Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Evoliucija, tai nėra atsitiktinis dalykas – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, 2024 10 27

Mano vardas – Algimantas. Esame gyvojoje šventovėje, Kaune. Šį kartą susibūrę akivaizdžiai, betarpiškai, ir mūsų yra daug, taip – daugiau negu du! Vienas – tai yra mažai, du jau daug! Esame – urantai – tie, kurie dabar skleidžiame Šviesą tamsos kol kas apimtoje mūsų planetoje – Urantijoje.
Štai, ką tik pagarbinome Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – Keturias Asmenybes. Ir aš džiaugiuosi tais urantais, iš kurių sklinda tokie Šviesos naujos kokybės teiginiai, kurie nesklinda niekur! Kokia yra energinė įkrova, kada klausaisi tokių teiginių, ir dar kada žvelgi į aplinką, kuri gyvena tamsoje, pasireiškia savanaudiškais sprendimais įgyvendindami tuos sprendimus, ir tuo pačiu skleisdami žemo energinio dažnio virpesius, kad būtų blogiau aplinkai, nes virpesiai, kuo žemesni, tuo stipriau žaloja, ir protui kenkia – protas ima stipriau degraduoti – visai aplinkai yra sunkesnė veikimo atmosfera, veikimo visa ta aplinka. Ir kada mes žvelgiame į Evoliuciją, kurios žmonija nesuprato, ir nesupranta, štai, tiktai apreiškimas – Urantijos Knyga – apreiškimas – tai yra Šviesa perteikta iš Aukštesnio Šaltinio, ne iš žmogiško šaltinio. Šaltinis yra Kūrėjas. Jis gali būti perteiktas netiesiogiai iš Kūrėjo, bet per Jo sūnus, dukras. Čia irgi yra kolektyvinis, milžiniškas dvasinių asmenybių darbas – pirmas toks žmonijos istorijoje – Urantijos Knyga. Ir štai iš jos mes suprantame, kas yra tikroji Evoliucija.
Vakar aš žiūrėdamas jutubę, ten tokia, sakykim, ginčas tarp vieno iš Lietuvos, o kito iš Rusijos. Bet tas kitas, jis nėra rusas, o iš Lietuvos yra rusas, o iš Rusijos yra buriatas ar baškiras. Žodžiu, įsiliepsnojo ginčas, kuris peraugo į tam tikrus asmeniškumus iš baškiro pusės, ir tada jis metė tokią frazę – tai atsakyk, atsakyk, kad tu jau toks išmintingas, tai kas buvo pirma – kiaušinis ar višta? Aišku, jis nepuolė atsakinėti, ir baškiras taip pat nepuolė aiškinti – kadangi niekas nežino, kas buvo pirmas – višta ar kiaušinis – nuo kurio prasidėjo gyvybė planetoje. Tai štai, tik vienintelis Šaltinis, kuris paaiškina, kaip yra, tai būtent apreiškimas – apreiškimas iš aukštesnių dvasinių asmenybių – ir tuo pačiu iš Kūrėjo. O Kūrėju mes vadiname – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – Keturias Asmenybes – kurios neturi pradžios, neturi pabaigos, neturi nieko, kas stovėtų aukščiau arba būtų stipresni už Keturias Tas Egzistencialias Asmenybes. Štai, Jos ir sumanė Evoliucinį Procesą! Jos Pačios neturi pradžios – ir niekada neturėjo. Praeities amžinybėje nebuvo pradinio taško, išskyrus tai, kad viskas buvo Šitų Keturių Kūrėjo Asmenybių viduje. Išorėje dar nebuvo nei kosmoso, bet buvo Kūrėjo Buveinė, kuri yra egzistenciali, taip pat neturinti pradžios, nes Kūrėjo energiniai virpesiai yra sukaupti Jo gyvenamojoje Buveinėje.
