Forumas: temos peržiūra

Algimanto pamokomasis žodis – Gerovė tik kūryboje pasiekiama! – pasakytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Romainiuose, 2024 11 16

Mano vardas Algimantas. Paskaičiavau maždaug taip, kiek aš kartų sakau tą – mano vardas Algimantas – šimtus kartų. Tai jau savo vardą gerai prisimenu. Taigi, ruošiu Dvasinius Mokytojus mūsų planetai Urantijai. Dabar vyksta gyvosios pamaldos gyvojoje, vienintelėje pasaulyje, apreikštojoje Kūrėjo Religijoje, ir mes prisijungę per skaipą (Skype), iš tikrųjų patiriame tą dvasinį harmonijos ryšį su Kūrėju, atvėrę save, kaip dvasines asmenybes, Asmenybės Šaltiniui – Kūrėjui.
Ir iš tikrųjų gera tuose virpesiuose patirti kūrybinę galią – kūrybinę galią. Tai yra ta Šviesa, kurią teikia Kūrėjas, ir kuriam mūsų atsivėrimo pastangų dėka, mes pradedame vis daugiau pajusti savo viduje, o tada mes galime tą kūrybinę galią panaudoti bet kokiame darbe, bet kur. Kūrybinė galia pasireiškia visumos labui būsena, kokią mes jaučiame, ir kokia būsena mes tą darbą atliekame. Tai ir yra kūrybinė veikla drauge su Kūrėju. Ir kada tu jauti tą būseną, Kūrėjo suteiktą, jau mūsų viduje, kaip potencialą tų energinių aukščiausio dažnio virpesių – o kad jį pajaustum, turi dėti pastangas – kiekvienas deda pastangas asmeniškai. Ir štai tos pastangos kuo nuoširdesnės, atkaklesnės, nuosaikesnės, ir nuoseklesnės, tuo labiau atsivėrimas Kūrėjui gilėja, ir tada kiekviena kertėlė atsivėrusios asmenybės prisipildo tų Kūrėjo teikiamų energinio dažnio virpesių, kad kūryba pasklistų visumos labui per kiekvieno atliekamą veiksmą drauge su Kūrėju. Tokia yra ateitis, kada kiekvienas kiekviename savo veiklos pasireiškimo bare viską darys su Kūrėju, ir tik su Kūrėju, su Pačiu Šaltiniu ir Centru. Įsivaizduokite, kokia tai yra palaima, kada tokias pastangas deda kiekvienas asmuo – aštuoni milijardai, gyvenančių mūsų dabartiniu metu Urantijoje – ir visi nukreipia savo pastangas į Kūrėją, o veikia drauge su Kūrėju savo aplinkoje visos žmonijos labui, visos kūrinijos labui, ir tuo pačiu savo asmeniniam labui. Niekada nepriešpastatoma Kūrėjo Evoliuciniame Plane visumos Gerovė individo Gerovei. Visuomet jinai yra kiekvieno labui. Bet kadangi tą žmoniją mūsų pasaulyje sudaro labai skirtingo mąstymo žmonės, labai skirtingo dvasinio išsivystymo, natūralu, tarp jų gali būti ir tokių, kurie sakys – Ne, aš šito nenoriu! Man šito nereikia! Man reikia, kad būtų man geriau, o ne visumai! – ir jam atrodo, kad toks planas gali būti prieš jį. Jis negali suprasti, kad, kas yra visumai geriau, tai ir jam pačiam asmeniškai yra geriau, net jeigu jis dabar gyvena labai turtingą materialų gyvenimą, bet jis nemoka panaudoti tų materialių turtų visumos labui. Taip, tada tokioje visuomenėje jam – materialia prasme – reikės gyventi kuklesnį gyvenimą, taip, kadangi jis neišmoko naudotis materialiais sukauptais savo turtais visumos Gerovei.
Ir šiandien, kada žvelgiu į pasaulio civilizaciją, aš matau, kad tai yra naikinimo civilizacija, ne Kūrybos Civilizacija, ir visose sferose – visose – nėra kūrybos. Kūrybos Šaltinis yra Kūrėjas, tai reiškia, turi atrasti Kūrėją savo viduje, tik tada tu gali pradėti kurti. Be Kūrybos Šaltinio tu griauni – griauni – tada viską projektuoji su į save lenktais pirštais. O čia yra griovimas! Savanaudiška bet kokia motyvacija neveda prie kūrybinės minties, nes užspaustas mąstymas yra, negali atsiskleisti kūrybinė vaizduotė, kurią teikia Kūrėjas. O tada mėginama išmąstyti intelektualiai, išskaičiuoti, kaip čia dabar galima pagal esamą biudžetą sukurti kokį nors produktą. Tai yra griovimui – griovimui – toks kelias, ne kūrybai. Yra daugybė sukuriamų produktų, kurie visiškai nereikalingi žmonijai.
Aš šiandien, prieš pat gyvąsias pamaldas, įsijungiau kompjuterį ir pasižiūrėjau jutube (YuoTube), na, tiesiog peržvelgdamas, kas yra man siūloma naujo, ir pasižiūrėjau vieną filmuotą medžiagą septynių minučių. Ten – rusų naujas naikintuvas. Kinijoje vyko paroda, ir jis parodomuoju skrydžiu parodo, ką gali ta milžiniška metalo mašina – ji gali atlikti įvairiausius veiksmus. O tas produktas, sukurtas inžinerinės minties, nereikalingas visiškai! Kainuoja daugybę milijonų dolerių, o žmonės neturi elementarių gyvenimo sąlygų toje pačioje Rusijoje, net ir Lietuvoje tas pats yra. Ginklams projektuoja įvairiausias, didžiausias sumas iš skolintų pinigų, o žmonės neturi elementarių gyvenimo sąlygų. Tai yra griovimo civilizacijos apraiškos. Jos apėmusios visą pasaulį. Tas pats egzistuojantis nusikaltimas – bet koks – yra griovimo civilizacijos apraiška. Reiškia, šitoje civilizacijoje nėra kūrybinės minties, nėra žodžio minties laisvės.

