Forumas: temos peržiūra
Kadangi šioje svetainėje yra apreiškimo JĖZUS KRISTUS - KALBU JUMS VĖL tekstas kaip ir URANTIJOS KNYGOS TEKSTAS ir tuo pačiu forme yra tema klausimai iš URANTIJOS KNYGOS tekstas , tai ta intencija noriu sukurti temą, kuri vadinasi klausimai iš KN
Ir pirmasis klausimas iš šio apreiškimo skyriaus Nr.55. Materialaus kūno sutrikimų šalininimas ir klaidingas gydymas.Jame sakoma, kad , cituoju "Iš mylinčių tėvų gimę vaikai bus sveikesni ir imlesni dvasiniam augimui ir naujos šviesos skleidimui. Ir jie į savo materialų apvalkalą žvelgs ne daugiau, kaip į atitinkamos energijos pasireiškimo formą žemų virpesių pavidalu. Tačiau jį puoselės ir prižiūrės labai rūpestingai kaip dabartinės sistemos vieną iš svarbių elementų, kurio veiklai sutrikus, vidiniam aš atsiranda nedidelis sustojimas šalikelėje, kada tenka užsiimti šitos energetinio apvalkalo sutrikdytos energetinės grandinės išlyginimu ir atstatymu į normalių energetinių virpesių diapazoną. Žmogaus protas, atsiverdamas Tėvui, pajėgus tokį sutrikimą atstatyti pats, per savosios sąmonės virpesių pakėlimą į aukštesnių virpėjimų lygį. Tačiau jūsų proto niekas nemoko šitų dalykų nei namuose, nei mokykloje.
Dar daugiau, visa medicina yra pajungta nuogam ir įžūliam pelnui gauti. Visa vaistų pramonė prisideda, kad žmogaus protą dar labiau atitrauktų nuo to, kad jis savo gilesne ir dvasingesne veikla kūno negalavimus pats pašalintų. Kadangi protas nėra įpratintas veikti savarankiškai mąstydamas, o kada nori savasis aš, tada jis gali pasiklausti Tėvo patarimo, tai jis labai lengvai pasiduoda inercijai ir vadovaujasi tuo, ką jam sako gydytojai. Tuo tarpu gydytojai sako ne tai, ką patys būtų ištyrinėję, o tai, ką jiems nurodo sakyti vaistų pramonės gigantai, kuriems tikrasis žmogaus pasveikimas yra kaip peilis, nes sužlugdys visą jų apgaulingą veiklą, pridengtą melagystė šydu, kad jie siekia išspręsti jūsų fizinio kūno sveikatos problemas.
Tai melas. Ir jie niekada neatsisakys šito melo, kuris juos maitina." O dabar ir klausimas ar medicinoje ar vaistų atsiradimo evoliucijos pramonėje visiškai nieko nėra kas būtų iš Tėvo ego, tai yra Meilės ego, o viskas yra tik iš žmogaus gyvulinio ego.Ar turėjo evoliucijos eigoje vis tik atsirasti ir medicina ir vaistų pramonė ir eiti greta vis labiau augančio dvasinio žmogaus kilimo ir tuo pačiu jo fizinio sveikimo. Ar čia įsiterpia Liucferio maišto pasekmė.Ar žmonija visais amžiais evoliucijos eigoje turėjo vienodas galimybes pasveikti fiziškai tik dėka dvasinio augimo, ar mylintys tėvai visada turėjo galimybę atsirasti. Ar jie tik pradeda atsirasti.Ar medicina ir vaistų pramonė yra nereikalinga visiškai,juk nepanaikinsime jos staiga.Nes ir dvasinis užaugimas neįvyksta staiga akimirksniu ir visiems , tarsi burtų lazdele mostelėjus.Juk planetai įžengus į šviesos ir gyvenimo erą planetoje dar lieka gerai įrengtos ligoninės, o kaip tuomet yra jose gydoma.