Kūrėjas neturi formos, neturi kūno, neturi jokios išraiškos, dėl to Jis ir gali būti Begalinis, ir Amžinas, kad nereikėtų tos formos keisti arba plėsti. Jisai negali sutilpti į kokį nors įrėminimą, bet vis tiek išlieka ne tik Pats Asmenybė – Asmuo – bet Asmenybės – Šaltinis – Energijos Šaltinis! Jis padovanoja visiems asmenybės dovaną, kuri priklauso gyvybės rūšiai, turinčiai laisvą valią ir laisva valia priimančiai sprendimus. Ir tuo pačiu juos įgyvendindama vis tampa šviesesnė ir atkartoja Kūrėją savo charakterio pasireiškimu, atkartoja Kūrėjo – Charakterio Savybes – tai ir Gėrio supratimą, tai ir Harmoniją, Teisingumą, Gailestingumą, Grožio sampratas, Meilės apraiškas, Kosminę Įžvalgą, Kantrybę – Dievišką Kantrybę – Išmintį. Ir kuo yra nuo Rojaus pradėta arčiau esanti gyvybė, tuo ji turi aukštesnį statusą, aukštesnę Išmintį, ryškesnę Šviesą. Jeigu jinai tiesiogiai kilusi iš Kūrėjo, ji yra tobula – tobula, bet nėra Tobulumo Šaltinis. Ir toliau esančios, jau kosminėje erdvėje planetos, jos turi gyvybę, kuri kyla iš sukurtų Kūrėjo Sūnų, nes Kūrėjas, būdamas Gyvybės Šaltinis – ir Kūrybos Šaltinis – suteikia ir Savo atitinkamos kategorijos, tiesiogiai iš Kūrėjo kilusiems vaikams, kūrybinę Galią kurti kitas asmenybes. Bet asmenybės pačią dovaną suteikia Kūrėjas – tik Kūrėjas, niekas kitas. Net ir tas, kuris sukuria gyvybės įvairias kategorijas, asmenybės visą tą dvasinį užtaisą suteikia iš Kūrėjo. Ir kada mes turime toliausiai nutolusias apgyvendintas planetas, kuriose gyvena mirtingieji, tokie kaip mes – mes esame dar materialų kūną turintys, bet mumyse yra ta dvasinė asmenybė – viduje esanti, kas Biblijoje buvo išreikšta teiginiu – Ir Dievas sukūrė žmogų kaip Savo atvaizdą. Tai ne išorinė forma – kaip Savo atvaizdą, kurio Dievas neturi – Dievas apskritai idėja – net ne asmuo, dėl to ir aš siūlau vartoti ne – Dievo – žodį, bet – Kūrėjo – apibendrinantį žodį apimant Keturias Asmenybes – Rojaus Trejybę, ir Visuminę Dievybę AŠ ESU, kuri užrašoma vien didžiosiomis raidėmis – AŠ ESU. Tai štai, kada Biblija sako, kad sukūrė žmogų panašų į Dievą kaip atvaizdą – tai charakterio savybėmis! Tas žmogus turi pasiekti tokias charakterio savybes, kurios atspindėtų Kūrėjo Charakterio Savybes. Štai, atvaizdas bus! Tai mūsų planetoje toks buvo Jėzus prieš du tūkstančius metų.
Tai dabar, jeigu grįžtant prie Evoliucinio Proceso – Evoliucija – tai nėra tiesiog atsitiktinis dalykas, tai suplanuotas Kūrėjo yra Evoliucinis Planas – Evoliucinis Sumanymas – ir jame atsitiktinumų nėra – bet kada įterpiama planetoje, kuri pasirenkama iš anksto – iš anksto. Sakykim, šiuo metu mūsų – mūsų Vietinėje Sistemoje – o planetos su mirtingaisiais yra tokiame kūrinijos darinyje, toliausia nuo Kūrėjo Buveinės, nuo Rojaus į išorę yra Vietinės Sistemos. Mūsų Vietinė Sistema, turinti Satanijos pavadinimą, dabar turi šeši šimtai devyniolika planetų su mirtingaisiais. Mūsų planetos numeris – šeši šimtai šeštas. Apskritai, pagal Kūrėjo Evoliucinį Planą numatyta, kad būtų tūkstantis planetų Vietinėje Sistemoje – tūkstantis planetų! Bet čia tokių planetų, kuriose yra žmogiškoji gyvastis, bet ji neišsivysčiusi į tokį statusą kaip Šviesos ir Gyvenimo Epocha – ten jau yra kita kategorija planetų – jos jau aprūpinamos nebe saulės šviesa, bet įjungiamos į energetines grandines. Tai štai, tos numatytos tūkstantis planetų yra iki tokio dvasinio išsivystymo lygmens. Ir tos planetos, kurios dar neturi žmogiškojo statuso, evoliucine prasme žmogiškos išraiškos, bet jau turi gyvastį – gyvybę – bet ji dar yra žemesnė už žmogiškąjį statusą – žmogaus dar kaip tokio nėra toje planetoje užregistruota – tai vėl, tokios planetos nėra įtrauktos į tą vieno tūkstančio numatytų pagal Evoliucinį Planą visą tą sąrašą, kad jų būtų maždaug tūkstantis Vietinėje Sistemoje. Šiandien yra štai, pagal Urantijos Knygos epochinį apreiškimą, šiandien yra apie du šimtus planetų, kuriose