Forumas: temos peržiūra
Adomas ir Ieva atsako į klausimą apie ištikimybės priesaiką, 2008 10 20
Dabar, pagarbinęs Rojaus Trejybę – Tėvą, Amžinąjį Sūnų-Kūrinijos Motiną-Brolį, ir Begalinę Dvasią-Kūrinijos Motiną-Sesę, kreipiausi patarimo Begalinę Dvasią, kaip galėčiau užmegzti ryšį su Adomu ir Ieva, kad jų paklausčiau apie jų ištikimybės priesaiką, kaip šito mūsų svetainės Forume prašo mane padaryti Arnoldas, pats pasiūlęs temą apie ištikimybės priesaiką.
Begalinė Dvasia man pasiūlė kreiptis į mūsų Vietinės Visatos Sūnų Kūrėją, nes būtent per mūsų Vietinės Visatos Vietinės Sistemos, Satanijos, ryšio grandines ir gali būti užmegztas toks ryšis.
Sūnus Kūrėjas man paaiškino, kad dabar aš dar nepasirengęs tiesiogiai užmegzti bendravimą per šitas ryšio grandines. Tam man dar reikia mano angelo serafimo pagalbos, kad šis gautų leidimą iš Ryšio Grandinių Prižiūrėtojų Vyriausiojo Vadovo, kad mane galėtų įjungti į ryšio grandines, nes tai nėra taip, kad bet kuriuo metu galiu jomis pasinaudoti, kaip galiu bet kada bendrauti su Tėvu, ar Sūnumi Kūrėju. Mat bendravimas su Tėvu ar kitais Rojaus Trejybės Asmenimis, ar su Sūnumi Kūrėju, ar Vietinės Visatos Motina Dvasia vyksta ne per ryšio grandines, bet per Minties Derintoją, Tiesos Dvasią, ir Šventąją Dvasią, o taip pat per asmenybės grandinę iš Tėvo, dvasingumo grandinę iš Amžinojo Sūnaus, ir proto grnadinę iš Begalinės Dvasios, ir jos yra prieinamos VISADA, jos niekada nenutraukiamos.
Tuo tarpu ryšio grandinės buvo nutrauktos nuo Liuceferio maišto pradžios prieš du šimtus tūkstančių metų iki 1986 metų, kada įvyko Liuciferio, Šėtono, Satanijos vadovų, mūsų planetos puolusio dvasinio vadovo, Kaligastijos, teismas, Uversoje, ir jie pasirinko savo valia savosios tapatybės sunaikinimą, paniekinančiai atstūmę jiems siūlomą gailestingumą. Ir nuo to meto Satanijos ir Urantijos izoliacija yra nuimta, o ryšio grandinės vis labiau ir labiau atstatomos, kuro daugiau miritngųjų jomis pasinaudoja, tuo daugiau jos yra atstatomos. Ir per jas galima užmegzti ryšį su Dvasiniais Mokytojais, įvairaus rango. Tuo pačiu bendrauti ir su Adomu ir Ieva.
Aš paklausiau Adomo ir Ievos:
Kodėl jums reikalinga ištikimybės priesaika ir kam ją jūs davėte – Rojaus Trejybei ar Sūnui Kūrėjui, ar Tėvui, ar Visatos Motinai Dvasiai?
Adomas:
Mano mylimas sielos broli, aš esu sužavėtas, kad mirtingasis mano sielos brolis domisi mano ištikimybės priesaika.
Bet kokia priesaika, duota iš meilės, padeda tarnauti. Ir ypač sunkiomis akimirkomis. Mes, Ieva ir aš, esame Materialieji Sūnūs ir Dukros, ir mūsų tarnystė ribojasi Vietinės Sistemos arena. Todėl mūsų priesaika yra skirta Vietinės Visatos Tėvams - Sūnui Kūrėjui ir Visatos Motinai Dvasiai, kurie yra mūsų Tėvai ir valdovai.
Nors mes esame mokomi ir apie Rojaus Trejybės veikimą mūsų pačių aplinkoje ir tose planetose, kuriose mes taip pat veikiame kaip tėvai savo sielos broliams ir sesėms žmogiškuoju pavidalu, tačiu mūsų ištikimybės priesaikia yra skirta mūsų betarpiškiems Dieviškiesiems Tėvams.
Ištikimybės priesaika, nuo pat pirmosios akimirkos, sužadina pačius giluminius pojūčius, kad net ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis aš turiu išlikti ištikimas savo Dieviškiesiems Tėvams, kurie manimi pasitiki ir paveda tokią užduotį, kurią gali sudaryti daug pavojingų akimirkų, kurių metu bus patikrinta manoji ištikimybė ir atsidavimas.
Pats ištikimybės priesaikos tekstas yra pilnas meilės ir šviesos, nes jame mes, prieš išvykdami į planetas, kad kurtume aukštesnes, vadinamas violetines žmogiškąsias rases, duodame priesaiką, kurioje atsispindi mūsų meilės motyvai prisidėti savo tarnyste prie tokios šviesos skleidimo, kurios jau esame prisipildę patys, kad mūsų meilė savo Dieviškiesiems Tėvas, mus veda ir įpareigoja negailėti pastangų, kad geriau būtų visiems, ne tik šią akimirką, bet per visą ateities kartų gyvenimą dabartiniame visatos amžiuje, nes būtent nuo mūsų pastangų ir priklauso, kiek šitas visatos amžius dar tęsis ir kada jis bus pakeistas į dar aukštesnio dvasinio išsivystymo visatos amžių.
Ir būtent ištikimybės priesaika mums leido išlikti ištikimiems savo misijos metu, kada aplinkui žmogiškieji mūsų broliai ir sesės dvasioje negalėjo suprasti nei mūsų mokymų, nei mūsų šviesos, o prieš mūsų Dieviškųjų Tėvų meilę ir šviesą sukilę mūsų Vietinės Sistemos dvasiniai vadovai kurstė planus ir veikė prieš mus akivaizdžiai ir paslapčiomis, net apgaulingai.
Būtent dėl jų apgaulės Ieva, manoji partnerė žmogiškuoju matomu pavidalu, ir buvo suvyliota į spąstus, kad ji priėmė tokį sprendimą, kuris sužlugdė mūsų misiją iš dalies. Aš dar galėjau tęsti šitokią misiją vienas, bet manoji meilė Ievai nustelbė mano meilę mūsų Dieviškiesiems Tėvams, ir pačiam kūrinijos Kūrėjui, kad aš pats sąmoningai pasirinkau sprendimą pakartoti Ievos veiksmą, kuris per akimirką mus pavertė lygiai tokiais pačiais mirtingaisiais, kaip ir visi kiti tuo metu gyvenę aplinkui mus žmonės, kurių visų laukė vadinamoji materiali fizinio kūno mirtis.
