Forumas: temos peržiūra
Jėzaus ir Tėvo mokymai, perduoti per pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje, 2008 10 25, Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL atspausdinimo knyga proga.
Jėzaus ir Tėvo mokymai perduoti per Algimantą Rojaus Trejybės šventovėje.
Vilnius
2008 10 25
Išvakarėse savo asmeninėje maldoje dėkojau už Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL perteikimą ir jo atspausdinimą materialios knygos pavidalu. Visos 4500 knygų vakar man buvo atvežtos ir sukrautos mano kambaryje. Tad tarp tokios Apreiškimo materialios išraiškos gausos vakar garbinau Rojaus Trejybę ir meldžiausi jai, nuoširdžiai dėkojau savo maldoje už šitą UNIKALIĄ DOVANĄ MUMS VISIEMS. Taip pat padėkojau savo maldoje ir mūsų Sūnui Kūrėjui – Jėzui Kristui. Tiek Tėvo, tiek Kristaus prašiau pasakyti man, ką galėčiau perduoti kitą rytą į mūsų šventovę – Rojaus Trejybės šventovę – susirinksiantiems į gyvąsias pamaldas mano sielos broliams ir sesėms. Ir abu pasakė, kad per pamaldas kalbės patys.
Žemiau yra pateikiama tik toji pamaldų dalis, kai aš kreipiuosi į Sūnų Kūrėją, Jėzų Kristų, ir į Tėvą, kad jie tartų savo žodį, kaip man buvo pasakę išvakarėse, kad kalbės per mūsų pamaldas PATYS. O taip pat pateikiami abiejų jų mokymai.
--------------------------------------------------------------------------------
Mylimas Sūnau Kūrėjau, mums žinomas, kaip Jėzus iš Nazareto, kada vaikščiojai žmogiškuoju pavidalu, kada aš vakar norėjau, kad tu man pasakytum savo žodį po šito tavo nuostabaus apreiškimo pasirodymo knyga, tu man pasakei, kad nori pasakyti žodį ir visiems, kurie susirinks į mūsų šventovę, kurią tu būtent ir paprašei įkurti, ir ji vadinosi ir tavo vardu, Tėvo ir jo Sūnaus Jėzaus vardu, bet taip, kaip tu esi daugiau negu Jėzus, esi Sūnus Kūrėjas, taip ir mūsų šventovė pavadinimą pakeitė, ir jau yra Trejybės vardu vadinama, nes ir tu buvai atėjęs apreikšti Tėvą, ne save. Tu negalėjai apreikšti Trejybės tai kartai, o mums duoda tokią šviesą, kad mes jau imame daugiau pažinti Rojaus Trejybę.
Aš dabar į tave kreipiuosi, kad esu pasiruošęs perteikti tavo mokymą mums čia, Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje.
.................................................
Mano mylimi vaikai, sielos broliai ir sesės, aš nepaprastai džiaugiuosi jūsų sklindančiais meilės virpesiais, tariamais žodžiais, ryškiomis mintimis, ir tomis net mintimis, kurių neišreiškiate, bet skiriate man. Jos visos pasiekia mane. Aš nuostabiai džiūgauju, kada matau, kaip jūs džiaugiatės dėl to, ką aš jums pasakiau vėl, ir matau, kad jūsų džiaugsmas yra nuoširdus. Tai nėra jūsų prisitaikymas prie mano reikalavimų. Iš jūsų aš nieko nereikalauju. Aš jums tiktai siūlau ir kviečiu.
Atsiremkite į šituos mokymus, skleiskite juos savo sielos broliams ir sesėms be jokios baimės.
Niekas jūsų nesustabdys. Žinokite, kur beeitumėt jūs, pirma jūsų ten aš atsidursiu pats, ir tą dirvą aš jums rengsiu.
Bet jūsų išmintis dar tik bundanti, nes išmintis ir mane pripildo iš Rojaus Trejybės, bet aš esu sukurtas Rojaus Trejybės asmenų, dėl to aš tobulai matau tai, ko jūs negalite, net ir atsivėrę, dar pamatyti ir tuo mažiau patikėti. Dėl to jūs padarysite klaidų. Nebijokite klaidų. Nebijokite savo suklydimų, kurie jus brandins, stiprins, ir skaudins.