jau po kelerių milijonų metų bus gyvybė įterpiama. Bus tiktai tada įterpiama! Štai, iš anksto ruošiamos tos planetos! Keletą milijonų metų turi praeiti, kad iš tų paruoštų planetų, būtų jau pradedama gyvybinės plazmos – gyvybės plazmos įterpimo visa Evoliucinė procedūra! Šiandien trisdešimt šešios planetos jau yra praktiškai parengtos tokiam, bet tik kelios planetos laukia jau dabar Gyvybės Nešėjų pasirodymo. Gyvybės Nešėjai – tai yra, būtent, Vietinės Visatos kategorijos Kūrėjo Sūnūs, kurie turi tokį užtaisą, kad gali – gali gyvybės plazmą sukurti čia arba ją atgabenti į planetą sukurtą ir ją įterpti į tam tikrą, sakykim, tose planetose, kur yra atmosfera, tai visada gyvybės pradžia – tai gyvybės plazmos pradžia visuomet būna jūriniame vandenyje. Iš jo išsivysto gyvybės plazma į iš pradžių – augmeniją, iš augmenijos į gyvūniją. Tai yra numatyta pagal Evoliucinį Planą. Dabar, kodėl reikia atrinkti planetas gyvybės Evoliuciniam Procesui?
Jeigu planeta, pavyzdžiui, sakykim, kaip mūsų yra tinkama gyvybei pagal savo dydį, pagal planetos tankį. Jeigu ji bus mažesnė, ji suksis aplink savo ašį daug greičiau – jinai gyvybei bus netinkama. Jeigu ji bus daug didesnė, ji bus taip pat netinkama, nes bus didesnė trauka tai gyvybei, kuri – žmogiškoji gyvybė – yra visi vertikalios stovėsenos – tai pradės sulinkti visa, nes negalima tos traukos – traukos lengvai įveikti, tiesiog trauks didesnė planeta. Reiškia iš tokių gyvybės plazmos sukurtų cheminių formulių neverta tose planetose vystyti gyvastį, nes tas mirtingasis turės papildomų problemų, kurios nereikalingos, arba turės tada numatyti daug žemesnę ūgio išraišką, nes ji yra, sakykim, ir tokių, kad ten daugiau negu trijų metrų mirtingieji yra planetose, arba yra ten virš metro tie mirtingieji pagal atitinkamą planetos sąlygą. Bet kadangi gyvybė – tai jinai išsivysto iš gyvybės plazmos – neatgabenama pati gyvybė kaip tokia parengta visiškai. Žmogus, čia iš Biblijos, kaip, žodžiu, sukūrė Ievą iš Adomo šonkaulio ir atsirado Ieva iš karto ten. Ne, šitaip nevyksta. Gyvybinis Evoliucinis Procesas yra labai palaipsnis, ilgai užtrunkantis. Tai kada yra gyvybės plazma kuriama, su ja atliekami eksperimentai, kurie numato, kokia turi būti cheminė formulė, kad toje planetoje – konkrečiai toje planetoje – būtų veiksmingiausia gyvastis, kad išsivystytų toks žmogus, kuris yra Kūrėjo sūnus, atradęs Kūrėją savyje ir siekiantis Šviesos visų Gerovei. Štai, tu negali numatyti taip, kad iš tos gyvybės plazmos, kuri pulsuoja tiktai eksperimentuose, kad atsiras toks mirtingasis! Tai yra tiktai planai, nes ir Evoliucinis Planas numatytas kaip Planas! Kaip jisai vyksta, yra atitinkamos, sakykim, tūkstančiai rūšių išnyksta augmenijos. Jie išnyksta, sudaro tada terpę atsirasti kitoms rūšims, kurios jau pakeičia tam tikrą Evoliucinę kryptį, duoda savo tam tikrą pokrypį – vėl išnyksta tam tikros rūšys, vėl atsiranda kitos naujos rūšys. Juk ir augalai, kada buvo jūriniai, nebuvo jokių čia sausumoje – nei lapelio nebuvo sausumoje. Ir lapeliai neatsirado, iš pradžių buvo spygliuočiai, vien spygliuočiai – nebuvo nė vieno lapuočio medžio. Visa tai yra tarsi programuojama gyvybės plazmoje, kurią įterpia Gyvybės Nešėjai, bet kaip konkrečiai išsivystys, šito niekas nežino. Net ir Gyvybės Nešėjai nežino, kokia bus ta išraiška. Tie žingsniai, štai, jeigu varlė, kuri dabar išlikusi Evoliucinėje tėkmėje nepakitusi iš visos kitos gyvybės – kiek išnyko rūšių. Štai, sakykim, esate girdėję apie dinozaurus, apie kokius nors ten ir paukščius ten, skraidančius dinozaurus ir didžiausias pabaisas vandenynuose. Varlė išliko vienintelė ta, kuri buvo prieš milijonus metų. Bet jeigu jinai būtų savo šuoliu vienu centimetru pašokusi toliau, Evoliucinis Procesas būtų įgavęs kitokį pokrypį, nes reikėtų tada nuo jos apsisaugoti kažkam, kuo ji minta štai per tą vieną centimetro padidėjusį šuolį! Kaip Evoliucija vystosi!
