Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Kodėl nebuvo Jėzus apsaugotas nuo šito nelaimingo atsitikimo? – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 09 28

Kada mes skaitome Urantijos Knygoje – epochiniame apreiškime – daugybę, daugybę puslapių apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus, mes sužinome, kad Jėzus Nazarete gyveno dviejų aukštų nedideliame name – du aukštai. Svarbiausia, nebuvo tuose dviejų aukštų namuose stogų, buvo atvira erdvė antrame aukšte, ir taip pat buvo uždengtas, na, kaip, sakykime, lubos, panašus į brezentą didžiulis audinys apsaugoti nuo saulės, nuo lietaus. Jėzus labai mėgo naktį žiūrėti į žvaigždes, į dangų – miegamasis buvo kaip tik viršuje. Gražu žiūrėti į dangų, ypač naktį. Aš išeinu irgi į savo kiemelį pasižiūrėti žvaigždžių – čia nėra šviesos, tai labai ryškiai matosi žvaigždės. Nuostabus pojūtis žiūrint į dangų. Štai, man iš antro aukšto taip atrodo kiemelis. Paskutiniai pomidorai auga, pridariau daug, daug pomidorų padažo.
Taip. Sugrįžau į savo vietą, nusiimu ausines, dabar mikrofonas bus jau tiktai kameros. O jums per skaipą žiūrintiems – Gyvojoje Šventovėje – teks gal ir prastesnis garsas, bet vis tiek ko gero girdėsit.
Taigi, mano vardas – Algimantas. Vyksta gyvosios pamaldos Gyvojoje Šventovėje. Reiškia ši Šventovė neturi ritualo, neturi jokio žegnojimosi, klaupimosi, jokio išorinio, matomo veiksmo, yra Širdies atvėrimas – simboliškai, metaforiškai sakau – Širdies – ir rodau į Širdies plotą – atvėrimas – dvasinės asmenybės – kuri yra šitame kūne. Šitas kūnas – laikinas, suteiktas gerų darbų atlikimui Visumos Gerovei šitame pradiniame pasaulyje.
Aš jau užsiminiau, iš pradžių filmuodamas aplinką, apie Jėzaus gyvenimą Nazarete. Ir štai aš dabar noriu – noriu prisiminti Jėzaus gyvenimą septintaisiais metais. Įvyko nelaimingas atsitikimas. Jėzus, lipdamas iš viršaus laiptais, tiesiog netikėtai – liepos mėnesį – užklupo smulkių, smulkių smėlyčių-smiltelių audra, kuri paprastai būdavo per liūčių sezoną, o tai pavasarį – o čia – liepos mėnesį – netikėtai! Ir tos smiltelės pateko jam į akis, ir pradėjo – pradėjo, reiškia, jam tos akys perštėti, graužti, ir jisai lipdamas laiptais žemyn nudardėjo nuo laiptų. Štai, Visatos – vienas – iš dviejų – Kūrėjų – kada įsikūnijo materialiu pavidalu būdamas septynerių metų, jis patyrė šitą nelaimingą atsitikimą. Juozapą ir Mariją šitas epizodas sukrėtė. Jie gi visą laiką globojo Jėzų, rūpinosi juo kaip tuo ypatinguoju vaiku. Gabrielius, dar prieš Jėzaus gimimą apsireiškęs Marijai pasakė, kad tai bus Šviesos Kūrėjo – Šauklys! Jis ves visus žmones į Šviesą, į Tiesą! Ir dabar atsitiko, toks dalykas! Kokia yra rizika – ir niekas neapsaugojo jo! Tai Juozapas iškart ėmėsi priemonių – įtaisė iš abiejų pusių turėklus ant tų laiptų. Marija gi padarė klaidingą sprendimą, ir tiesiog nebenorėjo niekur jo paleisti toliau nuo savęs, kad visą laiką būtų šalia jos. Juozapas ją įtikint sugebėjo, kad nereikia šitaip jau laikyt prie sijono pririšto šio septynmečio, reikia ugdyti jo savarankiškumą.