Tačiau, kam aš perteikiau tuos Apreiškimo mokymus? Kad jūs galėtumėte pasiremti jais stiprėdami, juos skaitydami. Kai negalite iki galo atsiverti nei man, nei Tėvui, tada jūs galite nuraminti protą tiesiog paskaitydami, kas yra jau šitame Apreiškime. Jame esu aš. Nesvarbu, kad jūs skaitote paėmę materialią knygą.
Jame esu aš taip, kaip mane perdavė mano apaštalas, jums žinomas vardu Algimantas. Jis susilpnino mano meilę perteikiamą jums. Jis negalėjo perteikti didesnės meilės. Jis perteikė tiek, kiek iš jo tik galėjo pasklisti, bet ir šitoji, iš jo sklindanti meilė, yra ir manoji meilė. Bet aš jus myliu daug daugiau negu jūs pajuntate tą meilę, skaitydami šitą mano Apreiškimą.
Dėl to aš ir kviečiu: skirkite laiko man, pasikalbėkite su manimi paprastais žodžiais. Kada paskaitot net mano Apreiškimą, papasakokit man, kas jums patiko jame, ir visuomet kelkite klausimą: “O kodėl? Kodėl patiko?“ O jeigu kažkas nepatiko, pasakykit, kodėl nepatiko, man.
Šita knyga jūsų sielai negali nepatikti, nes šita siela, kad ir kokia būtų silpna, jinai yra auginama šitos Apreiškimo meilės ir šviesos. Šitas daigas yra sėjamas jūsų viduje, kad jis galėtų sužydėti nuostabiu išsiskleidusiu žiedu. Dėl to jūs turite net ir klausdami, kodėl nepatiko, būti nuošidūs ir paskiau vėl paklausti, ar iš tikrųjų nepatiko, ar jūs kažko išsigandot ir tas išgąstis sukėlė kažkokį jums nepasitenkinimą.
Tačiau, sielai bus palaima. Sielai bus tiktai gilesnis troškimas dar daugiau skaityti, dar daugiau bendrauti su manimi. Ir kada siela daugiau skleisis, ji trokš taip pat gyvo ryšio ir su Tėvu, net ir tokio ryšio, kokį turėjau aš.
Juk aš irgi budau sunkiai, skausmingai. Man skausmas, kuris buvo viduje nuolat, buvo visuomet raminamas Tėvo, kurio aš nepažinojau, nes man nei Juozapas, nei Marija neaiškino tos Tėvo meilės, kuri buvo prieinama kiekvienam, net ir jų tokiems nekenčiamiems pagonims. Ir man nebuvo pažįstamas manasis Tėvas. Mane mokino pažinti tik dogmatinį Tėvą, kuris myli tiktai žydus, ir vadina juos išskirtiniais, kadangi jie troško patenkinti savo tautos ego, atstumdami ne žydus.
O mano siela blaškėsi viduje, negalėdama suprasti, kodėl yra tie, kurie nepriklauso žydams, taip nekenčiami, taip engiami, o kodėl jie patys turėjo jėgą, valdydami mus. Visos imperijos valdovai, jie irgi buvo, mūsų samprata, pagonys. Tačiau jie turėjo galią, fizinę galią ir milžiniškas kariaunas.
Bet mane labiau skaudino tie šalia mūsų gyvenantys pagonys, kurie buvo užguiti. Tai nebuvo imperatoriaus kariaunos net ir menka dalelė. Tai buvo paprasti žmonės, atstumtieji. Nuo mūsų atstumti.
Šitas skausmas kildavo man tada nesuprantamai, kodėl. Aš nežinojau, kad tai yra Tėvo padovanotos nuostabios man suteiktos asmenybės bundantis daigas mano viduje per skleidimąsi aukštesniu dieviškuoju protu. Bet tas mano tėvų suteikiamas, nuo pat gimimo, auklėjimas neleido šitam mano tikrajam, dieviškajam, šviesiajam protui skleistis. Ir dėl to aš negalėjau be kančios pasireikšti aplinkoje. Iškart atsidurdavau tarp savo pačių, vadinamųjų sielos brolių, kaip nesuprastas ir atstumtas, nes mano jiems pateikiami samprotavimai buvo juos gąsdinantys, o dėl to sukeliantys jų impulsyvų susierzinimą, pyktį, ir aš nuo to kentėjau būdamas mažas, nes nesuprasdavau, kodėl jie šitaip elgiasi su manimi, kai aš nesakau jiems, kas galėtų būti įžeidžiamo.