Kūrėjas numato tik gyvasties suteikimą, o Evoliuciniam Procesui yra tam tikri laisvės rėmai, nes kada kuriama gyvybės plazma, ji kuriama atsižvelgiant į tai, kokia yra gyvybės formulė. Mūsų, pavyzdžiui, gyvybės formulė šitai planetai, tai natrio chlorido tirpalo pagrindas – druskos tirpalo pagrindas. Dėl to sutrikus kokiai energinei pusiausvyrai, žiūrėkit, ką jums stato, kaip lašelinę prijungia? – Natrio chlorido tirpalą! Papildo visokiais mineralais ir t.t. – druskos tirpalu, nes gyvastis yra protoplazminė ląstelė ir elektriniai, ir kitų energinių rūšių pasireiškimo reakcijų, sakykim, taip, visa suma, kokia yra gyvastis. Ir mūsų planetoje vis tiek tą cheminę formulę tvirtino Vietinės Visatos – Sukūrėjai – Sūnus Kūrėjas – mums yra žinomas Jėzaus iš Nazareto tapatybe, ir jo Partnerė – Dukra Kūrėja. Jie patvirtina galu gale tą – tą cheminę formulę, į kurią remiasi gyvybės plazma, kurią sukuria Vietinėje Sistemoje tokie biologai kaip Materialieji Sūnūs ir Dukros – Adomai ir Ievos – ją kartu su Gyvybės Nešėjais, ir ją tikrina – tikrina iki pusės milijono kartų, kaip gali pasireikšti ta būtent sukurta gyvybės plazma. Ir kada jau prieina prie to, kad tai yra geriausias variantas, štai tada ir pateikiama tvirtinimui tokia gyvybės plazma Vietinės Visatos Sukūrėjams ir Vadovams – Sūnui Kūrėjui, ir jo Partnerei – Dukrai Kūrėjai. Atsitiktinumų nėra, viskas yra kruopščiai rengiama iš anksto, ir tuo pačiu, vėl, patvirtina Aukštesnės Išminties Protas – tie, kurie sukūrė šitą Vietinę Visatą – jie tvirtina, nes patys žino ir numato toliau, kiek ta gyvybės plazmos aplinka toje planetoje leis jai išsiskleisti, kad joje būtų tokie kaip Jėzus mirtingieji.
Ir kada jau yra, sakykim, toje planetoje gyvybės plazma Gyvybės Nešėjų atgabenta arba jau sukuriama pagal tą cheminę formulę – patvirtinta Vietinės Visatos Kūrėjų, ir išbandyta – tai gyvastį, tą pulsuojančią kibirkštį, Gyvybės Nešėjai negali patys paleisti. Jie ir vadinasi kaip atskyra kategorija – Gyvybės Nešėjai – jie atneša gyvybę, įterpia gyvybės plazmą, bet kad ji veiktų, jie turi gauti iš Dukros Kūrėjos tą gyvasties-kibirkšties pliūpsnį į tą gyvybės plazmą. O Dukra Kūrėja tą pliūpsnį gauna iš Rojaus Trejybės Trečiojo Šaltinio, ir Centro – Begalinės Motinos – arba kaip Urantijos Knyga įvardina Ją – Begalinės Dvasios. Štai, tas pats kibirkšties gyvybės plazmai Šaltinis ir yra Kūrėjas, kuris suteikia Savo Dukrai šitą Galią, šitą perduot kibirkštį, ir jinai tada perteikia Gyvybės Nešėjui. Ir tada gyvybės plazma ima pulsuoti kaip Evoliucinis jau prasidėjęs Procesas, iš kurio ir atsiras visa gyvastis, iš pradžių – jūrinė, ji iškops į sausumą, sausumoje bus irgi paprasčiausi, primityviausi organizmai, o vėliau atsiras jau sudėtingesni. Visa tai yra ne atsitiktiniais lankstais, bet viskas prižiūrima. Ir Gyvybės Nešėjai, kol neatsiranda žmogiškojo statuso gyvybė, tol jie gali modeliuoti tą kryptį, kaip vystosi gyvybės plazma ir kokia yra aplinka tos gyvybės plazmos jau išsivystančios į augmeniją, į gyvūniją – modeliuoti tą aplinką. Juk net ir ledynai, kada buvo, jie buvo stabdomi – stabdomi – ir stabdė tą Apvaizda. Apsauga yra milžiniška!