Tačiau net ir tokių sukrėtimų metu, iš vidinio skausmo ir pasimetimo, mums abiems užteko išminties ir vidinio ryžto atsispirti gundymams ir neprisijungti prie Liuciferio ir Šėtono maišto, kuriame dalyvavo ir nupuolęs jūsų planetos dvasinis vadovas Kaligastija.
Mes abu – ir Ieva, ir aš – savo misiją sužlugdmėe, tačiau savosios ištikimybės priesaikos vis tik nesulaužėme. Mes savo Dieviškųjų Tėvų neišdavėme. Mes tik norėjome greitesnio šviesos paskleidimo jūsų planetoje įgyvendinimo, negu jį buvo savo planu numatęs Kūrėjas – visos Kūrinijos Tėvas – ir mūsų Visatos Dieviškieji Tėvai – Sūnus Kūrėjas ir Visatos Motina Dvasia.
Mūsų troškimas GĖRIO VISIEMS, visai tamsiai ir agresyviai aplinkai, pranoko mūsų pačių išmintį ir kantrybę.
Būtent dėl to, kad aplinka buvo tokia tamsi, o ryšio grandinės neveikė iš viso, mes buvome atsidūrę tokioje izoliacijoje, kai neturėjome nė mažiausios galimybės pasitarti su savo aukštesniais sielos broliais ir sesėmis, kaip galėtume išmintingai tęsti savo misiją, kai aplinkui mes akivaizdžiai matėme, kad mūsų šviesinimo, lavinimo, ir vystymo pastangos mums norimų vaisių neatneša.
Mes save buvome jau iš anksto užprogramavę tiktai didvyriškiems ir greitiems pokyčiams, kurie turėjo būti matomi mūsų akims ir mūsų supratimu. Mes perdaug susikoncentravome ties tikslu, o ne ties tikslo siekimo procesu, kuriame jutome daugiau įtampos ir nerimo negu pasitenkinimo ir palaimos.
Mūsų menkas ir trūkinėjantis ryšys su Kūrėju neleido mums jausti giluminio pasitikėjimo savo jėgomis ir Kūrėjo išmintimi, įgyvendinant JO planą, numatytą šiai planetai vystytis biologiškai aukštesniu lygiu per mūsų kuriamos naujos violetinės rasės pasirodymą Urantijoje. Ir tas tamsos vakuumas, kuris vyravo mūsų pačių viduje, mums pakirto pasitkėjimą ir Kūrėju, ir savo pačių jėgomis, o tai dar labiau silpninio mūsų pastangas daugiau bendrauti su Kūrėju savo viduje ir daugiau atsidėti ne tikslo aptarinėjimui, bet didesnio atsidavimo pačiam tikslo įgyvendinimo procesui.
Mūsų ištikimybės priesaika savo Dieviškiesiems Visatos Tėvams, mus sulaikė nuo to, kad mes visiškai nusigręžtume nuo savo Tėvų, net ir kai mums buvo labai sunku, ir kai savo veiklos rezultatų nematėme jokių, mūsų supratimu, kai aplinkui mums atrodė, kad niekas nesivysto, nesikeičia šviesos kryptimi, o juk mes taip troškome šviesių permainų, tačiau aplinka mus sutiko pagal savo lygį ir ji keitėsi tik tiek, kiek tuo metu buvo pajėgi keistis.
Tačiau šis jos keitimasis mūsų netenkino. Jis mums atrodė yra per lėtas. Dėl to mūsų troškimas, labai didelis troškimas nešti šviesą, mus ir išgelbėjo nuo lemtingos klaidos – prisijungimo prie Liuciferio ir Šėtono maišto. O mums buvo rodomi tokie pavojingi ženklai, net gąsdinimai, jeigu prie maišto neprisijungsime, kad be savo didžiulio troškimo šviesti žmones iš meilės jiems, mes nebūtume atsilaikę prieš mūsų puolusius buvusius Sistemos vadovus.
Ir, aišku, pati ištikimybės priesaika mus labai smarkiai sustabdydavo nuo bet kokio klaidingo žingsnio, kurį siūlydavo tiek Liuciferis, tiek Šėtonas, tiek Kaligastija per daugybę metų, kuriuos mes praleidome Urantijoje, sėkmingai vykdydami žmonijos būsimo biologinio pagerinimo ir dvasinio vystymo užduotį ir programą. Mūsų priesaika mums buvo tikra atrama tokioje izoliuotoje planetoje. Mes buvome vieni, be mūsų angelų pagalbininkų, tačiau jie mums negalėjo niekuo konkrečiai padėti, nes biologinio rasės sukūrino programos įgyvendinimui planetoje jie neturi jokių patarimų mums, nes šitoje sferoje esame mes biologiniai tėvai materialiems mirtingiesiems visoje planetoje. Tačiau jie mums nuolat primindavo mūsų ištikimybės priesaikos žodžius, kad mes esame laisvos valios Sūnūs ir Dukros, tik meilės dėka kuriantys aukštesnę biologinę gyvybę planetoje, kuri turi nuostabią ateitį, numatytą Visatos Dieviškųjų Tėvų, besiremiančių Rojaus Trejybės mandatais.
Ir šitas nuolatinis ištikimybės priesaikos priminimas, mums neleido dar anksčiau atsiduoti savosios misijos paspartinimui iš nekantrumo ir nepasitikėjimo šituo pačiu evoliuciniu mūsų biologinio žmonijos gerinimo planu.
Bet priesaika yra tik toks tekstas, kuris labai dažanai duodamas iškilmingoje aplinkoje, nors jis skirtas išmėginimų akimirkoms, kada tokios akimirkos pasireiškia pačia skaudžiausia forma ir kuriai pati asmenybė dar nėra pasiruošusi, nes tokio patyrimo niekada nebuvo patyrusi ir ji negali žinoti, kaip ji pasielgs būtent tomis skaudžiomis ir realiai pasireiškiančiomis akimirkomis.
O kada tokios akimirkos kartojasi nuolat, kada jos išsitempia į metus, dešimtmečius, o mūsų atveju net ir beveik du šimtus metų, tada ištikimybės priesaika tampa tąja vienintele atrama, kuri sugrąžina kaip šaltas dušas į savosios misijos tikrosios prasmės apmąstymus, ir savosios veiklos koregavimą, kad ši misija būtų įgyvendinta.