O dabar, sugrįžtant prie to epizodo. Ar galėjo būti kitaip?
Tai štai Urantijos Knygos – epochinis apreiškimas – kuris pateikia informaciją iš Dieviškųjų Archyvų – kada stinga bet kokio žmogiškojo šaltinio paliudijimo aprašinėjant kokį nors įvykį – kadangi Jėzaus gyvenimą ir mokymus sukūrė Tarpinės Būtybės vadovaujamos Melkizedeko, o Tarpinės Būtybės – tai nėra dar dvasinės asmenybės, turinčios nors mums materialiam žvilgsniui ir nematomą išorinį pavidalą, bet jis dar nėra net morontinis, ir tuo labiau nėra dvasinis. Tai štai Tarpinės Būtybės yra šalia mūsų. O Jėzaus apsaugai buvo paskirta viena pirminės kategorijos Tarpinė Būtybė – tai dar nuo Kaligastijos Šimtinės laikų buvo sukurtos – reiškia, prieš pusę milijono metų buvo sukurtos pirminės Tarpinės Būtybės. Jos yra arčiau jau dvasinio statuso negu antrinės Tarpinės Būtybės, kurios yra arčiau to materialaus statuso, arčiau mirtingųjų, todėl jos ir gali net materiją perkelti iš vienos vietos į kitą pačios likdamos nematomos, tą, ką dabar dažnai nežino, kaip paaiškinti poltergeisto, bildukų reiškinį. Tai Tarpinių Būtybių žaidimas su materija ir su žmogaus neišmanėlišku protu – neapsišvietusiu protu. Tai štai, viena antrinė Tarpinė Būtybė buvo paskirta Jėzaus globai nuo pat gimimo, aišku, ir Angelai-Serafimai. O Tarpinės antrinės Būtybės atsirado jau Adomo ir Ievos laikais – iš jų palikuonių – Adomo ir Ievos vaikų. Tai, tai prieš maždaug keturiasdešimt tūkstančių metų – jau nebe prieš pusę milijono metų. Ir Urantijos epochinis apreiškimas, štai, kaip jisai pateikia, kodėl – kodėl nebuvo Jėzus apsaugotas kaip vienas – iš dviejų – Vietinės Visatos Sukūrėjų, būdamas įsikūnijęs žmogiškuoju pavidalu, nuo šito nelaimingo atsitikimo –

Nebuvo jokios galimybės užbėgti už akių šitam nelaimingam atsitikimui. Negalima kaltinti aplaidumu laikinųjų sargybinių tarpinių būtybių, vienos pirminės ir vienos antrinės tarpinės būtybės, kurios buvo paskirtos berniuką prižiūrėti; taip pat negalima kaltinti ir serafinių sargų. Tiesiog nebuvo galima šito išvengti. Bet šitas nedidelis nelaimingas įvykis, atsitikęs tuo metu, kada Juozapas buvo išvykęs į Endorą, sukėlė Marijai tokį didžiulį nerimą, kad ji kelis mėnesius neišmintingai mėgino Jėzų laikyti visiškai šalia savęs.(1361-06)
Dangiškosios asmenybės negali savavališkai įsikišti į materialius nelaimingus atsitikimus, fizinės prigimties įprastus reiškinius. Įprastinėmis aplinkybėmis į materialias sąlygas gali įsikišti tiktai tarpinės būtybės tam, kad apsaugotų likimo vyrų ir moterų asmenis, bet net ir ypatingose situacijose šitos būtybės šitaip gali veikti tiktai paklusdamos savosios vyresnybės specialiems nurodymams.(1361-07)
O tai buvo tiktai vienas iš daugelio tokių nereikšmingų atsitikimų, kurie vėliau nutiko šitam smalsiam ir drąsiam jaunuoliui. Jeigu jūs įsivaizduosite judraus berniuko įprastą vaikystę ir jaunystę, tuomet turėsite gana gerą supratimą apie Jėzaus jaunystės metus, ir sugebėsite įsivaizduoti kaip tik tai, kiek nerimo jis kėlė savo tėvams, ypač motinai.(1361-08)