Todėl kas yra pirmas, kiaušinis ar višta – kad ir kiaušinis, ir višta yra iš Kūrėjo – ir patikrinta prieš tai daugybe eksperimentinių patikrinimų Vietinėje Sistemoje, kol buvo ta gyvybės plazma atgabenta čia, ir įterpta. Ir štai išsivysto toks mirtingasis kaip Andonas ir Fonta – prieš milijoną metų. Ir jie yra mūsų pradininkai – tėvai – žmogiškąja, biologine samprata, o ne Adomas ir Ieva, kurie čia gyveno tiktai prieš trisdešimt aštuonis tūkstančius metų. Jaučiat skirtumą – milijonas metų – ir – trisdešimt aštuoni tūkstančiai metų? Tai žmogus buvo iki Adomo, galima sakyt, visą tą milijoną metų. Kas čia yra trisdešimt aštuoni tūkstančiai metų palyginus su milijonas metų! O kiaušinis ir višta buvo dar anksčiau, tai kai atvežė gyvybės plazmą – atgabeno gyvybės plazmą Gyvybės Nešėjai ir įterpė vandenyne trijose dalyse. Vienoje žuvo, neišsilaikė – būna tokių dalykų, dėl to ir įterpė trijose dalyse, kad būtų, viena, saugiau, jeigu dings vienoje, iš kitų dviejų išeis, ir kita vertus, iš skirtingų pusių lengviau apimti sausumą negu iš vienos pusės.
Tai štai, viskas yra planuojama, viskas yra stebima. Ir tai, kad dabar, sakykim, net teigia apreiškėjai – Urantijos Knygos apreiškėjai – kad puoselėjami tie talentai, kurie yra žmonijoje – puoselėjami jie Apvaizdos, kad tie talentai, turintys tą geną – talento geną – genijaus geną – kad jie būtų neprarandami, kad jie būtų išsaugojami ir sustiprinami! Dėl to ir yra ta Evoliucija išsivysčiusi iki tokio materialaus lygio. Bet be dvasinio pamato! Ir iškart išreiškia apgailestavimą apreiškėjai, sako – jūs, Urantijoje tiesiog neatsakingai ignoruojate to sustiprinančio geno puoselėjimą, saugojimą ir vystymą, jūs nekreipiate į tai dėmesio. Štai kokia esmė! Tai kada matote aplink, kas vyksta, tai įrodo, kad viskas yra naikinama, kas gražu, kas gera, kas dvasinga, kas dieviška. Ir tie, kurie turi tą jau geną didesnio imlumo į Grožį, į Gėrį – jie neturi kur pasireikšti. Tada atsiranda štai tokie iškrypimai kaip helovynai, kaip bet kokie ten vasario keturioliktos dienos – Valentino dienos minėjimas kaip meilės pseudo dienos. Bet mano yra vardas tai Valentinas – šventasis – mano tai vardo diena – vasario keturioliktoji! Bet jie nekreipia dėmesio į tą vardo dieną, o kreipia į tą paleistuvystės dieną. Ir viskas eina iš tų šėtonininkų-banksterių! Kaip visa tai prieštarauja Kūrėjo taip subtyliai organizuotam Evoliuciniam Procesui, ir kaip visa tai pavirsta į Evoliucijos parodiją! Šito ir siekė – Liuciferis, Šėtonas – Satanijos Sistemoje, kada sukurstė maištą prieš Tėvą. Prie šito prisijungė mūsų buvęs dvasinis vadovas Kaligastija, kuris tapo velnio prototipu pasakose. Ir dabar galu gale mes matome, kad ta sėkla buvo nuslopinta Jėzaus prieš du tūkstančius metų, kad maištas nesiplėstų. Bet mūsų planetoje iš šaknų ataugos nebuvo išrautos, piktžolės nebuvo išravėtos, nes Dvasinių Mokytojų nėra! Bažnyčia iškraipė Jėzaus mokymus ir viskas pavirto į ritualinę tamsą, ir nelaisvę, į kurią ir paėmė ritualai visus – visus tikinčiuosius – nesvarbu, kokios sektos bebūtų ar musulmoniškos, ar krikščioniškos, ar kokios nors budistinės – visi pavirto zombiuotais. Laisvės taip ir nepasiekė savyje, o tuo pačiu ir negalintys pasireikšti išorėje.