Kūrybinėje Civilizacijoje nėra nė vieno nusikaltimo! Nė vieno! Nė vienos nuodėmės nėra! Tokia yra Kūrybinė Civilizacija!

Kol nėra tokios civilizacijos, tada viskas mėginama pasiekti tiesiog milžinišku potvyniu įvairių prigamintų, niekam nereikalingų daiktų. Ir tada peršama – pirkite tuos daiktus, pirkite! Ir žmonės, kadangi jie nėra nušvitę, jie šitam jaukui pasiduoda, šitą jauką praryja, kabliukas užsikabina, ir prasideda manija – manija – materijos manija. Ir jie nesuvokia, kad jie save naikina – save. Jeigu mes gyventume visuomenėje, kurioje būtų kūryba, tokios materialios gausos nereikalinga visuomenei, kokia egzistuoja mūsų naikinančioje save civilizacijoje, bet būtų kitokia būsena kiekvieno – kiekvieno – viduje, ir kūrybinė būsena būtų – bendradarbiavimas Brolystėje visų labui, visų Gerovei, ir atsidavus Kūrėjui – kiekvienam asmeniškai – atsidavus Kūrėjui, pajautus vedimą iš vidaus, ir drauge su Kūrėju projektuojant naujus namus naujoje aplinkoje, kuriant ir materialius gaminius drauge su Kūrėju, sėjant grūdą maistui drauge su Kūrėju visumos labui. Visiškai kitokia būtų technika! Visiškai kitokia! Žmogui nereikia tos materijos potvynio milžiniškos bangos, reikia dvasinės energijos bangos potvynio, kurią suteikia Kūrėjas iš vidaus. Tuomet būtinos pastangos – asmeniškos pastangos – atverti savo dvasinę asmenybę Kūrėjui, kad atsirastų vidinė būsena kūrybai – kūrybai. Tėvai drauge bendradarbiaudami vienas su kitu šeimoje, vaikus kuria su Kūrėju, dar jiems negimus. O jiems jau pasirodžius šitame pasaulyje, taip, kūryba vyksta jau su tais mažyliais, kurie dar nieko nesupranta, bet jie kuria bendradarbiaudami su Kūrėju ir bendraudami su tuo vaiku, kaip su dvasiniu visos kūrinijos Šeimos Kūrėjo sūnumi ar dukra, savo jaunesniu – fizine išraiška – dvasiniu broliu ar sese. Mokykloje taip pat yra mokytojai. Tai – dvasiniai broliai ir sesės mokiniams, jaunesniesiems savo dvasiniams broliams ir sesėms. Ta pati šeima, tiktai jau ne biologinė šeima, bet jau išplėsta mokyklos – mokyklos dvasinė šeima – nors sueina materialūs vaikai, materialūs mokytojai, bet jie gi tai yra ne tie fiziniai pavidalai, kurie ateina į mokyklą, bet tos dvasinės asmenybės, kurios turi šitą kūną tiktai pradiniam pasauliui, skirtą bendradarbiavimui Brolystėje visumos Gerovei. Ir štai tokia mokykla, pilna aukšto energinio dažnio virpesių, kiekvieną rytą pradeda Kūrėjo garbinimu kiekvienoje klasėje, vyresni jau net ir bendrai didžiulėje salėje visos mokyklos mastu. Visa tai yra tas procesas Kūrybinės Civilizacijos brendimo ir veikimo nuo pat mažiausių dienų. Tas pats yra universitete. Suvažiuoja iš įvairiausių miestų, iš įvairiausių mokyklų abiturientai, užbaigę jau mokyklą, ir štai jie bendrauja kaip dvasiniai broliai ir sesės tarpusavyje. Nėra tos įtampos, kokią jaučia žmogus, patekęs tarp nepažįstamų. Jis nežino, ko iš jo gali pareikalauti, pasijuokti, pasišaipyti iš jo – jis susigūžęs. O tokios būsenos niekas nebus patyręs nuo pat gimimo, nes niekas su mažyliais ir su beaugančiais vaikais, ir mokiniais niekas nebendraus kitaip kaip tik Kūrėjo aukštais energiniais virpesiais, kuriuose vietos nėra jokiam pasityčiojimui. Štai universitete – jau subrendę žmonės, bet jie ateina, kaip iš mokyklos atėjo išmokę, taip universitete siekia jau konkrečių profesijų, bet jie tarpusavyje dalinasi įvairiais patyrimais tarp įvairių