rimantas ( Kaunas )
2008-11-16 20:29:24
Komentarai
Na taip, žinoma, taip ir yra. O ar gali būti kitaip?Julija
2008-11-19 09:32:12
Sakai kukuti, kad žmogus gali tobulėti iki ko tas žmogus gali tobulėti ar tobulumui yra ribos , o liūtas gali tą ką gali žmogus tiek tobulėti ir kas yra tobulėjimas.Ar žmogaus tobulėjimas apribojamas tik materialiu lygiu.
rimantas ( Kaunas )
2008-11-18 21:45:40
O kaip pats manai kukuti kaip pats atitinki tą Dievo planą ar visu šimtu procentų ar mažiau.Ir kas tas kuris nustato kiek tai procentų.Ir ką tavo paties manymu reiškia tarnauti Dievui ir vykdyti Jo valią , Jo programą.Kaip visa tai pasireiškia .Kada bus tas programos vykdymas ir kiek bus ir kokiu laipsniu.Ar viskas ką daro žmogus ar bet kuri kita gyvybės forma jau savaimė yra šimtaprocentinis tos programos vykdymas. Ar visos gyvybės formas pajėgios tą programą vykdyti. Ir kas yra toji Dievo valia.Ar ji kartais nėra būkite tokie tobuli koks tobulas esu aš ir kam ji yra skirta. Gali apie save pasakyti , kad pilnai atitinki tą programą . Na tarkim dirbi spirito gamykloje atitinki tą programą ar ne o jeigu eini į rinkimus rinkti ar esi renkamas attinki tą programą ar ne , jeigu į duris dedi spyną, ar vartoji vaistus, ar tarnaujin polcijoje, ar valsybės saugume, ar gamini kokakolą, ar perki vaikui ledus, tai yra duodi jam gyvatę,ar esi vyskupas, popas ar imamas,kiek procentų tą programą atinki čia. Ir kuomet bus tas visas 100 procentų ir kada visa tai bus.Sakai , kad pats žmogus nieko pats nesprendžia , o savo gyvybę atiduoti už kito gyvybę kas nusprendžia.
rimantas ( Kaunas )
2008-11-18 21:36:01
Visais laikais, dar nuo tada, kai jie lakstė su vėzdais rankose ir iki dabartinių išvystyto kapitalizmo laikų, žmonės visokiais būdais stengėsi ir stengiasi dominuoti bendruomenėje, visur – vaikų smėlio dėžėje, mokykloje, lovoje, tarnyboje... Valdžios troškimas visada buvo ir kol kas lieka pagrindiniu „varikliu“, užgožiančiu net pinigų troškimą. Didžioji dauguma pasaulio tironų buityje buvo asketais – juos domino tik valdžia. Bet valdžia, užgrobta jėga, visada gali būti užgrobta dar stipresnės jėgos. Anksčiau , kol šito žmogus nesuprato, tai ir kovojo atvira jėga, tam, kad atsisėsti į sostą – ar mažai nunuodyta, nudobta karalių, kunigaikščių, vergija... Bet, supratęs, kad saugiau yra gudrumu priversti likusius būti nuolankiais, sukūrus atitinkamą valdymo sistemą, žmogus tai sėkmingai daro iki šiol ir darys tai ilgai, nes tie, kuriuos jis valdo, vis sėkmingiau tampa avimis ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. O avys beveik visada yra nuolankios. Tik reikia avims sukurti įtikinamas legendas ir avys seks paskui valdovus savo noru, lydėdamos juos bukais, tačiau garbinančiais žvilgsniais.