Džiaugiuosi, kad mes esame išlaisvėję dvasioje, atradę Kūrėją savo viduje, ir savo gyvenimą pašventę Kūrėjui – Kūrėjui – Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Mūsų yra ateitis, nes kiekvieni mūsų, sakykim, minčių srautai nukreipti Visumos Šviesai, Visumos labui, Kūrėjui, taip pat veiksmai įgyvendinant mūsų sprendimus Visumos Gerovei – tai yra tas laiptelis, kuris bus mums – mums štai kita pakopa – aukštesnė pakopa. Mes dabar kaip pastolius statom statydami namą, visais tais mūsų gyvenimo epizodais, kokius sprendimus priimame, kaip juos įgyvendiname su Kūrėju – ne prieš Jo Valią, bet kaip Jis veda mus iš vidaus. Tai mes tuos pastolius – kada mūrija namą, padaro pastolius, kad pasiekti aukštesnį lygį – tai štai, tie mums pastoliai mūsų jau priimti sprendimai, ir įgyvendinti – yra tie pastoliai ant kurių mes iškeliame naują laiptelį, ant kurio dar nestovim – mes stosimės, kad sudėtume tuos pastolius naujam mūsų laipteliui. Žodžiu, kiekvienas dabartinis mūsų žingsnis, kuris jau yra įprasmintas – tai yra mūsų nauja iššūkio pakopa. Jūs tada galite numatyti, kokia bus ta iššūkio pakopa pagal savo jau turimą laiptelį. Ir viskas Visumos Gerovei, visos kūrinijos Gerovei – ne jūsų Gerovei, nors tuo pačiu ir jūsų asmeniškai – bet Visumos – orientuota jūsų dvasinė asmenybė į Dvasios Šaltinį ir Centrą – į Kūrėją – o ne į save! Dėl to Kristus ir apreiškė Tėvą, o mirtingąjį Tėvui, o ne save kaip centrą, ir tada išėjo taip, kad iškraipė ir Jėzus dabar nustelbė Tėvą, ir tapo centriniu asmenimi. Kadangi, tai yra neveiksminga, dėl to krikščionybė ir neišsilaikė – suskilo į sektas – ir krikščionybės motininės religijos nėra – nėra, yra katalikų sekta, yra protestantų daugybė sektų, yra stačiatikių, sentikių sektos, tas pats su budistais, su musulmonais tas pats. O mes, turime – Kūrėją – atrastą, ir mūsų gyvoji šventovė, ir gyvoji religija yra Tikrovės Kūrėjo pasireiškimo energinė išraiška. Mes tą jaučiame ir mes nenorime iš tos erdvės, tos Tikrovės rinktis kitokio klystkelio, kurį siūlo daugybė. Mes norime būti su Kūrėju ir su Kūrėju eiti kaip Kūrėjas veda iš vidaus. Viskas yra Jo sumanyta, suplanuota, dėl to belieka tiktai giliau panirti į Kūrėją, Jam stipriau atsiverti, pajausti Jo vedimą iš vidaus ir gyventi Kūrėju kas akimirką, ir tik Jam. Štai taip.
Jums šito, tie, kurie nesate šventovėje, manote, kad tai dalykas nerealus – klystate. Po prisikėlimo jūs, kada būsite aukštesniu statusu, bet tiktai ne dvasiniu, o savo morontinio kūno sielos tapatybės statusu – jūs visą šitą kelią turėsite praeiti, privalėsite praeiti, arba jums reikės tada priimti galutinį sprendimą patirti mirtį – ir iš jos jau prisikėlimo niekada nebepatirsite. Viskas kaip sako, pabaiga bus jūsų – jeigu jūs nenorite įsiklausyti į mano žodžius ir siekiate savų ambicinių tikslų net ir dalyvaudami rinkimuose, kurie yra šėtoninės sistemos apraiškos jus mulkinti.

Komentarai