Dėl to, mano mielieji broliai, nors aš esu jūsų, biologine prasme, Visatos Tėvas, nes būtent pagal mano cheminę formulę yra sukurta gyvybės plazma, iš kurios kyla visa evoliucinė gyvybė, bet visa tai kyla iš Tėvo, ir jūs esat ir mano Tėvo vaikai. Dėl to aš ir dar sakau, mano mieli sielos broliai ir sesės, nemanykite, kad šitas kelias, kuriuo jūs dabar žengiate tik patį pirmąjį, tokį netvirtą savo žingsnį, nesukels jums nerimo ir skausmo, vidinio skausmo, nes aplinka yra tamsi; taip, kaip kėlė aplinka skausmą mano vidiniam aš, tikrajam, šviesiajam aš. Taip, aplinka kels skausmo ir jūsų augančiam dieviškajam aš.
Bet jūs turite mano Apreiškimą, kurį galite skaityti. Ir jūs jau turite Tėvą, kurį aš apreiškiau ir skelbiau. Jūs jau turite ryšį su juo, net ir šitą dvasinę komuniją, kada susirenkate čia, kuri pasiekia ir mane, ir džiugina mano širdį. Jau yra jūsų dvasinis ryšys, ir jis jus palaikys ir stiprins, kada aplinka jus spaus iš pakraščių į vidų, stengdamasi jus pakeisti ir sumaitoti jus, tą šviesųjį. Nebijokite patyčių. Nebijokite gąsdinimų. Mane gąsdino sunaikinti.
Tie, kurie aprašė mano gyvenimą ir mokymus Urantijos Knygoje, daug ko nežinojo. Mane gąsdino sunaikinti ne vien tiktai fariziejai. Ir paprasti žydai, apakę dogmatikai, taip pat grąsino nužudysią.
Ir būdamas net mažas vaikas, aš jau turėjau atramą, net ir pats dar nesuvokdamas, viduje, kuri mane palaikė man pačiam nesuprantant kaip, bet, kada aš pateikdavau visus klausimus, kurie kitus erzindavo, ir gaudavau sustiprinančius atsakymus, kai taip pat nesuprasdavau, iš kur jie ateina. Aš jais naudodavausi, tais atsakymais, kol vėliau ėmiau suvokti, kad tai yra Tėvo man sakoma išmintinga, pamokanti, ir patarianti kalba, ir šitą pokalbį su Juo, ir gaunamas iš Jo mintis, aš vis stiprinau, plėčiau, gilinau, niekieno neprašomas. Aplinka, priešingai, vertė mane tapti tokiu, kokia buvo ji tamsi. Bet aš pats troškau atsiremti į tai, kas man suteikia atsakymus į mano klausimus. Bet kiekvienas atsakymas, kuris man suteikdavo patvirtinimą aplinkiniame gyvenime, leido lygiai taip pat labiau pasitikėti ir tomis mintimis, kurias aš gaudavau, ir kurios vėliau pasirodė, buvusios iš Tėvo.
Jūs lygiai taip pat turite, ir turėsite, šitą atramą savyje.
Dėl to jums nėra jokia jėga baisi, nes jūs turite mano gyvenimo sampratą, kuri dabar dar labiau išplėsta mano naujuoju mokymu, perteikiamu jau šitai kartai, ir ateinančioms kartoms.
Dėl to nebijokite nieko! Niekas jums nieko nepadarys, kas galėtų jus sunaikinti, nes jūs esate kilę iš Tėvo.
Atsiduokite jam, ir jūsų žemasis aš palaipsniui pradės užleisti savo pozicijas. Baimė dings. Nerimas išnyks. Abejonės išsisklaidys kaip rūkas.