Mes esame tik mažyte dalele aukščiau negu jūs, mirtingieji žmonės. Bet mes taip pat esame materialūs ir savo palikuonis gimdome net ir taip, kaip mirtingieji žmonės. Todėl ir mūsų patyrimas, ir išmintis nėra perdaug atitrūkusi nuo jūsų, nes mes šiaip jau neveikiame už Vietinės Sistemos ribų. Dėl to ir mus laikyti dievais ar artimais jiems asmenimis – tai lygiai toks pat nevykęs minties pasireiškimas jūsų mąstyme, kaip ir mūsų pačių nesupratimas savosios misijos reikšmės bei mėginimas ją paspartinti mėginant patiems pagerinti mūsų Kūrėjų mums suteiktus planus, kaip ši misija turi būti įgyvendinta.
Ir mus palaikė, tuometiniai jūsų sielos broliai ir sesės, iš dangaus nusileidusiais dievais, kad mus ėmė garbinti, ir mes turėjome patys nutraukti jų tokį mūsų garbinimą, ir paaiškinti, kad šitaip nesielgtų, nes yra tik Dievas, kurį reikia garbinti, bet ne žmogus, kuris iš meilės Jam ir garbina Dievą. Tačiau mūsų tamsiems sielos broliams ir sesėms buvo sunku patikėti, kad mes galime būti kuo nors mažiau kaip Dievai, nes mūsų sugebėjimai jiems buvo nesuprantami.
Tačiau ir mes, dabar, suprantame, kaip atrodėme tamsūs savo Dieviškųjų Tėvų akyse, kada mėginome tobulinti jų mums parengtus planus, kad kuo greičiau šitoje planetoje įsiviešpatautų ir aukštesnė biologinė rasė ir ryškesnė dvasinė šviesa. Ir savuoju nekantrumu nubloškėme visą žmoniją daugybei tūkstančių metų atgal į uždelstą ir sumenkinta žmonijos žengimą klaidžiojimuose ir tamsos labirintuose, kurie žmones ne tik apsunkino, bet ir iš viso išgąsdino siekti dvasinės šviesos, kad net ir šiandien jie bijo šito gyvo Tėvo Meilės ir Šviesos kelio.
Mes nebuvome kaltinami ištikimybės priesaikos sulažymu, nes mes nieko nedarėme, kas būtų buvę nukreipta prieš mūsų Dieviškuosius Visatos Tėvus, kaip kad padarė Liuciferis, Šėtonas, ir Kaligastija. Mes likome ištikimi savo ištikimybės priesaikai. Tačiau mes savosios užduoties neįgyvendinome ir nesukūrėme violetinės biologinės rasės dėl savojo neišmanymo ir nekantrumo. Ir nors jau praėjo beveik keturiasdešimt tūkstančių metų nuo tų laikų, tačiau ir šiandien mes jaučiame sąmonės diskomfortą, kad negalėjome iki galo prisidėti prie dieviškosios šviesos tiesaus paskleidimo tiek, kiek tuo metu mums buvo numatyta prisidėti, nes nuo to priklausė, ir dabar priklauso, kasdienis žmonijos gyvenimas ir vystymasis.
Ir nors mes džiaugiamės, kad esame ištikimi priesaikai iki šiolei, tačiau tik per patyrimą dabar visa savo sąmone suvokiame, ką reiškia net vienas suklydimas ateities visoms kartoms, kol jo pasekmės bus tiek ištiesintos, kad nebeliks ir ženklo paties mūsų suklydimo. Kiek tai kainavo ir tebekainuoja mums iki šiol mūsų neapgalvotas žingsnis?
Viskas yra tarpusavyje susiję į visumą. Ir mūsų veiksmai taip pat yra susiję su mūsų asmenybės pasireiškimu net ir po daugelio tūkstančių metų.
Štai dėl ko aš jums dabar pasakoju apie tai, kad net nedidelė klaida gali pasukti visos žmonijos vairą į tokias audringas jūros vietas, kad ir paties vairo galite nebeišlaikyti, nors eis dešimtmečiai, tūkstantmečiai, o jūs ir toliau galėsite blaškytis audrose nesugebėdami sugaudyti laivo vairo, o pats laivas bus visiškai nevaldomas ir be krypties. Ir visiems kels baimę ir paniką, kad šitokioje audroje nėra nė vieno, kuris išdrįstų be baimės prisiartinti prie vairo ir imtis vairininko vaidmens.
Dėl to ir jūs turite atkreipti dėmesį, kad ir savo veiksmais sukeliate pasekmes ne tik savo asmeniniame gyvenime, bet ir visoje žmonijos šeimoje. Jūs nesate izoliuoti, kad jūsų sprendimai ir veiksmai neveiktų kitų. Todėl ir jūsų ištikimas Tėvo valios vykdymas gali vairą atstatyi į normalią padėtį, kad ir pats žmonijos laivas palaipsniui surastų kryptį, ir nebebūtų taip, kad jis ir toliau plauktų kaip sūkurio pagauta skiedra, nebesugebanti iš jo ištrūkti.
Ieva:
Aš taip pat noriu pasakyti ir savo patyrimu patvirtinti, kad mes galime per vieną akimirką priimti klaidingą sprendimą ir veikti jį įgyvendindami, manydami, kad veikiame teisinga kryptimi. Būtent dėl to mes šitaip galime veikti, nes turime laisvą pasirinkimo valią. Ir kada mums trūksta žinojimo ir ypač išminties, tada mes galime sudaryti pavojų net visos planetos vystymui.
Kada aš veikiau su Adomu drauge, tada mes galėjo pasitarti, abu galėjome padiskutuoti, ką mums reikia daryti, kaip reikia elgtis, kad planetoje nors kiek pašviesėtų. Tačiau, kada aš dar papildomai nusprendžiau veikti ir viena, net apie tai neužsiminusi Adomui, tada ir buvau pagauta į apgaulės spąstus. Ir šitie spąstai buvo paspęsti mano per dideliam norui pamatyti savo darbų rezultatą. Juk net ir dabar mes visada sakome, ir jūs jau kai kurie tą žinote, jog darbai yra mūsų, o rezultatai Dievo. O aš norėjau savo akimis pamatyti ir rezulaus. Pamatyti pati.
Mano nekantrumas kainavo labai brangiai ne tik man, bet ir jums. Ir tebekainuoja, nes jūs iki šiol tarpusavyje kariaujate, vieni kitus žudote, apgaudinėjate, ir siekiate naudos sau kitų sqskaita.