Tai štai, iš tokio trumpo paaiškinimo, kad negali jokia dangiškoji asmenybė įsikišti prieš – prieš kito valią į kažkokio nelaimingo įvykio tam tikrą pakeitimą, kad jo neįvyktų – dėl to atsitinka tiek daug įvairių nelaimingų atsitikimų tiek darbe, tiek gatvėje, tiek namuose. Kita vertus, atrodo labai mažytė, tokia nedidelė teiginio dalis teigia – Išskyrus, kada reikia apsaugoti likimo vyrus ir moteris. Kokie tai yra likimo vyrai ir moterys? Štai šią akimirką, tai yra urantai – urantai! Bet net – kaip teigia toliau – net ir tokiomis specialiomis sąlygomis savavališkas įsikišimas neįmanomas – reikia gauti toms dieviškosioms asmenybėms vyresnybės – jų vyresnybės – sutikimą tokiam įsikišimui. Na, aišku, čia yra ne mirtingieji, todėl sprendimas gali būti priimamas akimirksniu, ne taip, kaip žmonės pripratę atidėlioti sprendimus. Bet aš čia noriu vėl pabrėžti – Jėzui buvo leista vystytis kaip eiliniam vaikui. Kiek vaikai patiria įvairių traumų, tiek jie ir patys mokosi gyventi – mokosi – kaip tose aplinkybėse reikia save organizuoti, kokius sprendimus priimti, kad jie būtų ne tokie klaidingi ir nesuteiktų skaudžių patyrimų. Augančio vaiko tie nelaimingi atsitikimai labai priklauso nuo tėvų požiūrio, kiek tą vaiką lavina tėvai. Jeigu jie apgobę jį visą laiką laiko kaip šiltnamio sąlygomis, natūralu, net ir paaugęs vaikas, jisai negali savarankiškai būti be tos globos, be tos apsaugos. Jis, viena, nepasitiki savimi, antra, jis nežino kaip. Nesukaupęs įgūdžio, neturi patyrimo, visą laiką vos ne už jį darbus atlieka tėvas ar motina. Tai klaidingas kelias vaiko charakterio ugdyme, ir, kita vertus, tai yra meškos paslauga pačiam vaikui. Juk vaikas augdamas imliau priima tą jį supančią aplinką ir daug greičiau suformuoja savuosius įgūdžius negu vėlesniame amžiuje. Vis tiek reikės kažkada iš tos globos pabėgti. Nors yra ir suaugusių žmonių, kurie – kurie nėra savarankiški – o tėvai įtakoja daugiau negu tas jau suaugęs sūnus ar dukra. Todėl – Kūrėjas – būdamas Visaišmintis, Jis irgi neteikia tokios apsaugos, kad užbėgti už akių visiems nelaimingiems atsitikimams. Net apreiškėjai ir sako – Įvyko daug tokių nereikšmingų nusibrozdinimų, įvairių situacijų. Tai yra mokymosi, lavinimosi Procesas – Evoliucija! Ir joje, būtent, šitoje planetoje, reikia kaupti patyrimą, ir lavinti savo protą, savo kūną, ir tuo pačiu prisitaikyti prie aplinkos. Kūrėjas turi taip pat pereit per šitą patyrimą – ne per stebuklingą apsaugą. Nors jam tikrai galėtų sudaryti šiltnamio sąlygas ir visai vaikystei, paauglystei, ir suaugusiam – bet šito išmintingai nedaro – ir teisingai daro. Kas būtų iš mūsų – urantų – jeigu mes tada neturėtume tokios tamsios aplinkos? Ir tokie teiginiai, kokius aš dabar štai įgarsindamas – jau baigiau įgarsinti anglišką vertimą Jėzaus knygos – Kalbu Jums Vėl – kada skaitau, kada Jėzus įspėja – Na, jūs stovite ant bedugnės krašto, na, atverkite save Tėvui, atraskite Jį savo viduje, patirkite tą Tikrovę, kokią suteikia Tėvas ir jūsų dabartinėje aplinkoje, nes kitaip jūs einate į savęs sunaikinimą. Ir jūs jau uždegę degtuką – degtukas jau dega, užsidegs ta milžiniškų sukrėtimų liepsna, ugnikalnis veržiasi, kunkuliuoja jau visiškai šalia, reikia apraminti, o Kelias – vienas – atrasti Tėvą savyje! – Tai du tūkstančiai šeštaisiais metais pasakyta, dabar – du tūkstančiai dvidešimt ketvirtieji. Mes dabar jau matome, kaip tie žodžiai išsipildė – matome, kaip viskas yra sujaukta – degtukas vis daugiau dega!