Tačiau naujas žingsnis bus nesuprantamas, ir dėl to vėl atsiras nerimas. Bet jis bus jau kitokio pobūdžio. Jis nebus tas jus žlugdantis nerimas, nes jūs atsigręšite į savo nueitą kelią, kuriame jūs pamatysite, kad ant aukštesnio, dabar jums nerimą keliančio laipto atsistojus, nueitas kelias patvirtina, kad tas kelias buvo teisingas, ir jūs juo ėjote, vedami Tėvo iš vidaus. Ir manosios Tiesos Dvasios, ir mano partnerės, Visatos Motinos Dvasios, Šventosios Dvasios stiprinami, ir dėl to ant naujo laiptelio jūsų nerimas jus ne tiek iš vidaus paveiks. Jūs nebeišsigąsite jo, bet pasinaudosite savo nueito kelio sukauptu patyrimu. Ir dėl to stiprės jūsų siela, o pati stiprėdama, stipriau jaus Tėvą savyje. O patyrimas leis stiprinti pasitikėjimą pačiu Tėvo vedimu.
Tai yra mano kelias. Šituo keliu ėjau aš. Aš neturėjau kitokių knygų, išskyrus tas, kurias siūlė visa dogmatinė to meto aplinka. O tos knygos buvo iškraipančios Tėvą. Ir man liko remtis tiktai į tą vidinį ryšį. Ir atsispirti visai aplinkai, kuri to ryšio neturėjo.
Ir aš turėjau pasitikėti tuo vidiniu ryšiu, net jo ir nesuprasdamas.
O jūs juk turite gausią savo sielos brolių ir sesių šeimą, į kurią jūs jau dabar galite atsiremti. Juk jūs jau esate nebe vienas, net ir materialia prasme. Jūs jau esate nebe vienas. Juk turite mane, turite mano partnerę, Visatos Motiną Dvasią, per Šventosios Dvasios veikimą. Juk jūs pažįstate jau savo serafimus. O Tėvas juk atsivėrė jums jau Rojaus Trejybės – Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio ir Begalinės Dvasios-Motinos- Sesės asmenimis. Aš gi šito neturėjau. Tai ko jums bijoti?
O ant stalo turit mano Apreiškimą. Imkit jį ir skaitykit. Žvelkit į šitą tiesą savo sielos žvilgsniu ir jūsų protas rims ir ims stiprėti jūsų sielos dieviškasis protas, ką jūs suprantate kaip aukštesnį morontinį protą.
Aš jums pasakysiu dar daugiau: per gyvą ryšį su Tėvu, su manimi, per gyvą tarnavimą su manimi jūs galite net pranokti morontinį protą ir pasiekti dvasios lygio protą. O dvasiai visiškai nesuprantama baimė ir nerimas. Net ir angelai, būdami žemiausios kategorijos dvasiomis, nesupranta jūsų gyvulinių baimių ir nerimo. Kodėl jūs šitaip bijote? Nes jiems šita patyrimo menkiausia vilnelė jų milžiniško patyrimo gausybėje nebuvo patirtinė menkiausiu lygiu. Dėl to jie nesupranta, kas yra baimė.
Bus tokios akimirkos, kada jūsų morontinis protas patirs ir dvasios lygio proto pasireiškimą savo šviesa ir tarnavimu.
Nebijokite nieko. Aš esu su jumis visada. Nėra nė akimirkos – džiaugsmo ir skausmo, išorinio ir vidinio – kad aš nebūčiau su jumis su savo ramybe šalia jūsų. Manasis pasireiškimas per Tiesos Dvasią jūsų niekada nepalieka ir nepaliks.
............................................................................................................
Ačiū tau, mylimas Sūnau Kūrėjau, mylimas Jėzau. Ačiū tau už šitą mokymą, už mūsų stiprinimą. Ačiū tau. Aš tave myliu.
..........................................................
Tėve, kada šiandien kalbėjau su tavimi, Tu taip pat sakei, kad kreipsies į mus visus, kad jie išgirstų. Ir aš esu pasirengęs perduot Tavo mokymą, kad Tavo vaikai, mano sielos broliai ir sesės, išgirstų.
......................................