Kada aš pasidaviau apgaulei aš nesiekiau naudos sau. Aš tik jaučiau, kad aplinka tokia tamsi ir norėjau pamatyti nors kokią prošvaistę. Dėl to mane ir įtikino, kad pagimdyčiau kūdikį nuo genties vado, išauginčiau jį savo aplinkoje ir šviesoje, o tada jis sugrįžtų į savo gentį ir būtų visos genties šviesos vadas, nes visi žinotų, kad jo motina yra dieviškos kilmės ir toji gentis priimtų jo skleidžiamą šviesą daug greičiau negu kitos tamsios gentys, kurios atstumia šviesą ir jai priešinasi labai aršiai.
Tačiau mano pagimdytam Kainui nebuvo lemta tapti šviesos vadu savo tėvo gentyje. Dar baisiau, jis pakėlė ranką prieš savo brolį – Adomo ir mano kūdikį, išaugusį su Abelio vardu. Ir vietoje šviesos net ir savo gentyje, mes patyrėme tik ašaras, kraują, ir žūdynes tiek Kaino tėvo gentyje, tiek ir aplinkinėse gentyse, tiek tarp brolių Kaino ir Abelio.
Mano nekantrumas, neišmanymas aplinkos ir Dieviškųjų Tėvų plano nuoseklumo ir tobulumo, net ir tokioje aplinkoje, atvedė į tragiškas pasekmes ir man, ir Adomui, ir Urantijai, ir Visatai. Visi esame šeima, kai vienam šeimoje blogai, kiti irgi nesidžiaugia. Vienintelė paguoda yra tik tai, kad ištikimybės priesaikos mes nesulažėme, nors labai bijojome su Adomu, kad mums nepateiktų kaltinimų būtent dėl dalyvavimo maište prieš Tėvą ir ištikimybės priesaikos pamynimo.
Mūsų palengvėjimui nebuvo galo, kada mes gavome žinią, kad nesame kaltinami ištikimybės priesaikos sulaužymu, nes mūsų veiksmuose nebuvo noro ir užuominos sukelti maištą savyje prieš Tėvą ir Kūrėją. Priešingai, mes norėjome patobulinti šį planą, kad jis būtų greičiau įgyvendintas. Mes gyvenome pačiu tikslu, o procesas mums kėlė ir kančią, ir baimę, kad nieko nepavyks mums pasiekti, kai aplinkui nematėme jokių teigiamų pasikeitimų žmonių dvasiniame vystyme.
Kokia vis tik yra žemų tvarinių didžiulė aistra pamatyti savo darbų vaisių. Ir be jo atrodo visos pastangos yra nevertos nieko. Mes dabar drauge su Adomu savo patyrimu dalinamės su visais atvykstančiais iš Urantijos, kada jie būna pažadinti iš mirties miego sielos pavidalu. Ir jiems taip pat aiškiname, kad ir savo kelyje jie nesusitelktų ties rezultatais, bet visą dėmesį skirtų vykstančio paties proceso pajautimui, kad pats bet kokios užduoties atlikimo procesas pradėtų teikti malonumą, o ne skausmą, net jeigu jis ir vyksta sunkiai, skausmingai.
Ir kaip tik tokiomis akimirkomis labai praverčia ir priesaika, duota anksčiau, kad jai liktumėte ištikimi, kad jos nesulaužytumėte net ir labai skaudaus jums patyrimo aplinkybėmis.
Jūsų, visų, augimas yra skausmingas tik tada, kada nėra tvirto ryšio su Kūrėju, su jūsų Dieviškaisiais Tėvais, nes tada atsiveria viduje tuštuma, ir joje ima pasireikšti vidinis baimės pojūtis, nepasitikėjimas savimi ir Dievu. O tokie pojūčiai dar labiau silpnina tokį ryšį su Kūrėjais. Ir tada bet kokia užduotis atrodo kaip neįveikiamas kalnas, o pats jos vykdymas tampa toks skausmingas ir keliantis kančią, kad toks tvarinys jau ima pats bijoti ją toliau vykdyti.
Būtent tokios mintys ir jausmas mus – Adomą ir mane – aplankydavo labai dažnai. Būtent tik dėl tokio nepasitikėjimo savo Dieviškųjų Tėvu planu, kaip mums šviesinti planetą ir sukurti violetinę rasę nespartinant pačios evoliucijos, bet jos ir nesulėtinant savo pataisymais ir nukrypimais, mums ir augo baimės jausmas, kad mums nepasiseks. O tokiomis aplinkybėmis suklupti labai lengva, nes visa aplinka yra nusiteikusi prieš mūsų pastangas. Dėl to ir nematėme jokių savo veiklos šviesesnių rezultatų, dėl to mus tai dar daugiau slėgė.
Jeigu tik mes būtume nors kiek daugiau pasitikėję Kūrėjų didesne išmintimi ir daugiau atsirėmę į jų tobulą planą, tuomet ir jūs neturėtumėte tokių skaudžių akimirkų dabar. Tačiau mūsų klaidos ir nekantrumas gali pasitarnauti jums šiandien siekiant savo užduočių įgyvendinimo, nes jūsų planetos gyvybės evoliucija dar netoli tepažengė. Ir jūsų sprendimai ir veiksmai gali labai daug palengvinti jūsų dabartinį gyvenimą, bet ypač daug prisidėti prie ateinančių kartų gyvenimo didesnėje dvasinėje šviesoje negu gyvenate jūs dabar.
Būtent dėl to pasimokykite ir iš mūsų klaidų, kurias padarėmė dėl savo neišmintingumo ir nekantrumo.
Žinokite, kad ir kaip jums atrodytų nepilni ir ne iki galo parengti Kūrėjo planai jus tobulinti ir šviesinti, jie yra TOBULI, tik savo protu jūs dar negalite jų tobulumo pamatyti šiandienos akimirkoje. Dėl to nebūkite nekantrūs, tarnaukite kasdien iš Meilės savo Dieviškiesiems Tėvas, o po milijonų metų Urantijos neatpažinsite, nors ji bus šita pati Urantija, jūsų gimtoji planeta, kuri ir mūsų laikais, ir dabar, ir tuo ateities tolimu metu, vystysis pagal tą patį ir vieną Dieviškųjų Tėvų evoliucinį planą.
