanojimui, o tuo pačiu ir rodo kantrybę, niekur kaip spirgas keptuvėje nešokinėja Sūnus Kūrėjas, kad kuo greičiau, kuo greičiau tą padaryt – ne – visur yra palaipsnis augimas. Ir kiekvienas savęs padovanojimas atitinkamai ugdo ir patį Sūnų Kūrėją, o tuo pačiu ir visą jo Vietinę Visatą, turinčią Nebadono vardą. O šitą Visatą jisai kūrė, kaip pasakyčiau – gilioje senovėje. Tai šitas pasakymas – gili senovė – nieko nepasakytų, nes Kristui irgi buvo mestas priekaištas vieno iš fariziejų-priekabiautojų sinagogoje, kada Jėzus pasakė teiginį, kad jis dar dabar pasakytų, kad Abraomas jo mokymu yra patenkintas. Jam buvo išreikštas priekaištas – Ką tu čia dabar sakai, tu gi dar neturi nė penkiasdešimt metų, o atrodo, kad tu, ką, gyvenai drauge su Abraomu tais laikais, tu šventvagiauji! – Tai į tai Kristus atsakė – Aš buvau dar, kai net šito pasaulio nebuvo. – Mūsų planetos – Urantijos dar kai nebuvo, jau jisai buvo ir veikė.
Taigi, Vietinė Visata – o Vietinių Visatų nei daug, nei mažai yra septyni šimtai tūkstančių dabartinėje kūrinijoje – septyni šimtai tūkstančių. O mūsų Vietinė Visata yra šeši šimtai vienuolika tūkstančių šimtas dvidešimt pirmoji – šeši šimtai vienuolika tūkstančių šimtas dvidešimt pirmoji iš septynių šimtų tūkstančių – jau yra einanti iki tų septynių šimtų tūkstančių. Tai štai jis pradėjo savąją Vietinę Visatą su Partnere – Dukra Kūrėja – kurti prieš keturis šimtus milijardų metų. Štai, kokia yra gili senovė Visatos požiūriu – prieš keturis šimtus milijardų metų! Ir tiktai prieš vieną milijardą metų – Sūnus Kūrėjas – pradėjo savo savęs padovanojimų misiją. Tarp kiekvieno savęs padovanojimo praeidavo maždaug pusantro šimto milijono metų laikotarpis. Tai yra ruošimasis – pusantro šimto milijono metų laikotarpis vadovaujant Vietinei Visatai, ir ruošiantis naujam savęs padovanojimui.
Energijos Reguliuotojai, įvairaus statuso Centrai – Energiniai Centrai, ir net atitinkamos Būtybės reguliuojančios Energiją, rūpinasi materija ta prasme kūrinijos arba Vietinės Visatos planetų kūrimu, pavadintu architektūrinėmis sferomis, ten, kur vyksta mokymai – dvasiniai mokymai – ir kuriuose mes kaip tik būsime po prisikėlimo. Tuo tarpu gyvastį kuria būtent šitie pirmieji atvykę į Vietinę Visatą Vadovai – tai yra Sūnus Kūrėjas – ir Dukra Kūrėja – gyvybės įvairias rūšis, kategorijas, dvasines kategorijas. Ir Sūnaus Kūrėjo užduotis patirti gyvenimą tų tvarinių pavidalu – kaip yra toji aplinka tvarkoma tokio statuso proto – jis turi patirti iš vidaus. Jis sukūrė tuos tvarinius, jis puikiausia žino teoriškai, nes yra pats kilęs iš Tobulumo Šaltinio – iš Kūrėjo – bet patyrimas įgyjamas tiktai būnat tuo statusu.
Taigi jo pirmasis – pirmasis – savęs padovanojimas buvo Melkizedeko pavidalu Melkizedeko pasaulyje, Nebadono Visatoje. Ir prieš išvykstant į šitą savęs padovanojimą iš savosios Būstinės – Salvingtono – Vietinės Visatos – Nebadono Sostinės, jisai tepasakė jį išlydintiems, kad vietoje manęs bus Vadovas – Rojaus Trejybės atstovas – Dienų Sąjunga – Emanuelis – ir Gabrielis vadovaus visai tai gausybei gyvybės. O Gabrielis – tai yra jo tas pagrindinis vykdytojas – Sūnaus Kūrėjo vykdytojas – Ryškioji ir Ryto Žvaigždė. Tokia būtybė yra vienintelė kiekvienoje Vietinėje Visatoje. Tai yra aukščiausio dvasinio statuso pareigūnas Vietinėje Visatoje. Būtent jis ir buvo apsireiškęs Marijai prieš Jėzaus gimimą mūsų pasaulyje.