Tai štai mes, būdami tie atradę Kūrėją savo viduje, ne vien Tėvą, jau – Keturias Asmenybes – sudarančias Absoliučioje Dvasinėje Vienovėje – Vieną Kūrėją – mes ir esame, kuriems nuolat kartojama – Būkit ryžtingi, nebijokit, darykit savo gyvenimą drauge su Kūrėju, kaip Jisai veda, darykit tuos Gėrio Visumai darbus. Bet išmintingai panaudokite tą Kosminę Įžvalgą, ir jums nieko neatsitiks. Mes jus saugojame labiau negu jūs saugote akies vyzdį! – Tai ir yra – tai likimo vyrai ir moterys! Apsauga teikiama, bet jeigu mes esame neveiklūs, tuomet mums ta apsauga nereikalinga, nes jai nėra jokio poreikio. Veiksmas priklauso nuo mūsų vidinio ryšio su Kūrėju. Pabrėžiu, ne bet koks veiksmas! Koks nors galvotrūkčiais lindimas į dilgėles – tai yra kvailystė, ir šitaip veikti nereikia! Nutrūktgalviškai nereikia elgtis, neišmintingai, kvailai nereikia elgtis, bet išmintingai, protingai – taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus – pajausti – reikia nesusipainiojant su savo pasąmonės gaivalais! O tą atskirti galima tiktai per gilesnį gyvą ryšį su Kūrėju – gilesnį, nuoširdesnį ir tuo pačiu veiksmingesnį. Bus klaidų, iš jų reikia taip pat išlipti, nekartoti užsispyrusiai, bet giliau vėl, atsiverti, pajausti tą tikrąjį Kūrėjo vedimą, o ne savo išmastytą, primestą ir neturintį nieko bendro su Kūrėjo vedimu iš vidaus.
Jėzus, kada gyveno mūsų aplinkoje – kaip vienas iš mūsų – turėjo daugybę problemų, kokių mes net neturime, ir nebeturėsime, nes jis nuo keturiolikos metų rūpinosi visa gausia devynių vaikų Marijos šeimyna. Vienintelis buvo maitintojas nuo keturiolikos metų! Įsivaizduokite, kokia yra įtampa dar nesubrandintam paauglio protui! Nors jis jau buvo baigęs sinagogos mokyklą. Ten lavinimas vyksta šešerius metus. Nuo septynerių metų berniukai lanko sinagogą. Tai treji metai, kada jie studijuoja hebrajų kalba Įstatymo Knygą, o tada jau kiti treji metai jau baigus pradinę sinagogos mokyklą – kiti metai po pradinės – tai kiti metai sinagogos mokykloje paskiriami jau pasirinkus tam tikrą jau pranašų, įvairių šventųjų – šventųjų pranašų mokymų analizę. Bet tuo metu nebuvo vadovėlių, neturėjo jie knygų, tai chazanas – mokytojas – jis pateikdavo įvairias citatas ryškiausių praeities šviesulių, ir garsiai vaikai kartodavo – kartodavo, ir mintinai kaldavo šituos šviesuolių ryškiausius minčių deimantus. Tai buvo ir Jėzaus lavinimas, plėtimas pažįstant daugiau Šventųjų Raštų, nors jo esminis išsilavinimas buvo tai moralės samprata, religijos samprata. Šeimoje, iš šeimos jis gavo – iš Juozapo ir Marijos – jis gavo tą pradmenį. O jau kas susieta su Raštais, ir tais Šaltiniais išminčių-pranašų – sinagogos mokykloje. Bet jam ypač žmonės padėjo pažinti jų charakterį – atpažinti, nustatyti – bendravimai su įvairiais žmonėmis – ir žydais-hebrajais, ir pagonimis, ypač pagonimis, kadangi daug keliaudavo per