Pirmykščių žmonių piešinys ant uolos ilgą laiką buvo krištolinio skaidrumo, neiškreiptos informacijos šaltiniu iki to laiko, kol kažkas, kam prireikė legendos bandos valdymui, nepripiešė elniui dar dešimtį kojų ir siaubingą galvą, o greta nupieštam žmogėnui su ietimi – ant galvos užmaukšlino juokingą šalmą. Ir tada paprastas piešinyje atvaizduotas žmogus tapo Didvyriu, nugalėjusiu Drakoną. O „dailininkas“, patobulinęs piešinį, pareiškė esąs to paties herojaus iš piešinio palikuonimi. Taip gimė didysis manipuliacijų menas, o gal jau ir ištisas mokslas.
Viskas, ką žmogus sutvėrė Žemėje – meno kūrinius, namus, šventoves, tvirtoves, automobilius, naftos bokštus, atominius reaktorius, kosminius laivus, kompiuterius – turi tik vieną galutinį tikslą – informacijos kūrimą ir jos platinimą, tai yra gyvenimo tikslo sukūrimą avims. Žmonės gimsta, miršta, myli, nekenčia, kuria ir griauna civilizacijas tik su vienu tikslu – informuoti apie tai visuomenę.
Kas tai yra garbės troškimas ir šlovės vaikymasis, kuriuos bažnyčia vadina didžiausia nuodėme? Tai tik žmogaus troškimas, kad apie jį sužinotų kuo daugiau žmonių. Absoliučiai visa žmogaus veikla – tik informacinių pretekstų kūrimas. Kiekvienas plebėjus nori tapti pagrindiniu žinių gamintoju ir skleidėju. Tam, kad visi likusieji sužinotų apie jį ir sukliktų „OHO!!!!!!!“. Ir vienintelė terpė, galinti padėti jam – informacinė.
Kodėl pasaulis sužinojo apie Atėnus ir Spartą, Makedonietį ir piramides, Didžiąją kinų sieną ir Aleksandrijos biblioteką? Dėka informacijos, o tiksliau dėka gandų. Pirkliai, klajokliai, keliaujantys istorikai, kariai, vergai, valstiečiai – visi jie nešė į kitas šalis su savimi informaciją – pasakojimus apie Koliziejų ir Romos namų prabangą. Tos istorijos apaugdavo smulkmenomis ir pletkais, pagimdytais kiekvieno naujo pasakotojo fantazijos. Taip gimė gandas – pirmoji nesąmoninga informacijos forma.
Po to pasirodė nauji informacijos nešėjai – metraščiai ir knygos, tai yra tikrovės gabalai, sumaišyti su išgalvojimais ir melu, ir nagingai susiūti metraštininko plunksna pagal to meto madas, tradicijas ar šeimininko norus. Didžioji dalis aprašytų įvykių neturi nieko bendro su įvykiais, kurie vyko tuo metu realybėje – istoriją rašo nugalėtojai. Bet kaip bebūtų, visa tai ėmė vadintis istorija... Po to kažkuris protinguolis, pasitreniravęs su praeitimi, ėmė manipuliuoti dabartimi – pasirodė laikraščiai ir žurnalai. Prieš du šimtus metų avys draugiškai stebėjosi, perskaitę sostinės „Žiniose“:
„Iš Paryžiaus rašo. Nematyti pelės dydžio skėriai siaubia pietų Prancūziją. Derliui nuostolis milžiniškas. Liudininkai pasakoja apie didžiulių skėrių užpuolimus ant žmonių. Galimas šių skėrių pasirodymas ir ties mūsų valstybės siena.“
Ar verta kabėti apie tai, kad jau tarp skaitytojų atsirado mačiusiųjų skėrius? Bet tai buvo tik pradžia. Iš skėrių „kiaušinėlių“, skraidančių tik informaciniuose laukuose, išsirito: „pasaulinis masonų sąmokslas“, „pasaulinis žydų suokalbis“, „pasaulinė komunizmo šmėkla“ ir „imperializmo grėsmė“. Pasaulis užsipildė šmėklomis, kurios tapo realesnės už pačius žmones. Kadaise paprastas informacijos šaltinis „išaugo“ į manipuliatorių, o savo virsmo viršūnėje tapo realybės moderatoriumi ir administratoriumi. Ir visai nesvarbu – įvyko tas įvykis realybėje ar ne. Šimtą kartų svarbiau ar tas įvykis apsigyveno avių smegenyse.