Tai štai, Melkizedeku jis irgi pasirodė netikėtai, bet jis gavęs mandatą iš mūsų Supervisatos Trijų Dienų Senųjų – tai yra pagrindinių mūsų Supervisatos Administratorių, patvirtinta Kūrėjo – Rojaus Trejybės – mandatą, kad jis yra visiškai subrandintas Melkizedekas ir jisai turi būti priimtas į Melkizedekų gretas. Tai buvo pateikta būtent Melkizedeko pasaulyje Tėvui Melkizedekui – t.y. pirmajam sukurtam Melkizedekui. Ir per visą tarnavimą, kuris užtruko apie šimtą metų mūsų laiku skaičiuojant, šitas Melkizedekas pasirodė kaip nuostabiai suprantantis Melkizedekų pareigas, atliekantis ir demonstruojantis, koks turi būti Melkizedeko požiūris į Ištikimybę Kūrėjui, koks turi būti požiūris į savo aplinką, nes tai yra specialiųjų misijų Sūnūs, tai yra ypatingo statuso – aukščiausiojo statuso Vietinėje Visatoje dvasinių būtybių kategorija. Ir dėl to visi Melkizedekai matydami tokį atsidavimą savo misijai, jie žavėjosi šituo naujuoju atvykėliu, kuris be jokio pasididžiavimo, savo natūralumu, nuoširdumu, ir atsidavimu Rojaus Trejybei, gyveno ir veikė šituo statusu. Ir tuo pačiu neatskleidė, kad jis yra tos pačios Vietinės Visatos Vadovas – Sūnus Kūrėjas – ir net ir paties Melkizedeko Sutvėrėjas – Tėvo Melkizedeko. Ir net išvykus, lygiai taip pat nebuvo pranešta, kad jis buvo Vadovas visos Visatos. Ir niekur nėra jokio dokumento, išskyrus Sūnaringtoną – tai yra jau Sūnaus Pasaulis skriejantis aplink Rojų – tai yra to Antrojo Šaltinio ir Centro iš Rojaus Trejybės. Tame pasaulyje yra archyvai, kurie atskleidžia būtent, kaip jis vykdęs savo misiją. O į tą Pasaulį gali patekti tiktai Sūnūs Kūrėjai ir Sūnūs Avonalai – t.y. tie, kurie save padovanoja, nes pats padovanojimas, kaip jisai gali įsikūnyti savo sukurtu tvariniu, kaip iš jo vėl sugrįžt į savo Sūnaus Kūrėjo dvasinį statusą, niekam neatskleidžiama, nes na, nėra tikslo, vis tiek nesupras. Net ir Gabrielis sako – Aš to negaliu suprasti, kaip tai vyksta. – Tai yra paslaptis prieinama tiktai Sūnums Kūrėjams, ir Avonalams, aišku, Kūrėjui ir tiems, kurie patiria patį tą įsikūnijimą. Tai štai, jo toks pirmasis įsikūnijimas.