Nazaretą kupranugarių vilkstinių. Jo tėvo dirbtuvėse daug ateidavo lankytojų. Ir jis, jau ūgtelėjęs, pats mokėdamas graikų kalbą, labai su daug kuo galėjo susišnekėti ir iš tų pasakojimų pažinti žmones – tai dar, kol jis gyveno Nazarete, savo namuose. O paskiau pats keliavo aplink Viduržemio jūrą esančius kraštus, ir pažino žmones jau bendraudamas įvairioje aplinkoje – tas universitetas. Ir kur nuvykdavo, dar į Aleksandriją, dar į Romą, jis lankydavosi bibliotekose. Jis siekė Šviesos to meto sukauptų Šaltinių studijų dėka. Knyga jam buvo artima, o savišvietai jį motyvavo Minties Derintojas iš vidaus. Siekis yra nuostabus! Ir net, tarp kitko, išmintingas yra ir sinagogoje tuo metu mokymosi procesas, kada paprastai sinagogos mokyklą užbaigdavo trylikos metų – Jėzus užbaigė dvylikos metų – ir kada išeidavo jau iš pradinės mokyklos į tą kitą etapą, tai tuos kitus trejus metus, nuo pradžių, jie pasirinkdavo kažkokį teiginį iš pranašų – iš pranašų. Ir Jėzus sau pasirinko, ir tai yra būtent tas teiginys iš Isajo, kad Kūrėjas yra Vienas, ir Jis gyvena viduje, ir Jis gali būti pajaustas, ir tai, ką Jisai per Savo dvasią suteikia, dalinti aplinkai, šviesinti aplinką. Tokią mintį pasirinko ir Jėzus savo gyvenimo taisykle. Ir štai, mokiniai turėjo pasirinkti savo tokią gyvenimo taisyklę iš pranašų įvairiausių teiginių, o tada siekti šitą pasirinktą teiginį įgyvendinti savo gyvenime, pradėjus, na, jeigu septynerių metų pradėjo lankyti mokyklą – pirmi treji metai – pradinė mokykla – tai dešimties metų jau reikia pasirinkti tokį teiginį, ir kitus trejus metus siekti įgyvendinti. Išmintinga? Aišku, išmintinga. Praėjo du tūkstančiai metų. Turėtų būti jau išmintinga dabartiniame vaikų lavinime tokie dalykai. Yra jie ar ne? Nė iš tolo. Net ko nors panašaus nėra! Reiškia, vėl, tai rodo – du tūkstančiai metų buvo iššvaistyta tuščiai! Švietimo sistema degradavo! Ji nekloja pamato ant kurio turi būti – kaip ir šiandien ir yra scholastiniai dėstymo metodai. Nėra mąstymo lavinimo, o yra kalimas įvairių frazių, įvairių citatų, įvairių datų, įvairios informacijos nesiekiant mąstyti ir suvokti tų visų informacinių klodų – reikšmę, prasmę – žmonijai – prasmę visuomenei, prasmę tautai. Niekas šito nemoko, nes nėra pasirinkimo šiame, sakykim, dešimties metų vaikų būryje – klasėje – savo gyvenimo įstatymo iš pranašų, iš Šviesos žmonių, kad vaikai patys pasirinktų savo laisva valia ir siektų šitą teiginį įgyvendinti iki mokyklos baigimo. Štai, lavinimo ir mąstymo tuo pačiu, ir to teiginio pritaikymo praktikoje – tai yra kaupiant patyrimus, ir tuo pačiu ugdant charakterį, atsiskleidžiant tuo teiginiu savo charakterio savybėmis savo aplinkoje. O pranašai niekada nemokė to, kad reikėtų kenkti kitiems, o visuomet švietė žmones, kad jie plačiau mąstytų ir visuomet įsileistų Kūrėją į savo vidų – į savo vidų – ne į protą – į Širdį.