fakultetų, tarp įvairių grupių, mezgasi tos šventės, kuriose pasireiškia dvasinė galia bendraujant ir bendradarbiaujant, ne vien tiktai studijomis. Ir štai iš tokių išauga nauji miestų merai, nauji ministrai, nauji prezidentai – iš tokių išauga. Ir yra tie, kurie nori tapti tuo elitu – Dvasiniu Elitu – Dvasiniais Mokytojais. Ir štai ir yra ta terpė, kur gali pagal savo polinkį kiekvienas surasti atitinkamą mokymosi kryptį – ir Dvasinio Mokytojo, ir politiko, ir valstybės vadovo – yra – kad būtų kandidatai ne šiaip renkami iš tų žmonių, kurie nieko neišmano apie politiką, apie ekonomiką, bet iš tų, kurie jau parengti – parengti prezidento postui, parengti vyriausybės ministro postui, kaip dvasiniai broliai ir sesės. Visa tai yra procesas Kūrybos Civilizacijai kurti civilizaciją. Ir tada yra prasmė ir didžiulis pasitenkinimas veikti visumos Gerovei – yra prasmė – kurios dabar apskritai neegzistuoja, nes žmogus net nežino kuo jam užsiimti. Jis eina į darbą tam, kad gyvenimui užsidirbtų, jis eina poilsiauti, kad atstatytų jėgas po darbo, bet jis nekuria visumos labui nieko, nes jis nesupranta, kas yra visuma, ir kas yra kūryba su Kūrėju, nes nebuvo tokių Dvasinių Mokytojų, kurie galėtų jam tai paaiškinti. O dabar jis jau subrendęs fizine prasme, intelektualia prasme, jis nenori klausyti apie Dvasinius Mokytojus, dvasinius mokymus. Jam reikia pramogų! Jis nori stresą pašalinti, kokį jaučia dėl įvairios įtampos darbe, dėl intrigų, dėl konkuravimo, dėl siekio daugiau uždirbti, didesnio atlyginimo. Tai štai, tada įtampa nuima įvairiom pramogom, alkoholiu, pasilinksminimais, bet tai yra savęs alinimas, griovimas šito materialaus kūno ir proto. Tada žingsneliai į degradaciją yra spartesni. Ir nesvarbu, kokias pareigas beužimtum, degradavimas vyksta visų, kuris bus prezidentas, ar ministras, ar daktaras, ar mokytojas, ar policininkas, ir, natūralu, jo darbas bus blogesnis, pasekmės bus liūdnesnės visiems. NES GEROVĖ TIK KŪRYBOJE PASIEKIAMA! O griovime yra degradavimas, ir degradavimas tada pasireiškia per fizinės jėgos demonstravimą, valdžios uzurpavimą net neteisingais ir apgaulingais keliais, kas dabar vyksta su visais rinkimais visose šalyse – tai yra neteisingi rinkimai ir per apgaules dėl to, kad griaunanti, naikinanti save civilizacija dabar bujoja – bujoja visose sferose, visose valstybėse – ir politikoje, ir ekonomikoje, ir švietime, ir medicinoje, šeimoje – visur.
Tai štai, Kūrybinė Civilizacija prasideda tiktai nuo mūsų – urantų – prasideda kiekvieno viduje – viduje – asmeniškai. Kiekvienas, einantis Gyvuoju Keliu, turi kurti civilizaciją pirmiausia savyje. Kito Kelio nėra! Kito Kelio nušvitimui nėra! Kito Kelio ir Dvasiniu Mokytoju tapimui nėra! Mes esame tie, kurie žengiame šitą sąmoningai pasirinktą žingsnį, pirmieji. Todėl mes turime mąstyti apie tai, kaip ta civilizacija pasireikš išorėje. Bet, kad galėtum irgi laisvai mąstyti, turi savyje pradėti kurti civilizaciją – Kūrybos Civilizaciją – savo viduje drauge su Kūrėju, atrastu viduje. Ir Kūrėjas jau jums – kiekvienam – yra parengęs programą. Tiktai jūs pajauskite Kūrėją ir atsiduokite Jo vedimui iš vidaus. Ir šitaip tiktai prasideda Kūrybos Civilizacija – ateities Tikrovės, Kūrėjo Tikrovės Civilizacija. Ir ją kuria jau šiandien – urantai – savyje.

Telydi mus Kūrėjo Ramybė ir Palaima.
Su Meile, Violeta (Ukmergė)

Komentarai