-------------------------------------------------------------------------------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008 10 20
16.15,
Vilnius
Algimantas
2008-10-20 16:25:23
Komentarai
Koks nuostabus ir galingas Ievos ir Adomo mokymas ir pasidalinimas patyrimu. Dažnai ir mus - Urantus, apima abėjonės ir kantrybės stygius, seklėjantis įtikėjimas Rojaus Trejybe-Aš Esu, bet taip mes dideliu laipsniu tolstame nuo Tiesos, ir to pasekoje priimam neprotingus sprendimus. Raginu perskaityti šį nuostabų mūsų brolių mokymą.Telydi jus ramybė,
Rasa
RASAD
2017-12-02 19:14:38
Sekmadienio ryte perskaiciau dokumentus is Urantijos Knygos, Apie Adomo ir Ievos atvykima i Urantija, ju misijos vykdyma, zlugima, ir pasekmes. nuostabus dokumentai, suteikiantys tiek daug nuostabiu izvalgu keliom dienom i prieki, kai vis giliau gali regeti ten aprasytus ivykius ir pajusti visus niuansus, pritaikant viska ir savo gyvenime, tikrai supratau kaip svarbu yra dalintis patiritimi su kitais ir paciam skaityti kutu aprasytas patirtis, nes savo patyrima praturtinti kitu patyrimu ir tai tave stiprina. Kuomet Adomas ir Ieva atyko i si pasauli, tai jiems pradejus vykdti savo misija kuri laika planetoje pasiliko juos lydeje melkizedekai Ir nuo planetos princo atvykimo i planeta laiku gyvenantys asmenys. Tai buvo ju pradinis misijos laikotarpis, kai jie turejo galimybe bendrauti su savo lygio asmenybemis ir reikalui esant pasitarti del planetos reikalu pasidziaugti ta aplinka kuri buvo sukurta jiems, jauti vietiniu rasiu palankuma kurie laike juos jei ne dievais tai bent jau arti dievu esanciais. Zodziu pradzioje viskas buvo puiku ir sekesi gerai, bet po kurio laiko, kai atejo metas juos lydintiems melkizedekams palikti planeta reikalai pakrypo kitokia linkme. Adomas kelis kartus prase, kad juos lydintys melkizedekai pasiliktu, bet jo prasymai buvo atmetami. Taigi po Lydinciuju isvykimo Adomas ir Ieva liko vieni apleistoje, ir Liuciferio maisto draskomoje planetoje, akis i aki su savimi, su savo paciu asmeniniu stiprybes istikimybes ir pasitikejimo Rojaus Tevais ir savo sutverjais Vietines Visatos Vadovais, isbandymu. Einant laikui situose sunkumuose jie save isbande ir savo pamokas ismoko, prieme skaudzias savo paciu padarytu klaidu pasekmes. Jie buvo amziu amzius mokomi ir perspeti apie galimas pasekmes paklydimo atveju, o taip pat kiekviena karta perspejami archangelo sargo kai valgydavo gyvybes medzio vaisius, kurie palaike ju nemirtinguma. Matydami apgailetina padeti planetoje, jie ieskojo budu kaip pagerinti planetos reikalus ir pasiekti bent kazkoki progresa. Iviliota i spastus i maista isitraukusio, tuo metu planetos princo Kaligastijos, Ieva slaptai nuo Adomo sutiko padaryti zingsnius tam, kad pagreitinti procesa kurio pasekoje, kaip ji mane, planetos reikalai pageres, bet deja bandymas pagreitinti evoliucija ir nekantrumas atsisuko pries juos pacius.
Rasydamas apie tuos ivykius neturiu tikslo teisti ar bandyti ka nors tuo pamokyti,
Einant gyvuoju keliu ir mums ateis toksai metas, kai ir mes turesime zengti tuos zingsnius i asmenini apsisprendima, i saves isbandyma, nes garbindami Rojaus Tevus ir su Jais susiliedami vis labiau, mes ir patys tampame vis labiau realus ,savo gyvu patyrimu, vis labiau iaugame i gyva kurinijos seima. Ir nors dabar turime nuostabu dvasini mokytoja, i kuri galime kreiptis su ivairiais klausimais, i kuri galime atsiremti jeigu mums sunku, bet ateis ir mums kiekvienam metas kai atsiremti turesime tik i savo viduje gyvenancius Rojaus Tevus, ir pasinaudoti tuo gyvu atsiverimu ir sukaupta patirtimi kuria igyjame dabar eidami gyvuoju keliu. Gal but ir kiekvienam is musu ateis metas kai mes vis labiau prisiimsime ant saves didesne atsakomybe uz sioje planetoje ir kurinijoje - kiekvieno musu aplinkoje vykstancius ivykius, ir aktyviai pasireiksime kaip gyvieji Rojaus Trejybes-AS ESU sunus ir dukros, ir vis labiau tada atsiremti galesime tiktai i savo viduje esanti Rojaus Trejybes-AS ESU gyvaji buvima ir stiprybes semtis is vidaus.
Kita diena po mano Uantijos Knygos skaitymo, man bedirbant, vis viduje jauciau ta vienuma su Adomu ir Ieva ir ju istorija. be dideliu apmastymu viduje vel zvelgiau i ivairias to meto situacijas ir vis masciau apie ivairius ju misijos faktus, viduje pasverdamas ju veiksmus ir to meto situacija planetoje. Vienu momentu is vidaus pajutau nora kreiptis i juos, ka ir padariau. Is visos sirdies dekojau jiems uz ju atlikta darba. Jauciau pagarba ir uzuojauta jiems del tu dienu ivykiu, kurias kartu su jais skaitydamas tuos Urantijos Knygos dokumentus pergyvenau ir as. Savo mintimis siunciau jiems ramybe, ir tuo paciu metu nuosirdziai meldziausi uz juos, ir uz ju ejima gyvuoju keliu, ir uz sekme ju siuometiniame darbe ka jie bedarytu. Ta malda ir gyvas kreipimasi ivyko be jokiu pastangu. Labai sunku i zodzius sudeti ta gilumine busena kuria jauciau tuo metu, nes joje tilpo visas energiju ir jausmu spektras. Jauciau kaip kartu su is manes sklindancia gyvu virpesiu banga, sklido ir melyna sviesa, gyva melynai elektrines spalvos energija; Pajutau, kad ivyko gyvas rysys su jais. Kai naturaliai baigiau savo gyva malda ir jiems perduodama zinia tai dar kuri laika islikau ramus ir uzsimerkes sedejau ramybeje. Kadangi dirbau vienas patalpoje, tai niekas man sutrukdyti negalejo. Sedejau taip kuri laika ir tada i savo vidu pajutau krintancius ju perduodamos zinios zodzius. Jiems buvo gera girdeti ta perduodama zinia is sios planetos atsiverusio zmogaus, kurioje jie turejo savo misijos patyrima, ir taip pat isgirdau kaip gera ir jiems jausti sia zinia ir zinoti, kad yra sioje planetoje ju vaiku vaiku vaikai kurie jau gali, naudodamiesi tomis atstatomomis rysio grandinemis perduoti gyva ir nuosirdzia zinia net ir jiems, Jiems buvo gera jausti, kad si planeta tikrai atsigauna, ir sis musu pokalbis jiems tik patvirtino, kad ju darbo vaisiai taip pat padejo pamatus, kad atsirastu tas gyvas pagrindas mirtingojo dvasiniu energiju priemimo imlumui. Nuo to gyvo nuosirdaus bendravimo pradejo kauptis akyse asaros ir gyva vidine ramybe uzliejanti mano vidu. pulsuojanti elektriniai melyna spalva dar ilgai pulsavo mano viduje, primindama ir atkartodama, per mano siela besismelkenciais virpesiais sklindancius musu planetos violetines rases tevu perduodamus zodzius.