Antrasis įsikūnijimas buvo iš tikrųjų taip, galbūt, sakyčiau, skausmingas – skausmingas ta prasme, kad Nebadono Vietinėje Visatoje – tai yra Jėzaus ir jo Partnerės Dukros Kūrėjos – Nebadonijos – Vietinėje Visatoje, įvyko maištas trisdešimt septinto Žvaigždyno, vienuoliktoje Vietinėje Sistemoje. Paprastai sistemai vadovauja pirminiai Lanonandekai. Lanonandekai yra trijų kategorijų – pirminės, antrinės, tretinės. Žemiausia kategorija – tai yra planetų, kuriose gyvena mirtingieji – planetų Princai – planetų Vadovai. O pirminės kategorijos Lanonandekai yra Vietinių Sistemų Vadovai. Tai štai, Latentija, tos Sistemos Vadovas, sukėlė maištą. Tai buvo pirmasis maištas Nebadone! Ir Sūnus Kūrėjas, gavęs leidimą ir iš Dienų Senųjų – tai yra Supervisatos Pagrindinių Administratorių, iš Žvaigždyno Pačių Aukštųjų – to Žvaigždyno, kur įvyko tas Sistemos maištas, irgi nepranešus pasirodė toje maištaujančioje Sistemoje – kaip Pirminės kategorijos Lanonandekas – visiškai subrendęs, paruoštas darbui. Ir jisai vadovavo tai Sistemai apie maždaug aštuoniasdešimt penkerius metus, ir atstatė – atstatė tą Teisingumą, atstatė tą tamsybę į Šviesą – atstatė, na, sakykim, taip, ne demonstruodamas kažkokias bausmes už pražangas, bet rodydamas, kaip reikia įprasminti Šviesą tarnaujant Kūrėjui – Rojaus Trejybei – kaip reikia išreikšti ir ištikimybę, atsidavimą ir tos pareigos šventą vykdymą kaip Sistemos Vadovui! Ir kada atėjo laikas jam išvykti, tai iš tikrųjų, tai jisai išvyko ir vėl, jokių nepalikta paaiškinimų, kad tai buvo Vietinės Visatos Vadovas įsikūnijęs Lanonandeko pavidalu – niekas šito nežinojo. Ir iki šiol yra tiktai spėliojimai gretinant, sakykim, įvykius, kada jisai išnyksta iš savo sostinės ir paskiau ateina pranešimas, kad pasirodo netikėtai visiškai subrendęs atitinkamos kategorijos dvasinė asmenybė, visiškai paruošta, ir ji dirba tą darbą. Natūralu, tie kurie drauge su juo, jie mato tą ir atsidavimą, ir ištikimybę Kūrėjui, ir tai yra apšvietimas jų – bet jo tapatybės jie nežino iš kur jis yra. Yra toks matosi akivaizdus darbas, akivaizdus asmuo, bet tapatybė neatskleidžiama. Ir vėl, visi dokumentai yra tiktai Sūnaringtone, tame slaptajame Amžinojo Sūnaus arba Antrojo Šaltinio ir Centro – iš Rojaus Trejybės – pasaulių grandinės Sūnaringtono pasaulyje.
Taigi trečiasis įsikūnijimas arba savęs padovanojimas, kurį atliko mūsų Sūnus Kūrėjas, kaip sakiau, tai jau buvo na, įgyvendinant prašymą suteikti Materialųjį Sūnų pasauliui, kuris priklausė Vietinei Sistemai ir kurios taip pat vadovas nuklydo į maišto tamsybę. Tuomet pasirodė visiškai jau parengtas Materialusis Sūnus ir dirbo tame pasaulyje, kuriame tamsybė viešpatavo. Taip pat nebuvo ryšio grandinių, nebuvo iš kur gauti patarimo. Jis dirbo vienas, be Partnerės, kai paprastai Materialieji Sūnūs dirba drauge su Materialiomis Dukromis – šis dirbo vienas. Ir per vienos kartos – mirtingojo kartos gyvenimą – jisai sugebėjo sugrąžinti planetą į Šviesą. Kas yra tamsa? Reiškia, tos planetos dvasinis vadovas – planetos Princas – nuklydo į maištą – prisijungė prie Sistemos vadovo maišto. Bet Materialaus Sūnaus veikla per vienos mirtingojo kartos trukmę vis tiktai pakeitė ir planetos Princo požiūrį – jisai atsisakė toliau sekti Vietinės Sistemos maištininkų vadovo tuo nurodytu kursu neigiant Kūrėją. Ir tiek planetos Princas, tiek ir jo visas pagalbinis personalas pateikė savo, sakykim, nuoširdžią asmenybės atgailą, pripažino savo piktybinio blogio pasireiškimą ir gavo tolimesnį patvirtinimą, kad jie gali toliau eiti savo pareigas. O kada planeta vėl sugrįžo į tą Šviesos Kelią, tada buvo paskirta jau ta nuolatinė Materialioji pora – sūnus ir dukra – Adomas ir Ieva – ir tas laikinasis Materialusis Sūnus paliko savo pasaulį, atstatytą jau į Šviesos statusą. Ir vėl, jisai niekam nieko nepranešęs sugrįžo į savo Būstinę, į savo Sostinę – Salvingtoną, ir tęsė savo tolimesnį vadovavimą drauge su Partnere Nebadonija Vietinei Visatai – Nebadonui.
