Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Taip, Kūrėjo žodžiai išsipildė – aš mokau taip, kaip niekas nemokė. – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 11 02

Mano vardas Algimantas. Esame dabar gyvosiose Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovės pamaldose, prisijungę per skaipą (Skype) kiekvienas savo aplinkoje. Ir štai dabar – lapkričio antroji, du tūkstančiai dvidešimt ketvirtieji metai. Lietuva vakar pažymėjo Vėlines. Šiandien, lapkričio antrąją, pažymi visų Šventųjų dieną.
Kada buvau mažas, man buvo gal kokie penkeri-šešeri metai jau, močiutė mane visą laiką pasiimdavo į kapines, pasiimdavo į laidotuves. Prisijungdavome prie procesijos, kada laidodavo ką nors, bažnyčios varpai paskambindavo. Mes gyvenome šalia bažnyčios, ir būdavo tradicija, kada eina procesija, prisijungti prie tos procesijos. Net ir nepažįstamo mirtingojo kūną palydint, buvo sakoma, kad būtina, būtina išreikšti jam pagarbą ten, kur eina ta procesija, prisijungiant, jeigu gali arba bent jau išeiti į gatvę ir palydėti tokiu būdu. Tai mane močiutė imdavo dar nuo tokių visiškai vaikiškų metų – penkerių metų – ir per visų šventę, taip mes vadindavome vėlines – visų šventė – eidavome į kapines. Man patiko žiūrėti į degančias žvakeles. Tada aš nieko nežinojau apie ritualus. Tiesiog įsivaizdavau, kad esu kažkur mieste ir čia uždegti yra languose šviesos žiburėliai – eini tarp kapų kaip miesto gatvėmis. Labai smagu būdavo.
Tai štai, mes dabar, ta krikščioniška tauta, Kūrėjo yra pasirinktoji tauta – lietuvių tauta, pasirinkta šviesos nešimui, ne ritualų atlikimui, Šviesos nešimui. Žydų tauta savo išrinktosios tautos statusą prarado prieš du tūkstančius metų. Nors žydai dabar dar, vadovaudamiesi Senuoju Testamentu, Mozės Penkiaknyge, tiki, kad žydų tauta yra išrinktoji. Tačiau atsisakiusi pripažinti Jėzų, kaip Dievo Sūnų, kaip Kūrėjo Sūnų, ir dar su juo žiauriai pasielgusi, nukryžiavusi tiesiog pačia nešlovingiausia ir žiauriausia mirtimi, kokia tuo metu egzistavo tarp mirtingųjų, ant kryžiaus tarp dviejų plėšikų, prarado šitą išrinktosios tautos statusą. Jinai ir buvo pasirinkta kaip toji tauta, kuri turėjo ryškiausią sampratą – Vieno Dievo – kai aplinkui viešpatavo daugybės įvairių pagoniškų dievybių-stabų garbinimas, tikėjimai. Tai štai, ir lietuvių tauta dabar yra pasirinkta, kaip išrinktoji tauta, praėjus dviems tūkstančiams metų.
Vėlinių išvakarėse, trisdešimt pirmąją, penktadienį, vakare, beldžiasi man į duris. Nesimato kas beldžia. Tamsu lauke. Atidarau lauko duris, stovi dvi mergaitės gal aštuonerių metų, viena su kauke, kita be, ir iškart man išpyškino – Duokit mums saldainių! – Sakau – O kodėl jums aš turiu duoti saldainių? – Tai pasakykite pokštą! – Dėl ko aš jums turiu dabar sakyti tą pokštą? – Tai tada duokite saldainių! – Sakau – Jūs ne lietuvės? Kodėl jūs čia dabar einat ir prašot saldainių? Ir kodėl viena iš jūsų su kauke? Kas čia per gąsdinimas? – Jos nieko man neatsako. – A-a-a – sakau – jūs ne lietuvės. O aš taip norėčiau, kad jūs būtumėte augančios, gražios lietuvaitės. – sakau – Šitos netikros šventės su visom kaukėm, su visais iškraipymais, nėra lietuvių tradicija. Lietuviai turi savų tradicijų laikytis. – Jos ir pasišalino. Nepraėjo ir pusvalandis, vėl barbena į duris. Jau stovi kiti, jau siaubingiau save išdažę visokiais dažais, veidus išsiteplioję kuo baisiau. Stovi jau kokie penki. Toliau dar grupelė. Aš maždaug taip pat jiems irgi aiškinu, ką sakiau ir toms dviems mergaitėms, kurios taip pat atėjo