Tai štai, Jėzaus aplinka, ir Jėzus joje – toje aplinkoje – buvo tam tikra vienas kitą veikianti, nors ir trūkinėjanti sistema. Jėzus norėjo – norėjo daug ką pakeisti Šviesos labui, ir Šviesos linkme, bet pati aplinka buvo nepasiruošusi jį išgirsti, išklausyti. Ir dvasinės asmenybės neturi jokios galios įsiterpti į tą procesą, kad aplinka geranoriškiau nusiteiktų Jėzaus atžvilgiu, kad jį priimtų, jo teiginius lengviau – ne – tokia visuomenė, tokia aplinka, tokia reakcija, natūralu, tokios pasekmės! Ir tai, kad Jėzus baigė gyvenimą ant kryžiaus, tai ir paliudija, kokia visuomenės degradacija, kokia yra milžiniška ritualizmo, dogmatizmo, kada į Raštus žvelgiama dogmatiškai, o ne taip kaip Jėzus žvelgė – mąstydamas, pritaikydamas, ir iš Raštų paimdamas geresnę pusę, blogesnę palikęs nuošaly – bet praplėsdamas savo Mokymu. Štai mąstymas leidžia Evoliucijai pasireikšti išplečiant teiginius – išplečiant! Dėl to ir atsirado ne tiktai vien Izraelio Tėvas, atsirado ir kiekvieno – asmeninis – Tėvas – tuo pačiu ir pagonio, ir žydo, ne vien tiktai išskirtinių žydų. Bet žydai šito nepriėmė. Deja, mes turim dabar tokią pasekmės jau tęsinį, tokį tęsinį, kuris šiandien sukelia skausmo daugybei per karų pasireiškimą, sakykim, Ukrainoje, pačiame Izraelyje su palestiniečiais – dėl to, kad žydai atstūmė Jėzų. Štai po dviejų tūkstančių metų ir dabar jie neturi ramybės, ir niekada neturės. Niekada Izraelis neturės ramybės! Tai yra Jėzaus žodžiai. Bet jie neįsiklausė, kad Jeruzalė bus sugriauta ir jūs verkite dėl savo kančių ir kas jūsų laukia, o ne dėl manęs žengiančio ant kryžiaus – ne dėl manęs verkite, dėl savęs. Ir šiandien taip pat Izraelis dėl savęs neverkia, o jis turėtų dėl savęs verkti, nes jo laukia liūdni laikai – liūdnesni negu iki šiol.
Štai dėl to mes ir esame – urantai – kad šviesintume visus ir tikinčius, ir netikinčius, ir tuo pačiu pačius urantus, kurie yra ne tik tikintys – įtikėję – atradę Kūrėją savo viduje ir einantys savuoju gyvenimu, tuo vieninteliu Tikrovės – Kūrėjo nutiestu Evoliucijos Keliu – vieninteliai! Nei Darvinas, nei kas nors kitas materialistas, nėjo Evoliuciniu Keliu. Jie visi klaidžiojo, ir kitus klaidino. Štai – vienintelė – Tiesa – sklinda iš urantų! Vėl, pabrėžiu – kiek jie yra gyvame ryšyje su Kūrėju, tiek jie iš Kūrėjo geria tą Gyvąjį Vandenį ir kanda tą Gyvąją Duoną, tiek turi tada – Ryžto, Šviesos, Išminties, Kosminės Įžvalgos – šituo ir dalintis, ką gauna iš Kūrėjo su aplinka, kuri taip pat nori platesnio požiūrio, o ir daugiau atsakymų į iškilusius ir rūpimus klausimus. Štai tokiai aplinkai verta ir padalinti Šviesos grūdą kaip sėklą, kad ji taip pat sudygtų jų dirvoje – Širdyje. Ir urantai tą turi apsaugą ir iš Serafinių Sargybinių, ir iš Tarpinių Būtybių. Kaip ir Jėzus turėjo.

Komentarai