Ir vėl eina maždaug pusantro šimto milijono metų, kol ateina naujasis savęs padovanojimas, tik šį kartą jau mirtingojo statusu – mirtingojo – bet ne tokio kaip Jėzaus iš Nazareto materialiu pavidalu – bet mirtingojo, kuris jau nužengė kaip dvasinė asmenybė ir pasiekė jau aukščiausią statusą, pasiekė Uversą. Tai štai, šitas padovanojimas iš tikrųjų rodo, kad tai yra na, aukštesnis mirtingojo laiptelis, kuris paliudija, kad tai yra ta karjera, kuri skirta mirtingajam, kada ištikimai žengiama, ir pasiekiama tokia pakopa, kad iš tikrųjų yra mirtingajam prieinama nuo paties žemiausio statuso, turinčio dar materialų pavidalą, yra tas statusas iki dvasios išsivystymo tokio lygio turint ir visą mirtingojo sukauptą patyrimą. Tai jis demonstravo tiktai tą baigiamąją dalį, bet kaip mirtingasis nužengęs. Tai čia buvo penktasis savęs padovanojimas.
O ketvirtasis savęs padovanojimas, tai yra serafimo – serafimo pavidalu. Serafimo pavidalu jisai pasirodė irgi kaip aukščiausios kategorijos serafimas serafimų pasaulyje, ir taip pat tarnavo tą laikmetį kaip Patarėjas – Patarėjas įvairaus statuso dvasiniams mokytojams. Tai jis net buvo Patarėju, arba kaip Urantijos Knyga aiškina, kad suprastų mirtingieji, tai, na, daugiau kaip sekretorius – padėdavo, patardavo. Ir jisai maždaug dirbo su dvidešimt šešiais įvairių kategorijų Vadovais dvidešimt dviejuose pasauliuose. Ir niekur nebuvo atskleista jo tapatybė, kad jisai yra Visatos Vadovas – vienas iš Dviejų Vadovų – save padovanojantis serafimo statusu. Ir kada apreiškėjai sako – Mes stebėjome, stebėjome, kad tai yra tas Serafimas, kurio tapatybė neatskleista, bet mes matome, kad tai tikrai yra mūsų Vadovas, kadangi jį pirmą kartą lydėjo ir Gabrielis. Net ir neatskleidžiant tapatybės, bet lydėjo Gabrielis. Ir kiekvieną kartą, kada Sūnus Kūrėjas save padovanodavo atitinkamu statusu, jį lydėdavo vienas iš, sakykim, iš aukščiausiu statusu. Kada jis kaip Melkizedekas įsikūnijo, tai Omniafimas, Lananondeko statusu, kai įsikūnijo, tai Tertiafimas lydėjo, paskiau Sekonafimas – žodžiu, čia lydėjo jau Gabrielis drauge su vienu iš sekonafimų. Tai aukštesnio statuso negu Vietinės Visatos angelų kategorija. Tai štai apreiškėjai ir sako, sako – mes stebėjom, kad tas Serafimas, kuris pasirodė visiškai kaip įtvirtintas aukščiausiojo statuso Serafimas gali būti lydimas Gabrielio mūsų Vietinės Visatos Sūnus Kūrėjas, ir jis gali atvykti ir pas mus Serafimo pavidalu, bet mes jo tapatybės neatskirsim, nes ji neatskleista, kas jis toks yra tas Serafimas. Todėl mes ypač sekėme būtent to Serafimo galimą atvykimą ir į mūsų aplinką. Žodžiu, patikrins jus kitu pavidalu, pamatys, kaip jūs čia, išvykus jam iš Vietinės Visatos, atsipalaidavot per daug.