Antradieni, kai si savo izvalgu aprasymaa ir gyva patyrima tiktai taisiau, tai klausydamasis gyvuju pamaldu metu Algimanto sakomo pamokomojo zodzio, isgirdau patvirtinima savo mintims, kur Algimatas atpasakojo garbinimo metu jam parodyta projekcija, apie kelia, lengvai vingiuojanti per kalveles ir zalumas, kai viskas lengva ir paprasta pradiniame gyvenimo etape, kai salia yra dvasinis mokytojas kai yra liejami mokymai vos tik paprasius, kai esi visokiais budais stiprinamas kaip tas mazas daigelis siltnamio salygomis, ir, tolumoje dunksancius kalnus, ateityje laukiancius ismeginimus ir patirtis, kai reikes remtis tik i savo vidu, ir visa laika savo zvilgsni nukreipti tik i vidu ir stiprybe savo ejimui reikes semtis tik is vidaus, ir atsiremti taip pat tik i savo vidu. Tas mokymas man dar karta patvirtino ir mano perskaityto Urantijos Knygoje dokumento minti ir morala.
Urantijos grupe, Gyvoji Sventove egzistuoja jau kuris laikas, ir vis labiau atsiverdami savo viduje dvaisniai sviesai ir mes urantai, tikiu pastebime ivairiu pokyciu. Tai naturalios pasekmes einant gyvuoju Rojaus Trejybes keliu. As su didziausiu mlonumu regiu tuos vidinius patyrimus ir stebiu vidinius pokycius, kuriuos savo projekcijose parodo mano Minties Derintojas. Kai kaupi gyva vidini patyrima, taip pat pasireiskiat ir isoreje tuom kas yra viduje, visumos labui, kada jauti maziausius virptelejimus viduje ir jauti pokycius net savo pasmones lygiu, kai pastebi, kad pranyko dar dalis tamsos is tavo vidaus, supranti, kad tai yra to gyvo bendravimo ir kasdienio pokalbio su Rojaus Trejybe pasekme.
Mylimi broliai ir seses dvasioje Linkiu visiems gyvo atsiverimo, ir tvirtejimo savo viduje atsiremiant ir vis labiau susiliejant su kiekvieno is musu viduje esancia Dieviska butimi, kad paziuretume i savo atsiverima su vis didejanciu atsakingumu, ir suvoktume savo atsiverimo ir ejimo gyvuoju keliu svarba siame laikmetyje ir ateities kartoms, Mes siuo metu esame ruosiami didesniam darbui, kuri atlikti reikes savu laiku samoningai prisidedant prie sviesos skleidimo ne vien tik atsitiktiniais atvejais bet organizuotai, taip kaip dabar Lietuvoje ikurta Gyvoji Sventove ir Urantijos Grupe taip ir mums ateis toks metas savo laisva pasireiksti sukuriant tokius centrus visoje planetoje, kad zmones atsivertu ir planeta sviesetu. Planetos Princas savu laiku, taip kaip Adomas ir Ieva savo misijoje, taip ir mes nors esame dar mazyciai, bet esame stebimi ir auginami, dadant viltis ir pastangas i tai, kad kiekvienas is musu vis labiau atsiverdami taptume , Rojaus trejybe-AS ESU dvasines sviesos skleidejai i musu aplinka ir pasireikstume toje aplinkoje vis ryztingiau, kad issipildytu ta vizija, kai nuo sirdies prie sirdies visi zmones atsivers ir savo asmenybe slovins Kureja, RojausTrejybe-AS ESU.
Telydi jus ramybe.
ValdasAirija
2015-06-13 20:49:25
Beskaitant Urantijos Knygoje apie Adomą ir Ievą, prisiminiau būtent šį mokymą, kurį Adomas ir Ieva suteikė mums, atsakydami apie savo duotą ištikimybės priesaiką ir papasakodami apie sunkumus, su kuriais susidūrė atvykę į Urantijos planetą, vykdydami savo misiją sukurti violetinę žmogiškąją rasę.
Kada po tiek laiko perskaičiau šį užmirštą mokymą, dabar aš daug aiškiau suprantu jų misijos žlugimo pasekmes, daug gilesniu dvasiniu žvilgsniu matau, kaip šiame mokyme glūdinčios priežastys lygiai taip pat turi įtakos mums, einantiems gyvuoju Rojaus Trejybės keliu. Juk mes urantai lygiai taip pat susiduriame su sunkumais, kada bandome išplėsti žmogui sampratą apie Rojaus Trejybę ir Jos veikimą per mus, ir visoje kūrinijoje. Ar daug šiandieninių žmogiškųjų protų mus supranta, pritaria mums? Vienetai supranta tik truputį daugiau nei beveik absoliuti dauguma, kuri tiesiog egzistuoja, bet negyvena, nes gyvenimas gyvenamas tik kartu su Rojaus Trejybe, patiriant Ją savo viduje ir vis labiau per įtikėjimo gilinimą atsiduodant Jos gyvam vedimui. Didžioji dauguma žmonijos tiesiog ignoruoja Kūrėjo buvimą, tam pasitelkiami net mokslininkai, tiriantys Jo egzistavimą. Kaip galima moksliniais tyrimais nustatyti Rojaus Trejybės egzistavimą, kai Ji yra gyvai patiriama kiekvieno, net ir to paties mokslininko viduje. Juk tai Dvasios Šaltinis, kuris nepažinus materialiam bedvasiam žmogaus protui, tačiau per atsivėrimą tas pats protas vis labiau apraminamas, sušildomas ir suminkštinamas gyvų aukšto dažnio energetinių virpesių, kad palaipsniui ima įsiviešpatauti dvasios protas. O tai jau naujos kokybės pradžia žmoguje.