Dirbtinai generuojami įvykiai – pašvinkusios mėsos gabaliukai, kurie numetami visuomenei tam, kad ši kas sekundę didintų tą turinį savo nuostabomis ir aikčiojimais, nuo perskaityto, pamatyto ar išgirsto. „ Požiūris“, „nuomonė“, „analitinis tyrimas“, „prognozė“, „diskusija“ - milijonai žmonių aptarinėja įvykį, o šimtai tūkstančių žurnalistų ir ekspertų daro išvadas. Tikrovėje visa tai – tik šnipštas – žmogiškos emocijos. Baimė, neapykanta, meilė, nuolankumas, pasišlykštėjimas lyg fekaliniai vandenys liejasi į atsakomuosius informacinius srautus. Informacija toliau maitina pati save.
Jūs skaitote rytinius laikraščius, pakeliui į darbą klausote radiją, ofise nardote po internetą (urantaujatės), pietaujant vartote žurnalus blizgančiais viršeliais, o vakarais prikrentate prie televizoriaus. Viskas, ką jūs perskaitėte, išgirdote ar pamatėte, turi tik vieną tikslą – sukelti jumyse reakciją. Perduoti savo nuomonę maksimaliam skaičiui pažįstamų, aptarti su draugais, papasakoti savo močiutei, susiginčyti forume internete. Kitaip tariant - „perkramtyti“ informacinę „kramtuškę“ su kuo didesniu tokių pačių imbecilų (žmogus, sergantis lengva silpnaprotystės forma), kaip ir jūs pats, skaičiumi.
Ir visai nesvarbu, kokiu būdu tas žmogus šią informaciją atrijęs pateiks – žurnalisto straipsnyje, TV ar radijo laidoje, ar eilinio mulkio vogravime namo laiptinėje kaimynui. Visa tai tik vėmalai, turinys. Juk visai nesvarbu kokius informacinius produktus ryti ir savyje pervirškinus atrajoti.
Kaip jau minėta, kiekvienas žmogus yra garbėtroška. Kiekvienas nori būti žinomas ir žymus, daugelis svajoja apie dangiškas karjeras, bilietas į kurias jiems užsakytas. Bet šiandien, kai internetas savo šviesolaidiniais čiuptuvais apraizgė visą planetą, kiekvienam atsirado šansas tapti „įžymybe“. Dabar kiekvienas puskvailis gali susikurti sau „blog'ą“, patalpinti jame savo inkštiruoto veidelio nuotrauką ir surinkti auditoriją iš tūkstančio tokių pačių mulkių – jis lengvai gali jiems tapti guru ir kelrode „žvaigžde“. Bet kuri paauglė gali pasivaipyti prieš „webkamerą“ ir po to patalpinti tinklapyje pažintys.lt. Šiandien kiekvienas gali turėti savo tribūną be didelio vargo.
Kiekvieną gyvenimo sekundę žmogus yra veikiamas Didžiojo Informacinio Lauko spinduliavimo. O tai daug stipriau už radiaciją, todėl, kad zonų, neužkrėstų informacija, liko labai mažai. Garsusis „šeštasis matavimas“ - tai viso labo tik informacinis laukas. Ir jame galime tikėtis visko. Žmogui visada reikėjo kažko „aukštesnio“, kas jį valdytų, jam atleistų ir jį baustų. Reikėjo kažko aukštesnio, kas būtų švaresnis už jo smulkius kėslus, kažko, į ką galima būtų tikėti ir atsiremti. Taip atsirado Dievas. Ilgą laiką informaciniu centru tarnavo bažnyčia. Žmonės rinkdavosi ne tik su Dievu pabendrauti, bet ir tarpusavyje pasišnekėti – sužinoti naujienas, pletkus, sužinoti apie kaime pasirodžiusį šešiagalvį šunį ar Samarkande augančią stebuklingą obelį.