su grupe, bet ta grupė stovėjo gal už dvidešimt metrų. Sakau vėl – Kodėl jūs švenčiat tokias šventes? Čia išvis nėra šventė! – Ir tada priėjo viena iš motinų, kadangi juos lydėjo, ir tėvas buvo su mažyliu ant rankų, dar mažesniu, ir sako – Tai ir Vokietijoje švenčia. – Sakau – Tai ir Vokietijoje taip pat šitą šventę pasiėmė iš Amerikos! Čia iš Amerikos atėjo! – sakau – Jie gi ir vadina – halloween. Neturi net lietuviškai pavadintos tos dienos! – sakau – Kodėl jūs tada nešvenčiate lietuviškų, tradicinių švenčių? Juk reikia išlaikyti tą tradiciją, kad būtų tauta nesuardyta. – Tai jau įsiterpė ir tėvas su vaiku ant rankų – Kodėl jūs manot, kad mes nešvenčiame lietuviškų švenčių, nesilaikome lietuviškų tradicijų? – Tai jeigu jūs – sakau – laikytumėtės lietuviškų tradicijų, tai tikrai šitos netikros, primestos, net nevadinčiau, šventės, bet šitos progos neišpūstumėte, kai dabar praeiti neįmanoma – visur moliūgai išskaptuoti, oranžiniai moliūgai, ir įstatytos lemputės, uždegtos gąsdinimui! Tada jūs tokių dalykų nedarytumėte, jeigu laikytumėtės lietuviškų tradicijų nuoširdžiai. – Žodžiu, visas tas patyrimas to vakaro mane labai apvylė – apvylė dėl to, kad tėvai su vaikais juos lydi, ir jie nesuvokia, ką jie daro. Jie žudo tautą – tiesiogine prasme – žudo tautą! Tą išrinktąją Kūrėjo tautą, apie kurią jie neturi jokio supratimo! Bet jie pasiima tas amerikoniškas, pagoniškas šventes, ir savo nustumia į šalį. Aišku, į kapines jie kitą vakarą jau lėkė. Masiškai! Šiandien irgi! Kūčias, Kalėdas taip pat švęs masiškai! Bet tai čia nėra tradicijos laikymasis! Tai yra tiktai ritualo atlikimas! Ir štai dabar, kaip suderinti? Lietuvių tauta išrinktoji nešti Šviesą, ir pasiduoda visokiausiems amerikonizmams tiek kalboje, tiesiog kalba tiesiogiai yra amerikoninama akyse, ir ne šiaip sau amerikoninama, bet naikinant jau egzistuojančius lietuviškus žodžius. Ir tą daro jaunimas, kuris neturi jokio supratimo, kas yra lietuvių kalba, kas yra lietuvių tauta, kas jie patys yra. Jau nekalbu apie tai, kad jie žinotų, kas jie yra, kaip dvasinės asmenybės. Reiškia, tauta žūsta dėl neišmanančių mokytojų, kurie mokyklose moko, dėl neišmanėlių tėvų, kurie ant rankų nešasi dar mažesnius vaikus, švęsdami kažkokį tai amerikonišką helovyną. Nesuprantu apskritai, kokia čia proga? Net ir amerikonų aš nesuprantu, kam jiems reikalingas toks išsidarkymas?
Tai iš Urantijos Knygos – Epochinio Apreiškimo – kurio autoriai dvasios ir Tarpinės Būtybės, aiškina, kokia buvo mūsų planetos istorija, žmonijos istorija, kuriai yra vienas milijonas metų, ir aiškina ir apie vėles, kaip jos atsirado tarp mirtingųjų, kaip atsirado tokia samprata apie vėles. Bet tai buvo primityviam – protui bijoti tų vėlių, kurios neegzistuoja. Dabar, dvidešimt pirmame amžiuje, štai atsiranda visokios kitokios – šalia vėlių atsiranda ir helovynai, ir Valentino diena, bet ne šventojo Valentino, bet ta pseudo meilės diena, ir masiškai jinai tiesiog brukama yra, peršama! Ir tą daro ir prekybos tinklai, jau kurie gi yra solidūs dėdės ir tetos, ir bruka tą tautai! Ir dabar ta lietuvių tauta yra išrinktoji. Taip, išrinktoji! Rusai turi gerą posakį – безрыбье и рак рыба – ne žuvingoj vietoj ir vėžys žuvis. Tai štai, kada nėra apskritai tarp visų pasaulio tautų iš ko pasirinkti Kūrėjui, kai nėra šviesios tautos, na, nežuvinga vieta, tai tada ir vėžys žuvis, tai tada ir lietuvių tauta gali būti išrinktoji, nes joje yra urantai – saujelė urantų. Kitokių kitose tautose – nušvitusių – nėra nė vieno! Nė vieno!