Lygindama dabartinę situaciją Urantijoje su laikmečiu prieš 38000 metų, kada Ieva ir Adomas atvyko su savo misija, tuomet laukinis žmogus labai bijojo įvairių jam nesuprantamų gamtos reiškinių, stichijų siautėjimo, laukinių gyvūnų – visa tai jam kėlė baimę, ir iš tos baimės jis ėmė juos garbinti, aukoti aukas, tikėdamasis prielankumo, net atimant kito žmogaus gyvybę, kuri visiškai buvo nevertinama. Taip ir šiais laikais žmogus dar tebeskendi tokiame pat baimės, tamsos liūne, jei tebegarbina stabus, ikonas, sudievina kitus žmones dėl jų padėties visuomenėje, valstybėje. Lygiai taip nuvertinama asmenybės gyvybė, nutraukiant jos egzistavimą materialiame kūne, kad patenkinti savo gyvulinius troškimus ir ydas. Kada aš bendrauju su žmonėmis, išgirstu juos kalbančius per įvairias informacijos perteikimo priemones, matau, kaip stipriai savo gniaužtuose kaip vergovėje žmogų laiko klaidingos nuostatos, iškreipta religijos samprata, įvairūs nesuprantami reiškiniai sukelia klaidingas interpretacijas, nieko bendro neturinčias su Kūrėjo tikrove. Man jau nuoširdų juoką kelia žmogaus tikėjimas pragaro liepsnomis, koks vis tik dvasinis aklumas skatina tikėti tokiomis bauginančiomis pasakomis, ir kaip jos užteršusios jo pasąmonę. Tai kaip gi galima likti abejingam ir nepaaiškinti klaidingų įsitikinimų, nepraskleisti Kūrėjo tikrovės uždangos, kad žmogus imtų patirti gyvą tiesą savo viduje per Rojaus Trejybės atradimą savyje ir gilėjantį įtikėjimą. Juk per Minties Derintoją Rojaus Trejybė kiekvieną traukia dvasine trauka link savęs, bet kadangi žmogus tiek susikoncentravęs tik į materialią gerovę sau, į materialią buitį, į karjeros siekimą, valdžios troškimą, malonumų ieškojimą, tai jis niekaip nejaučia to dvasinio blykstelėjimo, kuris vis sužimba jame, bet vėl užgęsta, tamsi aplinka greitai užgesina menką suspindėjimą, nes nėra tiesioginio ryšio su Šviesos Šaltiniu. Tai ir parodo visiškai menkutį asmenybės dvasinį brandumą, net jo nebuvimą, nes asmenybės dvasinis stuburas tvirtėja tik per nuolatinį gyvą ryšį su Rojaus Trejybe, patiriant Ją dvasine būsena, per nuolatinį bendradarbiavimą su Ja ir veikimą iš meilės visų labui.
Žmonijos evoliucija yra ilgas ir palaipsnis procesas. Jo negalime paspartinti niekaip greičiau, nei numačiusi Rojaus Trejybė, bet galime tik dar labiau uždelsti per kiekvieno mūsų dvasinį aklumą, nekantrumą ir iš to sekančių klaidingų veiksmų atlikimą, sukeldami liūdnas pasekmes. Tą šiame mokyme sako Ieva:
„Mano nekantrumas kainavo labai brangiai ne tik man, bet ir jums. Ir tebekainuoja, nes jūs iki šiol tarpusavyje kariaujate, vieni kitus žudote, apgaudinėjate, ir siekiate naudos sau kitų sąskaita.“
„Mano nekantrumas, neišmanymas aplinkos ir Dieviškųjų Tėvų plano nuoseklumo ir tobulumo, net ir tokioje aplinkoje, atvedė į tragiškas pasekmes ir man, ir Adomui, ir Urantijai, ir Visatai. Visi esame šeima, kai vienam šeimoje blogai, kiti irgi nesidžiaugia.“
Kiek daug pasako šios eilutės. Tik seklus įtikėjimas sukelia dvasinį aklumą ir nekantrumą, klaidingus veiksmus. Aš vis negaliu atsidžiaugti, koks nuostabus Rojaus Trejybės sumanymas naują kokybinį šuolį visai kūrinijai pradėti nuo mūsų, pačių mažiausių mirtingųjų tvarinių, ir dar tokioje planetoje Urantijoje, kurioje Liuciferio maišto pasekmės ir Adomo bei Ievos misijos sužlugdymas mus labai skaudžiai tebekankina iki šiol. Kiek daug turės praeiti laiko, kada žmonija stovės ant tvirto dvasinio Rojaus Trejybės pagrindo, bet šito pradžia esame mes kiekvienas dabar, pakviesti iš vidaus dalyvauti šiame nuostabiame ir jaudinančiame patyrime, kuris nusitęs į amžinybę. Štai kaip rūpinasi mumis Rojaus Trejybė, kad atsirado Jos vardu pavadinta Gyvoji Šventovė, kur galime ateiti ir garbinti Ją, patirti Jos gyvą glėbį, patirti meilę ir dvasinę brolystę su dvasios broliais ir sesėmis tarpusavyje.
Aš pati per gilėjantį įtikėjimą jaučiu vis galingesnę dvasinę trauką iš Rojaus Trejybės, jaučiu stimulą dar giliau atsiverti, patirti Ją dvasine būsena ir veikti visų labui. Jaučiu, kaip kiekvienas mano žengtas žingsnis sustiprina mane pačią, išlaisvina iš įvairių suvaržymų, prietarų, baimės, sukelia dvasinį džiaugsmo pojūtį. Pastebiu, kad net ir užgriuvus sunkumams ar puolimui ant manęs iš supančios aplinkos žmonių, nesusigūžiu jau, o atvirkščiai, sukyla viduje dar didesnė ryžto banga nepasiduoti ir dar daugiau bendrauti su tikraisiais Dvasiniais Tėvais, nes nebenoriu likti dvasinėje tamsoje, gyventi iliuzinį gyvenimą, kokį gyvena mane supantys žmonės, nes patiriu gyvybingą tiesą savyje. Kam tenkintis menku, kai galiu patirti tikrovę savyje, kai galiu jau dabar ragauti akimirkos amžinybės saldumą? Kas gali būti maloniau už dvasinį maistą dvasinei asmenybei, kuriuo taip pat mėgaujasi ir stiprėja kiekviena fizinio kūno ląstelė? Žinau dvasine būsena, kad niekas negali pranokti Rojaus Trejybės meilės saldumo, energijos galios, tvirto apkabinimo. Net ir žemiškieji tėvai manęs niekada neapkabina ir nepriglaudžia prie savo krūtinės taip, kaip apkabina nuolat Rojaus Trejybė. Štai koks malonus yra dvasinis bendravimas su Ja, ir štai nuo tokių paprastų mūsų kiekvieno žingsnių, nuo nuoširdaus atsidavimo Rojaus Trejybės valios vykdymui ir prasideda tas dvasinis kokybinis šuolis mumyse, o po to palaipsniui paplis vis plačiau ir plačiau aplinkoje, priklausomai nuo kiekvieno mūsų atkaklių pastangų jau dabar. Pastangos visada duoda vaisius, anksčiau ar vėliau. Rojaus Trejybė mokymuose man pasako, kad Jai nereikia mūsų didelių žygdarbių, tereikia atverto vidaus, ir tuomet pajuntamas švelnus bet tvirtas vedimas, kuriam nereikia priešintis, reikia tik atsiduoti, kaip upės nesustabdomai vagai leisti tekėti. Ir tuomet kiekvienas darbas, atliktas su nuoširdumu, kruopštumu, atidumu ir meilės motyvu visumos labui, tampa tuo žygdarbiu mums patiems. O kada pakviečiame kartu veikti Rojaus Trejybę, Ji tikrai veikia kartu su mumis, pati tą jaučiu nuolat, kaip netikėtai ateina išmintingas sprendimas, Apvaizdos pagalba. Visa tai yra tiesiog gyvas kasdienis gyvenimas kartu su Rojaus Trejybe.