Mano mylimi vaikai, bet koks mokymas gali stiprinti, bet gali ir apakinti. Dėl to ir Mano Sūnaus Kūrėjo mokymą skaitydami, žvelkite sielos akimis, kad jūsų žemasis, žmogiškasis protas neišsigąstų, neapaktų, kad jis nemanytų, jog kiekvienas žingsnis, kiekvienas žodis turi tapt jums suprantamas jau šitą pačią akimirką, kad jūs turėtumėte jį žengti šitą mokymą skleisdami kitiems šitą pačią akimirką.
Išmintingai žvelkite į Mano Sūnaus Kūrėjo suteiktą mokymą.
Jis suteiktas augti; kiekvienam augti; net ir paaugus, vėl augti. Ir jūs matysite, kad šituo Apreiškimu taip pat augate, kada skaitysite vėl ir vėl.
Dėl to neskubėkite savęs nei bausti, nei skaudinti priekaištais, kad jūs neatliekate vieno ar kito darbo, apie kokį kalba mano Sūnus Kūrėjas jums visiems. Tai mokymas skirtas daugeliui šimtmečių į priekį, ir dėl to jis negali akimirksniu pavirsti kiekvienam, net ir šiandien skaitančiam, iki galo įgyvendinamu.
Bet aš džiaugiuosi kiekvienu jūsų žingsniu.
Aš džiaugiuosi tuo, kuo jūs trokštate tapti. Ne tuo, kuo tampate, bet – kuo trokštate tapti, nes visuomet tapimas prasideda nuo troškimo.
Ir kada jūs trokštate tapti geresniu, jau Aš džiaugiuosi. Ir jeigu jūs, skaitydami Mano Sūnaus Kūrėjo apreiškimą, trokštate tapti ryžtingesni, drąsesni, norėsite labiau mylėti, nors dar tuo metu nemylite, Aš džiaugsiuosi jūsų noru. Man noro jūsų užtenka. Tačiau Aš žinau – tas noras jūsų augs; ir Aš vėl džiaugsiuosi jūsų išaugusiu noru. O kada jis dar ūgtels, ir vėl Man suteiks naujo džiaugsmo.
Žinokite, Aš džiaugiuosi ir liūdžiu kartu su jumis kiekvienu. Kada jūs skaudinate kitą, Man taip pat skauda. Aš neturiu žmogiškųjų jausmų. Aš neturiu žmogiškosios kančios. Iš Manęs sklinda tik meilė ir nieko daugiau. Bet Aš kaupiu visą jūsų patyrimą, ir jeigu jis yra skausmingas, jisai atsiliepia ir Mūsų Aukščiausioje Būtybėje kaip skausmingas patyrimas, kuris nepradingsta, išlieka kūrinijos skausmingu patyrimu, kurį patyrė vienas kūrinijos tvarinys sukeldamas tą skausmą kitam, o tuo pačiu ir visai kūrinijai. Ir jūs galite tą kūriniją jau šiandien paversti didesne palaimos buveine ir mažesnio skausmo ašarų pakalne, kaip jūs dažnai pavadinat savo gyvenimą.
O ašaros ritas tiktai iš jūsų. Bet ne visos ašaros yra skausmo. Yra palaimos ašaros. Tai jūsų sielos augimo ašaros, sielos brendimo, skaistėjimo ašaros. Kada jūs pravirkstate maldos metu, ar garbinimo metu, tai yra palaimos ašaros. Kada jūs tapsite morontiniais, sielos pavidalu, jūs neturėsite fizinių ašarų, bet jūs patirsite tuos jausmus, kuriuos dabar patiriate, kada jūsų širdis sujaudina kito ištartas žodis ar išgirsta melodija, ar tiesiog, jums net nesuvokiant, paskleistas meilės virpesys. Jūs pamatot vaizdą, ir jis suvirpina jus. Jūs nežinot nei žodžio, nei garso. Vaizdas atskriejo virpesiais. Ir tos ašaros yra jūsų skaistinimo ašaros, charakterio ugdymo ašaros. Tokiomis ašaromis Aš džiaugiuosi.