O juk neužtenka būti nušvitusiu. Dar reikia, kad ir Šventovė būtų, kad būtų gyvosios pamaldos, kuriose nebūtų ritualų, kai visa bažnyčia yra ritualizmo viršūnė su visu hierarchų antstatu – popiežius, kardinolai, vyskupai, klebonai, ir taip toliau – visa valdžia – kur apačioje yra kunigas, ir tas kunigas laikomas, kad yra tarpininkas tarp Dievo ir tikinčiojo. O kad galima Kūrėją, Kuris yra Tikras, Gyvas, ir kiekviename yra, ir galima Jį atrasti savyje, niekas nemoko to be manęs Lietuvoje. Tada ir Kūrėjui nėra iš ko atsirinkti, ir tenka tada rinktis iš to, kas jau yra, kas pabudo, nors dar, kaip sako, iš miegų neišsiblaivė iki galo, bet jau prabudo, jau žvelgia į tą pusę, jau bendrauja nebe ritualu su Kūrėju, kada Jis yra Dvasios Šaltinis ir Centras, ir materialiu ritualu tu negali Jo atverti daugiau negu savo nuoširdumu pajausti Jo virpesius, kokie yra jau suteikti tau. Tai tokio supratimo nėra nė vienoje tautoje. Tad ir belieka Kūrėjui rinktis štai tą išrinktąja tauta lietuvišką tautą, kuri toli gražu nuo tokios išrinktosios, kuri bus ateityje. Kuri bus, taip, Šviesos tauta bus! Šiandien neatrodo, kad taip galėtų būti. Bet pradmenys ir yra štai urantai. Nėra kitų! Ir jų negali būti, nes niekas stebuklų kūrinijoje nedaro. Evoliucija yra palaipsnis procesas. Bet jis prasideda nuo Dvasinio Mokytojo.
Kada Kūrėjas man sakė jau daugiau negu prieš dvidešimt penkerius gal metus – Tu būsi Dvasinis Mokytojas. Ir tu mokysi visus, visą žmoniją, net ir taip, kaip nemokė niekas. – Nieko man daugiau man neaiškino. Aš niekaip negalėdavau suprasti, koks aš dvasinis mokytojas? Aš pats nieko nemoku! Nežinau, ką aš galiu mokyti kitus? Ir dar, kaip niekas iki šiol dar nemokė. Tai gi Jėzus buvo daugiau nei prieš du tūkstančius metų! Kas gali mokyti kitaip, negu Jėzus? Arba daugiau negu Jėzus? Ne, neįmanoma! Ir tada aš nesukau galvos, tiesiog dariau tą, ką dariau. Dabar aš jau matau, taip, Kūrėjo žodžiai išsipildė – aš mokau taip, kaip niekas nemokė. Ir Jėzus šito nemokė. Jis mokė savosios Evangelijos – Dievo Tėvystės, žmonių Brolystės – bet ją iškraipė tie patys apaštalai. Manoji Evangelija – Kūrėjas yra Realus, Tikras, Gyvas, ir yra kiekviename – viduje – ir Jį galima atrasti. Štai tik atradus Kūrėją savyje, ir yra patiriama ir Jėzaus Evangelija – Kūrėjas yra visiems Vienas – ir Tėvas, ir Motina – ir visi tarpusavyje yra Broliai ir Sesės dvasioje. O aš jau tą Jėzaus Evangeliją buvau išplėtęs iki visos kūrinijos Brolystės ir Seserystės – visos kūrinijos – tarp visų visatų, planetų. Štai atradus Kūrėją, tada atsiranda platesnis požiūris ir tas patyrimas, kad ir po prisikėlimo, išeikvojus šitam materialiam pavidalui visą gyvybinę energiją, vidinis kūno gyventojas, dvasinė asmenybė, pažadinta, taip pat bus draugiškoje aplinkoje tarp dvasinių Brolių ir Sesių. Taip, jau bus kitas pasaulis, kita aplinka, bet bus taip pat dvasiniai Broliai ir Sesės, nes Kūrėjas ir jiems yra Vienas ir Tas Pats, kaip ir mums, dar esantiems šituo materialiu pavidalu – išoriniu apvalkalu. Dėl to mes ir esame tie urantai, kurie žengdami Gyvuoju Keliu, ir būdami iš tikrųjų Šviesos nešėjai, platintojai, skelbėjai, prisidedame tada prie Kūrėjo Evoliucinio Plano įgyvendinimo, kuris yra Tikrovės išraiška, Tikrovės pasireiškimas, nes nėra kitokios Tikrovės, kaip Evoliucija! Visur! Visur! Net ir Rojuje, Kūrėjo Buveinėje, visos kūrinijos geografiniame centre, kur nėra laiko, yra Amžinybė, nėra erdvės, kuris yra beerdvis, ir ten yra Evoliucinis augimas kiekvieno