Tai štai dar vienas – šeštasis įsikūnijimas – jau yra kaip mirtingojo įsikūnijimas, bet kuris patiria morontinę karjerą – morontinį pavidalą. Ir štai, tuo pavidalu jis taip pat pasirodė kaip tas mirtingasis, jau pilnai perėjęs per morontinį parengimą ir demonstravęs net ir šituo statusu, kaip reikia atsidavus Kūrėjui vykdyti savo kasdienes užduotis, kasdienes pareigas. Ir po kiekvieno savęs padovanojimo visi pripažindavo, net ir maištaujantis Vietinės Sistemos Vadovas – Latentija pripažino, kad tu buvai nuostabiausias Vietinės Sistemos Vadovas, pats teisingiausias, kokia šita Vietinė Sistema iki tol nepažino. Visur per veikimą mūsų Sūnus Kūrėjas demonstruodavo ir kantrybę, Išmintį nepaprastą, gailestingumą, tuo pačiu Įžvalgą, numatymą, kaip reikia pasiekti su tvariniais savitarpio supratimą tuo pačiu statusu, kuriuo jisai ir pasireiškė toje aplinkoje niekad savęs neiškeldamas, niekad neišaukštindamas, kad aš esu iš tų Aukštybių atvykęs, sukurtas Rojaus Trejybės-AŠ ESU, ir esu jūsų – jūsų net Sutvėrėjas – jūsų gyvasties statusu Sutvėrėjas šitoje Visatoje. Visas dėmesys buvo skiriamas tam darbui, kurio atvykimui čia jis buvo ir pasirengęs, ir kaip tas darbas jį tiesiog įtraukė visą kaip asmenybę.
Ir visi šitie septyni – jau po to ėjo septintasis – t.y. būtent gimimas mirtinguoju pavidalu Jėzaus iš Nazareto tapatybe. Tai kadangi mes apie jį jau labai daug ką žinome, tai apie jį aš jau atskyrai nieko nebekalbėsiu dabar. Bet visi šitie savęs padovanojimai taip pat leisdavo pajausti net ir jam, kai iki tol buvusiam savo kilme tobulam – tobulam Asmeniui – Dvasiai – ir Gailestingumą, ir Teisingumą, ir Tiesą, ir Išmintį – dabar parodydavo, kaip visa tai patyrus tame dvasinio arba net ir mirtingojo statuse gyvenimą iš vidaus, kaip šitą Gailestingumą, Teisingumą, Gerumą koreguot su įgytu patyrimu, ir atsižvelgiant būtent į tą statusą, kuris ir sudaro tą Vietinę Visatą įvairiose gausybėse įvairių tvarinių įvairiausiuose pasauliuose, įvairiausiuose Žvaigždynuose, Vietinėse Sistemose, kaip visa tai atsispindi Vietinės Visatos suvereniame vadovavime, nes šitie septyni savęs padovanojimai iškėlė jį į tokį statusą, kad jį ir atskyrė – kaip ir kitus tokius Sūnus Kūrėjus patyrusius septynis savęs padovanojimus į atskyrą kategoriją – kaip Šeimininkai Sūnūs Kūrėjai! Reiškia, jie yra Vietinės Visatos jau – Šeimininkai – savo vardu vadovaudami Vietinei Visatai. Ir Kūrėjas kaip tik tada pareiškė – štai visi tie Patarėjai, kuriuos deleguoja Rojaus Trejybė – Dienų Ištikimieji, sakykim, Žvaigždyne – jie atšaukiami kaip aukštesnės Išminties Patarėjai, nes jau Šeimininkas Sūnus Kūrėjas sukaupęs patyrimus – jam Išmintis jau yra kaip Kūrėjo Išmintis tai Vietinei Visatai – Patarėjai iš Rojaus Trejybės – nebereikalingi, atšaukia Dienų Sąjungą – Emanuelį – atšaukia, jis jau nebereikalingas savo patarimais iš Rojaus Trejybės. Ir tada Šeimininkas Sūnus Kūrėjas kreipėsi į Rojaus Trejybę, ir prašo – palikite man taip kaip ir dabar yra Jūsų Pačių atstovus ir Žvaigždyne, ir Jūsų atstovą Emanuelį mano Vietinės Visatos Būstinėje. Jo šitas prašymas buvo apsvarstytas ir priimtas sprendimas patenkinti jo prašymą. Ir dabar šitie ir Patarėjai tiek Žvaigždyne, tiek Emanuelis yra jau atsieti, kad jie priklausytų Rojaus Trejybei ir amžiams sujungti su Šeimininku Sūnumi Kūrėju Nebadono Vietinėje Visatoje.