Bet kuo labiau vystėsi techninis progresas, tuo tingesnis darėsi homo sapiens. Pasirodžius kanalizacijai atkrito būtinybė eiti šlapintis į lauką. Atsiradus dujoms ir elektrai išnyko butinybė kasdien kurti ugnį. Žmogus gi be galo tingus – jis gi ne šiap sau ėmė svarstyti: kam eiti į bažnyčią, jei galima įsijungti TV, radiją ar pavartyti laikraštį?! Ką gi naujo galima ištraukti iš šimtmečiais kartojamo Evangelijos teksto? Kokius naujus kelius gali nurodyti kunigas, išskyrus tuos, kuriuos siūlė tavo tėvams, seneliams, proseneliams ...?
Kas kita televizorius, o dabar ir internetas, kuris geresnis už bet kokią TV! Tai tūkstančiai ir tūkstančiai naujų kelių! Bet kuriam skoniui, bet kuriai moralei, bet kuriam tikėjimui! Svarbiausia – paprasčiausia kažkuo patikėti, o jau religiją jums parinks! Tiesiog lįsk internetan ir ... sveiki atvykę į keistą, stebuklingą ir naują pasaulį! Į terpę, kuria tu gali manipuliuoti ir ją keisti pagal savo savanaudiškumo lygį. Į pasaulį, kuriame visi žmonės tikrai lygūs, todėl, kad jie – avys. Paprasčiausios avys.
O avys nuolankiai seka paskui bet kurį naują Dievą, kaip sekė paskui buvusius dievus, mesijus, didvyrius, valdovus, prezidentus...Todėl, kad žmogus tikrumoje nėra protingas, o vedamas. Kol kas, iš inercijos ar įpročio, jis vadina save homo sapiens, bet teisingiau būtų vadinti jį homo imbecilus. Todėl, kad savo vystymosi kelyje žmogus daro tiktai viena – greitėjančiai degraduoja, tapdamas primityvia substancija, kuriai tereikia duonos ir reginių.
() - () - ()
2008-11-19 09:09:08
Man nelabai rūpi mano likimas tapti kaip sakai tapačia Kūrėjui asmenybe, ypač per visokias grandines, evoliucijas ir kitus neva moksliškus dalykus. Aš esu tikras, kad visa ši painiava nieko realaus neduoda. Jei jau pradėjai apie liūtą, tai galbūt jis žymiai geriau vykdo Dievo valią negu žmogus ar koks urantas. Paprastai sakant, kam daugiau duota, iš to daugiau ir pareikalauta. Jei liūto ryšys su Kūrėju apsiriboja žemesniais lygiais, nėra jame tokio toli siekiančio mąstymo, tačiau jis 100 procentų vykdo savo programą, viskas yra gerai. Jis natūraliai yra kūrinijos visumos dalis ir joje atlieka savo funkciją. Kiekvienas kūrinys Dievo plane turi savo numatytą vietą, tame tarpe ir žmogus. Ir kiek jis tą vietą atitinka, kiek jis vykdo Dievo jam numatytą programą, kitaip sakant Dievo valią - tiek jis gali tobulėti, jūsų žargonu - evoliucionuoti. Kiekvienas kūrinys vykdo Kūrėjo programą tokiu lygiu, koks jam yra duotas, ir nebūtinai sąmoningu. Vykdyti Kūrėjo programą, t.y. jo valią galima turint ryšį su Kūrėju. Tas ryšys gali varijuoti nuo primityvios gyvybės formos iki aukščiausių dvasinių lygmenų. Išliekanti ar neišliekanti asmenybė neturi čia reikšmės. Grubiai sakant išlieka tik tai, kas reikalinga ir vertinga. O vertinga tik tai, kas tarnauja Kūrėjui ir jo planui. Štai kūnas atgyveno, ir