vis ryškesniu dvasiniu nušvitimu – kiekvieno asmens! Tai – Tikrovė iš Kūrėjo! Ir štai mes, būdami šitame Gyvajame Kelyje – urantai – ir turime jame būti kuo aktyvesni, veikdami jaučiant Kūrėjo vedimą iš vidaus, kad šitos švieselės, kurios kaip žvakutės dega vėjuje jos gali būti lengvai užpūstos, kad jos ryškiau įsidegtų ir nepasiduotų vėjo gūsiui, kad neužgęstų. Bet tai priklauso jau nuo kiekvieno iš mūsų. Nepriklauso nuo Kūrėjo! Jis Save atidavė, padovanodamas Savo Dvasią – Minties Derintoją – kiekvienam! Jis daugiau negali atiduoti negu atiduodamas Save! Mums bereikia tiktai kaip aidui atkartoti Kūrėjo atsidavimą mums – tvariniams – Jo Vaikams – kaip aidui atkartoti Jį, atiduodant save Kūrėjui savuoju gyvenimu. O tai yra kas? Gyvenimas taip, kaip Kūrėjas jau sumanė Savo Evoliuciniame Plane – ir Teisingumu, ir Gailestingumu, ir Gėriu, ir Grožiu, ir pasireiškimu Išmintimi visumos Gerovei – visumos – visos kūrinijos Gerovei! Štai šitas vienintelis Vektorius yra tam, kad neprarastume orientyro – Paties Kūrėjo – savo viduje. Nes išorė tamsės ir grims į naujas ritualines pseudo kažkokias tai sugalvotas pramogas, ir vaikus įtrauks į tai. Tai vaikų yra tvirkinimas! Tai vaikų asmenybių yra dvasinis žudymas! Tai nėra toks nekaltas dalykas! Tai yra nusikaltimas prieš jaunesnę kartą! Štai urantai yra vienintelis išsigelbėjimo ratas. Nėra kitų – nėra kitų – kurie mąstytų plačiai ir giliai, ir dar neužtenka, būtent pajausdami Kūrėją savyje, kad jie būtų ir savo žiniomis, žinojimu, savo įtikėjimu ir patyrimu štai toji Kūrėjo Šviesa, perteikiama gyvenimo veiksmais – kiekvieno gyvenimo veiksmais – visumos Gerovei. Evoliucija kitaip negali pasireikšti. Dabar jinai yra iškreipta – iškreipta visose gyvenimo veiklos sferose. Visose! Pradedant tarpusavio santykiais gatvėje, parduotuvėje, darbe, šeimoje, mokykloje, politikoje, ekonomikoje – visur – iškreipta Evoliucija!
Levas Tolstojus nuostabų parašė gilų, gilų kūrinį, romaną – Prisikėlimas. Kiekvienas privalo skaityti šitą kūrinį, studijuoti jį. Štai jis, kada žvelgia į aplinką devyniolikto amžiaus pačioje pabaigoje šitame romane, ir jo mintis yra per vieną iš charakterių, dabar, kada viskas yra apgaulė, melagystė, kada nekalti sodinami į kalėjimą, kada kalti užima aukštas pareigas, kada išnaudojimas klesti, kada dvarininkai turtus kaupia, kad organizuotų balius, o tiems, kuriems priklauso žemė, yra jų baudžiauninkai, dvarininkai žemės nedirba, o turtus turi, o žmonės neturi duonos plutos, o žemę dirba ir jiems uždirba tuos turtus, kada valstybė išnaudoja, į kalėjimą sodina nekaltus, ir sako – dabar pačiam doriausiam geriausia aplinka vis tik yra kalėjime – kalėjime geriausia aplinka – nes laisvėje tai visur yra viskas prieš Kūrėjo Valią, visas gyvenimas prieš Kūrėjo Valią. Dvidešimt pirmas amžius – lygiai tas pats, tik daug rafinuočiau dabar vyksta pasaulyje, daug skvarbiau, daug labiau užmaskuotai vyksta visose šalyse.

Ir išeitis ne kalėjime būti tam doriausiam, geriausiam, ne, nes ten yra irgi sankaupa žemų energinių virpesių, ne! GYVASIS KELIAS! ATRADUS KŪRĖJĄ SAVYJE! NĖRA KITO KELIO! Ir tik šitame Kelyje galima išlikti Doram, Teisingam, Gailestingam, Išmintingam, skvarbiai mąstančiam, ir visada atsidavusiam Kūrėjui savuoju gyvenimu, savuoju įtikėjimu, savąja veikla visumos Gerovei Kūrėjo Motyvu, kuris yra suteikiamas iš Minties Derintojo kiekvienam nušvitusiam Kūrėjo sūnui ar dukrai.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile, Violeta (Ukmergė)

Komentarai