Rojaus Trejybės kelias yra skirtas visai kūrinijai, ir kokie esame laimingi, bent aš savyje tai patiriu, kad pati pradžia yra nuo mūsų urantų, kad galime atsiskleisti visu unikaliu savo dvasinės asmenybės spindėjimu, suspindėdami ne tik šios planetos, bet ir visos kūrinijos labui, prisidėdami prie begalinio Rojaus Trejybės evoliucijos plano.
Su meile,
Jurgita
2013-09-05 22:35:19
mielas Petrai, kad ir kaip būtų sunku reikėtų susilaikyti nuo tokių pasisakymų kaip "žemesni" ar kitokie. Kiekvienas daugiau mažiau bandom vertinti kitus pagal save, bet taip elgdamiesi mes įžeidžiame savo sielos brolius. Man taip pat reikia atsilaikyti nuo pajuokų kaip urantiečio savo darbe, bet tai nereiškia, kad aš juos turiu menkinti, man jų gaila, kad jie naikina save korupcijos, alkoholio ir kitokių svaigalų pasaulyje. Jie didžiuojasi jeigu yra turtingi ir vadina kitus "žemesnius" išmatomis. Ir tegul, nes jie pasirenka tokią savo valią. Aš jiems galiu būti kuom tik nori klounu, ufonautu ar kitokiu, kad tik jiems būtų geriau, bet savo siekiamo tikslo niekada neatsisakysiu, o jų daugiau nežeminsiu. Mūsų maldos, mūsų švietėjiškas lėtas ir pakankamai sunkus darbas palaipsniui gali juos pačius pakeisti, bet tik jiems to panorėjus ir jokia stebuklinga lazdelė už mus ar juos nieko nepadarys.
Šis nuostabus mylimo Adomo ir mylimos Ievos pranešimas mums parodo, kad meilė ir atsidavimas TĖVUI yra nenugalimas ginklas prieš tamsą. Yra normalu, kad norisi greitesnio rezultato, bet toks jau mūsų mentalitetas - atmesti viską ko mes nesuprantam ir to ko mes nematom. Išjuokti ir pažeminti. Mūsų mylimiems broliui ir sesei turėjo būti ypatingai sunku, bet jie stengėsi, jie veikė su meile ir mums yra tik pasididžiavimo pavyzdys, kad jie mūsų brolis ir sesuo. Ačiū jums ir tau Algimantai .
Su meile, Raimondas Druskininkai
Raimondas
2008-10-23 07:35:06
adomas ir ieva idejo dideles pastangas ,kadisgelbetu musu pasauli nuo nuodemes kuris apemes musu pasauli,laiko neasakomai tvirtai savo gniauztuose,bet neziurint itai ,i ju dideluius norus,ir labai aukstas ju viltis viskas zlugo!pasauli valdo nevykeliai vidutiniokai.kas galetu isgelbeti lietuva ir pasauli nuo vidutinioku ir nevykeliu maro?
RIMAS
2008-10-22 23:23:22
Nuostabus ir geras pamokymas , gerbiamas Algimantai , kurį atnešei nuo Adomo ir Ievos . Šiandiena , kaip ir prieš keturiasdešimt tūstančių metų , ne vienas religingas ir tikintis žmogus susiduria su dilema - būti ar ne būti . Tas žmogiškosios sąmonės dualumas , kai fizinis gyvenimas iškeliamas aukščiau už dvasines mintis ir tiesas , kai kova už geresnę vietą po Saule tampa viso pasaulio ideologine norma , trapūs dvasingumo blyksniai žmogiškojoje sąmonėje nebesugeba sušviti skaisčia saule visame prote . Kaip anais laikais Adomas ir Ieva buvo sunkiai suprasti , taip ir šiandiena pažangesni dvasiniai mokymai netoleruojami fundamentaliosios religinės aplinkos . Pažangiesiems žmonijos protams tenka kovoti su ideologizuota tamsa , kuri negali praleisti dieviškos Šviesos ir žmonių protai negali nušvisti Tiesa ir Šviesa . Turime apsišarvuoti begaline kantrybe ir meile tikslo siekimui . Negalima vėluoti , bet negalima ir paskubėti , nes į paskirtą vietą turime ateiti laiku . Ir manoji valia tegu būna tokia pat , kaip ir Dievo Tėvo valia .
Petras
2008-10-22 21:48:23
Jaučiuosiu daugiau,negu šokiruota.Atsakyta į visus,iki šios dienos manę varginančius klausymus.Dėkoju Rojaus Trejybei,įpatingai dėkoju mūsų, Nebadono Visatos Valdovams,ir mieliesiems,daug iškentėjusiems Adomui ir Ievai.Arnoldai,ir tau dėkoju už nuostabu klausymą.
Arskirai noriu padėkoti Algimantui už kantrią ir nesąvanaudžią tarnystę,Dievui ir mums.Rašau nuoširdžiai.
Su meile
IRENA
2008-10-20 19:07:54
Jūsų patirtis ne tik gali, ne tik pasitarnaus, bet jau pasitarnavo, akimirksniu, vos perskaičius šią informaciją.
Per Algimantą ir tuos pagalbininkus kas padėjo palaikyti šį dialogą, Jūs atsakėt daugiau negu aš tikėjausi.
Ačiū Jums mylimas broli ir sese. Ačiū Jums visiems. Ačiū Trejybei už nuostabią mintį. Ačiū už tai, kad esat.
Arnoldas
2008-10-20 17:29:04
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]