sugrįžo atgal į bendrą sistemą, ir vėl panaudojamas. Kažkokia gyvybė ar asmenybė atitarnavo, ir taip pat sugrįžo atgal pas viešpatį. Tai, kas joje liko išliekančio ir tinkančio kaip jūs sakot evoliucijai, nepražus. Bet nei vienas kūrinys nei žmogus nei kas kitas to nesprendžia pats. Kai žmogus save pastato į Dievo vietą, jis pažeidžia Kūrėjo programą ir tampa nevertingas. O pastato tada, kai bando tapti savo gyvybės ir savo asmenybės šeimininku. Jėzaus žodžiais tai skamba - kas bandys išsaudoti savo gyvybę, tas ją praras, o kas atiduos savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Tai galioja kiekvienam kūriniui. Kai suprasi, kad pats iš savęs neturi visiškai nieko, o viską gavęs iš jo malonės, tapsi laisvesnis. Protas, valia, kūnas, siela, širdis turi tarnauti ne sau pačiam, net ir ne dvasiniam aš, o Dievui, t.y. vykdyti jo valią, kūrėjo programą. O ji yra įdiegta kiekvienam, maža, to, Dievas per savo meilės ryšį parodo ir kelią, ir sprendimus.
kukutis
2008-11-18 19:35:20
Nors juk yra elektros grandinės , internetinio ryšio grandinės. Tai kodėl negali būti tuomet asmenybės grandinių, dvasios, ar proto grandinių ar konttūrų per kurias ir kurių dėka mirtingasis žmogus kaip asmenybė gali būti sujungtas su pirmine asmenybe - Kūrėju. Nors tas Kūrėjas būdamas ir asmenybe ir net jos šaltiniu ir dvasios šaltiniu ir proto šaltiniu nei kūno nei formos neturi.Ir tik žmogus iš visų materialių gyvybės formų žemėje ir turi asmenybė dovaną iš pirminės asmenybės ir tik jo likmas yra tapti tapačia Kurėjui asmenybe, ne Kūrėjo asmenybe , bet būtent tapačia jam.Nei stalas ,nei medis, nei žolė, nei liūtas neturi ir niekada neturės asmenybės dovanos kaip ir tokios lemties kokią turi žmogus.
rimantas ( Kaunas )
2008-11-18 15:19:16
Sakai kukuti,kad suliečiau savo gyvybę su Kūrėju ir jausiu ryšį, bet nesakai kaip tą padaryti.Kas yra Kūrėjas o kas esu aš. Kūrėjas yra dvasia jo gyvybė yra dvasinė,o kas, aš potenciali dvasia , nors mano materiali gyvybė gyvybę gauna iš to kas yra dvasia , reiškia jos prigimtis yra dvasinė , kad su juo susiliečiau turiu tapti dvasia.Kiek ir kokiu aš laipsniu beveik visiškai materialus nors manyje yra Kūrėjo dvasia ir aš pats esu jame , nes viskas yra ir jame ,galiu susilieti su Kūrėju čia dar šitoje materialiam kūne.Ir kaip tuomet pasireikšiu aš vis dar būdamas materialus, ar visi mano pasireiškimai , veiksmai darbai bus tau priimtini, nors būtent jie ir bus tie tikrieji pasireiškimai.O gal niekas smarkiai ir nepasikeis. Tik motyvas įsivyraus meilės motyvas, bet ne pareigos ir tuo labiau baimės. O kas turi priimti sprendimą , kaad su Kūrėju susilieti ar būti panašiu į Jį ir kiek ir kokiu laipsniu tai kas materialu gali būti panašu į tai kas dvasiška.Ar ne žmogaus protas ir turi priimti tokį sprendimą. Ar pats protas , kuris yra materialus ir gyvulinis pajėgus tokį