Bet yra ir kitos ašaros, kurios kyla iš žemojo jūsų aš pykčio, didžiulio nepasitenkinimo ir savimi, ir kitu, kad jūs Mane visiškai neišmintingai kaltinate, kad Aš jus baudžiu; net išreiškiate keiksmais savo požiūrį į Mane. Bet Aš nenustoju mylėti nė menkiausia dalele. Kai kurie tą daro turėdami įsitikinimą, kad Aš baudžiu; ir lieja ašaras, kad Aš esu abejingas, apleidęs juos. Šitos ašaros nėra palaimos ašaros visai kūrinijai. Jos sukelia Man tą patį skausmą, patirtinį skausmą.
Dėl to Aš jums dovanoju saulę, kad jūs galėtumėte mėgautis jos fizine šiluma ir šviesa, bet Mano kūrinija – įvairi. Todėl Aš jums padovanojau naktį, kad galėtumėt pamatyti ir kitokią savo gyvenimo pusę. Bet žinokite, kada jūs nutiesiate savo gyvą tiltą į Mane, kurį Aš jau esu padovanojęs, atsiųsdamas savo dvasią, ir patalpinau jūsų viduje, tada Aš suteikiu šviesą jūsų sielai. Joje nakties neturi būti. Joje įvairovė reiškiasi per kiekvieno jūsų aš dieviškąjį atsiskleidimą ir sužydėjimą kiekvieno unikaliu žiedu. Bet nėra fizinės tamsos, jums pažįstamos nakties išraiška, ir nėra saulės šviesos, jums patiriamos kaip karštis, bet yra vidinis meilės karštis, ir spaudimas iš vidaus garbinti Mane, susilieti su Manimi, atiduoti Mano jums suteiktą meilę kitiems gerais darbais, ir atiduoti visa tai vis daugiau ir daugiau apimant mano vaikų, jūsų sielos brolių ir sesių, ir suvienijant juos. Suvienijant ir pritraukiant prie savęs per Manosios meilės dalinimą jiems.
Jie ateis prie jūsų, nes iš jūsų spinduliuos tai, ko jie nesulaukia iš aplinkinių, iš pačių artimiausių žmonių: iš tėvų, iš vaikų, iš brolių, seserų.
Jie ateis, jeigu atsivers Man.
Bet jūs galite mokyti juos, kaip atsiverti, kad jiems dingtų ta baimė, kuri trukdo ateiti pas jus, kada nerimas neleidžia jiems žengti žingsnio ten, kur jie nėra anksčiau žengę. O girdėtos kalbos apie tai, kas gali būt nepažinta, kad tai gali būti iš šėtono, iš tamsos, iš piktų dvasių, juos sustabdo siekti ir šviesos, kuri yra tikra.
Bet net ir tokiu atveju jūs nenusiminkit, nes, žinokit, Aš jus visą laiką keliu, stiprinu ir šviesinu, džiuginu ir suteikiu palaimą, ramybę ir sveikatą, ir jūs per šitą savo nuostabų atsivėrimą Man ir patyrimą iš Manęs meilės virpesių, juos spinduliuojat ir tuo pačiu tirpdot ir kitų žmonių baimę ir nerimą, nes lygiai taip, jeigu jūs į bet kokį vandenį įdėsit vis daugiau, ir daugiau medaus, tas vanduo darysis vis labiau saldus, ir jo galės gerti vis daugiau, ir daugiau žmonių, jausdami saldumą, nors ne tokį, koks yra medaus, nes medų jūs laižote tiesiai iš Manęs. Tuomet jūs savo gėrio darbais saldinkit vandenį, kad jis nors kiek saldėtų.
Dėl to, jeigu jūs bendraujate su Manimi nuoširdžiai ir kasdien, jums net nesuvokiant, jau sklinda iš jūsų aukštesni virpesiai į aplinką, į visą kūriniją, ir jau jūs iš Manęs gavę medaus, saldinate vandenį, nes šitie virpesiai atskiedžia tuos žemus virpesius, kurie pasklinda iš savanaudiškų ir aklų Mano vaikų. Jūs jau šitaip padedate jiems Mane garbindami ir melsdamiesi.