Štai, ką duoda tas savęs padovanojimų patyrimų įgijimas, kokį statusą duoda, ir kaip pripildytas to noro dalintis ir aukščiausiuoju postu! Jisai pasidalina savanoriškai su savo Partnere – mes vis tiek lygiomis teisėmis ir dalimis tvarkome Vietinę Visatą. Todėl dabar ir yra Šeimininkas Sūnus Kūrėjas kaip lygiavertis Partneris – pats savarankiškai pasidalinęs savo Aukščiausiąja Suverenia Galia su savo Nebadonija – Dukra Kūrėja. Žodžiu, tokia yra savęs padovanojimų prasmė, reikšmė, vertybė! O mums dar jisai pelnė Minties Derintoją, štai, Kūrėjo dvasią, fragmentą esančią mūsų viduje, prote mūsų – ne smegenyse – materialiame organe, bet mūsų prote, kuris žadina mūsų dieviškąjį dvasios protą, kad jisai įsiviešpatautų materialaus proto atžvilgiu, ir tada priimtų sprendimus, kaip gi mums kiekvieną akimirką gyventi atsidavus Kūrėjui – Ištikimybę demonstruojant savo gyvenime Kūrėjui – Ištikimybę!
Džiaugiuosi, kad jūs išklausėt, kurie turėjot Ištikimybės Kūrėjui, jau pažadintą asmenybę. O šitas mokymas yra – kaip ir kiekvienas mokymas – labai svarbus, prasmingas. Tik susimąstykit apie tai, kiek jisai tinka kiekvienam iš mūsų, kaip mes turim taip pat demonstruot Ištikimybę Kūrėjui kaip mūsų Sūnus Kūrėjas tą demonstravo net savo savęs padovanojimais, ir tuo pačiu jisai dar vykdė ir Kūrėjo Valią. Bet pirmuoju įsikūnijimu jis vykdė kaip Rojaus Trejybės – Trijų Šaltinių ir Centrų Valią – antruoju savęs padovanojimu vykdė Tėvo ir Amžinojo Sūnaus, arba Pirmojo ir Antrojo Šaltinio Valią, trečiuoju savęs padovanojimu vykdė Antrojo ir Trečiojo Šaltinio Valią, t. y. Amžinojo Sūnaus ir Begalinės Dvasios – ir kitais savęs padovanojimais jis taip pat vykdė ir atskyrai kiekvieno Asmens – Begalinės Dvasios Valią, Amžinojo Sūnaus Valią, ir paskutinįjį savęs padovanojimą kaip mirtingasis, jis vykdė Tėvo Valią. Dėl to jis ir iškėlė virš visų Tėvą ir demonstravo atsidavimą Pirmajam Šaltiniui ir Centrui – Tėvui. Net ir Šėtono gundomas ant Hermono kalno atsilaikė visuomet teatsakydamas – Tebūnie Tėvo Valia. Štai ir šituo užbaigė Liuciferio maištą – trečiąjį maištą mūsų Vietinėje Visatoje – Nebadono Vietinėje Visatoje – kurioje ir buvo tik tie trys maištai. Reiškia, jis visose tose aplinkybėse dalyvavo pats demonstruodamas, kaip reikia tokiomis pasimetimo ir tamsos sąlygomis būti ištikimam Kūrėjui – likti šviesiam, nesuteptam maišto, ir tuo pačiu žvelgiant į Kūrėją ir į savo aplinką Kūrėjo Žvilgsniu, bet būnant tarp tos aplinkos savimi ir nuoširdumu, ir savybėmis.
Ir tai yra būtent Rojaus Trejybės-AŠ ESU sumanytas Evoliucinis Planas – kaip Vadovai turi rūpintis aplinka, rūpintis tais, kurie toje aplinkoje sudaro visumą, kurią ir apkabina Vadovas dvasiniu glėbiu, mintimi, parama, pagalba, sustiprinimu, patarimu, ir nurodo kryptį į Kūrėją – visur – politikoje, ekonomikoje, šeimoje, moksle, visuomenėje – visur, ir visada su Kūrėju, ir tik su Juo!

Komentarai