sprendimą priimti.Ar materiali mirtis savaime išsprendžia šią problemą ir tuomet aš susilieju su Kūrėju.Bet mes kalbam apie susiliejimą čia dar esant gyvai materijai ir kaip tas susiliejimas reiškiasi .Ar gyvybė tik materiali, o gal ji dar ir dvasinė.Taigi ko reikia ,kad tai kas materialu taptų vis labiau panašus į tai kas yra dvasinis ir visiškai kitaip reikštusi čia žemėje , o būtent reikštusi meile visakam kas yra aplinkui.Protas čia reikalingas ar ne. Valia reikalinga ar ne. Asmenybės dovana gauta iš dasinės asmenybės Kūrėjo reikalinga ar ne. Dvasios dovana protui reikalinga ar ne.Dvasios ir proto bendras kūrinys siela vis labiau pasireiškiantis tame kas yra materialu ,o būtent žmoguje reikalinga ar ne.Kad vis labiau visą gyvybę ir visą aplinką kas tave supa matytum Kūrėjo žvilgsniu ir vis labiau suprastum Kūrėją ir pats pasireikštum kaip kūrėjas o ne griovėjas.O kai siela tampa vis labiau panašia į dvasią ir tai ir yra žmogaus asmenybės per jo tapatybę ,kaip tokio pasireiškimas ir pagalaliau jos abi susilieja kūnas reikalingas ar ne.Ar to žmogaus evoliucija dar tesiama ar ne ar tai jau viskas. Ar tai tas pats žmogus tik jau tapęs dvasios užuomazga , bet dar ne visiška dvasia ar tai kažkas kitas,ar tai ir yra tas pats žmogus, kurį kitas žmogus jau ir būdamas pradine dvasia įdentifikuos kaip būtent tą žmogų, ar tai jau yra susiliejimas su Kūrėju. Ar jis iš viso yra įmanomas.Ar jokios kitokios gyvybės kitokių gyvybės formų ir jos pasireiškimų tiek asmenių tiek neasmenių nėra. Tik žmogus ir kūrėjas. Ir kaip visa tai tarpusavyje yra susieta ar ne kontūrais , grandinėmis nors ne visai čia gal tinkams žodis grandinės ,ne kokias sukelia asociacijas.
rimantas ( Kaunas )
2008-11-18 15:04:36
Malonė yra dovana už kažką. Kaip nusikaltėliui bausmės sumažinimas už gerą elgesį.O dovana iš meilės ,ar yra už kažką. Meilė yra meilė jau pati meilė yra dovana.Bet ar patiri tą dovaną ar būtum nusikaltėliu jeigu tą dovaną jaustum savyje , kurią jau turi padovanotą , ar tuomet reikėtu dar vienos dovanos kaip malonės.
rimantas ( Kaunas )
2008-11-18 14:18:25
Pradėjai gerai, taip, ryšį teikia Dievas visiems, ir iš meilės, tik gimus ar dar negimus - tai neesmė. O toliau kokį tu mechanizmą aiškini - man pernelyg painu, neesminga ir su keistom išvadom. Toliau vėl šiek tiek tiesos yra - ryšys nutiestas, tik ne kiekvienas sugeba pasiimti. Žodis sugeba čia tinka su išlyga. O komentaro pabaiga tiesiog dvelkia arogancija. Galiu tau dar vieną palyginimą - ryšys yra gyvybė. Suliek savo gyvybę su savo Kūrėju, ir turėsi ryšį. Atskirk savo gyvybę, padaryk ją "nepriklausomą" - gausi tai, ką turi dabar.
kukutis
2008-11-18 11:47:02
Nesiblaškyk, žmogau.
Vardai čia nieko nereiškia. Nebent negali išspręsti rimtesnių problemų ir ieškai būdo išsisukti
bičas
2008-11-18 11:41:26
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.