Kol dar nedrįstate savo sielos brolių ir sesių užkalbinti, kol dar nedrįstate atsiverti jiems savo patyrimu, nes jūs bijot juos išgąsdinti, o išmintingo žodžio dar nesurandate tą akimirką, bet žinokite, kuo daugiau bendrausite su Manimi, tuo Aš daugiau pripildysiu jus išmintingu žodžiu reikiamu metu, kada tas žodis reikalingas jūsų sielos broliui ir sesei, taip ieškančiai nerimo būsenoj ramybės, stiprinimo, paguodos. Tai nereiškia, kad jūs kalbėsite saldžius, įsiteikiančius žodžius. Jūs kalbėsite šviesos, tiesos, ir sustiprinimo jiems žodžius.
Mano mylimi vaikai, jūsų kelias yra toks nuostabus, ir Aš negaliu atsigerėti jūsų rodoma Man meile.
Aš džiaugiuosi jūsų žingsniais. Kaip ir žemiškasis tėvas džiaugiasi savo mažyčiu, dar nemokančiu žengti savarankiškai, net menkiausiu, silpniausiu žingsneliu, bet Aš matau, kad jūs jau turite nebe tokį pirmąjį ir silpną žingsnelį žengti. Jūs jau jį žengiate. Aš džiaugiuosi jūsų vis stiprėjančiu žingsniu.
Kada jūs Man atsiveriate savo padėka, kad jūs atradote Mane, ar gali būti didesnis džiugesys Tėvui, kada jo sūnus, ar dukra pasako: “Tėve, aš tave myliu. Aš tave atradau.“ Dėl to Aš ir vedu šituo gyvuoju keliu, kurį Aš nutiesiau visai kūrinijai link Mūsų, Visų Trijų, gyvenančių Rojuje, ir Aš sukviečiau daugybę daugybę sūnų ir dukrų, kurie jau yra šalia Mūsų Rojuje, ir tarp pakviestųjų esate JŪS. Aš jūsų laukiu, nors jūs JAU esate pas Mane atėję.
Baimė jus žlugdo. Žingsniai panaikina baimę, stiprina jūsų tvirtėjantį charakterį, ir pasitikėjimą Manuoju ryšiu.
Aš matau viską nuo pabaigos. Aš žinau kiekvieną jūsų akimirką, kuri bus po akimirkos, bet Aš noriu pajuokauti jums: Ženkite šituo keliu ir nenuvilkite Manęs, to, kurio nuvilti negalima, bet vistiek nenuvilkite.
Aš myliu jus visus ir laukiu jūsų, kiekvieno, pas save, nors jūs jau visi esate Manyje.
.......................................................................................................................................
Ačiū Tėve. Manoji valia tebūnie tavoji valia. Amen.
------------------------------------------------------------
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2008-11-07 19:42:11
Komentarai
Sunku rasti zodziu tokiomis akimirkomis...Kaip gera, kad turime Tave, Teve, kaip gera, kad visada galime atsiremti i Tave, Kristau. Mes ismoksime visomis gyvenimo akimirkomis remtis i JUS, abejoniu kelia isgrisime dziaugsmo asaromis.
Tau Trejybe garbe ir slove per amzius, amen!
Vita
2008-11-10 20:26:11
Ačiū Mylimas Sūnau Kūrėjau,kad rodydamas širdį ir tiesdamas ranką, Tu rodai patį tiesiausią kelią į Tėvą. Skaičiau šiuos nuostabius Tavo ir Mylimo Tėvo žodžius ir širdyje jaučiau neapsakomą ramybę ir meilę, o iš akių tekėjo džiaugsmo ašaros.Kokia nuostabi Jūsų meilė.
Astra
2008-11-10 15:48:25
Mielieji, kada buvo patiekiami šitie mokymai mūsų Rojaus Trejybės GYVOJOJE šventovėje per pamaldas, tai po jų mūsų sielos buvo tiek prisipildžiusios meilės virpesių, kad visi VERKĖME. Pačioje pabaigoje tiesiog nebegalėjau ištarti paskutinių mokymo žodžių, nes palaimos ašaros ritosi iš užmerktų akių, o balsas dingo, jo vietoje teliko tik trūkčiojantis šnibždėjimas, o gerklėje stovėjo pilnas gumulas, kuris ir nebeleido ištarti žodžių balsu.
Jau nuo rugsėjo mėnesio aš mokau, kad savo pamokslą pasakytų bet kuri atsivėrusi siela.
Tai visiškai naujas laiptelis dalyvaujantiems mūsų gyvosiose pamaldose pasakyti SAVO pamokslą.
Mano pamokymų PER PAMALDAS jie klausosi jau septintus metus, o jeigu paėmus Urantijos grupės užsiėmimus, tai jau ir keturiolika metų, tad atėjo laikas mokytis ir PATIEMS jį pasakyti kitiems savo sielos broliams ATSIVĖRUS TĖVUI.
Tačiau baimė ir nepasitikėjimas savo jėgomis ir ryšiu su Tėvu dar neleidžia taip lengvai ir sklandžiai prabilti su SAVO ASMEMNINIU PAMOKSLU.
Bandžiau ASMENINIŲ PAMOKSLŲ pamaldų dalį įtraukti įvairiu pamaldų metu - vietoje Urantijos Knygos skaitymo kiekvienam paeiliui balsu, po mano pamokslo, tačiau toks sunkus sielos atsivėrimas ir sunkus kalbėjimas sudarkydavo pamaldų sklandžią eigą,o tuo pačiu suardydavo sielos palaimos pajūtį savo viduje ir perėjimą prie prašymų maldos.
Dėl to nusprendžaiu tą daryti iš karto po pamaldų, bet dar nesėdus prie bendro stalo. TAIP NETRIKDOMA PAMALDŲ HARMONIJA, KADA SIELOS YRA ATSIVĖRUSIOS GYVAM RYŠIUI SU ROJAUS TREJYBE, IR TUO PAČIU, KADA, JAU PO MALDŲ, SIELA DAR TEBĖRA ARTI TOKIOS BŪSENOS, NORS JAU IR NEBESIMELDŽIA, BET DAR NENUTOLUSI NUO ŠIOS BŪSENOS IKI GALO, KAS BŪNA JAU SĖDINT PRIE BENDRO STALO IR DISKUTUOJANT DVASINĖMIS TEMOMIS.
Ir palaipsniui sielos ėmė atsiverti sielos ir čia, ėmė dalintis savo pamokslu su kitais sielos broliais ir sesėmis. Šitaip sielos, nors ir labai sunkiai, bet vis tik ima įgyti tam tikrą dvasinio mokytojo patyrimą, kada jos savo pamokomąjį žodį mokosi tarti mums visiems.
Tuo tarpu po šitų Jėzaus Kristaus ir Tėvo mokymų nė vienas nebegalėjo ištarti nė žodžio. Nebebuvo nė vieno sielos pasakyto asmeninio pamokslo.
Tik po ilgos ilgos tylos, Tomas, braukdamas ašaras, teištarė: "O čia tai bent mišios..."
Meilės virpesiai yra tikri ir GYVI.
Dėl to, kada siela yra atsivėrusi Tėvui, jų ir prisipildo, juos ir patiria savo viduje, ir ji nieko daugiau ir nebenori, tik likti tokioje GYVOS palaimos būsenoje kuo ilgiau. Tylėti ir susilieti su Tėvu.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2008-11-09 15:43:43
Nuostabūs pamokymai ir patarimai , kurie ateina per tave Algimantai , nuo Aukštųjų Dievybių . Tokie pamokymai ir patarimai , džiugina širdis ir drąsina protą , kad dar geriau suprastume šiandieną ir išmoktume džiaugtis kiekvieną nugyventą akimirką , o savo mintis ir valią nuolatos pajungtume Dievo Tėvo valiai .
Petras
2008-11-08 12:17:13
Dėkoju Tėvui ir Jėzui už pamokymus.Jėzus,sakydamas apie klaidas plątinant knygą,buvo teisus,nes aš jau suspėjau padaryti klaidų,todel,kad knygos į mano namus atkeliavo pirmiau,negu pamokymai.Ir tikriausiai todel,kad turiu,įgimta pareigos jausmą,tuo labiau vygdant Dievo valią.Mums Šakietiem,buvo net kilusi tokia mintis,kad kelis egzempliorius platinamos knygos nunešti į bibliotekas.Gerai,kad Dievas manę sustabdė.
Tai tiek.
Linkiu visiems geros dienos.
Su meile
IRENA
2008-11-08 10:16:47
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]